Apie galbūt jau perkaitusią Lietuvos ekonomiką

Neseniai tarptautinė reitingų agentūra „Standard and Poor‘s“ sumažino Lietuvos kredito reitingo perspektyvą dėl padidėjusios staigaus ekonominio sąstingio grėsmės. Tai paskatino daug diskusijų ekonomikos perkaitimo tema. Kaip įprasta, labiausiai girdimas šalies bankų analitikų balsas. Jie ramina (o gal raminasi?) – neva užsienio stebėtojai ne visuomet suvokia, kas vyksta dinamiškoje Lietuvos ekonomikoje, neperpranta mūsų ekonomikos augimo „stebuklo“.

Deja, stebuklų nebūna – ūkio ir visuomenės gerovės augimas daugiausia pagrįstas ne tobulėjančiomis gamybos technologijomis ar didėjančiu našumu, o tiesiog skolintomis lėšomis, kurias, kaip žinia, reikės grąžinti. Tiesa, gal ir teisingai sakoma, kad užsienio stebėtojai, vis dažniau prabylantys apie didėjančias mūsų ekonomikos problemas, paprastai neturi galimybių laikyti ranką ant pulso ir adekvačiai vertinti mūsų šalies ekonominę sveikatą. Antraip jau prieš gerus metus jie turėjo pastebėti, kad ekonomika ima perkaisti. Buvo akivaizdu, kad ūkis kaista, stebint psichozės apimtą būsto rinką, nevaldomą kredito apimčių didėjimą, didėjančią įtampą darbo rinkoje ir t.t. Dauguma raminosi, kad tai normalūs ekonominės konvergencijos procesai, kad dinamiškus procesus šalies ekonomikoje galima paaiškinti „vėlyvu startu“ (mažu ūkio įsiskolinimu, žemu atlyginimų ir kainų lygiu ir pan.), tačiau vis daugėja požymių, jog šitaip mąstant šalies ekonomika stumiama į aklavietę. Autoritetingoms institucijoms pagaliau pateikiant neigiamus vertinimus, valdžios atstovai nebegali į tai nekreipti dėmesio, tačiau kai imama atsitokėti, mes veikiausiai esame situacijoje, kai ekonomika jau yra perkaitusi. Kitaip tariant, apie ūkio perkaitimą reikia kalbėti ne kaip apie tolimą galimybę, o kaip vieną iš labiausiai galimų, o gal net nebeišvengiamą ateities scenarijų. Nors garsių šalies ekonomikos analitikų sutartinai skambančių raminimų fone tokie teiginiai gali atrodyti drastiški, tačiau argumentų šiam požiūriui ketvirtis po ketvirčio daugėja.

Ekonomikos perkaitimo mechanizmas

Štai keletas dažniausiai girdimų klaidingų samprotavimų apie ūkio perkaitimą: esą dėl ūkio perkaitimo dar nėra ko nerimauti, nes besivystančios ekonomikos šalims būdingas toks spartus ūkio augimas, infliacija paaiškinama kainų lygio artėjimu prie Vakarų  Europos lygio, o bankų paskolų portfelio augimas visiškai pateisinamas gyventojų noru gyventi gerai jau dabar (juk gyvenimo lygio priartėjimas prie vakarietiškų standartų neva tik laiko klausimas).

