Embedded Files
Praeities liudininkai
PERSKAIČIUS V. Nedzinsko straipsnį „Išsaugokime sau ir kitiems", išspausdintą „Komunistiniame rytojuje" Nr. 34, kilo mintis parašyti apie du medžius – praeities liudininkus, kurie yra susiję su revoliucinių kovų įvykiais ir todėl išsaugotini ateinančioms kartoms.
Buržuaziniais laikais buvusiame Miroslavo valsčiuje veikė pogrindinė komunistinė kuopelė. Jai priklausė broliai Vincas ir Juozas Kratavičiai iš Striminos kaimo, Jonas Jerusevičius iš Rėvų, Juozas Barysas iš Nemunaičio (visi keturi žuvę vokiečių okupacijos metais) ir kiti. Kuopelės nariai buvo išvystę plačią pogrindinę veiklą apylinkės valstiečių tarpe, platindavo atsišaukimus, iškabindavo raudonas vėliavas.
Gegužės Pirmosios ir Spalio revoliucijos švenčių metu dažnai suplevėsuodavo raudonoji vėliava Tolkūnų eglėje, kuri auga ant kaimo kapų, kairėj pusėj vieškelio (važiuojant iš Miroslavo į Nemunaitį). Kuopelės nariai neretai papuošdavo vėliava šią eglę ir kitų švenčių metu.
Dzirmiškių miško 34 kvartale, apie 600 metrų nuo Kratavičių sodybos, prie Makališkės raisto dangų remia Striminos ąžuolas. Šio ąžuolo šaknyse buvo įrengta slapta pogrindinės kuopelės pašto dėžutė. Joje buvo paliekami atsišaukimai ir kita literatūra. Prie ąžuolo vykdavo slapti kuopelės susirinkimai. Medis savo didingumu išsiskyrė iš kitų aplinkinių tarpo ir buvo geras orientyras susirinkti kuopelės nariams ir draugams iš toliau, nes jis tuo metu augo tankiame jaunuolyne, atokiau nuo pagrindinių kelių.
Ąžuolą reikėtų vertinti ir kaip gamtos paminklą. Jam nėra lygaus ne tik Dziirmiškės miške, bet, atrodo, ir visame Alytaus rajone. Ąžuolo aukštis apie 32 m, skersmuo – 2 m, apimtis – 6 m.
Dabartiniu metu šiems medžiams, susijusiems su mūsų rajono revoliucine praeitimi, gresia tiesioginis pavojus. Dzirmiškės miške seni ąžuolai yra kertami. Tame tarpe pažymėtas nukirsti ir senasis Striminos ąžuolas. Tolkūnų kaimo kapai rajono vykdomojo komiteto sprendimu yra panaikinti ir kartu su aplinkine žeme perduoti Geištarų plytinei, kuri čia įsiregė molio karjerą.
Tiek Striminos ąžuolo, tiek Tolkūnų eglę reikėtų apsaugoti nuo sunaikinmo ir paskelbti vietinės reikšmės istoriniais paminklais. Jie gerbiami vietos gyventojų ir yra tarsi gyvas paminklas kovotojams už darbo žmonių šviesesnę ateitį.
A. RINKEVIČIUS (foto autoriaus, 1974–05–03)
Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos narys
„Komunistinis rytojus“ 1973–04–24 Nr.24
Nukirto ir... paliko
Rajone ir mieste daug rūpinamasi, kad būtų išsaugoti gražūs gamtos kampeliai, reti medžiai. Teko lankytis Nemunaičio apylinkėje ir įsitikinti, kiek čia dėmesio skiriama retiems medžiams ir kitiems gamtos paminklams.
Visai kitokie reikalai susiklostė kitapus Nemuno. Teko įsitikinti, kaip čia „saugoja" paminklinius medžius čionykščiai miškininkai. Dzirmiškių miško 34–ajame kvartale augo dangų parėmęs didingas ąžuolas, primenantis revoliucinę praeitį. Jo šaknyse buvo įrengta slėptuvė, kurioje buvo laikomi atsišaukimai ir kita prieš buržuazinę santvarką nukreipta literatūra, vietos pogrindininkų platinama apylinkėje. Ąžuolas buvo vertinamas ir kaip gamtos paminklas. Tai vienas iš aukščiausių Lietuvos ąžuolų. Jo aukštis – apie 36 metrai, perimetras – 6 metrai. Iš 1974 metų nuotraukos matome, koks jis didingas, palyginti su kitais brandžiais medžiais.
Prieš porą metų čia buvo plynai kertama biržė. Nukirstas ir ąžuolas. Viršūnė sudorota malkoms, o kamienas paliktas, nes neturėta tokios technikos jam apdoroti ir išvežti. Tai kam reikėjo kirsti? Ar kad miške sudūlėtų? Dūlėja biržėje ir kitų ąžuolų palikti kamienai. Miško kirtėjai gal ir nežinojo, ką kerta, bet tuo metu buvęs eigulys S. Černiauskas ir girininkas V. Milaša gerai žinojo ąžuolo vertę. Apie šį ąžuolą ne kartą rašyta periodinėje spaudoje. 1973 metais Alytaus miškų ūkio direktorius buvo pasiuntęs girininkijai raštą, kad šį medį reikia išsaugoti.
Ąžuolo kamieną jau baigia paslėpti drebulaičių atžalynas. Po metų atžalynas dar paaugs, ir ąžuolo išvežti jau nebus galima. O gal šią kamieno dalį reikėtų patraukti apie 500 metrų ir pastatyti prie buvusios 1863 metų sukilėlių žeminės – kalvės, kurioje buvo gaminami ginklai, net ir ąžuolinės patrankos, arba prie Didžiojo Tėvynės karo Tarybinės Armijos placdarmo pirmosios linijos išlikusių apkasų, kur dvi savaites vyko atkaklūs mūšiai su priešu. Būtų kažkas panašaus į Baublį, ateinančioms kartoms liktų neįkainojamas paminklas.
Antanas RINKEVIČIUS
Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos narys
„Komunistinis rytojus“ 1988–03–15 Nr.32
Prie ąžuolo Linutė Rinkevičiūtė
Page updated
Google Sites
Report abuse