Kas mokės už nemokamus Amerikos pietus?

Vos tik ima rimti margaspalvių popierėlių (dar žinomų kaip pinigai) lietus, turėjęs gesinti visas JAV ekonomines problemas, aiškėja, kad popieriaus magija nepadės išspręsti pernelyg realių šalies ūkio bėdų. Vis dėlto JAV centrinis bankas, vadovaudamasis Keinso teorija ir, žinoma, Einšteino beprotystės apibrėžimu, ketina vėl ir vėl imtis analogiškų kvazifiskalinio kiekybinio skatinimo priemonių, vis tikėdamasis skirtingo, t.y. teigiamo, rezultato. Nuo pat krizės pradžios JAV pasirinko ekonomiškai destruktyvią strategiją, kurios esmė yra mėginti atidėti ekonomines problemas rytojui arba perkelti jas ant užsienio partnerių pečių. Taip pat niekam ne paslaptis, kad Amerikos „draugelių kapitalizmas“ (crony capitalism) krizės akivaizdoje susitelkė pirmiausia stambiojo finansinio kapitalo, o ne ekonominės sistemos ir visuomenės gerovės gelbėjimui. Yra viena mažytė bėda – nesprendžiamos problemos pasižymi bjauriu dėsningumu ilgainiui didėti. Tai štai Amerika su savo išaugusiomis problemomis yra viena iš svarbiausių grėsmių tvariam pasaulio ekonomikos atsigavimui. Tiesa, ir kituose pasaulio regionuose yra dešimtys (!) bręstančių labai rimtų problemų, ir kone kiekviena iš jų gali sukelti antrąją, daug didesnę nei prieš porą metų, krizės bangą. Bendrai paėmus, pasaulio ekonomika yra tarsi eižėjantis užtvankos mūras, kurį bandoma išsaugoti tvirtinant plastelinu, lipniomis juostomis, užkalbėjimais ir dar papildomai pilant vandens aukštupyje.

Palikime nelinksmą ironiją nuošalyje ir pamėginkime konkrečiau panagrinėti, kodėl atsinaujinanti krizė JAV ir jos ekonominė politika, tikėtina, bus tas lemtingas plyšys užtvankoje. Pats svarbiausias ekonominis reiškinys, nuo kurio reikia pradėti nagrinėti šią pasaulinę krizę, yra kreditas, nes būtent perteklinis skolinimasis sukėlė krizę, o su ja kovoti siekiama, žinoma, toliau skolinantis. Skolinimasis išties yra nepaprastai galingas finansinis instrumentas, nes leidžia it burtininko lazdelės mostu „spręsti“ einamąsias problemas ar „kelti“ visuomenės ekonominės gerovės lygį. Taigi, skolinimosi dėka JAV vyriausybė pastaraisiais dešimtmečiais sėkmingai didino savo karinę galią ir geopolitinę įtaką, plėtė valdžios sektorių, kūrė brangią socialinės apsaugos ir pensijų sistemą. Nereguliuojamo, pigaus ir nusikalstamai neatsakingo kreditavimo sąlygomis JAV eilinis pilietis įgavo galimybę turėti tokį būstą, kokio antraip niekada nebūtų galėjęs sau leisti. Maža to, finansų industrija sudarė idealias sąlygas būsto paskolų turėtojams realizuoti užstatyto būsto vertės prieaugį ir už papildomus kreditus dar daugiau vartoti. Dirbtinai išsipūtus vartotojo perkamąją galią, suklestėjo daugybė industrijos šakų, pradedant gyvenamojo būsto statyba, finansiniu tarpininkavimu, baigiant prekyba, restoranų ir pramogų verslu.

