Antikos mitai (Homero kūriniai, Sizifo mitas)


 


 ACHILO KULNAS

 Senovės Graikijos herojus Achilas buvo, kaip pasakoja legenda, jūros deivės ir paprastojo mirtingojo sūnus.

    Tokiems vaikams gresia visokie pavojai. Jaudindamasi < namespace="" prefix="st1" ns="urn:schemas-microsoft-com:office:smarttags" xml="true">dėl jo likimo, motina nusprendė išmaudyti vaiką šventojoje Stikso upėje, nes tai turėjo apsaugoti nuo bet kokių pavojų. Bet panerdama naujagimį į vandenį, ji laikė jį už kulno, kuris liko vandens nepaliestas. Todėl Achilą ir pražudė Pario paleista strėlė, įsmigusi į jo kulną.

    Ši legenda visą laiką domino žmones, pagal ją kulno sausgyslė vadinama "Achilo sausgysle", o posakis "Achilo kulnas" reiškia silpną, lengvai pažeidžiamą vietą, nebūtinai kūno.



GORDIJAUS MAZGAS

Karalius Gordijus Dzeuso šventyklai padovanojo iškilmių vežimą. Prie jo grįžulo buvo pririštas jaučių jungas, bet tokiu sudėtingu mazgu, kad niekas nesugebėjo jo atrišti. Orakulas išpranašavo, kad tas, kuris atriš Gordijaus mazgą, valdys visą pasaulį.

    Ir štai Trakijos sostinę užėmė žymiausias senovės laikų užkariautojas Aleksandras Makedonietis. Jaunas karys užėjo į seną šventyklą, pažvelgė į išgarsėjusį mazgą, išsitraukė kardą ir vienu smūgiu jį perkirto. Mes vadiname Gordijaus mazgu bet kokį painų reikalą. "Jis perkirto Gordijaus mazgą", — sakome apie žmogų, kuris ryžtingai, jėga sprendžia painias problemas.



PIRO PERGALĖ

Graikijoje yra Epiro sritis. Jos valdovas Piras 280 metais prieš Kristaus gimimą kariavo ilgą ir žiaurų karą su Roma. Du kartus jam pavyko pasiekti pergalę, nes jis turėjo kovinius dramblius, o romėnai nemokėjo su jais, kovoti. Tačiau antroji Piro pergalė pareikalavo tiek aukų, kad, kaip pasakojama, jis sušukęs: "Dar viena tokia pergalė, ir aš nebeturėsiu kariuomenės!" Karas baigėsi Piro pralaimėjimu ir atsitraukimu Italijos. Žodžiai "Piro pergalė" jau seniai reiškia sėkmę, pasiektą tokia didele kaina, kad pralaimėjimas būtų buvęs ko gero naudingesnis.

 ALFA IR OMEGA


"Alfa" - pirmoji graikų abėcėlės raidė, pažyminti "a" garsą. "Omega"  - "Ω" raidė -  paskutinė graikų abėcėlėje. Biblijos dievas sako: " Aš - Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga, pirmas ir paskutinis". 

        Panašūs pasakymai yra visose kalbose."Nuo alfos iki omegos " reiškia "viskas nuo pradžios iki pabaigos".

 HEROSTRATO ŠLOVĖ


    Kažkoks garbėtroška Herostratas padegė nuostabią Artemidės šventyklą Efese. Teisme piktadarys aiškino, kad jis norėjęs bet kokiu būdu išgarsėti, įamžinti savo vardą. Neturėdamas kokių nors talentų, jis ir sugalvojo tokį būdą išgarsėti. Teismas paskyrė Herostratui mirties bausmę. Gyventojams buvo uždrausta net minėti jo vardą. Teismas norėjo, kad jo vardas būtų amžinai užmirštas. Tačiau graikų istorikas Teoposupas pažeidė tą draudimą: iš jo būsimosios kartos sužinojo apie baisią Herostrato piktadarystę. Taigi jis pasiekė savo — lapo žinomas. Bet kas iš to? Herostrato vardas yra piktadarybių simbolis.

