ISKCON`o kaimo bendruomenės.

 

“Kaimo bendruomenių sukūrimas – labai svarbi mūsų judėjimo dalis. Mes turime tapti nepriklausomais, tai yra patys užsiauginti duoną ir apsirūpinti pienu. Tuomet apie nepriteklių nebus ir kalbos. Kaimo bendruomenes reikia vystyti pagal idealios visuomenės, kuri pagrįsta natūralios produkcijos gamyba, o ne pramone, pavyzdį".
Šrila Prabhupada  1974.12.18 laiškas

Žmogiškųjų vertybių sistemoje įvyko iškrypimas. Per kelis šimtmečius mokslo ir technikos revoliucija primetė mums tokį gyvenimo būdą, kuris neigiamai veikia žmonių supratimą apie vertybes ir gyvenamąją aplinką.

   Ką gi žmonija turi priimti ant, kaip kaikurie sako, postindustrinės eros, slenksčio? Į šį klausimą atsako ekonomistas Robertas Holbroneris: “Manau, kad kardinaliam prieš visuomenę stovinčių problemų sprendimui reikės nei mažiau nei daugiau, kaip laipsniško, žalingų technologijų,

netinkamo gyvenimo būdo ir griaunančio industrinės civilizacijos mąstymo, atsisakymo”. Tai reiškia “gigantiškų įmonių ir kontorų uždarymą ir kogero, didelių miestų išnykimą”.

   Tokia postindustrinė civilizacija numato išvystytą agrarinį sektorių, tai yra autonomiškas, su sureguliuota vietine gamyba, kaimo bendruomenes. Šiandien tokia perspektyva traukia ne daugelį. “Belieka tikėtis, - sako Alanas Derningas iš  Pasaulio stebėjimo instituto“ („Worldwatch Institute“), - kad žmonių ratas, savanoriškai pereinančių prie paprastesnio gyvenimo būdo, po truputį augs“.

   Šiandien šiame procese lyderiauja Tarptautinė Krišnos sąmonės bendrija (angl. ISKCON). Per paskutiniuosius 25-erius metus ISKCON`as įkūrė virš keturiasdešimties kaimo bendruomenių visame pasaulyje. Be to, daug šios organizacijos narių, savo pačių lėšomis sukūrė ir smulkesnius ūkius. Tai nėra paprasti žemės sklypai, kur auginamos žemės ūkio kultūros ir galvijai, o pilnavertės bendruomenės su išvystytais amatais ir technologine baze. Negana to, jos atlieka dvasinės kultūros centrų vaidmenį, tai yra leidžia susiliesti su nematerialia laime, o tai labai svarbu sprendžiant aplinkos užteršimo problemą. Šiuo metu Majapure (Vakarų Bengalija) statomas pavyzdinis miestas 25-iems tūkstančiams žmonių, į kurį galės atvykti žmonės iš viso pasaulio.

 

Jaučiai žemės ūkyje

Darbinių gyvulių, būtent jaučių naudojimas yra svarbiausias autonomiškų ISKCON`o kaimo bendruomenių aspektas. Galų gale tai padės atsisakyti mašinų ir kuro... 

   ...1974 metų gegužę Romoje Šrila Prabhupada aiškino mokiniams jaučiais kinkomo transporto pranašumus. Komentuodamas naftos krizę, kuri buvo 1973 metų karo artimuosiuose rytuose pasekmė, jis sakė: „Benzinas reikalingas tolimiems pervežimams, tačiau jeigu jums nėra reikalo toli važiuoti, tai ir mašinos bus nereikalingos. Kam tada benzinas? ...Su jaučiais jūs išspręsite visas transportavimo problemas“.

   Vėliau, Indijoje, Šrila Prabhupada paprašė savo mokinio induso Lokanatha Svamio keliauti po kaimus ne mašinomis, o jaučių kinkiniu.

