Pirmasis pasaulinis karas imperialistinėms valstybėms buvo pražūtingas. 1917 m. vasario mėnesį Rusijoje kilusi revoliucija nuvertė nuo sosto carą Nikolajų II, o Spalio revoliucijos metu valdžią paėmė bolševikai. To paties susilaukė ir Vokietijos kaizeris Vilhelmas II. Vokiečiai karą pralaimėjo ir jų kariuomenė turėjo pasitraukti iš okupuotos teritorijos. Pagal tautų apsisprendimo teisę pakilo už savo laisvę pavergtos tautos.
Amžiais svetimų teriota ir nualinta lietuvių tauta pakilo už savo laisvę. Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. aktu paskelbė Lietuvos Valstybės atkūrimą. Tačiau laisvę reikėjo išsikovoti labai sunkiomis sąlygomis. Tuo metu Lietuvoje dar šeimininkavo vokiečiai, kurie trukdė valstybės kūrimuisi. Paskui besitraukiančią vokiečiu kariuomenę į Lietuvą veržėsi bolševikų raudonosios armijos daliniai, o lenkai kėsinosi Lietuvą prijungti prie Lenkijos. Besikuriančiai Lietuvos valstybei grėsė nauja okupacija. Vyriausybė 1918 m. lapkričio 23 d. paskelbė savanorių šaukimą ginti Lietuvos nepriklausomybę.
Nepriklausomybės kovose nemažas vaidmuo teko ir Alytui. 1918 m. gruodžio 17 d. iš Vilniaus į Alytų perkelti 25 karininkai, 3 karo valdininkai ir 32 kareiviai. Tai buvo Pirmojo pėstininkų pulko užuomazga. Pulkas kūrėsi Saratovo kareivinėse. Sąlygos kariuomenei organizuotis – labai sunkios, nes okupacija kraštą nuniokojo. Trūko ne tik aprangos ir ginklų, bet labai dažnai net ir maisto. Pirmuosius kariuomenės ginklus atsinešė patys savanoriai. Nors ir daug sunkumu būta, 1919 m. sausio pradžioje į Alytų susirinko apie 500 savanorių. Dar nevisiškai susiformavusiam pulkui reikėjo pradėti kovas. Į Lietuvą Kauno ir Alytaus kryptimi veržėsi raudonoji Pskovo divizija. Alytų puolė 3–asis pėstininkų pulkas. Kartu su juo žygiavo Juozo Vito vadovaujamas revoliucinis skrajojantis 135 raudonųjų partizanų būrys, ginkluotas šautuvais, granatomis ir 4 kulkosvaidžiais. Prieš tai bolševikai į Alytų buvo pasiuntę prityrusį revoliucionierių Joną Besperaitį organizuoti revoliucini komitetą ir sukilti, kai tik priartės raudonosios armijos daliniai.
Vasario 13 d. po atkaklių kautynių kelis kartus stipresnės priešo pajėgos įsiveržė į miestą. Pulko likučiai pasitraukė. Gelbėdamas Saratovo kareivinėse pasilikusį pulko štabą, ginklus ir ūkio skyrių, priešo buvo atkirstas ir, besitraukdamas per Nemuno tiltą, žuvo pulko vadas karininkas Antanas Juozapavičius, vadovavęs pulkui nuo vasario 3 dienos. Tai pirmas karininkas, žuvęs kovose už Lietuvos nepriklausomybę. Vasario 14 d. su vokiečių kariuomenės pagalba raudonarmiečiai iš Alytaus buvo išvyti. Tuo pačiu melu bolševikus sumušė ir prie Jiezno.
A. Juozapavičius buvo palaidotas Alytaus kapinėse prie Angelų sargų bažnyčios. Ant jo kapo Pirmojo pėstininkų DLK Gedimino pulko karininkų rūpesčiu pastatytas paminklas. Prie šio paminklo pulko karininkai duodavo priesaiką. Alytiškiai A. Juozapavičiaus vardą suteikė naujajam tiltui per Nemuną, šaulių namams, pavadino gatvę. Pirmojo pulko savanoriai, Raskovčizmos dvare gavę žemę, kaimą pavadino Juozapavičiais. Alytuje vienai gatvei buvo suteiktas ir Pirmojo pulko vardas.
Vokietija ir Austrija 1916 m. paskelbė Lenkijos valstybės atkūrimą iš Rusijai priklausiusių žemių. Naujoji lenkų valstybės Taryba, norėdama atstatyti savo valstybę senosios Respublikos ribose, netrukus pareiškė pretenzijas į Lietuvą [2]. Pavojus iš Lenkijos pusės atsirado 1919 m. pavasarį. Gegužės mėnesį lenkų kariuomenė ėmė veržtis į Lietuvą Alytaus ir Kaišiadorių kryptimi. Tų metų vasarą lenkai užėmė Daugus, Alovę, Butrimonis ir kitas vietoves, nuo Seinų veržėsi Seirijų kryptimi. Karo veiksmai šiose vietose sustojo apie 1920 m. vidurį, kada lenkai patyrė nepasisekimų kare su bolševikais ir buvo atsitraukę [3]. Bet gavę pastiprinimų iš Prancūzijos, prisidengdami kovomis prieš bolševikus, tų metų rudenį vėl pradėjo užimdinėti lietuvių žemes. Spalio 1–2 d. lenkai sumušė mūsų kariuomenės dalį netoli Lazdijų, o spalio 3–4 d. mūsų kariuomenės 4 pulkai kovėsi prie Varėnos. Lenkams pavyko užimti Varėnos stotį, kur jie paėmė mūsų šarvuota traukinį [4]. Karo veiksmai su lenkais baigėsi, kada lietuviai ties Širvintomis ir Giedraičiais sumušė jų kariuomenę. Tačiau Vilnius ir trečdalis Lietuvos teritorijos pasiliko lenkų okupuoti. Sulenkėję Lietuvos dvarininkai visaip kenkė valstybės atstatymui, kovojo už Lenkijos interesus. Bendrių dvaro savininkas Skaržinskas su geriausiais dvaro žirgais paspruko į Lenkiją kovoti prieš Lietuvą. Pasitaikė ir daugiau tokių pavyzdžių. Šių šeimininkų dvarai buvo nusavinti ir išdalyti naujakuriams.
Nemažas vaidmuo nepriklausomybės kovose teko šauliams. Alytuje jų įsikūrimo data laikoma 1919 m. spalio 22d. Pirmajai šaulių valdybai pirmininkavo gydytojas Simas Janavičius. Vadu paskirtas J. Marcinkevičius. Valdyba pradėjo organizuoti šaulių būrius visose Alytaus apskrities vietose. Jie talkino Lietuvos kariuomenei, ginančiai Alytaus, Trakų ir kitas apskritis. Ypač pasižymėjo Perlojos būrys, pats apsigynęs nuo lenku puolimo. Klaipėdą vadavo ir Alytaus rinktinės šauliai [5]. Čia žuvo būrio vadas Pleškys. Lenkų nukankintas ilsisi Alytaus kapinėse šaulys mokytojas Bloznelis ir už Lietuvos laisvę ties Alytumi žuvę kariai savanoriai.
1. Tamašauskas K. Istoriniai dokumentai byloja „Alytaus naujienos“. – 1989.– Nr.24.
2. Šapoka A. Lietuvos istorija. – P.538.
3. Ten pat. – P.556.
4. Ten pat.
5. Mikelionis F. Šauliai. „Alytaus naujienos“. – 1990.– 1 Nr.154.