Pasaulinė krizė ir liaudies medicinos receptai

Viena iš kontraversiškiausių ir tikrai ne visai racionali moderniosios ekonomikos mokslo prielaida yra tikėjimas beveik tobulu ūkio subjektų racionalumu, jų gebėjimu optimizuoti savo ekonominę veiklą bei kone antgamtiškai efektyvia finansų rinka. Abejotina teorija galbūt būtų vien akademinė problema, tačiau būtent neoklasikinės ekonominės minties mokykla yra labai didele dalimi atsakinga už šią pasaulinę finansų krizę – tūkstančiais sudėtingų matematinių modelių „įrodyta“, kad rinka savaime užtikrina optimalų kapitalo, darbo išteklių, finansinės rizikos pasiskirstymą tarp rinkos dalyvių bei netgi garantuoja optimalią ūkio plėtrą. Toks požiūris, viena vertus, skatino ekonominės politikos formuotojus gana pasyviai ir netgi aplaidžiai stebėti rinkos procesus, skatinti finansų rinkų dereguliaciją ir įvairias finansines inovacijas (kai kurios iš jų pasirodė esančios aiškiai destruktyvios). Antra vertus, vadovaujantis tokiomis teorijomis atrodė, kad sisteminės finansų krizės ir burbulai beveik išvis neįmanomi, o ekonominės politikos formuotojai gali kone chirurginėmis rinkos intervencijomis neutralizuoti retkarčiais pasitaikančius išorinius šokus. Tą lyg ir patvirtino pastaruosius kelis dešimtmečius stebėtas vadinamasis „didžiojo stabilumo“ („great moderation“) laikotarpis, per kurį dauguma išsivysčiusių Vakarų šalių sparčiai ir be didelių sukrėtimų augo.

Pasaulinė finansų krizė įrodė, kad labiau klysti turbūt buvo neįmanoma. Rinkos konkurencija ir ūkio subjektų racionalumas turėjo užtikrinti, kad bus išvengta sisteminių klaidų, tačiau kaip tik rinkos jėgos lemia, kad savieigai palikta finansų rinka yra iš esmės nestabili ir esant tam tikroms sąlygoms galimas visiškas jos funkcionavimo žlugimas. Ir kas tik nedarė sisteminių klaidų... Prisiimdami finansinius įsipareigojimus ar pirkdami būstą, žmonės vertino savo pajamų dydį, tačiau ne jų tvarumą. Verslas plėtėsi daugiausia vertindamas esamą pardavimų statistiką, bet per mažai galvojo apie lygiagrečiai vykdomą konkurentų plėtrą ir galimą ciklinį ūkio nuosmukį. Bankams dalijant paskolas išimtinę svarbą turėjo greito pelno lūkesčiai ir užstatas (tarkim, nekilnojamasis turtas), nors kam jau kam, bet bankams tikrai turėjo būti akivaizdi praraja tarp nekilnojamojo turto fundamentaliosios vertės ir išpūstų rinkos kainų. Reitingų agentūrų modeliai buvo grindžiami vien rožine „didžiojo stabilumo“ laikotarpio statistika. Daugumos vyriausybių išlaidavimas drastiškai didėjo, tačiau vėlgi niekam tai nekliuvo, kol cikliškos, dėl finansinių burbulų laikinai išaugusios pajamos neatsiliko. Tad vertinant visos ekonominės sistemos mastu, racionalaus žiūrėjimo į ateitį, adekvataus rizikų vertinimo ir ekonominės veiklos strateginio optimizavimo požymių daug nematyti. Žinoma, tai yra tik labai kategoriški ir supaprastinti apibendrinimai – rastume ir apdairaus elgesio pavyzdžių, bet būtent neatsakinga ekonominė elgsena dominavo, nes ji buvo konkurencingesnė ir garantavo didelę naudą trumpu laikotarpiu. Jei bumo sąlygomis vienas rinkos dalyvis elgiasi apdairiai, jį tiesiog stumia iš rinkos kiti. Taigi, jei bandytume ekonomiką nagrinėti kaip tipinio vartotojo, tipinio investuotojo, tipinės verslo įmonės ir vyriausybės tarpusavio sąveiką, tai tų tipinių veikėjų jokiu būdu negalima laikyti visiškai racionaliais – akivaizdu, kad jie yra „trumparegiški“, t.y. valdomi trumpalaikių interesų, nuotaikų, bandos instinktų, o rinkos santykiai yra iškraipyti nevienodos disponuojamos informacijos („asimetrinės informacijos“) ar netgi kvazivyriausybinių manipuliacijų.

Pasirinkta kovos su šia globaline krize strategija paremta neoklasikiniu ir keinsistiniu požiūriu, kad ši krizė yra nulemta išorinių veiksnių ir katastrofinių įvykių (pavyzdžiui, „Lehman Brothers“ bankroto ir su tuo susijusios panikos bei likvidumo krizės), kad pasaulinė finansų ir ekonomikos sistema yra fundamentaliai sveika, o laikinus sutrikimus galima įveikti fiskalinio ir monetarinio skatinimo priemonėmis. Tačiau yra daugybė požymių, rodančių, kad pastaruosius keletą dešimtmečių buvus išskirtinai palankioms palūkanų normų ir nereguliuojamo kreditavimo sąlygoms, pasaulio ekonomikos sistema dramatiškai išsibalansavo – buvo ir išlieka neišvengiami didžiuliai ilgalaikiai struktūriniai lūžiai. Žvelgiant iš šios pusės, pasirinkta kovos su krize strategija yra tarsi akseleratoriaus spaudimas užkaitus automobilio varikliui.