   Ir Lokanatha Svamis organizavo padajatrą („pėsčią piligrimystę“), kuri nuo to laiko keliauja su jaučių kinkiniu skersai ir išilgai Indijos, nuo kaimo iki kaimo, nuo miesto iki miesto. Padajatros dalyvius visur sutinka su didžiausiu džiaugsmu. Daugelį žavi paprasto gyvenimo harmonijoje su Dievu ir gamtos dėsniais, idėja. Lokanatha Svamis panašius projektus jau pradėjo daugelyje viso pasaulio šalių.

 

Kaimo gyvenimas   

Postindustriniame pasaulyje ekonominiu vienetu bus ne miesto įmonės ir stambūs specializuoti ūkiai, o autonomiškos, visiškai save aprūpinančios kaimo bendruomenės.    

   1974 metų gruodžio 18 dienos laiške Šryla Prabhupada rašė: “Kaimo bendruomenių sukūrimas – labai svarbi mūsų judėjimo dalis. Mes turime tapti nepriklausomais, tai yra patys užsiauginti duoną ir apsirūpinti pienu. Tuomet apie nepriteklių nebus ir kalbos. Kaimo bendruomenes reikia vystyti pagal idealios visuomenės, kuri pagrįsta natūralios produkcijos gamyba, o ne pramone, pavyzdį... Tegul visi kartoja Harė Krišna, gerai maitinasi ir palaiko žvalų bei sveiką kūną. Tai idealus gyvenimo būdas“.

    Naujasis Talavanas. JAV, Misisipės valstijoje, Krišnos sąmonės judėjimo bendruomenėje Naujajame Talavane gyvena 21 šeima. Čia yra daugiau kaip 500 hektarų miško, pievų ir pasėlių.

   1975 metais Šryla Prabhupada patarė bendruomenei siekti autonomijos: auginti savo grūdus, vaisius ir daržoves; įsigyti karvių ir daryti iš pieno jogurtą, sviestą ir varškę; žemės arimui ir krovinių pervežimui naudoti jaučius; cukrų gamintis iš cukrašvendrių, o aliejų lempoms – iš ricinmedžio sėklų; auginti medvilnę ir patiems austi audinius; namus statyti iš rąstų ir plytų. Galiausiai jis paprašė Naujojo Talavano gyventojus bendruomenės centre pastatyti didingą šventyklą.

   Tais pačiais metais Šryla Prabhupada dar kartą aplankė Naująjį Talavaną ir nurodė, kaip organizuoti bendruomenę: „Atsisakykite mašinų. Tegul kiekvienas randa sau užsiėmimą kaip brahmanas (mokytojas), kšatrijas (administratorius), vaišja (žemdirbys arba prekiautojas) arba šūdra (darbininkas). Niekas neturi sėdėti be darbo“. Jis papasakojo apie vedinę visuomenės sistemą, kuri natūraliu būdu suskirsto žmones į klases pagal jų individualias savybes ir polinkius.

   „Brahmanai,- kalbėjo Šryla Prabhupada,- studijuoja dvasinę literatūrą, tokią kaip Bhagavad-gyta ir Upanišados, skaito lekcijas ir duoda pamokymus, o taip pat garbina Dievybes šventykloje. Gerbdami jų išaukštintas savybes, kitų klasių atstovai aprūpina juos maistu ir pastoge“. Kšatrijai, vadovaudamiesi brahmanų patarimais, valdo bendruomenę ir duoda žemės vaišjams. Šie, savo ruoštu, augina pienines karves, grūdus, vaisius, daržoves ir atiduoda 25 % produkcijos arba pelno kšatrijams, kurie panaudoja šį turtą kaimo reikmėms. Šūdros (darbininkai ir amatininkai) padeda pirmoms trims klasėms.

   Šiandien Naujojo Talavano gyventojai dar nepasiekė pilnutinės autonomijos ir nevisiškai įdiegė vedinę visuomenės sistemą, tačiau jie atkakliai dirba būtent šia kryptimi.

