Ekonominė baudžiava XXI amžiuje

        Augant nedarbo lygiui bei mažėjant gyventojų pajamoms, pastaruoju metu nepaliaujamai didėjo gyventojų mokumo problemos. Jų mastas kelia nerimą – per metus gyventojų pradelstos skolos išaugo daugiau nei dvigubai ir balandžio mėnesio pradžioje sudarė apie 1,4 mlrd. litų (bendrovės „Creditinfo Lietuva“ duomenimis). Skolų laiku nemoka apie 10 procentų visų Lietuvos gyventojų. Ypač neramina tai, kad su finansinėmis problemomis susiduria ne mažiau kaip 7 procentai būsto paskolas paėmusių asmenų. Artimiausioje ateityje dėl daugelio objektyvių priežasčių gyventojų nemokumo problemos gali dar ženkliai išaugti.

Šiame kontekste nerimsta aistros dėl asmens bankroto įteisinimo. Aišku, diskusija jau truputį – kokius penkerius metus – pavėluota. Dar blogiau tai, kad ekonomistai beveik vieningai pasisako prieš asmens bankroto institutą, pateikdami tik labai paviršutiniškus argumentus, o atsakingos valdžios institucijos yra aiškiai pernelyg pasyvios, atstovaudamos visuomenės interesams. Tipiškas „laisvarinkiškas“ bankų lobistų požiūris grindžiamas tuo, kad fizinių asmenų bankrotas neigiamai paveiktų žmonių požiūrį į atsakomybę, atvertų piktnaudžiavimo galimybes, sukurtų papildomas rizikas skolintojams, mažintų ir brangintų kreditavimą. Taip pat pažymima, kad bankroto galimybė neturėtų būti įteisinta anksčiau paskolas paėmusiems asmenims.

Konkretumo dėlei kalbant apie būsto paskolas, esminė ekonominė problema yra tokia: kokiomis dalimis bei kokiomis sąlygomis skolininkas ir kreditorius turi pasidalinti nuostolį dėl nukritusių būsto kainų skolininko nemokumo atveju. Jei po burbulo sprogimo drastiškai sumažėjusi užstato vertė tapo nepakankama įsipareigojimams padengti, šiuo metu tai yra grynai skolininko problema. Taip sulygta laisvanoriškoje sutartyje, ir tarsi čia net nėra ką diskutuoti. Vis dėlto bent jau ekonominiu ir socialinio teisingumo požiūriu tikrai yra apie ką diskutuoti.

Akivaizdu, kad bankai buvo suinteresuoti pūsti nekilnojamojo turto burbulą ir itin aktyviai dalyvavo finansuojant tiek būsto statybą, tiek įsigijimą. Bankai buvo labai svarbi ir aktyvi žaidimo „surask didesnį kvailį“ grandis. Kaip žinia, šis bumo epizodas pasižymėjo nepaprastai palankiomis kreditavimo sąlygomis, labai aktyviu paskolų siūlymu, kryptingu visuomenės lūkesčių dėl būsto brangimo formavimu žiniasklaidoje, bankų analitikų klaidingais komentarais apie ūkio stabilumą ir rožines ekonomikos perspektyvas. Yra moksliškai įrodytas žmonių polinkis pasiduoti autoritetų įtakai, tikėti ir nekritiškai vertinti autoritetingų ekspertų mintis. Taigi, ar verta stebėtis, kad bankai kaip ekonominės analizės smegenų centrai ir finansinės galios centrai sugebėjo rasti kelis šimtus tūkstančių „didesnių kvailių“, kurie visgi „laisvanoriškai“ pasirašė tas standartines sutartis.

Kodėl bankų kreditavimo politika buvo tokia agresyvi ir ignoruojanti akivaizdžias rizikas? Viena pagrindinių priežasčių buvo ta, kad būsto paskolų sutartys paprastai labai neproporcingai paskirstė rizikas tarp bankų ir jų skolininkų. Pirmiausia, kaip minėta, bankai toleravo ir netgi skatino keliskart pervertinto būsto įsigijimą, nes didžiausia, nekilnojamojo turto kainų sumažėjimo rizika tenka grynai skolininkui (paskolų įmokos nesumažėja nukritus būsto kainoms). Toliau – didžioji dalis paskolų yra kintamomis palūkanomis (palūkanų normos fiksavimas beveik visuomet buvo brangesnis pasirinkimas), tad skolininkai prisiima ir palūkanų normų padidėjimo riziką. Dauguma (būsto) paskolų yra išduota eurais, taigi valiutos devalvacijos rizika taip pat yra skolininkų rūpestis. Skolininko pajamų sumažėjimo ir makroekonominė darbo netekimo rizika vėlgi yra ne banko problema – svarbu, kad išduodant paskolą pajamos vienam šeimos nariui būtų pakankamos, o tolesnis skolininko ir jo šeimos minimalių gyvenimo poreikių tenkinimas banko visai nedomina. Ypač jei paskola bankų reikalavimu apdrausta būsto paskolų draudimu.

Čia jau bet kokiam finansų profesionalui turėtų būti akivaizdu, kad visos šios rizikos neišvengiamai susideda į vieną (didelę) kredito riziką, t.y. realią grėsmę, kad susiklosčius nepalankiom aplinkybėms skolininkas tiesiog bus nepajėgus vykdyti skolos įsipareigojimų. Apsidraudžiant nuo to, reikalaujama užstato, kuris labai esmingai sumažina bankų prisiimtas rizikas. Žinia, bumo metu reikalavimai užstatui vis mažėjo – buvo vis mažinamas išduodamos paskolos ir užstato santykis, tačiau bumo metu vidutiniškai jis sudarė apie 70 proc. Pradinio įnašo reikalavimai, kitaip tariant, mažesnės už užstato vertę paskolos leidžia bankams efektyviai eliminuoti didžiąją savo rizikų dalį.

