Demokratija


 

Kitoks požiūris į rinkimus!

 

   2009 m. gegužės 17 d. vyks Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai. Visus geros valios žmones agituoju dalyvauti (neįprastai) šiuose rinkimuose. Tai daryti įkvėpė atsiliepimai apie neseniai parašytą straipsnį „Dvasinė demokratija“: „Tiek žiūrint iš žurnalistikos pozicijų - tekstas įdomus, įtraukiantis, turintis mintį, įdėtas asmeninis realus pavyzdys, nuoširdumas ir atvirumas. Tas labai gerai. Tiek žiūrint ir iš dvasinio pasaulio - užmojis geras, pozityvus, raginantis mąstyti ir keisti padėtį, tikėti šviesia ateitimi“.

     Mes esam laisvi (liberalūs) savo pasirinkime ir niekas, absoliučiai niekas tos laisvės iš mūsų negali atimti. Visiškai nebūtina apsiriboti tuo, ką siūlo šiuolaikinė politika ir žiniasklaida. Nekaltinkime kitų už savo pačių padarytas klaidas. Viskas priklauso nuo mūsų pasirinkimo.

 

 

 

Dvasinė demokratija

 

 

   Tarptautinių žodžių žodyne randame, kad demokratija – tai valdžia, kylanti iš visuomenės (bendruomenės) daugumos valios. Kitais žodžiais tariant, kokią valią išreiškia visuomenės dauguma, tokia ir bus valdžia. Visuomenės mažumos valia galios neturi. Tai visiems suprantamas, natūralus ir universalus gamtos dėsnis.

   Kokia gi mūsų nūdienos visuomenės daugumos valia? Paskutiniu metu didesnė pusė visuomenės rinkimuose visiškai nedalyvauja, nes nejaučia pasitikėjimo renkamąja valdžia, o ir ta kuri dalyvauja, taip pat nepasitiki savo išrinktąją. Taigi, mes matome, kad šiandieninė visuomenė turi didžiulę problemą. Didesnioji pusė nežino ką daryti, numoja ranka ir nedalyvauja rinkimuose, o mažesnioji – nežino ką daro, tai yra balsuoja, o po to vis tiek nusivilia. Ir tai panašu į aklavietę. Kokia gi išeitis iš šios nedėkingos padėties? Ir iš viso ar tokia yra?

   Yra toksai senas, optimizmo suteikiantis pasakymas: „Nėra padėties be išeities“. Valio! Vadinasi ir šią problemą (graikiškas žodis problema reiškia uždavinys) galime išspręsti. Tačiau minutėlę, o kas taip sako? Pasirodo, kad šventraščiai. Tie patys šventraščiai, kuriuos žmonijai paliko Pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir Jo tyri pasekėjai. Jie moko, kad žmogui palikta pasirinkimo laisvė ir kad niekas, absoliučiai niekas, tos laisvės negali atimti. Senajame testamente sakoma, kad Dievas prieš žmogų pastato gyvenimą ir mirtį, ir ką žmogus pasirenka, tą Dievas jam ir duoda. Kristus sakė, kad žmogus gali tarnauti tik vienam ponui, arba Dievui arba mamonai. Kitas, jau mūsų dienų šventasis, Vadimas Tunejevas, tvirtina, kad viskas yra gana juodai balta, kad yra tik vienas kelias, kurio vienam gale - Dievo karalystė, kitam – pragaras. Tokios minties laikosi visų autoritetingų religijų šventraščiai ir šventieji. Ir jeigu tai teisybė, tai visa atsakomybė krenta ant mūsų. Mes jau nebegalime kaltinti valdžios, nes tai yra mūsų pasirinkimas. Jeigu žmogus viduje pasirenka gerąją valią arba šventąją dvasią, tai Dievas pasirūpins, kad valdžios atstovais taptų geravaliai. Ir atvirkščiai, jeigu žmogus savo širdyje pasirenka piktąją dvasią, tai Viešpats pasiūs piktavalius valdovus. Tame ir slypi pasirinkimo (rinkimų) galia. Kokią valią (valdžią) pasirenkam viduje, tokia valdžia (valia) bus ir išorėje. Pasirinkus piktąją valią savyje, reikalauti valdžios atstovų būti geresniais rengiant demonstracijas, mitingus, piketus, badavimus ir t.t. yra paprasčiausiai tuščias laiko švaistymas.

