Kada gi pagaliau išmoksime perteklinio įsiskolinimo pamokas?

Pastaruoju metu matyti šalies ekonomikos stabilizavimosi ženklų. Po šešių ketvirčių pertraukos stebime kuklų metinį BVP prieaugį, bedarbių skaičius lyg ir stabilizuojasi, daugelį ekonomistų nustebino didelis eksporto apimčių šuolis antrąjį ketvirtį, suteikęs atsparą sparčiam pramonės gamybos apimčių augimui. Daugėja indėlių bankuose, o ir finansų rinkos kur kas nuosaikiau vertina šalies rizikas negu, tarkim, prieš pusmetį. To pakako, kad kai kurie žymūs bankų atstovai ryšiams su visuomene – tie patys, kurie skelbė, jog 2008 m. jau atėjo palankus metas įsigyti būstą – vėl krinta į lengvą rožinio optimizmo svaigulį. Na, nejučia pražiopsojo besiformuojantį finansinį burbulą, taipogi jiems buvo sunkoka net ir post factum tesingai (bei sąžiningai) įvardyti krizės Lietuvoje priežastis, mažumėlę prašovė prognozuodami krizės mastą ir, gal tautiečiai nesupyks, suklaidino kelis šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių, skatindami priimti kvailai optimistinius finansinius sprendimus. Tai štai tie patys finansų guru pamokslauja, kad neva valdžia, dramatizuodama ekonominę situaciją, pakirto gyventojų pasitikėjimą ir norą išlaidauti, o tai esą ir yra kone pagrindinė besitęsiančios stagnacijos priežastis. Šis ekonomistų tarpe gajus primityvistinis požiūris yra vertas komentaro, kadangi įkūnija net keletą tipinių ekonomistų mąstymo klaidų: be rimtų argumentų pernelyg sureikšminama lūkesčių svarba, skatinamas beatodairiškas vartojimas, nesuvokiamos esminės šios krizės priežastys, neadekvačiai vertinama esama krizės fazė bei tolesnės perspektyvos. Svarbiausia – iš esmės klaidinga yra galvoti, jog nepagrįsti rožiniai lūkesčiai yra visuomenei naudingesni negu nemaloniai skambantys, tačiau realistiški vertinimai. Kuo didesnė visuomenės dalis turės adekvatų ekonominės situacijos suvokimą, tuo mažiau bus asmeninių finansinių problemų bei katastrofiškų valstybės valdymo padarinių.

Taigi, analitikams tarsi kliūva, kad nuo pat krizės pradžios žmonės išsigando ir sumažino vartojimo išlaidas. Pirmiausia, daugybė žmonių neteko darbo, tad jie neišvengiamai ėmė taupyti. Be to, staigios krizės sąlygomis, dramatiškai išaugus darbo netekimo ar atlyginimų sumažėjimo rizikai sustiprėjęs taupymas yra natūraliausia refleksinė žmonių reakcija. Ir individo lygmeniu ji yra teisinga – turbūt nerasime nė vieno, kuris pasigailėjo pataupęs ir neskubėjęs pirkti daiktų su nežmoniškais bumo laikų antkainiais...

