"Saulės vard, Perkūno griausmu". Arūnas Vaicekauskas

Šiaurės Atėnai 

 

 Mokslinėje ir ypač populiariojoje literatūroje Joninių vaidmuo šventiniame žemdirbių kalendoriuje pernelyg sureikšminamas. Tokį požiūrį formuoja šių dienų žmogaus loginio mąstymo ypatumai. Saulės kelio pasikeitimai per žiemos ir vasaros solsticijas bei pavasario ir rudens lygiadienius astronomijos mokslo požiūriu yra lygiareikšmiai. Tad gamtamokslinės pasaulėžiūros paveikta tyrinėtojo sąmonė linkusi sulyginti ir šiuos pasikeitimus lydėjusius ritualus. Juk mitinių archetipų sąlygota senovės žemdirbio mąstysena pirmiausia turėjo akcentuoti egzistenciškai svarbiausią laiko virsmą, kai, mitinės sąmonės požiūriu, kalendorinio ciklo pabaigoje pasauliui kildavo reali fizinės žūties grėsmė.

Be abejo, vasaros saulėgrąžos šventė priklausė svarbiausioms (metinėms) kalendorinio ciklo šventėms. Tačiau žinomas Joninių papročių kompleksas palyginti nedidelis. Kai kuriose Lietuvos vietose Joninės net nebūdavo švenčiamos. Jau XIX a. pradžioje Teodoras Narbutas šioje šventėje pasigedo senovinių apeigų. Žymusis romantikas netgi spėjo, kad Joninės "stabmeldystės laikais tikriausiai turėjo savo apeigų; duomenys apie jas mūsų laikų nepasiekė; išskyrus tai, kad degino laužus ir per juos šokinėjo; bene dar nešiodavo tam tikrus deglus ir žibintus, šokančios mergaitės bijodavo, kad jas gali užpulti Pušiniai, arba Lietuvos satyrai". Didingą senosios lietuvių religijos paveikslą kūręs mokslininkas tikrai nebūtų nutylėjęs itin reikšmingos žemdirbių šventės ritualų, jei tik jie kam nors būtų buvę žinomi. Žymiausias tarpukario lietuvių kaimo papročių tyrinėtojas Jonas Balys manė, kad Joninių laužus lietuviai perėmė iš germanų. Iš tiesų reikšmingesnės Joninių apeigos žinotos tik Latvijos pasienyje ir Mažojoje Lietuvoje – regionuose, patyrusiuose stipresnę vokiečių kultūros įtaką. Šiaip ar taip, būtume linkę abejoti germanų įtaka, nes germanų, baltų ir slavų kultūrinės tradicijos kilme yra artimos, tačiau tikrai nėra jokio pamato šią šventę ritualiniu reikšmingumu prilyginti Kūčių ir Kalėdų šventiniam ciklui, juo labiau laikyti ją "svarbiausia baltų švente".

Joninės vadinamos įvairiai: vasaros saulėgrąžos ar trumpiausios metų nakties švente, Joninėmis, Rasos švente ar Kupole. Ikikrikščioniškas šventės vardas, matyt, bus galutinai pamirštas, o Rasų ar Kupolės vardai atsirado suteikus pirmenybę kuriam nors išskirtiniam šventės momentui – apeiginiam Joninių ryto rasos sureikšminimui ar gydomųjų žolynų rinkimui. Jei reiktų pasirinkti vieną – pirmenybę tektų atiduoti Kupolei, nes šaltiniuose užfiksuotas ikikrikščioniškas prūsų šventės vardas – Kreszes – etimologiškai sietinas su augmenijos vešėjimu, taigi yra gana artimas Kupolės reikšmei. Nors dar lieka galimybė, kad Kupolė kilusi iš slavų Kupalos, o šis – iš kupatsia, "maudytis". Prisiminkime paprotį maudytis Joninių rasoje. Krikščioniškoji mitologija šią šventę sieja su šv. Jonu Krikštytoju, tačiau tikrąjį Joninių santykį su krikščionybe parodo jau tai, kad beveik visos apeigos būdavo atliekamos Šv. Jono dienos išvakarėse.