Visų pirma, nerimauti verčia ne pats spartus bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo tempas, o tai, kaip pavyksta tą BVP sukurti – daugiausia nepaliaujamo kreditavimo dėka bei vis didėjant ūkio nesubalansuotumams. Šalies ūkio augimo modelis gana paprastas. Bankams vykdant beatodairišką ir agresyvią kreditavimo politiką, ūkio subjektai itin aktyviai skolinasi vartojimo, būsto įsigijimo reikmėms bei ekonominį efektyvumą mažai didinančioms investicijoms (pvz., į nekilnojamąjį turtą) finansuoti. Kadangi paskolos didele dalimi finansuojamos iš užsienio, tai tolygu didžiulėms finansinėms injekcijoms į šalies ūkį (kone dešimt mlrd. litų „iš dangaus nukritusių“ pinigų per metus). Natūralu, kad šios lėšos iš karto tampa aktyviausių ūkio sektorių (statybos, nekilnojamojo turto sektoriaus, finansinio tarpininkavimo, prekybos, pramonės ir kt.) firmų bei darbuotojų pajamomis. Jausdamos didžiulę paklausą, šių sektorių įmonės aktyviausiai samdo naujus darbuotojus, didina atlyginimus – taip didėja įtampa darbo rinkoje. Atlyginimų augimo tempas yra daug didesnis už našumo didėjimą. Žmonės (o ir bankininkai, išduodantys paskolas), ypač jei jie neturi pakankamai makroekonomikos žinių, sunkiai gali įvertinti, ar atlyginimų padidėjimas yra tvarus. Vis dėlto akivaizdus finansinės padėties gerėjimas visų pirma sukelia optimizmo bangą, taip sukuria galimybes didinti vartojimo išlaidas, pirkti būstą, imti dar didesnes paskolas. Didelė paklausa prekėms ir paslaugoms bei didėjančios gamybos sąnaudos verčia didinti produkcijos kainas. Didėjanti infliacija savo ruožtu skatina mažiau taupyti, daugiau vartoti bei apsisaugoti nuo jos tokiomis tradicinėmis investavimo formomis kaip būsto pirkimas. Tad padidėjus atlyginimams, išaugus infliacijai žmonės vėl plūsta į bankus ir vėl traukia iš letargo miego būsto rinką. Karuselė sukasi – į ekonomiką plūsta naujos skolintos lėšos, gyvenimas gerėja.

Ar tai tikrai nemokami pietūs, ar jau laikas perrašyti ekonomikos vadovėlius, papildant juos stebuklingo augimo receptais? Gal neskubėkim... Esant tokioms žemoms realiosioms palūkanoms ir išskirtinai aktyviam ūkio kreditavimui, ekonomika tiesiog negali neaugti. Jei kažkas ima paskolą ir už ją perka prekes ir paslaugas, reiškia, kiti automatiškai tuos pinigus uždirba. Tik jei šalies gamintojai nespėja patenkinti kredito stimuliuojamos paklausos, didėja kainos, įtampa darbo rinkoje, atlyginimai (sparčiau negu našumas), einamosios sąskaitos deficitas.

Nors visi kalba apie (politiškai jautrų) kainų didėjimą, neigiamos mokėjimų balanso tendencijos yra kur kas svarbesnis ūkio perkaitimo požymis, reikalaujantis išskirtinio dėmesio. Pastaruoju metu žymiai padidėjęs einamosios sąskaitos deficitas (anaiptol ne vien dėl naftos perdirbimo sutrikimų) rodo, kad šalies grynųjų pajamų, susijusių su užsienio prekyba, darbo jėgos ir kapitalo panaudojimu, srautas yra neigiamas ir jo kaitos tendencijos nepalankios. Supaprastintai tariant, importas auga daug sparčiau negu eksportas, ir žymi dalis lėšų, pritraukiamų iš užsienio paskolų forma, negrįžtamai palieka šalies ekonomiką, sumokant jas už gausiai importuojamas prekes.

Taigi, ūkio įsiskolinimas didėja, o mūsų galimybės uždirbti realias (užsienio valiuta denominuotas) pajamas ne tik kad negerėja, tačiau nuolat prastėja. Problemą sunku adekvačiai įvertinti, nes vis dar plūsta naujos kreditavimui skirtos lėšos iš užsienio. Apskritai galbūt dar nevertėtų kalbėti apie dideles grėsmes, susijusias su šalies kreditingumu, t.y. gebėjimu grąžinti skolas užsieniui, nes šalies įsiskolinimas dar nėra didelis vertinant pagal tarptautinius standartus. Vis dėlto būtina aiškiai atskirti skolinimąsi našioms gamybinėms investicijoms nuo skolinimosi vartojimui bei investicijoms į negamybinės paskirties nekilnojamąjį turtą. Pirmuoju atveju šalis didina savo ekonominį potencialą ir skolinimasis šioms investicijoms yra sveikintinas dalykas. Tuo tarpu jei dominuoja paskolos vartojimui ir nekilnojamajam turtui įsigyti (kaip yra Lietuvoje), tikėtinas labai intensyvus, tačiau laikinas ekonomikos pagyvėjimas, o ilgesnio laikotarpio perspektyvoje užsikraunamas didelis skolų balastas, kuris neišvengiamai mažins vartojimo išlaidas ateityje (reikės grąžinti paskolas) ir gali ilgam pakirsti ekonominės konvergencijos procesus. Stebint kredito procesus Lietuvoje tampa vis labiau akivaizdu, kad vos tik prislops didžiulis kredito srautas iš užsienio bankų, visuomenės stebuklingo praturtėjimo iliuzija kaip mat pradings, o ūkis gali pereiti į ilgalaikę recesiją.

