Dar kartą apie bankų vaidmenį sukeliant ekonominę krizę Lietuvoje

Kritiškai mąsčiusiems ir bandos instinktui nepasidavusiems ekonomikos stebėtojams šiandieninė ekonomikos ir finansų krizė Lietuvoje nebuvo joks siurprizas. Nežinojome, kada ir kaip konkrečiai tai įvyks, tačiau nuo 2007 metų Lietuvos (ir daugelio kitų šalių) ekonomika panėšėjo į sulėtintame kine neišvengiamai betoninės sienos link artėjantį traukinį. Aiškiai matėme ir mašinistą, įtikėjusį savo nepažeidžiamumu beigi vis didinantį greitį. Taip, tai – bankai, kurie mūsų šalyje buvo pagrindinis ekonomikos smegenų centras, finansinio kapitalo srautų valdytojai, ūkio plėtros strategai ir svarbiausi pinigų politikos formuotojai. Lietuvos valdžia, užliūliuota puikios skandinavų bankų reputacijos, besąlygiškai patikėjusi efektyvios bei laisvos rinkos mitu ir puoselėdama laisvą kapitalo judėjimą, bankams suteikė didžiulę laisvę. Bet juk suteikta laisvė neišvengiamai turėtų reikšti atsakomybę už nevaržomos veiklos padarinius. Dabar gi susiklostė kuriozinė situacija – pelnais mėgavomės, ačiū, o už krizę atsakingi „Lehman Brothers“, eksporto rinkų susitraukimas, pasyvios kontroliuojančios institucijos, išlaidavusi valdžia, patys žmonės ir įmonės, tik ne mes, bankai. Išties visi šie veiksniai buvo svarbūs, tačiau būtent bankai yra pagrindiniai krizės kaltininkai.

Deja, galinga propagandos mašina iki šiol gana neblogai veikia, ir visuomenė nepakankamai suvokia bankų vaidmenį šiame krizės epizode. Gali kilti klausimas, kodėl svarbu apie tai šnekėti? Pagrindinė priežastis ta, kad Lietuvai svarbu išsireikalauti aiškų skandinavų bankų atsakomybės, bent jau moralinės, pripažinimą. Jei bankai yra daugiausia atsakingi už kredito ir nekilnojamojo turto burbulo išpūtimą Lietuvoje, jų moralinė pareiga yra trumpuoju laikotarpiu prisiimti daugiau finansinio skausmo, atleisti klientams ant kaklo užveržtas kilpas, leisti jiems atsikvėpti, o šalies ūkiui leisti vėl kilti iš pelenų. Skandinavų bankai turi suvokti ir įrodyti savo veiksmais, kad jų veikla Baltijos šalyse jau nebėra vien „biznis“. Jie privalo grįžti prie socialiai atsakingos bankininkystės praktikos ir turi būti iš dalies atsakingi už mūsų šalių likimą.

Norėčiau pateikti trejų metų senumo citatą*, įvardijusią aplinkybes, kuriomis brendo ši krizė Lietuvoje. „Dabar vyrauja ganėtinai laukinė bankininkystė: siekiama prisivilioti, pergudrauti ir supančioti klientą, jam ant pečių užkraunant kiek įmanoma daugiau finansinės rizikos. Tarkim, nukris už paskolą ir už pusę gyvenimo pajamų įsigyto būsto vertė, pakils tarpbankinės palūkanų normos ar prarasi darbą – kaltink pats save, tačiau sukandęs dantis turėsi grąžinti paskolą ir/ar prarasi užstatą (būstą). Bankai perkelia minėtas rizikas klientams, tačiau lazda turi du galus – visos tos rizikos atsigręžia į bankus kredito rizikos forma, nes finansinių sunkumų užgultas skolininkas gali tiesiog neišsimokėti. Bankai mąsto pragmatiškai – veikiausiai iki to laiko, kol skolininką užgrius finansinės negerovės, jis jau spės grąžinti didelę dalį paskolos, o likutį bus galima susigrąžinti realizavus užstatą. Sprendžiant iš itin žemų kredito rizikos priedų (t.y. bankų užsidedamų maržų virš tarpbankinių palūkanų normų) ir labai agresyvios bankų būsto paskolų politikos, jie mano, kad ta rizika bankams yra išties menka. Nepamirškime – rizika bankams yra menka, tačiau finansinių nuostolių rizika paskolas paėmusiems namų ūkiams galbūt yra labai didelė. Tik niekam ji nerūpi, nes Lietuva kol kas nepriaugo iki socialiai atsakingos bankininkystės. Beje, dėl tos bankų prisiimamos rizikos nereikšmingumo galima ginčytis, ir bėda ta, kad rizika dažniausiai išryškėja tik tuomet, kai jau vėlu ką nors pakeisti.“

