Blogiausia jau praeityje - ar tikrai?

Pastaruoju metu daugelis Lietuvos ekonomikos būklę analizuojančių institucijų gerina ūkio plėtros prognozes. Linkstama manyti, kad jau šiemet šalies BVP vėl pradės nuosaikiai augti (0,5-1,5 proc.), o kitais metais augimas dar gerokai paspartės iki 3-4 proc. Recesijos pabaigos ir ūkio atsigavimo viltys daugiausia siejamos su stebimais palankesniais pokyčiais eksporto rinkose, šalies gamintojų pagamintos produkcijos apimčių stabilizavimusi bei gana sėkmingu gamybos sąnaudų mažinimu.

Ekonomistai, ypač susiję su valdžios institucijomis bei bankais, dažnai linkę pagražinti situaciją – paprastai tikima, jog optimistiškai piešiant ekonomines perspektyvas galima paskatinti vartojimą, investicijas, verslumą, be to, valstybė patikimiau atrodys užsienio partnerių akyse bei galės lengviau ir pigiau skolintis. Suprantamos ir pateisinamos tos mažos ekonomistų „nuodėmės“, jei visuomenė ir verslas dėl to neima daryti sisteminių klaidų. Nebent jei sergame plaučių uždegimu, o mus tikina, kad tai – sloga. Sykį jau taip buvo – prieš kredito ir nekilnojamojo turto burbulo sprogimą. Dabar gi vėl linkstama kartoti tas pačias klaidas. Reikia neturėti iliuzijų, kad krizė jau iš esmės baigėsi ir galima atsipalaiduoti, išvengti sunkių valdymo sprendimų, valstybės reformų ar atleisti taupymo vadžias. Konkrečiau tariant, net jeigu pavyktų pasiekti prognozuojamą ūkio plėtrą, ji nebus tvari ir nulemta „sveikstančios“ ekonomikos. Yra daugybė rizikos faktorių, dėl kurių ekonomika gali ir toliau stagnuoti ar netgi patirti dar vieną stiprią nuosmukio bangą. Be to, galima beveik užtikrintai teigti, kad kokia bebūtų makroekonominių rodiklių raida, gyventojų ekonominė padėtis šiemet toliau prastės. Taigi, žmonėms gal pravartu išgirsti daugiau vertinimų apie „neparadinę“ šalies ūkio būklę ir galbūt tai padės išvengti asmeninių finansų klaidų dėl nepagrįsto optimizmo.

Panagrinėkime, ar išties eksporto atsigavimas tvarus. Pirmiausia pažymėtina, kad žemiausias eksporto apimčių lygis pasiektas 2009 m. pradžioje. Tai buvo metas, kai sprogus naftos ir kitų žaliavų kainų burbului, žaliavų kainos ir paklausa joms buvo kritusi iki seniai matytų žemumų ir tai kenkė mūsų žaliavinės produkcijos eksportuotojams. Dėl tų pačių priežasčių Rusijos, svarbios mūsų prekybos partnerės, ekonomika buvo kritinės būklės. Situacija kitose rinkose, ypač kaimyninių Baltijos šalių rinkose, buvo ne ką geresnė. Kai kurių mūsų regiono valstybių valiutos tuo metu stipriai nuvertėjo, o lito efektyvusis realusis kursas pasiekė rekordines aukštumas, ir tai buvo rimtas smūgis šalies gamintojų konkurencingumui. Taigi, reaguodami į šią kritinę situaciją praėjusiais metais šalies gamintojai ėmė mažinti eksportuojamos produkcijos kainas, tačiau prisitaikymas buvo skausmingas. Konkrečios statistinės informacijos apie į eksportą orientuotos pramonės rezultatus trūksta, tačiau bendri apdirbamosios pramonės duomenys gerai atspindi situaciją. Antai vėliausiais, 2009 m. trečiojo ketvirčio duomenimis, dirbančiųjų šalies apdirbamojoje pramonėje skaičius buvo 20 proc. mažesnis, o bruto darbo užmokestis buvo 8 proc. mažesnis negu 2008 m. trečiąjį ketvirtį. Visiškai nenuostabu, jog sumažinus gamybos sąnaudas ir produkcijos kainas bei užsienio valstybėms pažabojus ekonominio atkyvumo kritimą (daugiausia didžiulių fiskalinių stimulų pagalba), eksportas tarsi ir kyla nuo žemiausio lygio. Vis dėlto nepameskime iš akių bendro vaizdo – 2009 m. nominalusis eksportas per metus nukrito 27 proc. Pasaulinei finansinei krizei palengva virstant į pasaulinę valdžios finansų krizę (dėl perteklinio ir netvaraus Vakarų valstybių įsiskolinimo), nebegalima tikėtis, kad užsienio valstybių fiskalinis stimuliavimas ir toliau stipriai palaikys užsienio rinkų aktyvumą. Mūsų pačių gamintojai, daug stipriau sumažinę samdomų darbuotojų skaičių, o ne jų atlyginimus, bei dramatiškai sumažinę investicijas į įrengimus, aiškiai rodo, jog jie pritaiko gamybinius pajėgumus prie daug mažesnių realizavimo apimčių ir kol kas nesiorientuoja į tvarų, ilgalaikį ūkinio aktyvumo didinimą, o veikiau – į išlikimą. Beje, čia vertėtų pažymti, kad importo apimtys ir toliau viršija eksporto apimtis, o tai rodo, kad šalis niekaip nesugeba užsidirbti grynųjų pajamų iš užsienio iš gamybinės veiklos. Štai toks tas mūsų pagrindinis ūkio atsigavimo variklis.