Baltų kraštuose Joninių apeigos pirmą kartą paminėtos 1372 m., kai Varmės vyskupas Henrikas II savuoju raštu uždraudė švęsti Jonines senoviškai. Tačiau, kaip ir kitais panašiais atvejais, dvasininkų ir dvaro draudimai didelio poveikio žemdirbiams neturėjo. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius raštuose užsimena, esą apie 1815 m. jis girdėjęs kunigus pykstant, kad Kartenos, Skuodo, Salantų ir kitose parapijose kaimiečiai Jonines švenčią senoviškai.

Motiejus Stryjkowskis vienas pirmųjų Jonines susieja su deivės Ledos (Lados) garbinimu. XIX a. tariamą Ledos (Lados) garbinimą per Jonines nagrinėjo nemaža romantiškai nusiteikusių lietuvių mitologijos tyrinėtojų – Teodoras Narbutas, Liudvikas Adomas Jucevičius, Adomas Honorijus Kirkoras ir kiti. Jų teiginius nekritiškai perėmė ir kai kurie šių dienų autoriai. Simonas Daukantas, taip pat nekritiškai perskaitęs senųjų rašytinių šaltinių duomenis, Joninių apeigas siejo su tariamai visa ko kūrėjo – dievo Perkūno – garbinimu. Nors S. Daukanto interpretacijos ir naivios, bet Perkūno, dangaus jėgų suvaldytojo, kultas išties galėjo būti svarbus senosiose Joninių apeigose. Pati Joninių šventimo vieta (laukai ir kalneliai) rodo, kad tai yra atviros erdvės ir netgi vertikaliai į dangaus sritį orientuota šventė. O Perkūnas (šalia ne itin veiklaus aukščiausiojo Dievo) buvo svarbiausia aukštutinę visatos sritį reprezentavusi senojo lietuvių tikėjimo dievybė, šias funkcijas išlaikiusi ir pačioje vėlyviausioje XX a. pradžios lietuvių žemdirbiškojoje tradicijoje. Galimą Perkūno vaidmenį Joninių apeigose liudija, pavyzdžiui, užkeikimas nuo drugio – ilgiausią vasaros dieną reikėjo kepti duoną ir ją valgyti sakant tokius žodžius: "Saulės vardu, Perkūno griausmu tau, drugy, insakau, tavi varau nuog žmonių". Pranė Dundulienė pagrįstai teigė, kad daugiausia dėmesio per Jonines buvo nukreipta į derliaus apsaugojimą nuo stichinių nelaimių – krušos, sausrų, kenkiančių dvasių ir raganų. Tokiame šventės kontekste galima prisiminti Perkūno – derliui galinčių pakenkti dangaus galių (audrų, ledų, žaibų) valdytojo – vaidmenį.

Tačiau teigti, kad ritualinė Joninių erdvė ir šventės mitologiniame kontekste veikiančios antgamtinės jėgos išimtinai buvo susietos su dangaus sfera, būtų klaidinga. Chtoniškosios mitologijos sritis ir jai atstovaujančios antgamtinės jėgos trumpiausios vasaros dienos šventėje matomos taip pat aiškiai kaip ir žiemos saulėgrąžos ritualuose. Vandens telkiniai – tokia pat svarbi Joninių ritualų atlikimo vieta kaip ir jau minėti kalneliai ar pasėlių laukai. XVI a. Martynas Kromeris apie Joninių apeigas rašė: "Tada pagal seną prietaringą paprotį jie kaišo gėlėmis ir medžių šakomis visus šaltinius ir rankioja visokias žoleles, kurios turinčios gydyti nuo įvairių ligų". XIX a. pirmojoje pusėje apie Jonines panašiai rašė ir L. A. Jucevičius: "Vieta, kur ypatingai mėgstama atlikinėti Joninių arba Kupalos apeigas, yra kalvos bei upių krantai: ant kalvų kuriamos ugnys ir per jas šokinėjama, o upėse maudomasi norint apsivalyti nuo nuodėmių ir apsidrausti ateičiai, visiems metams, nuo visokių ligų". Maudymasis arba gyvulių maudymas šventinės dienos rytą (paprastai tekant saulei) siekiant apsisaugoti nuo įvairių ligų aptinkamas ir per kitas žemdirbių kalendoriaus šventes – Jurgines, Velykas, Sekmines. Per Jonines būta daug tikėjimų, susietų su vienokiu ar kitokiu ryto rasos poveikiu. Ryte nupurčius pasėlių laukuose iškritusią rasą buvo galima tikėtis geresnio derliaus. O išsivoliojus rasoje – pasveikti. Kita vertus, indoeuropietiškose kultūrose vanduo beveik visuomet priklauso anapusinio pasaulio simbolinių reikšmių laukui. Ir ta pati laukuose iškritusi rasa galėjo būti siejama su raganų siautėjimu šventinę naktį. Todėl tuo pat metu galima aptikti reikalavimą į pasėlių lauką eiti tik nukritus rasai.

