Napoleono epocha
 

NAPOLEONO BONAPARTO EPOCHA

Napoleono atėjimas į valdžią.

Kariuomenės padedamas Napoleonas apsupo Nacionalinį susirinkimą ir įvykdė valstybės perversmą – išvaikė Direktoriją ir Konventą, Prancūziją ėmė valdyti trys konsulai (1799 m.)

Napoleonas iškart įtvirtino savo valdžią: tapo pirmuoju konsulu dešimčiai metų, o vėliau ir iki gyvos galvos.

Napoleonas vainikuotas imperatoriumi, o Prancūzija paskelbta imperija (1804 m.).


Direktorija (po 1795 m. konstitucijos) – Prancūzijos vykdomosios valdžios organas. Sudarė 5 asmenys.

Napoleono vidaus politika

Valstybė buvo centralizuojama, naikinama savivalda, sukurta Napoleonui pavaldi prefektūrų sistema.

Pasirašė konkordatą su Popiežiumi, pagal kurį atkurta katalikų bažnyčios veikla, tačiau ją kontroliavo valstybė.

Sutvarkė finansus – įkūrė Prancūzijos banką, įvedė valiutą (aukso franką), veiksmingą mokesčių sistemą, plėtojo šalies ekonomiką.

Parengti nauji įstatymai – Napoleono (civilinis) kodeksas (1804 m.). Jis garantavo visų piliečių lygybę prieš įstatymus, asmens laisvę, feodalinių santykių panaikinimą, nuosavybės teisę. turėjo didžiulę reikšmę tolesniam civilinės teisės formavimuisi, jo pagrindu buvo sudaromi kitų šalių kodeksai.

Užsienio politika:


„Banginio ir liūto kova” – karas tarp Prancūzijos, kuri buvo pajėgesnė sausumos mūšiuose, ir Didžiosios Britanijos, kuri turėjo galingesnį laivyną.


Reino sąjunga  buvo sukurta panaikinus Šventosios Romos imperiją. Napoleonas sujungė 14 vokiečių kunigaikštysčių, pripažįstančių imperatoriaus viršenybę ir atidavusių jam savo kariuomenę (1806 m.)


Kontinentinė blokada – Napoleono paskelbti dekretai, draudžiantys Europos žemyno valstybėms prekiauti su Anglija ir palaikyti su ja bet kokius ekonominius ryšius (1806 m.)


Tilžės taika – taikos sutartis, kurią pasirašė Aleksandras I ir Napoleonas I. Europa padalyta į įtakos sferas: Vakarų – Napoleono I ir Rytų – Aleksandro I. Iš Lenkijos žemių ir Lietuvos Užnemunės, buvusių Prūsijos valdžioje, Napoleonas sudarė vasalinę Varšuvos kunigaikštystę (1807 m.).


Šimto dienų laikotarpis – laikinas Napoleono grįžimas į valdžią, trukęs lygiai šimtą dienų. Napoleonas pasinaudojo tuo, kad tarp Vienos kongrese dalyvaujančių šalių kilo nesutarimų, ir be mūšių įžengė į Paryžių.


Napoleono mūšiai (1799-1815 m.)


Pergalės:

Austerlico (Trijų imperatorių) mūšis (1805 m.) Austrija ir Rusija


Pralaimėjimai:

Trafalgaro (Gibraltaro) mūšis (1805 m.) Didžiosios Britanijos laivynas įsigalėjo jūrose.


Borodino mūšis prie Maskvos (1812 m.) Atsitraukdama Prancūzija neteko geriausios armijos dalies.


Leipcigo (Tautų) mūšis (1813 m.) Baigėsi Prancūzijos viešpatavimas vokiečių žemėse, Olandijoje, Ispanijoje. Sąjungininkai užėmė Prancūziją.


Mūšis prie Vatrelo (1815 m.) Napoleonas sutriuškintas ir ištremtas.


Napoleono epocha (1799-1815 m.). Vyko užkariaujamieji karai, kurių rezultatas – didžiulė imperija, apimanti beveik visą žemyninę Europą. Valdžia buvo sutelkta vieno žmogaus – Napoleono I rankose, imperatoriaus šeimos nariai sėdėjo daugelio karalysčių sostuose (hegemonija). Po visą žemyną plito laisvės ir lygybės idėjos, o Napoleono kodeksas įtakojo visos Europos civilinę teisę. Feodalizmas jau nebepajėgė atsigauti.


Vienos kongresas (1814-1815 m.) Pagrindinius nutarimus uždaruose posėdžiuose priėmė Austrija, Didžioji Britanija, Rusija ir Prūsija:


  • Valstybės nugalėtojos apkarpė ir pasidalijo Prancūzijos teritoriją:  iš Varšuvos kunigaikštystės žemių Rusijos imperijos sudėtyje buvo sudaryta autonominė Lenkijos karalystė, įkurta Vokietijos sąjunga.

  • Pasikeitė jėgų santykis – galingiausia valstybe tapo Didžioji Britanija, žemyne stipriausios buvo Austrijos ir Rusijos imperijos.

  • Laikinai sustiprėjo Europos feodalinės monarchijos.

  • Sudaryta Šventoji sąjunga, kurios tikslai buvo:  garantuoti kongreso nutarimų laikymąsi ir pašalinti galimybę ateityje juos keisti;  

  • išlaikyti Europos valstybių sienas ir absoliutines monarchijas; slopinti tautinius išsivadavimo ir revoliucinius sąjūdžius