Į pietryčius nuo Alytaus prasideda kalvos. Jos iš pradžių ramiai kuprojasi, o tolyn viena per kitą vis aukščiau, tankiau iškyla. Galiausiai susidaro jų ištisas sūkurys – kalvynas. Keliaujant traukia surasti to kalvyno aukščiausią keterą, nuo jos apsidairyti. Pasiekęs ją atsiduri Miroslave.
Tai Obelijos kolūkio pagrindinė gyvenvietė. Apstota iš visų pusių tų pačių kalvų, daubom ūksmėta, iš šiaurės miškas. Artėdamas prie jos – į kurią iš aukštesniųjų viršūnių beįkoptum – pamatysi, kad laukai čia ištisai šlaitingi. Ne taip daug berasime Lietuvoje ūkių, kurie taip nelygiuose laukuose turėtų savo žemes! Dažniausiai bent kiek yra ir lygumų, banguotų plotų. Tiesa, gamtinės įvairovės čia daugiau – visų pirma šis kalvynas, o kartu ir ūkio laukai nestinga vandenų kaimynystės. Rytinius pakraščius riboja Nemuno klonis, jo šlaitai ir artimi kalvagūbriai dažniau smėlėti, šilėti. Miško ūkyje nedaug, apie 400 ha, bet peizažo žalumos nepasigendi. Pasidairyk į vakarus – vėl vandenai, šie kitokie, stovintys – tyvuliuoja ten Obelija, užu jos Meteliai, Dusia, O kiek mažų upelių, daubų su pelkutėmis. su nedidelių liekaninių ežeriukų akimis. Be to. prasimanyta naujų, pelkutes išsėmus. daubas patvenkus. O jei ir dar čia pasirodys neįdomu, žiūrėkit atidžiau į kalvas, jų viršūnes – dviejų vienodų nerasite. Keturios jų ūkio žemėse esančios paaukštintos, piliakalniais padarytos. Keletas pilkapynų panemuniuose, yra gamtos ir kultūros paminklų. Visa tarsi suteikia šiai žemei naujos vertės, dvasingumo.
Tų gražių kolūkio laukų ekonominis balas – 31. Nedaug, jei prisiminsime, kad yra respublikoje ūkių, kurių žemė dvigubai dosnesnė. Užtat Obelija turi daug žemės, tai didelis 6000 ha ūkis. Nežiūrint visų gamtos savitumų, neprielankumų, kasmet čia suskaičiuojama iki 2,5 mln. rublių pajamų. Daugiausia jų – už gyvulininkystę – tai itin nelengva gamybos šaka.
Ūkio sostakaimis – Miroslavas. Vietovė popieriuose paminėta prieš du gerus šimtmečius. Iki XVIII a pabaigos, o ir po to miestelis vadinosi Slaboda. Tai rodo. kad kažkokiu tikslu šios vietos gyventojai buvo atleisti nuo prievolių. Vėliau jai suteiktas naujas. Miroslavo .pavadinimas, kuris, spėjama, yra nuo dvaro savininko Miroslavskio pavardės. XVIII a. viduryje Bendrių dvarininkas čia įkurdino vienuolius marijonus.
Daug kartų šias kalvas klojo žiemos sniegas, plovė pavasariniai lietus. O kiek prakaito po šių laukų saule nulašėjo. Ne vien prakaito – ir kraujo nemažai, sugėrė molėta šių kalvų žemė.
Kūrėsi kolektyviniai ūkiai, pamažu ryškėjo naujoviško gyvenimo bruožai. Siame plote anksčiau buvo keli ūkiai, kurie vėliau jungėsi. Galiausiai Miroslavas atsidūrė matomiausiame tų 6 tūkstančių hektarų plote, Obelijos vardu pavadintame. Vadovauti pradėjo (tai buvo prieš aštuonerius metus) buvęs mokytojas Pranas Sasnauskas. Ne vienas skaitytojų tą pavardę rado prie apybraižų kaimo žmonių dvasinio kraštovaizdžio tema.