Joninių naktis – raganų ir kitų chtoniškojo pasaulio būtybių siautėjimo metas. Dar XX a. pradžioje Lietuvos kaimo gyventojai tikėjo, kad Joninių vidurnaktį ant kiaulių jojančios raganos susirinkdavo kryžkelėse ir skrisdavo į pasilinksminimus ant Šatrijos ar Rambyno kalnų ar net į Kijevą. Virdamos košę iš rugių rasų jos esą užleisdavo pasėlius kerais. Užburdavo ir paversdavo vilkolakiais žmones. Velniai ir kitos chtoniškojo pasaulio pabaisos užpuldavo paparčio žiedą suradusį žmogų. Tačiau dažniausiai raganaujantys kaimo gyventojai kėsindavosi iš kaimynų karvių atimti pieną. Iš kaimyno karvių pieną esą būdavo galima atimti braukant koštuve, rankšluosčiu ar marška per rasotą pievą, kurioje ganosi kaimyno gyvuliai, pasiraunant iš svetimo sklypo žolės, išsitraukiant iš svetimo tvarto stogo šiaudų, ką nors pasiskolinus ir kitaip. Vieną išsamiausių ir gražiausių pasakojimų apie raganavimo "technologiją" pateikė Petras Zalanskas: "Raganos Jono rytą anksti pasikelia, saulei netekėjus, pasiima taračkinį. Tas taračkinis būna tokis keturkampis ir ilgi kutai. Raganos tuo taračkiniu po visų pievų rasas tąso, kad jis pasidarytų visas šlapias. Per kieno pievą pertęsia, iš to kaimyno karvės pieną paima. Ragana, parėjusi namo, tą taračkinį išgręžia drūtai, kad neliktų nė kiek vandenio. Paskui tą vandenį atiduoda savo karvėm išgerti. O tą taračkinį pakabina ant sienos, pasistato kibirą, tuos kutus traukia kaip karvės spenius, o karvių tų mini plauką – margė, juodė, žaloji – kokio būna plauko tų kaimynų karvės. Žmonės taip sako, kad raganos primelžia kelis kibirus pieno. Dar ne viskas. Po kiek laiko tos raganos pasiima tą taračkinį ir stengiasi suduoti tom karvėm, katrų ji pieną valgys". Kaimo žmonių įsitikinimu, Joninių naktį nuo raganų reikėdavo saugoti ne tik gyvulius, bet ir balinamus audeklus. Per naktį paliktus lauke, juos raganos esą susiūdavusios arklio ašutais.

Mėgindami apsaugoti gyvulius, kaimo gyventojai tvartų duris ir langus nakčiai apkaišiodavo aštriais, badančiais daiktais, dygiais augalais, dilgėlėmis ar šermukšnio šakomis; duris užremdavo akėčiomis, užkišdavo grauduline (bažnyčioje šventinta) žvake, šalimais padėdavo iš bičių vaško nulipdytą ar kitaip padarytą kryžių. Kryželius nupiešdavo ir ant galvijų arba degutu nutepdavo karvių ragus. O gyvulius į pievas išgindavo tik tuomet, kai išdžiūdavo ryto rasa.

Šventinio Joninių laiko svarbumas, jo išskirtinumas būdavo akcentuojamas įvairiais pasakojimais apie tą dieną neva vykstančius nepaprastus įvykius, neįmanomus įprastiniame (žmogiškajame) laike ir erdvėje. Tai vidurnaktį pražystantis papartis (visiškai nežydintis augalas – A. V.), tuo pat metu "vėdinamas" nepaprastą žinojimą galintis suteikti "skruzdėlių kodylas" arba Joninių ryte šokanti ar spalvas mainanti saulė. Dar XX a. pradžioje kaimo žmonės tikėjo, kad Joninų rytą saulė tekanti su spalvotais vainikais, kurie bėga, sukasi aplink saulę. Pasak L. A. Jucevičiaus, lietuvių liaudis tikėdavusi, kad Šv. Jono Krikštytojo dieną saulė iš savo rūmų trimis arkliais – sidabro, aukso ir deimanto – išvažiuoja pas savo vyrą mėnulį, o važiuodama ratuose šoka. Sakraliojo laiko poveikį patyrę išskirtinių galių įgydavo ir įprasti daiktai. Tai ir tariamai ypatingų gydomųjų galių įgyjantys Joninių išvakarėse surinkti vaistingieji augalai ar šeriuoti kirminėliai (liaudies vadinami saulės šuneliais).