 PROKRUSTO LOVA


Kažkur Graikijoje gyveno baisus plėšikas Polipemonas, vadinamas Prokrustu. Jis ne šiaip žudydavo užklydusius į jo valdas žmones. Prokrustas turėjo lovą, į kurią guldydavo sugautuosius. Jei žmogus netilpdavo į lovą, jam nukirsdavo kojas, o jei jis būdavo žemesnio ūgio, jį tempdavo.

    Būna atvejų, kai kokį nors meno kūrinį nepaisant sveikos nuovokos bandoma įsprausti į tam tikrus rėmus. Kalbant apie knygą, pavyzdžiui, sakoma: "Norima įsprausti knygos turinį į Prokrusto lovą".

AUGĖJO ARKLIDĖS 



Senovės graikų legenda pasakoja, kad kadaise gyvenęs karalius Augijas, kuris nepaprastai mėgo arklius: turėjo jų per tris tūkstančius. Bet arklidžių niekas nebuvo kuopęs trisdešimt metų, ir mėšlo susikaupė tiek, kad jau siekė arklidžių lubas.

    Laimei pas Augiją stojo tarnauti Heraklis, garsus savo jėga ir sumanumu. Jam karalius liepė išmėžti arklides, nes niekas kitas nebūtų sugebėjęs šio darbo atlikti. Heraklis buvo ne tik labai stiprus, bet ir protingas. Jis nukreipė į arklides upę, kurios srovė greitai išplovė mėšlą.

    Graikai manė, kad tai yra vienas iš didžiausių Heraklio žygdarbių, o pasakymą "Augijo arklidės" ėmė vartoti visais atvejais, kai norėdavo pasakyti, kad viskas labai apleista, didžiulė netvarka.

Mes ir dabar dažnai sakome, pavyzdžiui, taip: "Tavo spintoje Augijo arklidė. Jai sutvarkyti reikia Heraklio".



IKARO SKRYDIS

Vienas iš graikų mitų yra labai įdomus, gražus ir pa-mokantis. Jame pasakojama apie Atėnų architektą, skulptorių, dailininką, išradėją Dedalą ir jo sūnų Ikarą. Kaip pasakojama legendose, Dedalas Kretos saloje pa-statė Minotaurui garsųjį labirintą. Jis davė Kretos karaliaus dukteriai Ariadnei kamuolį siūlų, kurių pagalba didvyris Tesėjas,  nukovęs  Minotaurą, laimingai išėjo iš labirinto.

    Už tai karalius Minosas uždarė Dedalą  ir Ikarą į  kalėjimą. Tačiau Dedalas pasidarė sau ir sūnui sparnus iš plunksnų, suklijavęs jas vašku. Pasinaudodami tais sparnais, Dedalas ir Ikaras išskrido iš salos. Kai jie skrido virš Egėjo jūros, Ikaras nepaklausė tėvo draudimo, per daug priartėjo prie saulės. Saulė ištirpino vašką, sparnai iširo ir Ikaras nuskendo jūroje.

    Ikaro  vardas pasidarė  bendrinis.  Taip vadinamas  žmogus — smalsus, ieškantis, drąsiai rizikuojantis, pakylantis virš kasdienybės rūpesčių. O posakis "Ikaro skrydis" vartojamas  tada, kai kalbama apie drąsius,  rizikingus ieškojimus.

PROMETĖJO UGNIS 


Prometėjas — titanas, galingas senovės graikų mitų herojus. Jam labai buvo gaila žmonių, kurie neturėjo ugnies ir todėl buvo bejėgiai prieš gamtos jėgas. Prometėjas pavogė ugnį iš Olimpo ir perdavė ją žmonėms. Užtai Dzeusas jį žiauriai nubaudė. Titanas buvo prikaltas prie uolos Kaukazo kalnuose, ir kiekvieną dieną milžiniškas erelis lesė jo kepenis. Vėliau Heraklis išvadavo kankinį. Sakydami "Prometėjo kančios", kalbame ir apie "Prometėjo ugnį", kai norime apibūdinti kilnumo, didvyriškumo ir talento dvasią.