Daug darbų šiame didžiuliame žemdirbių kolektyve laukė naujojo pirmininko. Svarbiausia buvo, kaip dabar samprotauja pirmininkas, vystyti gamybą, pasiekti reikiamą rentabilumą ir jį nuolat viršyti. Patylėjęs pirmininkas suabejoja – ar būtų pavykę išugdyti dabar pasiektą ūkio žmonių susiklausymą, susikaupimą, nesiekus vienu metu pažangos visuose baruose? Tiek gamybiniuose, tiek visuomeniniuose. Gyvenime svarbu darbas, gal svarbiausia, bet yra dar dvasinis gyvenimas, kolektyvinio bendravimo kultūra, visa būtis ir pastarosios aplinka...
Pasidairęs Miroslave matai pasitempimą. Miestelio sodybos ne tik apsitvarkę, bet neretai kūrybiškai paieškojusios tų pačių gyvenamojo kiemo plotelių surikiavimo. Antai įvažiuojant nuo Alytaus į Miroslavą kaip patraukliai išrodo G. ir A. Petroškų kiemas! Tokiose sodybose jau seniai pastebiu vieną dėsningą dalyką – žmonės jose kitokie. Jie tvarkingi aprangoje, žodžiuose, negaišta laiko veltui, darbštūs.
Kietos, nedulkančios gatvės, šaligatviai. Tvoros arba nuimtos, arba neaukštos tvorikės, darnių spalvų. Daug gėlių. Taigi yra Miroslavo visumą jungiančių savybių, už kurias gyvenviečių apžiūros konkurse prieš keletą metų Obelijai ne veltui buvo pripažinta prizinė vieta.
Obelijoje mažiau blizgesio, kuris priblokštų apsilankiusį. Tokių gyvenviečių Lietuvoje nemaža. Cia bene daugiau esminės vertės. Antai Miroslavo miestelio tarpugatviuose yra loma su pelke dugne. Tikra bėda. Bet ji čia iškopia išsiliejęs vanduo, supiltos salikės. Kai buvo statomi visuomeninės paskirties pa statai, tai būtent čia, prie buvusios balos jiems labiausiai tinkama vieta pasirodė. Dabar čia kyla ir naujų kultūros rūmų sienos.
Obelijiečiai savo svečiams gali pasiūlyti pasidairyti ne tik po gyvenvietę, vaizdingus laukus, paežerę, panemunes. Nuveža į technikos kiemą, kuris švarus, tvarkingas, darbui ir dirbančiųjų sveikatai patogus. Ar daug respublikoje ūkių, kur visos mašinos, traktoriai, kombainai ir kiti padargai po stogu? O jų juk arti dviejų šimtų. Obelija neseniai pasistatė 400 vietų karvidžių kompleksą, kuri kol kas irgi verta parodyti, nes jis išties skiriasi nuo tvartiškų standartų gyvulįninkystės įmonių.
– Ūkyje, – kalba pirmininkas P. Sasnauskas, – mes priėjome tokio organizacinio susiklausymo, kad atskiri barai, jų vadovai jaučia atsakomybę, nelaukia paraginimų ar komandų. Sprendžiame bendrai tik esminius, kryptinius klausimus. O kai dėl kultūros, tai čia ne tik vadovų reikalas, bet visų gyvenimo norma, savybė. Bet ir čia reikia iniciatyvos, skatinimo. Savaime ne kas teatsiras. Sį darbą nuolat skatina moterų taryba (pirmininkė Ona Sapežinskienė – pirmininko pavaduotoja gamybos reikalams), mokytojai, kiti ūkio specialistai ir tarnautojai. Jų dėka kolektyve turime nemaža atgaivintų etnografinių, sukūrę naujų kultūrinių tradicijų.