   Naujasis Majapuras. 1976 metų rugpjūtį Šryla Prabhupada aplankė kaimo bendruomenę Naujasis Majapuras, įsikūrusią centrinėje Prancūzijoje, visai netoli vietovės Liuke-le-Mal. Kaip ir visur, Prabhupada pabrėžė perėjimo prie autonomiškumo svarbą ir prašė bendruomenės narių statyti namus iš savo miško, laikyti karves, o taip pat auginti grūdus, daržoves, vaisius ir gėles. Jis kalbėjo: „Pasistenkite kaimą padaryti nepriklausomu“.

   Almviks Gard. 1996 metų duomenimis, švediškoje ISKCON`o kaimo bendruomenėje Almviks Gard, įsikūrusioje 70 kilometrų nuo Stokholmo, gyvena 15 šeimų: 41 suaugęs ir 20 vaikų. Jie išlaiko 6 melžiamas karves, 6 jaučius, naudojamus žemei arti ir kroviniams pervežti, ir be to 18 veršiukų ir senų, neduodančių pieno karvių. Iš 65 ha. žemės trečdalį bendruomenė dirba ir apsirūpina savo šienu, kviečiais, avižomis, rugiais, bulvėmis, morkomis, burokais, kopūstais, vaisiais (obuoliais, kriaušėmis, slyvomis, vyšniomis) ir gėlėmis. Yra ten ir bitynas. Vietiniai gyventojai labai išmintingai retina apie 100 ha. miško, o gautą medieną naudoja statybose. Kaime yra savo mokykla, kepykla ir audimo cechas. „Mūsų tikslas,- sako jo gyventojai,- parodyti ekonomiškai savarankiško gyvenimo Krišnos sąmonėje pavyzdį“. Yra bendruomenėje ir kambarys atvykusiems svečiams.

   Naujasis Šantipuras. Naujasis Šantipuras įsikūrė Lenkijoje, netoli Čarnovo. Jo plotas apie 50 ha., dar 60 ha. bendruomenė nuomoja iš valstybės. Naujajame Šantipure gyvena apie 60 žmonių. Didžioji dalis žemės ūkio darbų atliekama su jaučiais.

   Šaranagati-dhama. Tai dar viena ISKCON`o kaimo bendruomenė, įsikūrusi 40 kilometrų nuo Aškrofto miesto, Britanijos Kolumbijos provincijos kalnuose, 700 hektarų plote. 1996 metais bendruomenėje gyveno 12 šeimų ir keli viengungiai. Kaime neįvesta elektra, nors kelios šeimos turi nedidelius generatorius, taip pat nėra telefono. Šaranagati-dhamos gyventojai išsinuomavę po 2 ha. žemės visam gyvenimui ir gali ją perduoti vaikams pagal paveldėjimo įstatymą. 40 ha. žemės skirta pievoms, 80 – ganykloms, 1.5 – daržovėms. Bendruomenėje 80 vaismedžių ir visokiausių uogų. Taip pat auginami kviečiai, rugiai, avižos, miežiai, laikomos bitės. Rūpinamasi nedidele galvijų banda: šešiomis karvėmis ir keturiais jaučiais. Mediena apdirbama vietinėje lentpjūvėje, o po to naudojama statyboms. Kai kurios šeimos apsieina be žemės ūkio technikos. Kiti ja naudojasi, bet nereikšmingai. Namai statomi netradiciniais būdais, tame tarpe iš šiaudų ir molio. Vaikai mokomi grupėse, naudojant valstybės patvirtintus neakivaizdinio mokymo vadovėlius.