  Šiuolaikinės žmonijos bėda tame, kad ji netiki šventraščiais, šventaisiais ir todėl nesupranta, jog galima rinktis Dievą ir Jo valdžią. Visi galvoja, kad balsuoti galima tik už tai kas įrašyta balsavimo biuletenyje. Žmonės jau nemoka mąstyti plačiau – Visatos mąstais, Dievo karalystės mąstais. Jie nebesupranta, netiki ir nejaučia Dievo dėsnių. Jie pamiršo kokią galią turi mintys, troškimai ir svajonės.

   Taigi, visi autoritetingi šventraščiai ir šventieji mokina, kad visa mus supanti aplinka, visuomenė, valdžia, o svarbiausia vidinė mūsų būtis priklauso tik nuo mūsų pačių pasirinkimo. Tol kol nepasirinksim Dievo ir Jo tvarkos, tol neišeisim iš šios aklavietės. Ir pagal Dievo įstatymus, visiškai nesvarbu ar balsavimo biuletenyje įrašyta Dievas ir Jo atstovai ar ne. Mes ir patys galime tai įrašyti ir taip išreikšti savo tikrąją valią. Taip pat nesvarbu, kad pagal pasaulietinius įstatymus biuletenis skaitysis sugadintu. Pagal Viešpaties įstatymus mes būsim atlikę aukščiausiąją savo pareigą ir tokiu būdu Jį patenkinę. Ir tai veikia. Tuo gali įsitikinti kiekvienas gyvai. Asmeniškai aš įsitikinau. Anksčiau niekada nedalyvavęs jokiuose balsavimuose, nusprendžiau sudalyvauti 2008 m. seimo rinkimuose. Ilgai mąsčiau apie tikrąją demokratiją ir galiausiai ryžausi išreikšti savo valią. Atvykęs į balsavimo apylinkę pastebėjau, kad jaudinuosi. Tačiau nepasidavęs jokioms abejonėms, tvirtai tikėdamas Dievo karalyste atlikau savo pareigą iki galo. Biuletenyje nubraižiau papildomą grafą ir ten kur reikėjo įrašyti partiją, įrašiau „Dievo partija“, o ten kur reikėjo įrašyti partijos pirmininką, įrašiau „Dievas“ ir prabalsavau. Viešpačiui tai patiko, nes po viso to viduje jaučiausi labai gerai ir šiltai. Taip būna po geros, nuoširdžios maldos. Tai žino kiekvienas, kuris bent vieną kartą gyvenime nuoširdžiai bandė pasitarnauti Dievui.

   Šio rašinio tikslas, įkvėpti visus geros valios žmones (krikščionis, musulmonus, induistus ir t.t.), suprantančius Dieviškos globos svarbą gyvenime, drąsiai išreikšti savo valią žmonių ir Dievo Asmens akivaizdoje. Viešpats tai vertina ir priima. Balsuoti už Aukščiausiąjį Dievo Asmenį kiekvienas gali pagal savo religinę tradiciją. Pavyzdžiui krikščionys gali balsuoti už Dievą Tėvą, musulmonai už Allahą, vaišnavai už Višnu, Krišną ir t.t. Ir tai gali sukelti kelias pasekmes.

   Pirma. Tai neliktų nepastebėta žmonių visuomenėje. Gali kilti įvairiausios viešos diskusijos, kurių metu daugybė žmonių gautų tikrąsias žinias.

   Antra. Dievas matydamas mūsų norą valdžioje turėti tikrus Jo atstovus, tą norą išpildytų. Kaip tai įmanoma? Labai paprastai. Visiškai nesvarbu, kad šiandieninėje visuomenėje žmonės, trokštantys šventosios valdžios, sudaro mažumą. Jie gali burtis į bendruomenes, kuriose sudarytų jau absoliučią daugumą. Pagal universalų demokratijos dėsnį (valdžia kyla iš bendruomenės daugumos valios), Viešpats suteiktų pageidaujamą jų valdžią. Savo laisvu noru balsuodami už Viešpatį mes įrodytume, kad tikrai trokštame Jo valdymo ir tai matydamas Dievas leistų sukurti bendruomenes gyvenančias pagal Jo įstatymą. Tokia yra Dvasinė demokratija – savanoriškas Dievo valios arba valdžios priėmimas. Taip gali susidaryti šventos bendruomenės arba netgi valstybės. Šiuolaikinėje visuomenėje Viešpats to padaryti negali, nes mes sudarome mažumą. Viskas priklauso nuo mūsų pasirinkimo.

 



 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

 

 

 

 

Comments