AUKSO AMŽIUS

Senovės žmonės tikėjo, kad praėję metai nuo pasaulio pradžios iki jų gyvenamojo laiko gali būti suskirstyti į tris vienas į kitą nepanašius amžius. Jų gyvenamasis laikotarpis — "geležies amžius" — žiaurus ir kruvinas, prieš jį buvo "vario amžius" — irgi nė kiek ne geresnis, bet dar prieš jį buvo "aukso amžius". Tuomet žmonės gyveno nerūpestingai, jiems nieko netrūko, jie buvo laimingi. Tuomet nebuvo nei įstatymų, nei karų, nei bado, nei nusikaltimų. Taip rašė senovės poetai: graikas Heziodas, romėnas Ovidijus.

    Senovės žmonių naivus tikėjimas "aukso amžiaus" gerove seniai užmirštas, bet žodžius "aukso amžius" mes ir dabar sakome, norėdami išreikšti klestėjimo laikotarpį (kultūros, mokslo, prekybos, verslo ir t.t.).



ILSĖTIS ANT LAURŲ

Graikai sukūrė mitą: nenorėdama tapti dievo Apolono žmona, nimfa Dafna pabėgo nuo jo ir pavirto lauro medeliu. Nuo to laiko šis medelis tapo poezijos ir meno dievo Apolono) medeliu. Lauro šakomis ir vainikais imta apdovanoti pradžioje poezijos, muzikos, o paskui ir sportinių varžybų nugalėtojus. Vėliau taip buvo pagerbiami ir karvedžiai. "Ilsėlis ant laurų" — nustoti siekus naujų laimėjimų, pasilenkinti tuo, kas pasiekta. Pasakymas "Herostrato laurai" turi juodos, piktadariškos šlovės prasmę.

    Kažkoks garbėtroška Herostratas, nusprendęs žūtbūt iš-garsėti, padegė šventyklą ir taip pateko į istoriją. Reikia   pridurti,  kad  žodis  "laureatas"  tiesiogiai  susijęs su lotynišku "lauro" pavadinimu.

SCILĖ IR SCHARIBDĖ


Taip graikų mitologijoje buvo vadinamos dvi pabaisos, saugojusios Mesinos sąsiaurį, skiriantį Siciliją nuo Apeninų pusiasalio. Išsigelbėti nuo jų buvę beveik neįmanoma — kas išvengdavo Scilės dantų, neišvengiamai pakliūdavo į Charibdės nasrus. Reikia manyti, kad tais vardais graikai vadindavo kažkokius povandeninius rifus, sroves, pavojingus menkiems ir nepatvariems graikų laivams. Tie vardai išliko iki mūsų dienų, ir dabar "Atsidurti tarp Scilės ir Charibdės" reiškia "padėtį be išeities", kai neabejotina žūtis gresia tuo pat metu ir iš vienos, ir iš kitos pusės.



ARIADNĖS SIŪLAS

Atėnus buvo užgriuvusi didelė ir baisi nelaimė: karią per dešimtį metų jie privalėjo nusiųsti į Kretos salą keturiolika gražių merginų ir vaikinų, kurie būdavo atiduodami suėsti pabaisai jaučio galva Minotaurui. Jis gyvenęs labirinte. Tai buvęs statinys su daugybe įėjimų, įvairių perėjimų, ir viskas buvo taip supainiota, kad kiekvienas, patekęs į labirintą, nesurasdavo išėjimo ir ten žūdavo. Bet atsirado  narsus jaunuolis Tesėjas,  kuris  nusprendė nusikratyti tos nelaimės. Jį buvo įsimylėjusi Kretos karaliaus duktė Ariadnė, kuri davė jam stebuklingų siūlų kamuolį.  Tesėjas  pririšo siūlo  galą  prie  įėjimo   ir, vyniodamas kamuolį, įėjo į labirintą. Ten jis surado Minotaurą, jį  nukovė  ir,   eidamas  pagal  siūlą,  sėkmingai grįžo.

 Todėl   "Ariadnės siūlu"  vadinama  bet  kokia  priemonė, padedanti išspręsti painų uždavinį, išeiti iš keblios padėties.