   Gyta-Nagari. Gyta-Nagari savo vardą gavo idealios bendruomenės, apie kurią Šryla Prabhupada kalbėjo dar 1948-aisiais, garbei pažymėti. Bendruomenė įsikūrė 130 ha. plote, netoli Port Rojalio, Pensilvanijos valstijoje. 60-yje hektarų auginamos pašarinės kultūros, o 3-jų ha. plote įvairiausios ekologiškos daržovės. Čia rūpinamasi keliomis melžiamomis karvėmis ir darbiniais jaučiais, o taip pat apie 100 neproduktyvių galvijų. Gyta-Nagari pradžioje buvo suplanuota kaip komercinis pieno ūkis, todėl dabar jos laukia sunkus perėjimas į autonomišką ūkininkavimą.

   1976 metų gruodį Šryla Prabhupada aplankė ISKCON`o kaimo bendruomenę Haiderabade, Centrinėje Indijoje. Jos plotas 240 hektarų. Šios bendruomenės dėka jis tikėjosi atgaivinti degradavusį kaimo dvasingumą Indijoje. Atmetę tradicinę kultūrą ir vertybes, daugybė kaimo gyventojų užsidirbti važiuodavo į miestą. Vizito metu Šryla Prabhupada pasakė: „Tegul jie atvažiuoja čia, gyvena, gerai maitinasi, viską gauna ko reikia gyvenimui ir vysto Krišnos sąmonę“.

   Naujoji-Gokula. Brazilijoje, kalnuotoje Pindamonhangabos vietovėje, du šimtai kilometrų į šiaurės-rytus nuo San-Paulo įsikūrus Krišnos sąmonės judėjimo kaimo bendruomenė Naujoji-Gokula. Čia gyvena 140 vyrų, moterų ir vaikų. Kaime auga 500 apelsinmedžių, 50 mango medžių, 500 papajos sodinukų, 5000 palmių ir daugybė vynuogių. 10 ha. skirta kukurūzams, apie 4 – miežiams, 2 – daržovėms, 1 – dalui (lęšiams), 4 – pašarinėms kultūroms ir 4 – ryžiams. 70 ha. Naujosios-Gokulos pievų palikta 56 karvėms, buliams ir veršeliams ganytis.

   Bendruomenėje auginamos ir gėlės. Džajaprabhupada das sako: „Kai kurioms čia augančių orchidėjų rūšims gresia išnykimas ir mes nusprendėm jas išgelbėti“.

   Naujoji-Gokula  įsikūrusi svarbioje Paraibos upės baseino vietoje. „Mūsų pastangos pagerinti ekologinę padėtį šioje teritorijoje duoda gerus rezultatus,- sako Džajaprabhupada das.- Prieš du metus mes pateikėme kaimyninio miesto valdžiai planą apie upės baseino išsaugojimą ir sutikome palaikymą ir supratimą“.

   Apie pusę bendruomenės žemių užima Vedinis kaimas, kurio pagrindą sudaro visiškai autonomiški namų ūkiai. Likę ūkiai vis dar naudoja mašinas ir priklauso nuo išorinės ekonomikos.

   Naujasis-Nandagramas. 1987 metais, netoli Melburno buvo įkurta australiečių kaimo bendruomenė Naujasis-Nandagramas. Jos teritorijoje (daugiau kaip 100 ha. miškų ir pievų) dabar gyvena 23 žmonės. Dar 20 apsigyveno šalimais.

   Planuodami Naująjį-Nandagramą bendruomenės nariai kreipėsi į Davidą Holmgreną, vieną iš „permakultūros“ (autonomiškos ekonomikos) koncepcijos kūrėjų autorių. Penkiasdešimties puslapių Holmgreno ataskaita rodo, kad jeigu Naujasis-Nandagramas karvių globą padarys ekonomikos pagrindu, tai jisai pilnai gali tapti autonomiška bendruomene

   Labai svarbu Holmgrenui buvo paskaičiuoti kiek galvijų bendruomenė galės išmaitinti savo turimoje žemėje. Išėjo, kad kiekvienai karvei reikės 1ha. žemės. Turėdamas mažiau kaip 80 ha. ūkio paskirties žemės ir įskaitant, kad kiekvienas galvijas gyvena 15 metų, kaimas galės išlaikyti 90 raguočių. Jis paskaičiavo, kad kiekvienais metais bendruomenė turės nedaugiau kaip 6 melžiamas karves, tačiau to pakanka, kad apsirūpinti pienu (įskaitant 30 vaikų).