Tai kodėl tikėtinas „kietas nusileidimas“?

Vyrauja nuomonė, kad ūkio metinis augimas tiesiog palengva sulėtės iki 5-6 proc. („švelnaus nusileidimo“ scenarijus), nes palaipsniui kylant palūkanų normoms ir atsargiau vertinant ateities perspektyvas, sulėtės bankų skolinimo augimas, sumažės atotrūkis tarp eksporto ir importo. Visgi tai daugiau yra „wishful thinking“ – noras mąstyti taip, o ne adekvatus situacijos vertinimas. Taip mąstoma jau antri metai, tačiau švelniojo nusileidimo kaip nėra, taip nėra, o ekonomika ieško „sprogimo“ ribos.

Esminė problema yra ta, kad žmonės, firmos, bankai ir valdžia, veikdami atomistiškai, t.y. nesistengdami įvertinti savo elgsenos padarinių visai ekonominei sistemai, vis didina ekonomikos nesubalansuotumus. Žmonių atlyginimai didėja, ir jie vis daugiau vartoja bei skolinasi. Dėl didelio ekonominio aktyvumo labai gerai surenkami mokesčiai, ir atitinkamai didėja valdžios sektoriaus išlaidos, o biudžeto konsolidavimui neskiriama pakankamai dėmesio ir pastangų. Didėjant bankų paskolų portfeliui bei paskolų palūkanoms (beje, jau išduotų paskolų palūkanų padidėjimas iš dalies susijęs su vienašališku VILIBOR tarpbankinių palūkanų didinimu, tačiau čia atskira tema), progresiškai didėja bankų pelnai, tad vėlgi maža paskatų be rimtesnio sukrėtimo tapti atsargiems. Geriausias verslas pastaruoju metu – visa, kas susiję su statyba ir vartojimu (prekyba), tad investicijos, paskolos, žmogiškieji resursai daugiausia kreipiami ten. Svarbus aspektas tas, kad viso to veidrodinis atspindys yra ažiotažas nekilnojamojo turto rinkoje. Jei žlugs nekilnojamojo turto rinka, ekonominis klimatas pasikeis kardinaliai. Jei sustotų vien tiesiogiai su statybos bumu susijusių sektorių – statybos, nekilnojamojo turto bei finansinio tarpininkavimo – veiklų aktyvumo augimas, ūkio augimo tempas kristų perpus. O jei čia būtų smukimas arba jei įvertintume visus antrinius efektus, nekilnojamojo turto rinkos žlugimo poveikis ūkiui būtų nepalyginamai didesnis. Apskritai korekcija nekilnojamojo turto rinkoje anksčiau ar vėliau neišvengiama, nes nekilnojamojo turto kainos drastiškai viršija bet kokiais būdais skaičiuojamą fundamentaliąją jo vertę – nesvarbu, ar vertintume realią statybos savikainą, ar nekilnojamojo turto generuojamas pajamas iš nuomos, gyventojų pajamų ir būsto kainų santykį ir t.t. Korekciją sukelti gali įvairūs veiksniai, tačiau svarbiausias yra bankų kreditavimo politikos pasikeitimas. Jei bankai ir toliau demonstruos wishful thinking, prastės šalies ir jų kredito reitingai ir juos ims disciplinuoti bei „mokyti“ finansų rinkos. Lygiagrečiai turėsime galimybę „mokytis“ iš Latvijos patirties, kur, kaip žinia, visi ekonominiai procesai yra labai panašaus pobūdžio, tik ekonominiai nesubalansuotumai yra daug didesni, ir bent jau kai kurie ekonomistai nemato jokios galimybės latvių ekonomikai „švelniai nusileisti“. Beje, pažymėtina, kad bet koks sukrėtimas regiono finansų rinkose neišvengiamai turės didelį poveikį ir mums.