Dabar, žvelgiant atgal, dar aiškiau matyti, kaip rizikingai elgėsi bankai ir kaip jų vykdytas neatsakingas finansinių išteklių perskirstymas iškreipė ekonominių paskatų visumą ir galiausiai sukūrė pažeistą, „burbulinę“ ūkio struktūrą. Pirmiausia, patikimai su euru susieto valiutos kurso sąlygomis skandinavų bankai, teikdami paskolas bumo metu, iš esmės ignoravo valiutos kurso svyravimo ir infliacijos riziką ir jų neįkainojo – užsienio savininkams turbūt atrodė, jog galima nekreipti dėmesio į mažėjančią lito perkamąją galią, nes visuomet bus galimybė juos neprastėjančiu kursu iškeisti į pradinę finansavimo valiutą (eurus). Taip pat bankams akivaizdžiai per mažai rūpėjo rizikos, susijusios su besiformuojančiu nekilnojamojo turto burbulu ir galimu būsto kainų kritimu. Juk fiziniai asmenys negali bankrutuoti, būsto kainos, atrodė, tikrai daug nenukris (tad jų kritimas būtų tik suvedžiotųjų skolininkų problema), o besiskolinančios statybų bendrovės turėjo milžiniškus pelnų ir antkainių buferius – taigi, NT burbulas buvo tiesiog aukso kasykla bankams. Tiesa, kai kurie bankų viešųjų ryšių atstovai „dėl vaizdo“ kalbėjo apie kylantį burbulą, tačiau dramatiškai klydo ir klaidino visuomenę apie problemos gilumą ir galimos korekcijos dydį (koks čia burbulas, jei kalbėta viso labo apie galimą 10 proc. kainų kritimą?). Savo šnekomis jie greičiau jau konsolidavo neracionalius lūkesčius („nematom ekonominio pagrindo kainų kilimui, bet jas kels neracionalūs lūkesčiai...“), negu įvardijo realias grėsmes. O ir patys bankų strategai visiškai nekreipė dėmesio į šias viešųjų ryšių akcijas. Taip sakant, veiksmai šneka garsiau nei žodžiai – nuo komercinių bankų atstovų pirmųjų kalbų apie burbulą 2006 metais iki faktinio burbulo sprogimo 2008 metais bankų kreditas išaugo dar beveik dvigubai arba daugiau kaip 30 mlrd. litų, o paskolos buvo daugiausia orientuotos į „burbuliuojančius“ sektorius bei į būsto įsigijimą.

Taipogi dauguma nešališkų ekonomistų matė akivaizdžias ūkio perkaitimo grėsmes, ir visi profesionalai turėjo žinoti, kad bankų nepakankamai įvertintos infliacijos, valiutos kurso bei turto kainų rizikos negalėjo tiesiog išnykti ir anksčiau ar vėliau, įvykus ekonomikos perkaitimui, turėjo pavirsti klientų nemokumo rizikomis (dar kitaip žinomomis kaip kredito rizikos). Tad kodėl bankai bumo metu nustatinėjo tokias neįtikėtinai mažas ir ekonominiu požiūriu tiesiog idiotiškas kredito maržas individualiems klientams? Peršasi tik keletas paaiškinimų. Aukščiausieji bankų strategai turbūt suvokė, kad tarpbankinės palūkanų normos (VILIBOR) „automatiškai“ pasikoreguos ir palūkanos padidės, išaugus ekonomikos perkaitimo grėsmėms. Yra daugybė požymių, kad tarpbankinė pinigų rinka yra tokia neefektyvi, jog yra bent jau teorinės galimybės ja manipuliuoti, o paskolų klientams kintamosios palūkanų normos litais galimai neatitinka jų teisėtų lūkesčių. Taip pat gali būti, jog bankų vadybinkų paskatų sistema buvo pernelyg ydinga, o savininkų pelningumo ir rinkos dalies užvaldymo reikalavimai buvo per aukšti, tad bankai galbūt tiesiog nepagrįstai ignoravo daugelį rizikų ir netinkamai apie jas informavo savininkus.

Aišku, bankams jų trumparegiškumas jau daug kainavo – 2009 metais patyrę 3 mlrd. litų nuostolių ir dar toli gražu neišsivalę savo balansų, jie jau „pradirbo“ beveik viską, ką buvo uždirbę per pastarąjį dešimtmetį. Čia grynai jų problema. Tačiau jie, kaip pagrindiniai ūkinės veiklos iešmininkai ir finansuotojai, taip pat yra iš esmės atsakingi už sukeltą NT psichozę, kosminėmis kainomis žmonių įsigytus būstus, išpūsta savikaina statytą nekilnojamąjį turtą, vykusį stiprų ekonominės veiklos koncentravimąsi į procikliškus sektorius, sąlyginai degradavusią pramonę, drastiškai išaugusius bankrotų skaičius ir t.t. Beje, bankai taip pat yra atsakingi už jiems patikėtų indėlių saugumą. Tuo tarpu mūsų valstybė ir mokesčių mokėtojai suteikė neproporcingai dideles garantijas indėlininkams – skandinavų motininių bankų vaidmuo čia turėtų būti daug didesnis. Elementarus neproporcingumo pavyzdys: kiekvienas paskolą paėmęs fizinis asmuo turi neribotą turtinę atsakomybę prieš banką, tad kodėl galingų ir respektabilių Skandinavijos motininių bankų turtinė atsakomybė prieš Lietuvos indėlininkus yra teisiškai ribota?