Konkrečiau tariant, fundamentalūs pasaulinės krizės veiksniai buvo perteklinis (Vakarų) visuomenių įsiskolinimas, esant neadekvačiai žemų palūkanų normų aplinkai bei pertekliniam sistemos likvidumui (t.y. pinigų kiekiui ūkyje ir finansų sistemoje). Ekonominės politikos formuotojų atsakas į tai yra tiesiog pritrenkiantis ekonominiu genialumu: ypatingai padidintas skolinimasis (šį kartą skolinasi vyriausybės), centriniai bankai sumažino palūkanų normas beveik iki nulio ir finansų rinkas užtvindė neįtikėtinu ir beprecedenčiu likvidumu. Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis?.. Akivaizdu, kad nuo 2008 metų vyriausybių pastangos daugiausia buvo nukreiptos į finansų sistemos simptominį gydymą ir išsaugojimą esama forma. To pasekmė – atsigaunantys bankų pelnai ir vėl atgyjančios rizikingos praktikos, išpūstas naujas finansinis akcijų ir vyriausybių skolos vertybinių popierių burbulas. Pasaulio bankų balansai ir toliau pertekę „toksišku“ turtu, o monetarinis skatinimas savo esme yra laikino pobūdžio, tad finansų ištekliai per bankus realios ekonomikos nelabai pasiekia ir vietoje to skolinami vyriausybėms bei lošia biržose. Be abejo, lygiagrečiai vykdytas fiskalinis skatinimas bei finansinio turto kainų atstatymas turėjo stabilizuojantį poveikį ir realiai ekonomikai – laikiną ekonomikos augimą visuomet galima sugeneruoti ekonominio skatinimo priemonėmis, t.y. jį „nupirkti“, tačiau įvairių šalių, nuo Kinijos iki JAV, pavyzdžiai rodo, kad skatinimas „perka“ labai mažai ir vis mažiau ekonominio augimo. Nueita lengviausiu, skausmo atitolinimo keliu: nepašalintos fundamentalios finansų rinkų ydos, didieji bankai nesuskaidyti, o jų tarpininkavimo ir prekybos funkcijos neatskirtos, finansų kazino lošėjų nuostoliai socializuoti ir turbūt svarbiausia, kad nenorima pripažinti, jog valstybių gyvenimas ne pagal išgales yra jau šiandienos, o ne rytojaus problema.

Tad ekonominio aktyvumo atsigavimo statistiką reikia vertinti ypač atsargiai. Vykdomas rizikingiausias istorijoje ekonominis keinsizmo eksperimentas yra iš esmės bandymas paneigti gravitacijos dėsnius: pasaulinės finansų sistemos ir valstybių mokumas ypač stipriai priklauso nuo monetarinio skatinimo ir žemų palūkanų normų, tačiau dėl beprecedentinės vyriausybių skolinimosi paklausos ir nemokumo ar infliacijos rizikų realiosios palūkanų normos neatitinka ekonominio fundamento (t.y. yra dirbtinai sumažintos, tačiau tokį lygį įmanoma išlaikyti palyginti neilgai). Palūkanų normoms išaugus ir sprogus valdžios vertybinių popierių burbului, ekonominis nuosmukis daugelyje šalių atsinaujins, o  stagnacija užsitęs ilgam. Kitaip tariant, kaip buvo daugelio ekonomistų prognozuota jau prieš porą metų, ta pati krizė tęsis, tik įgis kitą formą – taps valstybių nemokumo ir valiutų krize. Pirmoji kregždė – Graikija. Atsižvelgiant į šios šalies netvaraus įsiskolinimo lygį, ekonomikos struktūrą bei visuomenės socialinį audinį, praktišai nėra jokių galimybių tikėtis, kad Graikijai pavyks tvarkingai atsiskaityti su kreditoriais. Europos bankai yra tiesiogiai užkibę ant šio kablio, o išsipildžiusios nemokumo rizikos turėtų didžiulį neigiamą poveikį daugelio Europos ir pasaulio vyriausybių obligacijų palūkanoms, todėl Europa (su TVF) yra beveik pasirengusi mesti dar mažų mažiausiai 110 mlrd. eurų „gerų pinigų iš paskos blogiems“. Veikiausiai tai tik padėtų nupirkti dar truputį laiko finansų sistemai, o kartu tai gali reikšti antrojo kiekybinio monetarinio skatinimo pradžią. Tačiau pinigų spausdinimas, net ir labai puikiai užmaskuotas, visuomet reiškia turto perskirstymą tarp visuomenės grupių, šalių ar skirtingų kartų – nemokamų pietų nebūna.

Kaip žinia, Graikijos ekonomika tesudaro apie 2 proc. Europos Sąjungos BVP, tad kai kurie ekonomistai linkę sumenkinti vykstančių procesų reikšmę. Graikijos problemų simbolinė svarba yra milžiniška ir tai yra galimybė pažvelgti į labai netolimą ateitį – daug ekonominių tyrimų patvirtina netvarią daugelio išsivysčiusių šalių įsiskolinimo būklę. Be abejo, daugiausia kalbama apie eilėje stovinčias Portugaliją, Ispaniją ar Italiją, tačiau svarbiausia, kad tokių šalių kaip JAV ar Didžioji Britanija mokumo situacija geresnė beveik vien tik dėl jų galimybės spausdinti pinigus, o fundamentaliai yra labai panaši. Apskritai daugumoje šalių pasirinktas keinsistinis perteklinio įsiskolinimo krizės sprendimo būdas lemia, kad veikiausiai jau pasiekta stadija, iš kurios negrįžtama – nesiėmus taupymo laiku, vėliau to padaryti tiesiog nebeįmanoma. Valstybės nedovanotinai neatsakingai elgiasi su pasitikėjimu grįsta pinigų sistema. Tik nelabai racionali, selektyviu dėmesiu pasižyminti finansų rinka to nepastebi. Kol kas.

Comments