NEMEZIDĖS RANKA

Nemezide graikai vadino keršto ir baudžiančio teisėtumo deivę. Ji buvo vaizduojama kaip moteris, turinti rankose vairą ir kalaviją, kaip deivė, visur esanti ir baudžianti. Šiais laikas žodis "Nemezidė" pakeičia žodžius "teisingas atpildas, vykdomas pagal valstybės įstatymus".



SFINKSO MĮSLĖ

Kai jūs išgirstate žodį "sfinksas", įsivaizduojate senovės Egipto skulptūras, vaizduojančias pusiau žmones, pusiau liūtus, oriai gulinčius ant pjedestalų. Tų statulų veidai pažymėti paslaptinga ramybe. Atrodo, kad iš to kilo ir pasakymas "sfinkso mįslė".

    Bet yra ne taip. Graikų legendos pasakoja, kad sfinksas buvo   pabaisa  moters  veidu,  kūnas  buvo  šuns,   letenos liūto ir plėšraus paukščio sparnai. Pabaisa buvo įsikūrusi ant uolos  prie Tėbų vartų ir kiekvienam praeiviui užmindavo mįslę: "Kas ryte vaikšo keturiomis, dieną dviem,vakare trimis kojomis?". Tuos, kurie neįmindavo mįslės, pabaisa iš karto nužudydavo.

    Iš visų žmonių tik Tėbų karaliaus sūnus Edipas atsakė teisingai: "Žmogus vaikystėje šliaužioja keturiomis, paskui vaikšto dviem   kojomis,  senatvėje vaikšto  pasiramsčiuodamas lazda".  Įtūžęs sfinksas šoko nuo uolos į jūrą ir žuvo.

    Daug šimtmečių  žodžiu  "sfinksas" vadinami  paslaptingi,nesuprantami žmonės, o "sfinkso mįslė" reiškia bet kokį labai sunkų uždavinį.



ATPIRKIMO OŽYS

Senovės žydai turėjo savotišką religinį paprotį, kuris vadinosi "azazel", arba "atpirkimo ožys". Kartą per metus specialiai tam skirtą dieną susirinkdavo žmonės: vieną ožį iškilmingai paaukodavo Dievui, o kitą iškilmingai išvarydavo į dykumą, prieš tai uždėję ant jo rankas, tai yra prisilietę prie jo. Buvo manoma, kad tokiu būdu visos tautos nuodėmės pereis į išvaromą ožį, ir jis nusineš jas su savimi.

    Šį paprotį žino daugelis tautų. Taip perkeltine prasme vadinamas žmogus, kenčiantis už svetimus poelgius, priverstas atsiteisti už kitų nuodėmes.


MEDŪZOS ŽVILGSNIS


Medūzos — jūros gyvūnai, panašūs į drebučius. Jos gražios, tačiau skaudžiai dilgina. Bet kalbama ne apie tokias medūzas. Senovės graikų pasakose Medūza buvo kur kas baisesnė.

    Jų buvo trys seserys — gorgonos, pabaisos žvėries ausimis, varinėmis kanopomis, vietoj plaukų — gyvatės. Baisiausia gorgona buvo Medūza. Niekas nežino, kaip ji atrodė. Kiekvienas, pažvelgęs į ją, virsdavo akmeniu. Net senovės didvyris Persėjas nugalėjo ją ne jėga ir drąsa, o apsukrumu. Smogdamas jai, jis nežiūrėjo į pabaisą, o į jos atvaizdą blizgančiame vario skyde. Prie šio skydo jis vėliau pritvirtino užmuštos Medūzos galvą. Ji ir tada paversdavo į akmenis tuos, kurie į ją pažvelgdavo.

    Jei jums kas nors pasakys apie žmogų, kad jo žvilgsnis kaip Medūzos, tikėkitės nemalonumų: į akmenį nepavirsite, bet vargu ar tas žmogus jums paliks.



SIZIFO DARBAS

Taip vadinamas bet koks neturintis prasmės ir nepabaigiamas darbas.