Respublikoje nemažai kolektyvų, pavienių žmonių, kuria nors savo veiklos ypatybe pagarsėjusių. Kas gamtos vertybes išpuoselėjo (akmenis, medžius), kas muziejų, svetainę sukūrė – daug ko turime. Yra Obelijoje patrauklių pomėgių. Daug kas prisimena pirmininko literatūrinę kūrybą, iš kurios įsidėmime tuos spalvingus sodiečių charakterius ir portretus. Ogi pirmininkas įdomus ir kaip gamtininkas. Gamta, laukai šiam žmogui – ne vien gamybos cechas. Gamta, anot jo, tai gyvoji, kantrioji pasaulio būtis, kuri yra įdomi ne tik naudos požiūriu. Joje slypi didžiulė paslaptis, kurioje žmogus randa nepaprastai daug sau būtino pažinimo, savęs įprasminimo. Tos tėvo mintys turbūt persidavė ir jaunesniajam Prano Sasnausko sūnui Valdui, kuris dabar yra biologijos studijų universitete diplomantas. Dar vidurinėje mokykloje jis daug domėjosi gamta, ateidamas į universitetą turėjo nemažas entomologijos kolekcijas. Prieš ketverius metus restauruotame Obelijos dvarnamyje Sasnauskai įrengė biologijos stotį, kurioje kas vasarą apsistoja universiteto studentai gamtininkai. Stoties tikslas, anot Sasnauskų, detaliai tirti gamtą, kad būtų aišku, kaip ir kurlink ji kinta arba keisis. Ir šią vasarą stotyje buvo daug studentų, net aspirantų su savo vadovais. Reikia tikėtis, kad ši sėkmingai pradėta kurti tyrimų bazė liks visam laikui prieinama universitetui.
...Turbūt Lazdijų plentu pravažiuodami pro Obelijos laukus daug kas perskaitė iš medžio drožtomis raidėmis rodyklę į kairę – į Dainavos legendų parką... Jei pasuko (iki jo 3 kilometrai) – nesigailėjo. Tai nedidelis kelių hektarų kalvotas, šlaitėtas, šilėtas šio krašto plotelis, paskirtas didžiajam dzūkų krašto, panemunių dainiui Vincui Krėvei. Berods, nieko čia ir nėra, išskyrus dzūkišką, krėviškai nuteiktą peizažą – kame ir glūdi svarbiausioji esmė. Stovi tame peizaže Ipolito Užkurnio drožta rašytojo skulptūra, jo kūrinių veikėjai. Nužymėti takai, patvarkytos miškelių ir nedidelių vandenų pakrantės. Nei prabangaus parko ambicijų, nei brangiai kainavusių dalykų – truputį literatūriškai ir gamtiškai „paredaguotos“ Dzūkijos salelė. Paprasta, o norisi pabūti jos geroj tyloje. Tai ir literatūros ir gamtos paminklas. Auga čia žolių ir medžių rūšys vystosi dirvožemiai, skraido drugiai, veja lizdus paukščiai. Plazda saulėj ar vakaro miglose šio krašto dvasia.
Sodžiuose ir vienkiemiuose yra daug žmonių, kurie mena Vincą Krėvę – „mažąjį profesorių", rinkusį šio krašto padavimus, legendas, dainas, kitą krašto išmintį. Čia jo takai. Dar takai Antano Žmuidzinavičiaus, kuris netoliese gimė, augo, vėliau su palete panemuniais praėjo. Teneužmiršta žmonės ir savo tėvų pėdų, darbštumo, kūrybinės minties, be kurios ir mūsų kultūros avilys šiandieną būtų tuštesnis, ir mes patys mažiau būtume verti, nes mažiau sugebėtume duoti savo vaikams ir jų ateičiai.
Česlovas KUDABA
„Komunistinis rytojus“ 1983–09–20,22 (Nr.110 ir 111)