Teiginiai apie bankų kaltę dėl sugriautų žmonių gyvenimų ir pakirstos šalies ekonomikos nėra tokie kontraversiški, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Dažnai pateikiami labai paviršutiniški aiškinimai, jog, tarkime, gyventojų niekas su šautuvu nevertė imti paskolų. Į tai kažkas yra taikliai pasakęs, kad mokyklose narkotikų irgi niekas per prievartą nebruka, o tiesiog iš pradžių pasiūlo labai pigiai ar net nemokamai. Šnekantiems apie nekaltą paskolų siūlymą ir pačių žmonių klaidas turbūt vertėtų pasiskaityti elementarius sociologijos vadovėlius ir susipažinti su propagandos galia bei didžiulėmis galimybėmis manipuliuoti visuomenės sąmone. Ekonominiu požiūriu, visiškai akivaizdu, jog bankai vaidina absoliučiai esminį vaidmenį priimant kreditavimo ir rizikos vertinimo sprendimus. Įmonės į bankus kreipiasi prašydamos finansavimo savo verslo projektams, kurie, be abejo, visuomet šališkai ir suinteresuotai pristatomi kaip perspektyvūs, nors įmonės paprastai neturi analitinių gebėjimų visapusiškai įvertinti projektų rizikingumo. Žmonės, besiskolinantys vartojimo tikslais ar būstui įsigyti, išvis tegali išreikšti norą imti paskolą bei deklaruoti esamą savo finansinę padėtį. O būtent bankai, su savo analitikų komandomis, privalo visapusiškai įvertinti klientų rizikas, projektų perspektyvumą ir atsipirkimo galimybes. Bankai yra smegenų centrai tokiose situacijose. Ir kaip naiviai atrodo kai kurių bankų viešųjų ryšių guru pateikiami aiškinimai, kad žmonės ėmė paskolas neužsitikrindami pakankamo šeimos pajamų likučio, atlikus periodinius paskolų mokėjimus. Pirmiausia, pačių bankų rūpestis ir pareiga buvo nustatyti daug konservatyvesnį išduodamų paskolų dydį. Be to, žmonės kaip tik deklaruodavo bankams pakankamas esamas pajamas bei gerą, tačiau labai trumpą ankstesnių pajamų istoriją, o patys bankai turėjo įvertinti tų pajamų tvarumą, darbo praradimo riziką, palūkanų normų išaugimo riziką ir kitus makroekonominius veiksnius. Medikas, mokytojas, vairuotojas, statybininkas neturi realių galimybių visapusiškai ir profesionaliai suvokti savo prisiimamas finansines rizikas ir yra priverstas pasikliauti banko (ar finansinio patarėjo) geranoriškumu ir profesionalumu.

Yra daugybė požymių, kad bankai daugeliu atveju nebuvo nei geranoriški, nei profesionalūs. Kartais tiesiog grubiai pažeidžiami teisėti skolininkų lūkesčiai, kartais su skolininkais ar potencialiais klientais elgiamasi pernelyg selektyviai ir diskriminuojančiai. Staigus kreditavimo sustabdymas, perteklinio kapitalo atitraukimas iš šalies bei tolesnis NT burbulo palaikymas irgi neišvengiamai turės rimtų makroekonominių pasekmių. Taip pat yra požymių, kad bankai savo ankstesnes rizikos vertinimo klaidas dažnai stengiasi vienpusiškai perkelti skolininkams, nes jie paprastai turi menkas galimybes apginti savo teises ir jų interesams tinkamai neatstovauja jokios valstybinės institucijos. Nė kiek neabejoju, kad bankai eilinį sykį klysta, galvodami, jog išsunkti skolininkus yra geriausia strategija siekiant sušvelninti savo pačių praeities klaidas – bankų nuostoliams nebus matyti galo, kol ekonomika nepajus tvirto pagrindo po kojomis.

 

* Tomas Ramanauskas, „Apie perteklinio įsiskolinimo sindromą ir socialiai atsakingą bankininkystę, Bernardinai.lt, 2006.11.08  http://www.bernardinai.lt/archyvas/straipsnis/55064

Comments