   „Darbiniai jaučiai – svarbiausias veiksnys, norint pasiekti bendruomenės autonomiškumą nepažeidžiant religinių reikalavimų“,- pridūrė Holmgrenas.

   Kadangi vanduo kaime turi nemalonų skonį, Holmgrenas patarė rinkti lietaus vandenį ir bendruomenė pasigamino reikalingus įtaisus.

   Naujojo-Nandagramo vystymo plane taip pat numatyta 50 000 medžių, kurie duos papildomų pašarų karvėms ir pritrauks vabzdžius naikinančius paukščius, pasodinimas. Miškui skirta 40 % viso ploto.

   Taip pat Holmgrenas rekomenduoja jaučiais vežioti rastus iš miško į lentpjūvę. Jis paaiškino: „Tokia ekologiška miškininkystė būtų labai naudinga, be to ji pilnai atitiktų vedinės tradicijos reikalavimus gyvuliams“.

   Naujasis-Nandagramas – ne vienintelė ISKCON`o kaimo bendruomenė, kurios vystymas pagrįstas gerai apgalvota ekonomine strategija. Nors autonomiškumo įgyvendinimui gali prireikti kelių metų arba dešimtmečių, bendruomenė žingsnis po žingsnio artėja prie užsibrėžto tikslo.

   Australiečiai, ISKCON`o nariai, ketina pritaikyti „permakultūros“ koncepciją ir kitose kaimo bendruomenėse, tokiose kaip Naujoji-Gokula netoli Sidnėjaus (240 ha.) ir Naujasis-Govardhanas netoli Brizbeno (400 ha.).

   1993 metais Šaranagati-dhama bendruomenės gyventojai surengė nedidelę konferenciją, autonomiško žemės ūkio vystymo problemai spręsti. Čia dalyvavo virš 50-ties, natūralaus ūkininkavimo metodų entuziastų. Galų gale dalyviams buvo pasiūlyta sudaryti bandomąjį ekonominį planą bendruomenei. Šitas įvykis yra labai svarbus ISKCON`o kaimo bendruomenių vystyme.

 

Nedideli, autonomiški miestai

Postindustriniame pasaulyje miestai išliks, tačiau ne tokie kaip šiandien ir kur kas mažesni. Greičiausiai jie bus panašūs į europietiškus Renesanso epochos miestus. Pavyzdžiui, Florencijoje, jos kultūros klestėjimo metu gyveno vos 35-45 000 žmonių.

   Dar 1948 metais nepublikuotoje ese <„Bhagavad-Gytos“ interpretacija> Šryla Prabhupada kalbėjo apie autonomiškos miesto bendruomenės, gyvenančios pagal dvasinį „Bhagavad-gytos“ mokymą, sukūrimą ir pavadino šį ateities miestą Gyta-Nagari („Gytagradu“). Jis rašė: „Gyta-Nagari“ bendruomenė turi parodyti, kad Dievas, Gamta ir gyvosios būtybės visiškai neprieštarauja vieni kitiems, o atvirkščiai, gali harmoningai sugyventi, kaip viena pilnai išbaigta visuma“.

   Dvasiniu bendruomenės centru turi tapti Viešpaties Krišnos, papasakojusio nemirtingąjį „Bhagavad-gytos“ mokymą savo draugui ir ištikimam tarnui Ardžunai, šventykla. Gyta-Nagaryje bus pastatyta „Gytos mokykla“, kur, pagal Prabhupados planą, „nemokamai mokysis ir gyvens bendruomenės narių vaikai“.