Tvariam ekonominiam augimui būtinos investicijos į gamybinį ir, pageidautina, technologiškai pažangų kapitalą. Iš čia nėra jokių gerų žinių. Investicijos į gamybos priemones krenta praktiškai nemažėjančiu tempu, ir 2009 m. trečiąjį ketvirtį jos buvo 42 proc. mažesnės negu prieš metus. Investicijų į infrastruktūrą, komercinius statinius ar transporto priemones kritimas dar didesnis. Suprantama, juk išgyvenome didžiulį nenašių investicijų bumą, kuris tęsėsi ne vienerius metus, tad staigiai pertvarkyti visą šalies verslo modelį ir iš esmės padidinti ūkio efektyvumą neįmanoma. Taigi, į strategiškai netinkamas, procikliškas sritis orientuotos investicijos bei pernelyg optimistiškai planuotos gamybinės investicijos šiuo metu lemia perteklinį gamybinių pajėgumų lygį (jų panaudojimo lygis šiuo metu yra arti rekordinių žemumų), investicinė plėtra yra sustojusi ir neretai netgi neinvestuojama kapitalo darbiniam stoviui palaikyti, taipogi kapitalo lygis tiesiog naikinamas dramatiškai išaugus įmonių bankrotų skaičiui. Tai yra skausmingi būtino apsivalymo procesai, tačiau kol kas nėra požymių, kad prasidėtų kūrybiškoji atsinaujinimo dalis. Tiesioginės užsienio investicijos visiškai sustojo – vėliausiais, 2009 m. trečiojo ketvirčio duomenimis, antrą kartą nuo statistikos rinkimo pradžios jos netgi buvo neigiamos (dėl užsienio investuotojų patirtų nuostolių). Ir kodėl gi užsienio investuotojai turėtų domėtis Lietuva, jei valdžia palaikydama netvarų savo išlaidų lygį didino mokesčius, verslas traukiasi į šešėlį, įgydamas neteisėtą konkurencinį pranašumą prieš skaidrias užsienio kompanijas, korupcinė aplinka išlieka, darbo užmokesčio lygis nukrito palyginti nedaug,  o bendras šalies patrauklumas akivaizdžiai nepakankamas.

Yra teigiančių, jog atsigauna įmonių pelningumas ir kartu verslo perspektyvos, įmonėms pertvarkant veiklą ir prisitaikant prie pasikeitusių aplinkos sąlygų. Išties sąnaudos sėkmingai mažinamos, daugiausia mažinant darbo užmokesčio fondą. Štai per metus privatus verslas „sėkmingai“ atleido daugiau kaip 130 tūkst. darbuotojų (17 proc.), ir tai iš tikrųjų duoda trumpalaikį stabilizuojantį efektą konkrečios įmonės mastu, tačiau makroekonominiu lygmeniu progresiškai didėjantis žemos perkamosios galios gyventojų skaičius pakerta visuminę vidaus paklausą ir į vidaus rinką orientuotas ūkio šakas. Taigi, visų nefinansinių įmonių pelnas jau nebėra neigiamas kaip 2009 m. pirmąjį ketvirtį, tačiau jis vis dar triskart mažesnis negu prieš metus. Nefinansinių įmonių pelningumo rodiklius turbūt pagerina ir tai, kad 2009 m. dvigubai išaugo bankrotų skaičius (nuostolingoms įmonės bankrutavus, jos neįtraukiamos į šią statistiką). Kartu matome, kaip ryšium su didėjančiu įmonių nemokumu dramatiškai išaugo bankų nuostoliai. Kaip žinia, bankai 2009 m. patyrė 3 mlrd. litų nuostolį, per vienerius metus iš esmės „pradirbdami“ visą praėjusio dešimtmečio bankų sistemos pelną. Taigi, bendras verslo pelningumo paveikslas šiuo metu anaiptol nėra geras kaip kad gali pasirodyti paviršutiniškai vertinant skaičius.