Dar galima būtų prisiminti labai jau keistus VILIBOR viražus ir su tuo susijusį skolininkų netiesioginį vertimą pasikeisti paskolos valiutą į eurus (tik jau su keleriopai aukštesnėmis maržomis), o taip pat bankų reikalavimus dėl papildomo turto įkeitimo ir pan. Taigi, bankų rizikos valdymo instrumentų arsenalas išties įspūdingas ir tikrai pakankamas, kad protingai vystant veiklą būtų išvengta didelių nuostolių. Bet minutėlę, juk net nepaminėjome skolinimo biznio bananų respublikoje esminio privalumo – neribotos skolininkų atsakomybės. Reiškia, jei nepadės minėtas tuzinas saugiklių, dar gerai būtų turėti teisę atimti iš skolininko šeimos visą turtą, persekioti jį iki gyvenimo pabaigos, atimti iš jo bet kokias paskatas dirbti ir tiesiog nustumti į gyvenimo paraštes. Tiesioginio ekonominio ir socialinio susidorojimo teisė bei skolininko pagrįsta baimė tai patirti veda į ne ką kita, o ekonominę baudžiavą dvidešimt pirmajame amžiuje Europos centre. Aišku, tokiomis sąlygomis bankams susidarė didelio saugumo iliuzija ir kilo paskatos skolinti socialiniu požiūriu labai neatsakingai. Čia galima grįžti prie retorinio klausimo – ar tikrai už savo nemokumą atsakingas vien skolininkas?

Yra dar keletas įdomių ekonominių-teisinių aspektų. Užstato vertė priklauso nuo banko veiksmų – šalyje veikiančių bankų skaičius yra nedidelis ir kiekvieno iš jų vykdoma kredito politika lemia situaciją nekilnojamojo turto rinkoje bei kartu užstato kokybę. Be to, užstatą dažnai perima paskolą išdavusio banko dukterinės NT valdymo įmonės, dažnai tai vyksta visiškai nelikvidžioje rinkoje ir skolininkui galimai labai nepalankiomis kainomis. Skolininko mokumas taipogi gali priklausyti nuo bankų palūkanų politikos (VILIBOR‘o pokyčių). Ar čia tikrai nepažeidžiami skolininkų interesai, jei numatyta neribota jų atsakomybė?

Sprogus tokio masto NT kainų burbului, netrukus gyventojų nemokumo problemos neišvengiamai bus daug didesnės nei dabar. Desperatiškoje padėtyje atsidūrę, apgauti besijaučiantys žmonės emigruos, slėps pajamas, o gal net tiesiog morališkai degraduos. Valstybei ir tautai tai būtų didžiulė problema, tad valdžios institucijos turėtų būti daug aktyvesnės ieškant civilizuotų išeities iš susiklosčiusios situacijos būdų.

Neribota atsakomybė turi būti panaikinta ir esamiems, o ne tik būsimiems skolininkams. Priešingai nei teigia bankų lobistai, galima sukurti tokius teisinius mechanizmus, kurie nepažeistų esamų sutarčių – pavyzdžiui, nemokumo atveju asmeniui tiesiog turi būti užtikrinama jo turto ir pajamų dalis, būtina minimaliam skolininko ir jos šeimos poreikių tenkinimui bei oriam egzistavimui civilizuotoje valstybėje (ji net galėtų būti siejama su pradiniais banko reikalavimais skolininko pajamoms). Argumentai dėl skolininkų piktnaudžiavimo irgi nepagrįsti – reikia užtikrinti, kad faktinio nemokumo atveju skolininkas patirtų realų bei nemenką nuostolį ir tokiu atveju nebūtų jokių paskatų bankrutuoti tyčia.

Pagrindinė mintis ta, kad bankai tiesiog turi atsiriekti didesnę nuostolių dalį dėl daugybės ekonominių, teisinių ir moralinių priežasčių. Aišku, reikia išlaikyti tam tikrą pusiausvyrą, galvoti ir apie bankų nuostolius bei finansų sistemos stabilumą. Vis dėlto protingas ir pasvertas fizinių asmenų atsakomybės ribojimas lemtų, kad skolininkai įgautų bent kažkokią derybinę galią valdant savo įsipareigojimus. Bankai turėtų derėtis su skolininkais ir kai kuriais atvejais restruktūrizuoti, sumažinti gyventojų skolas (ir tai būtų realus vaistas, o ne parodomasis bintavimas kaip kad „paskolų atostogos“ ar paskolų trukmės pratęsimas). Labiau subalansuotos derybinės pozicijos apskritai padėtų išvengti faktinių bankrotų, kurie beveik visuomet reiškia didelius visuomenės gerovės nuostolius. Kartu galbūt būtų išvengta situacijos, į kurią einame, – bankų balansuose situacija atrodo kontroliuojama, tačiau žmonės spaudžiami prie sienos ir galiausiai tai gresia pavirsti socialiniu bei ekonominiu sprogimu. Galiausiai tai padėtų užkirsti kelią neatsakingam skolinimui ir finansinėms krizėms ateityje.

Comments