    Korinto karalius Sizifas, kaip pasakoja graikų legenda, buvo labai gudrus ir suktas. Šis nepaklusnus pasipūtėlis visą laiką apgaudinėdavo dievus ir iš jų tyčiodavosi. Sužinojęs dievų paslaptis, išduodavo jas žmonėms. Dzeusas pasiuntė pas jį Mirtį, bet ir ją Sizifas sukaustė grandinėmis, o žmonės tapo nemirtingi. Galiausiai įveikę Sizifą, dievai paskyrė jam žiaurią bausmę. Jis buvo pasmerktas visą laiką ridenti į kalną akmenį. Akmuo, tik pasiekęs viršūnę, vėl nuriedėdavo į pakalnę ir jį tekdavo iš naujo ridenti į viršų.

    Ne tiek sunki Sizifo bausmė, kiek beprasmiškas jo darbas. Taip ir atsirado posakis apie beprasmiška darbą — "Sizifo darbas".



DAMOKLO KARDAS

Sirakūzų tironas (taip Graikijoje buvo vadinami diktatoriai) Dionisijus turėjo artimą didiką Damoklą. Šis pavydėjo savo valdovui ir to neslėpė. Kartą tironas puotos metu įsakė savo numylėtinį pasodinti į sostą ir reikšti jam visokeriopą pagarbą. Damoklas labai apsidžiaugė. Bet pakėlęs akis į viršų, jis pamatė, kad virš galvos ant plauko kabo kardas, nukreiptas smaigaliu į jį. "Štai, Damoklai, — tarė tironas, — tu pavydi mano padėties, o dabar įsitikinai, kad aš negaliu būti ramus savo soste".  Nuo to laiko Damoklo kardas reiškia grėsmę, kuri gali bet kurią sekundę nukristi ant galvos.



LAUKTI GRAIKŲ KALĖDŲ

Senovės Romoje kalėdomis vadindavo kiekvieno mėnesio pirmąją dieną. Kaskart tokią dieną paskelbdavo žyniai. Iš čia kilęs žodis "kalendorius". Patys romėnai skaičiuodavo dienas pagal graikiškas kalėdas: pagal jas atsiskaičiuodavo su skolomis, vykdydavo pasižadėjimus. O štai gyvenantys Romoje graikai laiko pagal kalėdas neskaičiuodavo. Todėl žodžiai "laukti iki graikiškų kalėdų" reikšdavo "laukti iki begalybės".



SU SKYDU ARBA ANT SKYDO

Senovės Graikijoje daugeliu karo žygdarbių ir griežtu jaunimo auklėjimu bei grūdinimu pasižymėjo nedidelė valstybėlė Sparta.  Pasakojama, kad viena spartietė Gorga, išlydėdama sūnų į karą, įteikė jam skydą, spartietiškai trumpai pasakiusi: "Su juo, ar ant jo". Tai reiškė: arba tu nugalėsi, arba tegul tave atneš ant skydo. (Taip spartiečiai nešdavo žuvusius karius). Ir mes kartais sakome: "Grįžti su skydu", t.y. su pergale. "Grįžti ant skydo" — žūti kovoje. Tie posakiai vartojami ir kalbant apie įvairius kitus susidūrimus gyvenime.

DANAJŲ DOVANOS


Danajai — viena iš graikų genčių. Jie taip pasivadino mitinio protėvio Danajaus garbei. Graikai apsupo Mažosios Azijos miestą Troją. Trojiečiai dešimt metų priešinosi. Gudragalvis Odisėjas patarė danajams paimti miestą apgaulės būdu. Buvo padarytas didžiulis tuščiaviduris arklys. Jo viduje pasislėpė rinktiniai kariai. Jie paliko arklį kaip dovaną trojiečiams, o patys pasitraukė laivais į jūrą.  Iš visų Trojos gyventojų tik žynys Laokoonas ir pranašė Kasandra įtarė apgaulę. Jie prašė neįvilkti arklio į miestą, bet niekas jų neklausė. Kariai, pasislėpę arklio viduje, naktį išlindo iš jo, atidarė vartus savo draugams, ir miestas buvo paimtas. Romos poeto Vergilijaus poemoje "Eneida" Laokoonas įkalbinėjo žmones neįtempti arklio į miestą ir kartojo pranašiškus žodžius: "Quidquid it est, timeo Danaos et donaferentes!", t.y. "Kas bebūtų, aš bijau danajų, net kai jie duoda dovanas".  Nuo to laiko tie žodžiai reiškia raginimą būti budriems, saugotis neaiškių dovanų. Tą patį reiškia ir raginimas saugotis Trojos arklio



