Apie perteklinio įsiskolinimo sindromą ir socialiai atsakingą bankininkystę

Anglai turi terminą „socialiai atsakinga bankininkystė“ (socially responsible banking practice). Lietuviškai tai skamba neįprastai, nes mes šio posakio paprastai nevartojame, mums jo nereikia – retai susimąstome, ar bankai nėra linkę pasinaudoti savo klientų finansiniu neišmanymu, ar jie visuomet tik gero linki, žarstydami patarimus taupymo, investicijų, skolinimosi klausimais. Deja, finansinė veikla pasižymi tuo, kad esi dažnai priverstas „lošti“ prieš antrąją finansinį sandorį sudarančią šalį. Ir bankai tikrai lošia. Sprendžiant iš bankų sistemos pelnų dinamikos (per tris šių metų ketvirčius bankai uždirbo rekordinį 493 mln. litų pelną), atrodytų, kad lošia gerai. Visgi kartais susidaro įspūdis, jog bankų strategijos yra šiek tiek trumparegiškos. Kredito bumo ir ekonominio pakilimo sąlygomis išties natūralu, jog bankai išgyvena aukso amžių – jie išduoda daug paskolų, t.y. parduoda didžiulį kiekį savo „produkcijos“, ir mažai tikėtina, kad tos paskolos iš karto taptų nemokios. Štai ir puikūs trumpo laikotarpio rezultatai. Tačiau būtina suvokti, kad tik stabiliai turtėjanti visuomenė ir didėjanti socialinė gerovė užtikrins pačių bankų sėkmingą veiklą ilgesnio laikotarpio perspektyvoje.

Dabar vyrauja ganėtinai laukinė bankininkystė: siekiama prisivilioti, pergudrauti ir supančioti klientą, jam ant pečių užkraunant kiek įmanoma daugiau finansinės rizikos. Tarkim, nukris už paskolą ir už pusę gyvenimo pajamų įsigyto būsto vertė, pakils tarpbankinės palūkanų normos ar prarasi darbą – kaltink pats save, tačiau sukandęs dantis turėsi grąžinti paskolą ir/ar prarasi užstatą (būstą). Bankai perkelia minėtas rizikas klientams, tačiau lazda turi du galus – visos tos rizikos atsigręžia į bankus kredito rizikos forma, nes finansinių sunkumų užgultas skolininkas gali tiesiog neišsimokėti. Bankai mąsto pragmatiškai – veikiausiai iki to laiko, kol skolininką užgrius finansinės negerovės, jis jau spės grąžinti didelę dalį paskolos, o likutį bus galima susigrąžinti realizavus užstatą. Sprendžiant iš itin žemų kredito rizikos priedų (t.y. bankų užsidedamų maržų virš tarpbankinių palūkanų normų) ir labai agresyvios bankų būsto paskolų politikos, jie mano, kad ta rizika bankams yra išties menka. Nepamirškime – rizika bankams yra menka, tačiau finansinių nuostolių rizika paskolas paėmusiems namų ūkiams galbūt yra labai didelė. Tik niekam ji nerūpi, nes Lietuva kol kas nepriaugo iki socialiai atsakingos bankininkystės.

Beje, dėl tos bankų prisiimamos rizikos nereikšmingumo galima ginčytis, ir bėda ta, kad rizika dažniausiai išryškėja tik tuomet, kai jau vėlu ką nors pakeisti. Finansinio tarpininkavimo teorijose plačiai aprašytos priežastys, dėl kurių bankai yra linkę prisiimti per dideles rizikas: pavyzdžiui, aštri konkurencija tarp bankų verčia gerinti paskolų sąlygas ir galbūt yra nepakankamai įkainojama prisiimama rizika, atskirų vadybininkų karjera ir reputacija galbūt priklauso nuo išduotų paskolų kiekio, motininiai užsienio bankai yra pakankamai dideli, kad galėtų sau leisti rizikingai žaisti Baltijos šalių rinkose, galiausiai bankų nuosavas kapitalas, kuriuo jie rizikuoja, yra tik palyginti nedidelis paskolų finansavimo šaltinis (bankai daugiausia perskolina skolintas lėšas).

Bankų siekis gauti greitą pelną ar „aplošti kitą pusę“ gali įstumti šalies ūkį į aklavietę. Štai keletas reiškinių, kurie šiuo metu vaidina absoliučiai esminį vaidmenį lemiant šalies ekonominę būklę, tačiau bankų analitikai apie tai kažkodėl tyli, – tai perteklinio įsiskolinimo sindromas (overborrowing syndrome) bei finansinio akceleratoriaus efektas.

Perteklinio įsiskolinimo sindromas – tai empirinis dėsningumas, kad šalys, liberalizavusios finansų sistemą ir atvėrusios ją užsienio kapitalo srautams, dažnai patiria ekonominį ir investicijų bumą, kuris trunka maždaug penketą metų, po jo ištinka ekonominis nuosmukis dėl neadekvataus įsiskolinimo ir perteklinių investicijų. Baltijos šalyse skolinimosi tempai jau keletą metų patys sparčiausi Europoje, o paskolos vis dar brukamos, kam reikia ir nereikia (nors bendras ūkio įsiskolinimo lygis dar nėra labai aukštas, nereiškia, kad Vakarų Europos lygį turėtume mėginti pasiekti per keletą metų).