Apskritai skolinimasis išties darė stebuklus, ir pastarieji du dešimtmečiai JAV neretai buvo vadinami „didžiosios stabilizacijos“ laikotarpiu. Nenuostabu, kad JAV ekonominės politikos formuotojai, ypač „maestro“ Alan‘o Greenspan‘o vadovaujamas centrinis bankas, įtikėjo savo antgamtiniais gebėjimais saugiai vairuoti neskęstantįjį Amerikos ekonomikos Titaniką. Tarsi mėgaujantis savo galia, reaguojant į lengvą 2001 m. recesiją, JAV buvo drastiškai sumažintos palūkanų normos. Remiantis nelogiškai matematizuota, „aukštąja“ ekonomikos teorija, įtikėta rinkų gebėjimu tiksliai įvertinti visas rizikas – įsibėgėjo kredito dereguliavimo procesai bei skolinimo sekiuritizavija, t.y. didmeninis skolų vertimas vertybiniais popieriais, daugelį kartų padidinantis bankų skolinimo pajėgumus ir suteikiantis galimybę parduoti skolas mažiau apie rizikas informuotiems investuotojams. Kaip žinia, pašėlusi puota tęsėsi iki 2007 m., t.y. tol, kol buvo realios galimybės Amerikos vartotojui naudoti savo brangstantį būstą kaip bankomatą. Pasikeitus kainų tendencijoms būsto rinkoje, žiauriai sumenko gyventojų galimybės toliau skolintis ir staiga iškilo trilijonų dolerių vertės klausimas: kas už visa tai mokės?

Klausimas, kas už tai mokės, yra visai netikęs, neprograminis. Mat ekonominės politikos formuotojų vadovėliuose atsakymų į tokius klausimus nėra. Pradinė visų ekonominės politikos formuotojų – nuo Lietuvos iki Amerikos – reakcija į krizę buvo grynai refleksinė. Skolinimosi estafetę iš privataus sektoriaus perėmė valdžios sektorius. Tad kol privataus sektoriaus kreditavimas stagnavo, per trejus krizės metus JAV bendroji valdžios skola padidėjo daugiau nei dvigubai iki 13,7 trilijono dolerių (arba 94% BVP). Iki daugiau nei 10% BVP išpūstas biudžeto defiticitas, didelės tikslinės bankų ir verslo gelbėjimo programos, išplėsta socialinė parama bedarbiams ir skurstantiems, beveik iki nulio sumažinos centrinio banko skolinimo normos, daugiau kaip 1 trilijono dolerių vertės kiekybinio skatinimo programa, kurią įgyvendinandamas centrinis bankas pirko blogą turtą iš JAV bankų bei vyriausybės obligacijas, – visa tai padėjo pasiekti trapią laikiną stabilizaciją. Tačiau kosminiu greičiu augančio valdžios skolinimosi sunokinti „žalieji daigai“, kaip ir reikėjo tikėtis, vėl vysta. Ne, nieko dramatiško makroekonomikoje lyg ir nevyksta: daug ekonomistų, skaitančių ekonomikos atsigavimo ženklus, netgi įžvelgia tą išganingąją „V“ formos raidos perspektyvą. Ir antra vertus, JAV centrinis banko vadovas Ben‘as Bernanke rinkoms siunčia aiškų signalą, kad įvertinant aukštą nedarbo lygį ir žemą infliaciją prasminga pradėti antrąją kiekybinio skatinimo programą ir pirkti vyriausybės obligacijas. Rinkų reakcija – smengantis doleris ir JAV ilgalaikių vyriausybės obligacijų pajamingumas, į padanges šovusios žaliavų kainos. Tai rodo, kad toks žingsnis būtų dramatiškas.