NESANTAIKOS OBUOLYS

Pelėjas ir Fetida, Achilo tėvai, pamiršo į savo vestuves pakviesti nesantaikos deivę Eridę. Eridė labai įsižeidė ir ant puotos stalo numetė auksinį obuolį. Ant jo buvo užrašyta: "Pačiai gražiausiai". Kilo didelis ginčas tarp trijų deivių: Heros, Atėnės ir Afroditės. Ginčo teisėju buvo išrinktas jaunuolis, vardu Paris, Trojos karaliaus Priamo sūnus. Paris atidavė obuolį papirkusiai jį Afroditei, kuri už tai privertė gražuolę Eleną pamilti jaunuolį. Ji pametė vyrą ir išvyko į Troją. Graikai pradėjo ilgametį karą su Troja. Taigi Eridės obuolys sukėlė nesantaiką. Dabar "nesantaikos obuolys" reiškia bet kokią ginčų priežastį.



TABULA RASA

Išvertus iš lotynų kalbos, reiškia "Švari lenta". Mes tais žodžiais išreiškiame tai, kas dar nesusiformavę, pavyzdžiui, mažo vaiko atmintį. Kaip atsirado toks pasakymas? Kol dar nebuvo išrastas rašymo būdas ant odos, pergamento, žmonės rašydavo aštriomis lazdelėmis ant vašku padengtų lentelių. Nereikalingus įrašus buvo galima ištrinti bukuoju lazdelės, vadinamos stiliumi, galu. Lentelė vėl būdavo tinkama rašyti. Anglų filosofas Dž. Lokas su "švaria lentele" palygino mažo vaiko sąmonę, kurios dar nepaveikęs auklėjimas. Toks teiginys tvirtai įėjo į daugelį pasaulio kalbų. Beje, dabar yra žinoma, jog Dž. Lokas klydo — dar Rene Dekartas aiškino, kad vaiko sąmonėje yra "įgimtos idėjos", t.y. genetiškai sąlygoti polinkiai, gabumai, kitos psichinės savybės.



DUONOS IR ŽAIDIMŲ

    "Panem et circenes! Duonos ir žaidimų!" — šaukė Romos minia, reikalaudama iš savo valdovų nemokamo maisto ir nemokamų pasilinksminimų dėl to, kad žmonės remtų valdovus. Asmenys, senovės Romoje siekiantys valdžios, į tokius reikalavimus atsižvelgdavo: jie dalijo pinigus ir maistą, kviesdavo žmones į cirkus žiūrėti gladiatorių kovų ir kitų kruvinų reginių. Tokių šūkių tenka išgirsti ir dabar.



OLIMPINĖ RAMYBĖ

Buvo manoma, kad senovės graikų dievai gyvena ant Olimpo kalno (aukštis — 2917 m.). Jo viršūnę beveik visą laiką gaubia debesys. Tai atrodo paslaptingai, todėl, graikų manymu, ten gyveno dievai. Jie buvo vadinami olimpiečiais, o jiems būdinga didybė, ramybė ir kitos savybės buvo vadinamos olimpinėmis. Šiais laikais sakoma "olimpinė ramybė" arba "olimpinė didybė", kai norima pabrėžti visišką ramybę. Tačiau reikia žinoti, kad žodžiai "olimpiada", "olimpinės žaidynės" neturi nieko bendra su Olimpu. Šie pavadinimai kilę iš Olimpijos pavadinimo. Šiame nedideliame miestelyje graikai rengdavo sportines žaidynes



