Gamta ir geografinė padėtis
Pupasodžio kaimas įsikūręs tarp didžiųjų Sūduvos ežerų ir Nemuno aukštumos, esančios rytiniame pakraštyje, nutolęs nuo Alytaus 13 kilometrų į pietvakarius ir keturis kilometrus į vakarus nuo Nemuno, o nuo Miroslavo miestelio – 3 kilometrai į pietryčius. Žemės paviršius pamažu leidžiasi į rytus ir šiaurę, į Nemuno ir jo intako Žembrės slėnius. Nuo kalnelių atsiveria gražūs vaizdai. Šiaurėje baltuoja Miroslavo bažnyčia, toliau Likiškių kalvos su Alytaus naujuoju rajonu. Rytuose Anos šalies (užnemunės) aukštumos su mėlynuojančiomis giriomis ir kyšančiu Nemunaičio bažnyčios bokštu.
Gretimi kaimai: Mankūnai – vakaruose, Tolkūnai – šiaurėj ir šiaurės rytuose, Žilvia – pietryčiuose. Pietuose kaimas ribojasi su Dzirmiškės miškais. Kaimo teritorija, kuri yra virš 500 ha ploto, sudaro neteisingą keturkampį. Pietinė siena yra vingiuota.
Pupasodžio kaimas pagal dabartinį administracinį paskirstymą priklauso Alytaus rajono Miroslavo seniūnijai.
Kaimo reljefas nelygus, sudarytas iš neaukštų kalvų, kurios yra pakilę nuo jūros lygio virš 150 metrų. Tarp kalvų žemesnėse vietose žaliuoja ir nedidelės pelkutės. Dirvožemiai velėniniai jauriniai ir velėniniai pelkiniai, gerokai paveikti dirvų erozijos. Yra molynų, žvyrynų bei smėlynų, dviejose vietose į paviršių išeina kreidos klodai (Straigio ir Grepo sklypuose). Laukuose vietomis gausu granitinių riedulių, pasitaiko kalkakmenių, titnago.
Per kaimą teka du upeliai. Nemuno intakas Žilvia išteka iš Dzirmiškių miške 34–me kvartale esančio Makališkės raisto, kuris yra prie Striminos kaimo. Jo aukštupį melioruojant laukus nukreipė į kitą upelį. Žilvia teka pietine kaimo dalimi iš vakarų į rytus ir įteka į Nemuną 2 kilometrais aukščiau Nemunaičio. Žemupyje ji vadinama Žilvios Revu. Jos ilgis apie 10 kilometrų.
Keliai
Šiaurės vakarų kaimo pakraščiu praeina Alytaus – Seirijų plentas. Kaimo centre susikerta du vieškeliai: Miroslavas – Balkasodis ir Tolkūnai – Mankūnai. Pastarasis per gyvenvietę asfaltuotas ir juo kursuoja autobusai iš Alytaus į Balkasodį. Miroslavo kryptimi einantis kelias vadinamas Slabadakeliu, nes seniau Miroslavo miestelis buvo vadinamas Slabada. Mankūnų kryptimi kelią vadina Seirijakeliu, kuriuo galima patekti į Seirijus. Be to dar yra 4 bendro naudojimo paprasti keliai: trys iš jų tiesūs, einantys skersai valstiečių sklypus. Jie vadinami linijomis. Prie jų išsidėstę sodybos. Ketvirtasis, vingiuotas, kelias vadinamas Nemunaiciakeliu. Jis eina nuo kaimo centro į rytus Tolkūnų – Nemunaičio kryptimi. Kiti keliukai yra individualūs. Jais valstiečiai patenka į savo sodybas ir galulaukes.