Kiekybinis skatinimas pinigų politikos priemonėmis taikomas kraštutiniais atvejais, kai centrinis bankas atsiduria vadinamuosiuose „likvidumo spąstuose“, t.y. kai centrinio banko trumpalaikio skolinimo  palūkanų normos yra arti nulio ir jų tolesnis mažinimas neįmanomas ar nebeturi ekonominio efekto. Tuomet centrinis bankas imasi ilgesnės trukmės vertybinių popierių pirkimo programos, siekdamas sumažinti ilgesnių terminų skolinimo palūkanas ir taip daryti įtaką ūkio kreditavimo sąlygoms. Tai iš esmės yra tiesiog sofistikuotas „pinigų spausdinimo“ įvardijimas, o pinigų spausdinimas visuomet yra žaidimas su ugnimi. Tikėtina hipertrofuota pinigų politikos formuotojų reakcija į santykinai nedidelius pokyčius ekonomikoje rodo, kokia įtempta iš tiesų yra situacija ir kad strateginio žaidimo, kuriuo bandoma išvengti apmokėti sąskaitas, endšpilis nenumaldomai artėja.

Dėl vieno galime būti tikri: kažkieno geras gyvenimas skolon, kaip ir nemokami pietūs, kažkam vis tiek kainuoja. Tik šiuolaikiniame sudėtingame pasaulyje kainuoja anaiptol nebūtinai vien naudos gavėjui. Amerika ilgus metus skolintais pinigais finansavo savo vartojimą, išlaikydama labai aukštus gerovės standartus. Antra vertus, dėl šiltnamio sąlygų prociklinėms ir spekuliatyvinėms veikloms, JAV ekonominių veiklų struktūra išsikreipė, o gamybinis pajėgumas pastaraisiais dešimtmečiais degradavo gamybą perkeliant į kitas šalis (daugiausia į Kiniją). Antai dirbančiųjų gamybos srityje (įskaitant statybų sektorių) skaičius sumažėjo nuo 31% visų dirbančiųjų 1970 m. iki 14% šiuo metu. Ūkiui pasiekus perteklinį įsiskolinimą ir dėl to nukritus visuminei paklausai, daug bumo metais išplėtotų prociklinių veiklų neišvengiamai tapo perteklinės – nuo recesijos pradžios užimtųjų skaičius sumažėjo daugiau kaip 7 mln. žmonių, nedarbo lygis staiga išaugo iki 10%, o realistiškesnis nedarbo lygis, įtraukiantis nusivylusius  bedarbius ir dėl ekonominių priežasčių nepilną darbo dieną dirbančiuosius, svyruoja arti ekonominės depresijos sąlygas atitinkančių 17% aukštumų. Taigi, jei makroekonominiu požiūriu kreditas yra, sąlyginai tariant, priemonė iš oro sukurtais pinigais paskatinti visuminę paklausą ir ūkio plėtrą, tai, kaip matome, neatsakingo jos naudojimo socialinės pasekmės yra skaudžios.

JAV bedarbiai ar sumažintas algas gaunantys dirbantieji yra anaiptol ne vieninteliai, mokantys už praeities ekonominius nesubalansuotumus. Finansų rinkos dalyviai, pirmiausia netvarią amerikietišką svajonę tiesiogiai kreditavę bankai, bet taip pat būstu garantuotų ir kitų išvestinių finansininių instrumentų turėtojai, pensijų fondai, JAV vyriausybės obligacijų turėtojai ir net paprasčiausi investuotojai į akcijų rinką – vieni daugiau, kiti mažiau nukentėtų, jei su JAV nekilnojamojo turto rinka susietas  toksiškas finansinis turtas būtų teisingai įvertinas. Aišku, tokiu atveju pasaulinėje finansų rinkoje liktų labai mažai sveikųjų. To neatsitiko, nes nuo krizės pradžios JAV vyriausybė įgyvendino maždaug 4,5 trilijono dolerių fiskalinį stimulą, o JAV centrinis bankas organizavo dar maždaug 1,5 trilijono dolerių kvazifiskalinį skatinimą, siekė pakelti finansinio turto vertę sumažindamas palūkanų normas bei imdamasis įvairių heroiškų rinkos manipuliavimo veiksmų.