Vaistinių žolynų rinkimas – kupoliavimas – dažnai minimas ir XVI–XIX a. rašytiniuose šaltiniuose, ir XX a. tautosakinėje tradicijoje. 1573 m. Volfenbiutelio postilėje kupolomis vadinami Joninių dieną surinkti žolynai, M. Stryjkowskis šiuo terminu įvardijo šventinio laikotarpio pasilinksminimus. Kupoliavimą XVII a. paminėjo Motiejus Pretorijus. Kupolės terminą aptiksime K. Milkaus ir F. Kuršaičio žodynuose ir kitur. Dažniausiai šiuo žodžiu vadinti Joninių išvakarėse renkami vaistiniai žolynai. Rečiau manoma, kad šis terminas žymėjęs konkretų augalą. K. Milkus ir F. Kuršaitis manė, kad tai turėtų būti jonažolės. O A. Niemi ir A. Sabaliauskas laikėsi nuomonės, kad tai buvo kelių rūšių geltonai ir mėlynai žydintys augalai.

Prūsų Lietuvoje kupole vadinta Joninių išvakarėse surinktais žolynais papuošta kartis. Tokias nadruvių ir žemaičių puošiamas kaupoles ar kupoles XVII a. paminėjo M. Pretorijus. 1832 m. Lazdėnų precentorius Schultze aprašė lauko gėlėmis ir kaspinais puošiamą kopolį. Pasak Schultzės, merginos per visą naktį šią kupolę saugodavo nuo vaikinų, o jie stengdavosi ją pagrobti. Pietryčių Lietuvoje kupolė nebuvo puošiama. Tačiau švenčioniškiai tikėjo, kad kupolė – tris šakas turintis stebuklingas augalas. Kai viena šaka žydi – saulė teka, kai antra šaka žydi – mėnulis teka, o kai trečia žydi – žvaigždė pateka. Šie vaizdiniai sietini su indoeuropietiškojo pasaulio medžio simbolika.

Mitologizuotas šventės laiko suvokimas sąlygojo ir jau aptartas rytmečio rasos (apskritai vandens) savybes, esą padėdavusias atsikratyti ligų, ir gausius jaunimo ateities būrimus. Žemdirbiškojoje kultūroje ateities būrimų adresatas yra aiškus – anapusinio pasaulio jėgos, kurių žinioje buvo ne tik augimo galios, bet ir turtas bei ateities numatymas. Todėl būrimai visuomet vykdavo atitinkamą semantiką turinčiose gyvenamojo namo, sodybos ar kaimo erdvėse (prie slenksčio, krosnies, palangės, šulinio, kryžkelės). Dėl tos pačios priežasties būrimų simbolikoje dažna vandens tema. Tai matome ir per Jonines – vainikėlių plukdymas dar ir mūsų dienomis yra vienas labiausiai romantizuotų ir mėgstamiausių Joninių šventės akcentų, kuriam prilygti gali nebent paparčio žiedo ieškojimas. Specifine Joninių būrimo forma galima laikyti gėlių vainiko mėtymą į medį ar per vartus. Nors funkciškai vainikėlio metimas per petį yra lygiai toks pat veiksmas kaip ir apavo sviedimas Kalėdų ciklo būrimuose. Tik vienu atveju merginos simboliu yra vainikas, o kitu – jos apavas.