Finansinis akceleratorius – tai ekonomikos vystymosi ciklo sustiprinimo mechanizmas, kuris pasireiškia tuo, kad, sumažėjus palūkanų normoms ir privačiam sektoriui ėmus sparčiai skolintis, padidėja nekilnojamojo ir kito kaip užstatas naudojamo turto vertė, o tai leidžia dar daugiau skolintis, ir laikinai itin išauga visuminė paklausa bei bendras ekonominis aktyvumas. To padarinys – įvairiausi bumai (ekonomikos augimo, investicijų, vartojimo, turto kainų). Didžioji problema ta, kad šitaip susiformuoja nekilnojamojo ir finansinio turto burbulai, kuriems sprogus finansinis akceleratorius tik sustiprina ekonominį nuosmukį – mažėjanti kaip užstatas naudojamo turto vertė verčia riboti skolinimą ūkiui, ir ūkis gali patirti kredito badą (credit crunch). Lietuvoje yra akivaizdūs visi finansinio akceleratoriaus požymiai.

Veikiausiai itin spartus ekonomikos augimas, lydimas didelių ekonominių nesubalansuotumų, yra anaiptol ne puikus valdžios nuopelnas, kuriuo visgi mėgstama girtis, ir ne sparti ekonominė konvergencija su Vakarų Europa, o tiesiog aukščiausia finansinio akseleratoriaus išpūsto ekonominio ciklo fazė. Ir svarbiausias ekonomistų diskusijų objektas šiuo metu yra klausimas, kada ir kaip ūkio plėtros tempai sumažės. Jokiu būdu negalima atmesti galimybės, kad tai bus staigus ir skausmingas nuopuolis.

Situacija grėsminga dar ir tuo, kad firmos ir žmonės, ypač tie, kurie ne itin domisi šalies ekonominiu gyvenimu, pajutę pajamų didėjimą pastaruoju metu, finansines perspektyvas gali vertinti itin optimistiškai (tai rodo visi Statistikos departamento atliekami namų ūkių ir verslo nuomonių tyrimai) ir yra pasirengę daug investuoti ar įsigyti didelius pirkinius. Apskritai yra išties mažai tikėtina, kad vidutinės trukmės laikotarpiu ekonominė aplinka išliks tokia palanki (didėja darbo jėgos trūkumas ir spaudimas didinti algas, keičiasi palūkanų normų aplinka, auga ūkio įsiskolinimas ir skolos aptarnavimo išlaidos, bliūkšta nekilnojamojo turto kainų burbulas ir baigiasi su juo susijusi psichozė), tad nepasvertos investicijos gali atnešti didelių nuostolių, o noras vartoti daug daugiau nei uždirbama gali virsti rykšte, pasikeitus situacijai darbo rinkoje.

Dabar išties ateina metas taupyti, tačiau reikia rinktis saugias investicijas ir nesivaikyti fantastinės grąžos. Ekonominė realybė tokia, kad reikia pamiršti „Sekundės“ laikus primenantį populiarųjį prisigalvojimą, jog butas, namas, žemė ar lietuviška akcija yra tiesiog aukso vertės investicija, užtikrinsianti sotų gyvenimą nieko nedirbant. Antra vertus, reikia nepamiršti, jog bankai truputį gudrauja, pastaruoju metu ėmę aktyviai piršti taupymo pamokėles visuomenei: įmantrių finansinių instrumentų, tarkim, obligacijų, susietų su egzotiškų šalių akcijų ar žaliavų kainų indeksais, siūlymas beveik visuomet yra tam tikras manipuliavimas ir lošimas prieš klientą. Bankų pamokėlės ir raginimai traukti pinigus iš kojinių dar nemaloniau nuteikia dėl to, kad svarbiausių bankų, turinčių finansavimo šaltinių užsienyje, siūlomos indėlių palūkanų normos yra juokingai mažos ir netgi nesiekia (saugesnių ir likvidesnių) vyriausybės vertybinių popierių (VVP) palūkanų normų!

Bankai mėgsta mokyti visuomenę įvairiais gyvenimo klausimais: jie švelniai pastūmės pirkti būstą, subtiliai užsimindami apie neišvengiamą brangimą „iki žinių apie eurą“, pasiūlys universalų problemų sprendimo raktą „nori ir turi“, suteiks garantuotą 30% investicijos grąžą „su sąlyga, kad...“  Visuomenė savo ruožtu galėtų pamokyti bankus, kaip didinti indėlių palūkanų normas, pasirinkdama, tarkim, investicijas į VVP, o ne bankų indėlius. Bankai keltų indėlių palūkanų normas bei galbūt nustotų į kairę ir į dešinę dalyti pigius kreditus. Gal ir utopiškai atrodo šis beatodairiško skolinimo ir skolinimosi problemos sprendimo būdas, bet gerai funkcionuojanti ir likvidi mažmeninė VVP rinka gal išties galėtų būti viena iš kredito bumo stabdymo priemonių. Bet kokiu atveju, ryškėjant daugeliui ūkio perkaitimo ir ekonomikos nesubalansuotumo požymių, žmonės ir verslas turėtų daug atsargiau vertinti savo ir viso ūkio ekonominę perspektyvą ir bent jau neskubėti pasiduoti bankų vilionėms.

Comments