JAV vyriausybės ir centrinio banko vykdomas rinkų gelbėjimas išties lėmė dramatišką pasaulio finansų rinkų atsigavimą per pastaruosius pusantrų metų ir de facto atgaivintą finansinį burbulą, o krizę sukėlę ir išgelbėti JAV bankai vėl dalijo darbuotojams rekordines premijas. Bet ar skolininkų ir finansų sistemos gelbėjimas iš oro sukurtais pinigais iš tiesų didina skolininkų gebėjimą grąžinti realias skolas? Nelabai – dėl kelių priežasčių. Kiekybinio skatinimo pinigai nusėdo bankuose perteklinių rezervų forma ir nepasiekė namų ūkių ar verslo, nes bankai nenori kredituoti, o vyriausybė prisiskolintais pinigais daugiausia kompensavo smukusias mokestines pajamas bei didino socialines išmokas. Verslo skatinimo ir darbo vietų kūrimo programos buvo iš esmės niekinės, ir net keinsistinio požiūrio šalininkai nelaiko padidėjusių valdžios sektoriaus išlaidų keinsistiniu skatinimu. Labiausiai norėta, kad daugiatrilijinonis ekonomikos gelbėjimas vėl užkurtų JAV ekonomikos variklį. Gal dėl to pinigų politikos formuotojai su padidinamuoju stiklu stebėjo, ar atsiplėš ekonomika nuo žemės, o dabar jiems tenka reikšti savo didelį nusivylimą.

Antra vertus, be galo sunku patikėti, kad keinsistų tarpe galėjo būti tokių svajoklių, gal net sakytume – lunatikų, kurie galėjo realiai tikėti, kad per metų metus visiškai išbalansuota ekonomika imtų rodyti gyvybingumo ženklus be jokio struktūrinio persitvarkymo, o tiesiog reaguodama į fiskalinį ar monetarinį stimulą. Taigi, rezultatas tas, kad už keletą riebių trilijonų dolerių porą metų išlaikyta status quo bei „nusipirktas“ netvarus ir realaus ūkio pajėgumo neatitinkantis BVP rodiklis. Kadangi neįgyvendinta jokių rimtų struktūrinių reformų finansų sektoriuje ar realioje ekonomikoje, pinigai yra tarsi įsiurbti į juodąją skylę, šalies įsiskolinimas padidėjęs, šalies finansinių įsipareigojimų nevykdymo rizika – taip pat. Maža to, išaugęs poreikis refinansuoti ir aptarnauti valdžios skolą beveik užprogramuoja poreikį laikyti žemas centrinio banko palūkanų normas bei ateityje vis sparčiau monetizuoti skolą (nes realūs investuotojai nebus pajėgūs įsigyti tokius kiekius obligacijų).

Visame šiame kontekste gana akivaizdu, kad iš trijų galimų kelių susitvarkyti su skolomis, t.y. taupymo, bankroto arba realios skolos laipsniško nuvertinimo, JAV nori rinktis būtent pastarąjį. Priešingai nei Europoje, savanoriško diržų veržimosi kelias JAV niekada rimtai nebuvo svarstomas – pastaruosius dvejus metus apie 1,5 trilijono (apie 10 proc. BVP) siekę biudžeto deficitai ir panašūs ateinančių metų planai visiškai nesuderinami su savanorišku taupymu. Atvirkščiai, elgiamasi taip, tarsi rytojaus išvis nebūtų. Vis dėlto įprastiniams bankrotams sakomas griežtas ne – „Lehman Brothers“ pavyzdys rodo, kad valdžia darys viską, jog per „didelės bankrutuoti“ korporacijos ar bankai nebankrutuotų ir kad sėkmingai įvyktų kiekvienas vyriausybės obligacijų platinimo aukcionas (centrinio banko pagalba). Taigi, realiausias yra trečiasis kelias. JAV toliau kosminiais tempais skolinasi bei spausdina pinigus ir taip be skrupulų kasasi po savo fiat (pasitikėjimu pagrįstos) valiutos pamatais. Nuvertėjantis doleris mažina Japonijos, Kinijos ir kitų didžių JAV obligacijų turėtojų realiąją vertę. Jis taip pat teoriškai turėtų skatinti JAV eksportuotojų aktyvumą, jei tik ji turėtų adekvatų gamybos sektorių. Apskritai yra požymių, kad pareiškimais apie naujojo kiekybinio skatinimo programą ir įvairiais kitais veiksmais JAV bando manipuliuoti savo valiuta. Pasigirsta vis daugiau balsų, kad būtent JAV yra didžiausia pasaulyje valiutų manipuliatorė, o ne Amerikos nuolat pirštu baksnojama Kinija.