Čia kalbėjome apie sąlyginai šviesesnę ekonomikos pusę, su kuria siejamas ūkio atsigavimas, tačiau dar yra daugybė visuotinai pripažintų probleminių sričių. Bene didžiausios problemos yra darbo rinkoje. Pasirinktas vidinės devalvacijos (atlyginimų ir kainų mažėjimo, o ne valiutos kurso sumažinimo) kelias, tačiau akivaizdu, sklandi algų korekcija neįvyko – nedarbas išaugo daug daugiau. Tikėtina, kad ir toliau nedarbas augs, o kartu mažės atlyginimai. Reiškia, namų ūkių pajamos ir vartojimas turėtų toliau kristi, o gebėjimas skolintis bei grąžinti skolas toliau blogės.

Šiame kontekste vadinamojo uždarojo ekonomikos sektoriaus (statybos, prekybos ir rinkos paslaugų), kurio dalis ūkio struktūroje gerokai didesnė už atsigavimo ženklus rodančią apdirbamąją pramonę, perspektyvos išlieka labai prastos. Bankų sektorius, su minus 48 proc. metine nuosavybės grąža bei 19 proc. neveiksnių paskolų, makroekonominiu požiūriu yra atvira žaizda – artimiausiais metais ūkis iš bankų negali tikėtis jokios realios pagalbos ir aktyvesnio kreditavimo. Ir kadangi daugiau kaip 80 proc. bankų paskolų susijusios su į vidaus rinką orientuotu verslu bei su namų ūkių skolinimusi, o gerokai daugiau kaip pusė paskolų tiesiogiai susijusios su sprogusiu nekilnojamojo turto burbulu, beveik galima neabejoti, kad bankų nurašymai tęsis, o balansų kokybė prastės. Ypač turint omenyje, kad nekilnojamojo turto kainos vis dar dirbtinai palaikomos bent keliasdešimt procentų per aukštame lygyje, ir tik laiko klausimas, kada rinka grįš į pusiausvyrą.

Centrinės valdžios išlaidos, išaugusios iki beveik 45 proc. BVP, pajamoms liekant ties 35 proc. BVP žyma, yra akivaizdžiai netvarios – valdžios sektoriaus skola sprogsta, o skolinamasi didelėmis, tvarią ūkio plėtrą pakertančiomis palūkanomis. Žinoma, bendras valdžios skolos lygis dar nėra didelis ir vien dėl to yra teorinė galimybė, kad valdžios skolinimasis dar keletą metų galėtų tempti visą šalies ūkį, tačiau bręstanti pasaulinė valdžios finansų krizė ir rekordinis euro zonos šalių poreikis šiais metais perfinansuoti ir išleisti skolos vertybinių popierių už daugiau nei 1,6 trln. eurų gali iš esmės pabloginti Lietuvos galimybes tęsti ekspansinę fiskalinę politiką. Kai paraštėse pažymima, jog per keletą metų Lietuva ketina sumažinti centrinės valdžios deficitą nuo dabartinių beveik 10 proc. BVP iki tvarių 3 proc. BVP, stengiamasi neužakcentuoti, kad tam prireiktų bent 20 proc. sumažinti viešojo sektoriaus išlaidas. Toks nelabai baisiai atrodantis mažinimas realybėje būtų praktiškai neįmanomas ir reikštų visišką socialinį sprogimą – 2009 m. pirmų trijų ketvirčių duomenimis Vyriausybei vykdant didelio visuomenės pasipriešinimo sulaukiančią taupymo politiką, valdžios sektoriaus išlaidas pavyko sumažinti... Nė trupučio. Palyginti su ankstesnių metų atitinkamu laikotarpiu jos netgi padidėjo beveik 2 proc., daugiausia dėl išaugusių ciklinių išlaidų komponenčių (pvz., bedarbių pašalpų).

Atsiprašau, kalbame apie tvarų ūkio atsigavimą?..

Comments