Ar tikrai nieko negalima padaryti?

Makroekonominė situacija šalyje yra įtempta, ir ekonomistai dėl to iš esmės sutaria. Nuomonės daugiau skiriasi dėl to, ar reikia ir ką reikia daryti. Susidaro įspūdis, kad vyrauja tik deklaruojamo noro spręsti problemas, tačiau visiško neveiklumo atmosfera, o atsakingos institucijos bei įtakingi finansų sektoriaus dalyviai mėto vieni kitiems atsakomybės kamuolį.

Dažniausiai rodoma į vyriausybę ir jos atrištų rankų išlaidų politiką, tačiau naivu tikėtis, kad pora procentų sumažinusi išlaidavimą vyriausybė grąžins šaliai subalansuotą ūkio augimą, kai kredito portfelio didėjimas skaičiuojamas keliolika milijardų litų. Visai kas kita yra mokesčių politika: būsto lengvatos, padariusios meškos paslaugą būstą siekiančioms įsigyti šeimoms, bei nekilnojamojo turto mokesčio nebuvimas buvo labai svarbūs veiksniai, prisidėję prie būsto psichozės kilimo, ir tai vertintina kaip akivaizdžiai antisocialinė bei visiškai trumparegiška ekonominė politika.

Bankai, mėgstantys per savo viešųjų ryšių atstovus duoti pamokėles valdžiai ir visuomenei, atrodo, pamiršta, kad pagrindiniai svertai yra jų pačių rankose. Pirmiausia bankų motininių institucijų strategai turėtų nusiimti rožinius akinius ir suvokti, kad jų strateginis ėjimas dabar turėtų būti nurodymas mūsų vietiniams bankams pertvarkyti savo įsipareigojimų struktūrą,  didinant finansavimą vietinėje rinkoje. Paprastai tariant, šalies bankai turėtų stipriai didinti indėlių palūkanų normas. Žinoma, atitinkamai turėtų didėti ir išduodamų paskolų palūkanos, į jas tinkamai įtraukiant kredito, infliacijos, valiutos kursų rizikas. Kaip parodė įvykių raida po Latvijos finansinių sukrėtimų, tai iki šiol nebuvo tinkamai daroma. Palūkanų didinimas yra bene geriausia priemonė vėsinti mūsų karštą ekonomiką.

Bankų strategams stabdyti paskolų bumą reiškia rizikuoti prarasti rinkos dalį ir savanoriškai mažinti pelną – be abejo, daugeliui tai atrodo per didelė prabanga. Todėl finansų rinkos dalyvių priežiūros institucijos turėtų jiems „padėti“ tai daryti – mažų mažiausiai griežčiau ribojant gyventojams išduodamų paskolų dydį, kad neturėtume tokios netoleruotinos situacijos, kai namų ūkis prasiskolina bankui sumas, sudarančias 50-60 proc. ir daugiau visų pajamų. Iki protingo lygio sumažinus maksimalią paskolų ribą, atitinkamai koreguotųsi ir išpūstos būsto kainos. Be to, turbūt jau seniai reikėjo priimti fizinių asmenų bankroto įstatymą, tuomet apskritai bankams nebūtų noro beatodairiškai dalinti paskolas ir taip aktyviai propaguoti gyvenimą skolon.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad galbūt dabar jau iš tiesų ne metas kažko imtis, galbūt belieka laukti adekvataus šalies reitingų sumažinimo, daug atsargesnio ekonominės situacijos vertinimo ir viltis, kad sulauksime švelnaus nusileidimo.

Comments