Vis dėlto ekonomikos teorija sako, kad gilių struktūrinių problemų nepavyks išspręsti magiškųjų spausdintuvų pagalba. JAV neatsakingi veiksmai galiausiai sukeltų tam tikrą struktūrinį lūžį rinkose, išaugtų JAV obligacijų palūkanų normos ir JAV centrinis bankas nebesugebėtų nuolatos apkvailinti rinkų spausdindamas pinigus ir monetizuodamas skolą. Kitaip tariant, rinkos anksčiau ar vėliau imtų reikalauti adekvačios grąžos už nuvertėjančiais doleriais denominuotus JAV skolos vertybinius popierius (sprogtų didysis obligacijų kainų burbulas), ir skolos aptarnavimo našta JAV biudžetui taptų sunkiai pakeliama.  Nuvertėjantis doleris taip pat sukeltų žaliavų kainų šuolius ar bent jau pabrangintų jas amerikiečiams. Brangstanti energija, maistas ir JAV importuojamos kitos prekės pakirstų ir taip leisgyvį Amerikos vartotoją. Papildomos bankrotų bangos ir mažėjantys įmonių pelnai grąžintų „meškas“ į akcijų rinkas.

Galiausiai ar netaps visų šių procesų katalizatoriumi ir viešai neįvardyta antrojo kiekybinio skatinimo priežastimi bręstantis vadinamasis apgaulingai aplaidus įkeisto būsto perėmimo skandalas (foreclosure fraud)? Kaip žinia, ima aiškėti, jog dėl karštligiškų sekiuritizacijos tempų ir vėlesnio masinio būstų perėmimo apie trisdešimt procentų JAV būsto paskolų išdavimo ir įkeisto būsto perėmimo dokumentai gali būti netvarkingi ir neaišku, kam realiai priklauso užstato perėmimo teisė. Teisminėse bylose tai masiškai tampa pagrindu įsipareigojimų nevykdantiems skolininkams stabdyti būsto perėmimo procesus. Maža to, išvestinių finansinių instrumentų, padengtų įkeistais būstais, pirkėjai ima kaltinti šiuos produktus sukūrusius bankus neatskleista esmine informacija bei apgaule ir ima reikalauti išpirkti atgal šį toksišką turtą. Dauguma didžiųjų bankų dėl to laikinai sustabdė įkeisto būsto perėmimo procesus. Su šiuo skandalu susijęs neapibrėžtumas ir sąstingis būsto rinkoje, prognozuojama, per ateinančius vienerius metus lems apie 5-10% būsto kainų nuosmukį. Potencialius tiesioginius bankų nuostolius kol kas dar sunku vertinti (vertinimai svyruoja nuo kelių milijardų iki šimtų milijardų dolerių nuostolių ir galimos naujos JAV bankų gelbėjimo programos).

Bet kokiu atveju, subalansuota ir tvari pasaulio ekonomikos plėtra bus galima tik įvykus ne vienerius metus truksiančiam įvairių šalių ekonomikų struktūriniam prisitaikymui. JAV yra labai ryškus pavyzdys, kaip šalys yra linkusios atidėlioti skausmingų struktūrinių reformų įgyvendinimą ir siekdamos palaikyti trumpalaikį netvarų status quo rizikuoja už tai mokėti milžinišką kainą... Beje, už tai galiausiai mokėsime visi.

Comments