TANTALO KANČIOS

Kokį nusikaltimą padarė mitinis karalius Tantalas, tiksliai nežinoma. Senovės legendose pasakojama įvairiai. Vienose sakoma, kad Tantalas išdavė kažkokias dievų paslaptis. Kitur tvirtinama, kad jis iš Olimpo pavogė nektarą ir ambroziją — dievų maistą ir gėrimą. Taip pat teigiama, kad karalius, norėdamas patikrinti, ar dievai viską žino, nužudė savo sunų ir jo mėsa ketino pamaitinti dievus.    Nusikaltimas buvo atskleistas. Visose legendose vienodai pasakojama, kaip Tantalas buvo nubaustas. Mirusiųjų karalystėje jis visą laiką iki kaklo stovi vandenyje. Virš jo galvos kabo sultingi vaisiai. Bet vos tik jis pabando pasilenkti ir atsigerti, vanduo nuslūgsta; vos jis pabando tiesti ranką prie vaisių, jie pakyla aukštyn. Kankinamas amžino troškulio ir alkio Tantalas beviltiškai kandžioja savo rankas. Žmonės vadina Tantalo kančiomis tokią padėtį, kai kažkas būtina ir trokštama yra visiškai arti, bet negalima paimli.



EZOPO KALBA

Ezopas — garsus senovės pasakėčių kūrėjas — žinomas visame pasaulyje. Visi vėlesni pasakėčių kūrėjai jautė jo įtaką. Ezopas, kaip ir kiti pasakėtininkai, kalbėdavo ne tiesiogine prasme, o perkeltine, palyginimais. Pavyzdžiui, kalbama apie lapę ir vynuoges, o reikia suprasti, kad kalbama apie žmones ir jų siekius. Kalbama apie jaunuolį, pardavusį paskutinį apsiaustą, nes jis, pamatęs pirmą atskridusią kregždę, pagalvojo, kad jau pavasaris. Iš tikrųjų čia šaipomasi iš žmogaus lengvabūdiškumo. Tokia kalbos maniera ir buvo pavadinta Ezopo kalba. .



PABALNOTI PEGASĄ

   Graikų mitologijoje pasakojama, kad kai Persėjas nukirto galvą mitinei Medūzai, iš jos kraujo atsirado sparnuotas žirgas — Pegasas. Pegasu jodinėjo ir atliko daug žygdarbių vienas didvyris. Vėliau Pegasas tapo mūzų arkliu, paskui buvo priskiriamas poetams. Iš čia atsirado vaizdingas posakis "pasibalnoti Pegasą" — tapti poetu. Bet tai ne vienintelis posakis apie poetus. Tą pačią reikšmę turi ir posakis "pakilti į Parnasą". Jo atsiradimas labai įdomus. Parnasas, senovės graikų manymu, kalnas, ant kurio gyvenusios mūzos. Mūzos globojo įvairias meno rūšis, taip pat istoriją ir astronomiją. Kai norima pasakyti, kad žmogų pagavo įkvėpimas, sakoma, kad jį "aplankiusi mūza". Iš devynių mūzų keturios globojo poeziją (Euterpė ir Erata — lyriką, Polihimnija — himnus, Talija — kaimo poeziją).Dabar poezijos mūzos yra pamirštos, daugiausia žinomos tragedijos mūza Melpomenė ir šokio mūza — Terpsichorė.



TERRA INCOGNITA

Senovėje buvo žinomos tik trys pasaulio dalys: Europa, Azija ir Afrika, kurių krantus skalavo Okeanas. Bet štai XV amžiaus pabaigoje Kolumbas atrado Ameriką. Prasidėjo didžiųjų atradimų epocha. Plėtojosi kartografijos mokslas. Neištirtos vietos žemėlapiuose buvo žymimos lotyniškais žodžiais "terra incognita" — "nežinoma žemė". Šio termino autoriumi ilgą laiką buvo taikomas danų astronomas T. Brahė (1546-1601). Tačiau šį tvirtinimą paneigia darbai tų geografų, kurie šį terminą ėmė vartoti kur kas anksčiau.

    Antai Lenkijoje 1522 metais išleistame Jano Stobmckio žemėlapyje didžiulis žemynas į pietryčius nuo Azijos pažymėtas žodžiais "nežinoma žemė". Paskui imta spėlioti, kad kažkur į pietus nuo Pietų Amerikos turėtų būti Pietų žemynas. Jį imta vadinti lotyniškai "Terra Australis incognita" — "Nežinoma pietų žemė". Šią "nežinomą žemę" 1606 metais atrado olandai ir pavadino "Naująja Olandija". Po 200 metų ji buvo pavadinta "Terra Australis" — "Pietų žemė". Vėliau beliko lik antras žodis.