Keista, kai ekonomistai pasitelkia „taupymo juodai dienai“ motyvą, tačiau ignoruoja dramblį porceliano parduotuvėje, t.y. kažkodėl pamiršta „biudžeto apribojimų laike“ motyvą. Kaip jau daugsyk minėta, tai yra raktas, leidžiantis suvokti gilumines šiandieninės krizės priežastis tiek individo, tiek šalies, tiek pasaulio mastu. Štai asmuo gali skolintis ir šiandien įsigyti stambų pirkinį, tačiau tai iškart sukuria prievolę aptarnauti skolą ir dėl to ateityje teks neišvengiamai atitinkamai mažinti vartojimo išlaidas. Beje, skolinimosi galimybė yra naudinga tuo, kad leidžia vartoti tuomet, kada žmogui reikia (pavyzdžiui, įsigyti būstą jaunystėje), tačiau, kaip ir bet kokia paslauga, paskola kainuoja – už ją reikia mokėti palūkanas ir besiskolinančiojo asmens bendros vartojimo galimybės per visą gyvenimą tampa mažesnės. Vertinant makroekonominiu mastu, maždaug 2004-2008 m. Lietuvoje vyko vartojimo ir būsto įsigijimo už paskolas bumas. Taigi, bankai sudarė galimybes visuminę paklausą „perkelti laike“ – į ekonomiką tarsi iš niekur įlietais pinigais sukurta galinga ir visa apimanti paklausa vartojimo prekėms, paslaugoms, būstui. Jau tuomet buvo bandoma įspėti, kad dėl kokių nors priežasčių sumažėjus kreditavimo galimybėms visa ekonomika pereis į spaudžiančių biudžeto apribojimų bei „skolų grąžinimo“ stadiją. Tautiečių staigaus praturtėjimo iliuzija turėjo išnykti, nes faktiškai nebeliko naujo kreditavimo, kuris suteiktų finansinį pagrindą paklausai, tačiau liko visa skolų kupra, slegianti šimtus tūkstančių namų ūkių. Tokią logiką krizės metu absoliučiai patvirtino ypatingai prasta gyventojų vartojimo išlaidų statistika (-17 proc. 2009 m. ir besitęsiantis kritimas) ir praktiškai visų į vidaus rinką nukreiptų veiklų nuosmukis.

Šiame kontekste lengviau suvokti ir pačios perteklinio įsiskolinimo krizės esmę. Po bumo krizė praktiškai neišvengiama ir užprogramuota, jei dėl kokių nors priežasčių staiga sutrinka finansų sistemos funkcionavimas, t.y. bankai nustoja skolinti dėl suvoktų rizikų, pabrangusių finansinių resursų, sumažėjusios skolinimosi paklausos ar pan. Tokiu atveju bendras disponuojamo kapitalo lygis ir gamybiniai pajėgumai (gamyklos, prekybos centrai, namų, biurų kiekis) tampa pertekliniai, palyginti su susitraukusia, kredito bado ir  „skolų grąžinimo“ fazėje esančia visumine paklausa. Natūrali išdava – katastrofiškas poreikio gamybos veiksniams mažėjimas, dėl kurio vidutinis darbo užmokestis šalyje nuo piko sumažėjo apie 11 proc., įvyko nedarbo lygio sprogimas (nuo 4 proc. žemumų iki 18 proc.), o investicijos 2009 m. sumažėjo net 39 proc. Kitaip tariant, faktiškai įvyko prognozuotasis „L formos“ ekonomikos nuosmukis.

Dabartinės situacijos bei nacionalinių perspektyvų vertinimas nėra toks vienareikšmiškas. Dažniausiai skambanti mantra yra ta, kad mus ištrauks eksportas. Antrąjį ketvirtį nominaliojo eksporto (be naftos) metinis augimas išties siekė 29 proc. ir pranoko visų lūkesčius. Vis dėlto šis proveržis yra daugiau vienkartinio, laikino pobūdžio. Laikotarpio, su kuriuo lyginama, rezultatai buvo labai prasti. Eksporto rinkų atsigavimas labai priklauso nuo laikinų skatinimo programų, tačiau Europa renkasi fiskalinių deficitų mažinimo kelią. Europos eksportuotojus ir jų ekonomikų aktyvumą skatino labai stiprus euro smukimas antrąjį ketvirtį. Galiausiai Lietuvos gamintojams sumažinus darbuotojų algas ir eksportuojamos produkcijos savikainą, įvyko natūralus ir eksporto apimčių padidėjimas. Deja, investicijų ir užimtųjų skaičiaus dinamika neteikia daug vilčių dėl eksporto potencialo tvaraus didėjimo.