Dar XIX a. pirmojoje pusėje T. Narbutas, aprašydamas Joninių apeigas, paminėjo labiausiai jam į akis kritusią šventės ypatybę – apeigines ugnis, laužus, per kuriuos šokinėjo jaunimas, ir nešiojamus deglus. Didelis laužas ir mūsų laikais išlieka išskirtinis Joninių šventės akcentas. Tačiau per visą naktį degę laužai, ant karčių iškelti dervuoti kubilai ar nuo kalnų ridenamos stebulės tikrai nebuvo svarbiausias apeiginis šios šventės požymis, nors jų atsiradimą ir lėmė mitinės sąmonės vaizdiniai, susiję su tamsiojo paros (metų) laiko pavojingumu žmogui. Joninių laužai neturėjo nieko bendro su XIX a. romantikų ir šių dienų žiniasklaidos išpopuliarinta tariama šviesos ir tamsos jėgų kova ar žmogaus pastangomis padėti saulei. Šventinę naktį laužai tiesiog pakeisdavo saulę ir saugodavo žmogų skleisdami piktąsias jėgas atbaidančią šviesą. Juolab kad trumpiausią vasaros naktį chtoniškojo pasaulio jėgos veikdavo taip pat aktyviai kaip ir per tamsiojo metų laiko šventes.

Simbolinė ugnies reikšmė XIX–XX a. žemdirbiškojoje tradicijoje beveik visuomet siejama su naikinamąja (taigi ir apvalomąja) ugnies galia. Tokia reikšmė teikta ir Joninių laužams. Norėdami apsisaugoti nuo galimų ligų per juos šokinėdavo jaunuoliai. Juose būdavo sudeginamos pasėlių laukuose išrautos piktžolės. Tikėta, kad Joninių laužo pelenų papylus po pamatais į namą netrenks perkūnas ir jis bus apsaugotas nuo gaisro.

Trumpiausios vasaros nakties šventė turi daug bendrų bruožų su Sekminių ir Devintinių papročiais. Be vaistinių augalų rinkimo – kupoliavimo, pagrindinėmis Joninių apeigomis reikėtų laikyti pasėlių lankymą ir supimąsi. O jaunimo pasilinksminimas prie laužo labai panašus į bendruomeninius jaunimo susiėjimus per Sekmines. Su Sekminių apeigomis Jonines sieja ir Prūsų Lietuvoje žinotas karvių vainikavimo paprotys. Minėtas šventes netgi siūloma susieti į vieną suvešėjusios augmenijos garbinimo švenčių ciklą. Gali būti, kad toks minėtų švenčių panašumas lėmė tai, kad XVI a. M. Stryjkowskis nurodo nepaprastai ilgą Joninių šventimo laiką – maždaug mėnesį; tuo nepatikėjo net romantikas T. Narbutas.

Bėgant laikui žemdirbių apeigos iš lėto keitėsi. Didesnių ar mažesnių inovacijų sulaukė visos kalendorinio ciklo šventės. Joninės šiuo požiūriu taip pat nesudaro išimties. Antai XX a. pradžioje Lietuvos šaulių sąjungos vadovybė išplatino instrukciją, nurodančią, kur ir kaip turi būti švenčiamos Joninės, taip gerokai prisidėdama prie Joninių populiarinimo Lietuvoje.

XX a. pirmojoje pusėje išpopuliarėjo ir varduvininkų Jonų ir Janinų sveikinimas jų galvas papuošiant iš medžių (dažniausiai ąžuolų) lapų ar gėlių nupintais vainikais.

Lietuvių žemdirbiai nuo seno žinojo pasakojimus, kad per Jonines surastas pražydusio paparčio žiedas laimingajam suteiksiąs nepaprastą visa ko žinojimo galią. Paprastai tokia sėkmė žmogų užklupdavo netikėtai, o paimti žiedą buvo galima tik įvykdžius daugelį papildomų sąlygų – žmogus turėjo pasižymėti neeiline drąsa ir išmanyti tam tikras ritualinio elgesio taisykles ar net būti iš anksto pasirengęs. Bet koks sąlytis su anapusinio pasaulio galiomis nepasirengusiam žmogui grėsė didelėmis nelaimėmis. Tačiau paparčio žiedo ieškojimas Joninių naktį, be abejo, priklauso prie vėlesnių Joninių papročių.

Mūsų dienomis, Jonines paskelbus ne darbo diena, šventės vėl laukia sunkūs išbandymai. Surasti nacionalinės kultūros interesus atitinkantį kompromisą tarp folklorinio sąjūdžio narių nusiteikimo išsaugoti "tikrąsias" šventės apeigas, vartotojiškos šiuolaikinės visuomenės prigimties ir stambiųjų masinio vartojimo prekių gamintojų siekio maksimaliai panaudoti prekybinį masinės šventės potencialą yra išties nelengvas uždavinys. 


Grįžti į pradžią