    O posakį "tera inkognita" imta vartoti perkeltine prasme: "nežinomi, neištini dalykai".



GAUSYBĖS RAGAS

Vos tik gimęs Dzeusas buvo paslėptas oloje, kur jį savo pienu išmaitino šventoji ožka Amolfėja. Taip buvo padaryta todėl, kad Dzeuso tėvas Kronas norėjo sunaikinti savo sūnų ir įpėdinį, suėsti jį kaip jau buvo suėdęs kitus savo vaikus. Dėkingas Dzeusas, tapęs svarbiausiu ir vyriausiu dievu, paėmė Amolfėją į dangų. O savo auklėtojoms nimfoms jis padovanojo vieną ožkos ragą: iš to rago byrėjo viskas, ko reikėjo nimfoms.   Šis ragas buvo pavadintas "gausybės ragu". Toks pasakymas dabar vartojamas norint pasakyti, kad gėrybės pilasi neužtarnautai, veltui.



PANDOROS SKRYNIA

    Kai Prometėjas pavogė iš Olimpo ugnį ir perdavė ją žmonėms, Dzeusas jį griežtai nubaudė, bet jau buvo vėlu. Turėdami ugnį, žmonės nebeklausė dievų, pagerino savo gyvenimą. Ko gero, netrukus jie būtų tapę laimingi.    Dzeusas nusprendė žmones nubausti. Ugnies ir kalvystės dievas Hefaistas nukalė iš geležies ir bronzos labai gražią moterį Pandorą. Kiti dievai jai davė: kas gudrumą ir apsukrumą, kas drąsą, kas nepaprastą žavumą. Po to Dzeusas jai davė paslaptingą skrynią ir nusiuntė į žemę, bet uždraudė ją atidengti. Smalsi, kaip ir visos moterys, Pandora kilstelėjo dangtį. Tuoj pat visos žmonių nelaimės, buvusios dėžėje, iš ten išlindo ir pasklido po pasaulį. Išsigandusi Pandora vėl uždengė dangtį, bet skrynioje buvo likusi tik viena nelaimė — apgaulinga viltis. Prisimindami Šią legendą, mes dabar vadiname "Pandoros skrynia" visa tai, su kuo neatsargiai elgiantis galima susilaukti daugybės bėdų ir nelaimių.



GIEDOTI DITIRAMBUS

Antikos pasaulyje ditirambu pradžioje buvo vadinama giesmė vyno ir linksmybių dievo Bakcho garbei. Tokios giesmės būdavo giedamos triukšmingose puotose — bakchanalijose. Vėliau taip imta vadinti bet kokias iškilmingas giesmes dievų garbei.

    Mūsų dienomis giedoti ditirambus reiškia ką nors per-dėtai girti ir aukštinti.



PANIŠKA BAIMĖ

    Kai gimė gamtos dievas Panas, miškų ir visų tų, kurie juose gyvena, globėjas, motina taip išsigando, kad atsisakė vaiko. Jis buvo baisus: raguotas, su kanopomis, priplota nosimi, turėjo ožio barzdą. Bet vaikas buvo mažas dievas. Jis nežuvo, o nukeliavo į Olimpą. Ten jis visiems patiko: buvo linksmas, geranoriškas, net išrado fleitą. Graikai tvirtindavo, jog vardas "Panas", t.y. "viskas", buvo jam duotas todėl, kad jis teikė džiaugsmą visiems dievams. Bet tai tikriausiai vėlesnių poetų prasimanymas. Kai vidurdienį, kepinant saulei, pavargęs Panas užmigdavo, nurimdavo ir visa gamta: niekam negalima buvo drumsti jo ramybės. Jei miške pasigirsdavo laukiniai garsai, kieno nors juokas, švilpimas, žmonės galvodavo, kad tai Pano darbas ir juos apimdavo "paniška baimė". Mes prisimename Paną: sakome "panika", "panikuoti".