Valdžiai taip pat nereikia skubėti tapšnoti sau per petį už suvaldytą krizę. Konservatorių valdžia išties paveldėjo ankstesnių vyriausybių nepavydėtinai sudirbtą ekonomiką ir beveik jokios erdvės strateginiam veikimui – didesnio deficito tiesiog nebūtų pavykę finansuoti tarptautinėse finansų rinkose, mažesnis deficitas būtų reiškęs ekonomikos susitraukimą kone ketvirtadaliu.Vertinant pagal BVP dinamiką, stabilizacija pasiekta, tačiau ji nėra tvari – ekonomika gal ir virš vandens, bet vis dar be sąmonės. Tiesiog skolinimosi estafetę iš privataus sektoriaus perėmė valdžios sektorius: dėl nurašymų ir grąžinimų bendram privataus sektoriaus įsiskolinimui mažėjant, valžios sektorius nuo krizės pradžios sugebėjo savo skolą padidinti 15 mlrd. litų, o santykinis valdžios sektoriaus įsiskolinimo lygis išaugo daugiau nei dvigubai iki 36 proc. BVP.

Kaip žinia, šios lėšos vėlgi daugiausia pasiskolintos iš užsienio. Kadangi privatus sektorius daugiau taupo, ekonomika jau nebėra tas kiauras rėtis, per kurį bumo laikais pinigai upėmis tekėjo iš šalies mainais už importuojamas prekes. Tad valdžia skolinasi, moka atlyginimus viešojo sektoriaus darbuotojams, moka nedarbo pašalpas, pensijas ir kitas socialines išmokas... Savo ruožtu gyventojai nebesitaško pinigais prekybos centruose, tad nuosaikus indėlių kiekio padidėjimas bankuose atrodo labai natūralus. Beje, valdžios neūkiškai raikomo pyrago dalis tenka ir bankams -  vyriausybė brangiai skolinasi užsienyje, pinigai pasiekia namų ūkių sektorių, už niekingas palūkanas guli bankų sąskaitose, bankai laisvais pinigais nekredituoja ūkio, o siekia mažinti skolos įsipareigojimus motininiams bankams ir... kredituoja tą pačią vyriausybę, pirkdami vyriausybės vertybinius popierius už keliskart didesnes palūkanas nei moka indėlininkams.

Apskritai valdžios arba kitų sektorių skolinimosi dėka beveik visuomet galima išgauti teigiamus BVP augimo skaičius. Bėda ta, kad toks, skolinimosi, o ne efektyvėjančios gamybos nulemtas augimas yra tarsi „nupirktas“, ir ne visada akivaizdu, kas ir kaip už tai mokės. John M. Keynes teorijos šalinkai teigia, kad tai nesvarbu – krizės metu valdžia turi didinti savo išlaidas, kad padidintų visuminę paklausą ir grąžintų ekonomikai pilną gamybos veiksnių (kapitalo ir darbo) užimtumą, o ekonomikai atsigavus natūraliai sumažės ir valdžios sektoriaus įsiskolinimo našta. Tokia strategija gal ir veiktų tuo atveju, kai ekonomika turi stiprų gamybinį bei eksporto potencialą, kurį valdžia išlaisvintų ir atgaivintų fiskalinio skatinimo priemonėmis (tarkim, investuodama į infrastruktūrą). Ir priešingai, tokia strategija gali būti katastrofiška, jei ekonomika išgyvena struktūrinę, balansinę krizę. Jei ūkis buvo per daug įsiskolinęs, investicijos orientuotos į negamybinius sektorius ir spekuliacines veiklas, tokiu atveju fiskalinis skatinimas suteikia galimybę tam tikrą laiką išlaikyti status quo, duoda tam tikrą laikinos stabilizacijos iliuziją, tačiau užaugina skolą, ir kai kurių tyrimų duomenimis, lemia gerokai didesnį ekonominį nuosmukį ateityje. Didžioji problema ta, kad net jei Lietuvos stabilizacija nebūtų tokio pobūdžio, daugelio Vakarų šalių, o svarbiausia – JAV, „atsigavimas“ yra būtent toks. Neskubėkime džiaugtis centais didžiulio globalinio buldozerio kelyje.

Comments