   Jaunų atsidavusių ir pasitraukusių nuo darbų pagyvenusių atsidavusių pečius užguls Dievybių garbinimo, mokymo, o taip pat knygų rašymo ir leidimo, pareigos. Kiti bendruomenės nariai, ypatingai šeimos žmonės, rūpinsis ekonomikos vystymu (visų pirma, karvių globa ir žemdirbyste) ir valdymu.

   1970-ais metais, Majapure (Vakarų Bengalija) Šryla Prabhupada pradėjo dvasinio miesto pagal Gyta-Nagari pavyzdį statybą.

   Krišnos sąmonės judėjimo nariams Majapuras yra ypatingas miestas. Būtent čia 1486-aisiais gimė Šry Čaitanja Mahaprabhu, kuris pripažįstamas Dievo įsikūnijimu. Harė Krišna mantros giedojimu Jis užtvindė visą Indiją, o savo pasekėjų prašė nešti ją į kiekvieną pasaulio miestą ir kaimą.

   Šiandien Majapure gyvena keli šimtai žmonių, o  Krišnos šventykla ir Šrylos Prabhupados memorialinis pastatas su didžiuliu kupolu yra miesto centras. Taip pat yra trys dideli viešbučiai, talpinantys 1 200 žmonių. Viešbučiai apsupti prabangių, gerai prižiūrimų sodų ir parkų žalumos. Nuo 1982-ųjų iki 1992-ųjų šį dvasinį centrą aplankė 12 000 000 žmonių.

   Majapuras beveik pilnai apsirūpina savo grūdais, vaisiais, daržovėmis ir pieno produktais. Žemės arimui ir krovinių transportavimui naudojami jaučiai.

   Medvilniniai rūbai vietiniams miesto gyventojams ir svečiams gaminami 45-iomis rankinėmis audimo staklėmis.  Taip pat auginamos gėlės Dievybių garbinimui ir vystomi amatai. Be to, knygos ir žurnalai leidžiami naudojant savas spausdinimo stakles.

   Planuojama, kad su laiku Majapuras taps 25 000 gyventojų miestu. Jis bus organizuotas pagal vedinę visuomenės sistemą – varnašramą, kuri numato visuomenės suskirstymą į mokytojus, valdytojus, verslininkus ir žemdirbius, o taip pat darbininkus. Šiuolaikinę kastinę Indijos sistemą be gailesčio kritikuoja– ir tai teisinga, nes žmogaus padėtį nulemia ne jo kilmė, o kaip moko „Bhagavad-gyta“ ir kiti vedų raštai, asmeninės savybės. Būtent šiuo principu ir pagrysta tikroji varnašrama.

   Majapure, kaip ir aprašytame 1948 m. Šrylos Prabhupados Gyta-Nagario mieste, bus pastatyta didinga šventykla. Tai didžiulė šventykla su planetariumu, vaizduojančiu vedų civilizacijos ir kultūros požiūrį į kosmosą. Joje vienu metu galės tilpti 10 000 žmonių. Statyba baigsis 21-ojo amžiaus pradžioje.

   Pagal vedines miestų statymo taisykles, šventykla bus Majapuro gyvenimo centru. Senovės projektuotojai žinojo, kaip reikia išdėstyti šventyklas, parkus, turgaus aikštes, gyvenamuosius namus ir dirbamas žemes, kad būtų galima pasiekti socialinės ir dvasinės harmonijos: centrinį šventyklos kompleksą supa mokyklos ir kultūrinės įstaigos, toliau eina gyvenamieji namai ir amatininkų dirbtuvės ir galų gale išoriniame miesto žiede įsikuria žemdirbiai, aprūpinantys visus miestiečius ir save maisto produktais.

 

Versta iš: Maikl A. Kremo  ir  Mukunda Gosvami „Dieviška gamta. Dvasinis žvilgsnis į ekologinę krizę“