Pupasodžio kaimui – virš 500 metų
Pupasodis yra vienas iš seniausių kairėje Nemuno pusėje esančių kaimų. Kryžiuočių ordinas, XIII–XIV amžiais besiverždamas į baltų žemes, išnaikino čia gyvenusias jotvingių gentis ir Sūduvos kraštas tapo negyvenamas. Ilgainiui jis apaugo ištisa giria, tapo dykra.Po Žalgirio mūšio, kada ordinas jau buvo nepavojingas, XV amžiuje šios girios pakraščiuose, dažniausiai arčiau Nemuno, pradėjo kurtis žemdirbiai, atvykę iš kitapus Nemuno.
Broniaus Kviklio paruoštame veikale ,,Mūsų Lietuva“[1] rašoma, kad prieš 500 metus Nemunaičio girioje, kuri tęsėsi nuo Nemuno iki Prūsijos, buvo įkurti Metelių ir Obelijos dvarai, nemaža kaimų: Pupasodis, Balkasodis, Norkūnai, Tolkūnai, Vozbūčiai, Mankūnai, Seiminiškiai ir kiti, kurie priklausė Nemunaičio seniūnijai. Tad galima tvirtinti, kad Pupasodžiui ir aplinkiniams kaimams yra virš 500 metų. 1547–1560 metais valakų reformos metu karaliaus matininkai nustatė sienas šiems dvarams, kaimams ir valakininkams.
Pupasodis ir kiti aplinkiniai kaimai ilgą laiką priklausė Nemunaičio parapijai. Todėl ir kaimo žmonių kalba artima Nemunaičio apylinkių šnektai. Po Lenkijos – Lietuvos valstybės žlugimo 1795 metais Sūduva atiteko Prūsijai. Nemunu ėjo valstybinė siena. Anksčiau minėti kaimai buvo atskirti nuo Nemunaičio parapijos ir 1802 metais buvo prijungti prie Miroslavo parapijos. Maždaug nuo to laiko kaimo mirusieji nebuvo laidojami kaimo kapinėse, o vežami į Miroslavo parapijos bendrus kapus.
Prūsijos valdžia įvedinėjo savo įstatymus ir tvarką. 1797 metais sukurta Seirijų ekonomija, jai priklausė 9 dvarai su 58 kaimais. Ekonomijai priklausė Obelijos dvaras su 10 kaimų, tarp jų ir Pupasodžiu. Valstiečiai Obelijos dvarui turėjo atlikti baudžiavą, kuri pagal Napoleono kodeksą buvo panaikinta 1807m.
Ypač anksti ir tikslūs žemėlapiai buvo padaryti kairėje Nemuno pusėje, kuri po padalijimo atiteko Prūsijai. Žemėlapis mąsteliu 1:152500 buvo padarytas per labai trumpą laiką – 1795–1798m., o 1807 ir 1808 metais tas žemėlapis jau buvo išspausdintas[2]. Lyginant su XX amžiaus pradžios žemėlapiais yra didelis kraštovaizdžio skirtumas: skiriasi kelių tinklas ir tankumas, skiriasi miškų kontūrai, jų sklypų dydis. Gerokai pakitus per tą laiką gyvenviečių planinė struktūra ir kita.
Pupasodžio sodžius žemėlapyje dar neišskirstytas į vienkiemius. Pati gyvenvietė išsidėsčiusi prie kelio, einančio nuo centrinės kaimo kryžkelės į Tolkūnų pusę. Sodybos pažymėtos vienu didesniu ir ilgesniu ženklu. Todėl neaišku, kiek sodžiuje buvo sodybų. Varstociškės palivarkas pažymėtas vienu nedideliu ženklu.
Žemėlapyje pažymėti Žilvios ir bevardis upeliai ir 7 keliai, kuriais iš Pupasodžio galima patekti į Tolkūnus, Nemunaitį, Balkasodį, Dzirmiškes, Seirijočius, Mankūnus ir Miroslavą. Tarp Pupasodžio ir Mankūnų gyvenviečių dar buvo maždaug 2,5 km ilgio 1 km pločio miškas, kurį nuo Dzirmiškės miško skyrė Varstociškės palivarko žemė[3].
Naujoji kaimo struktūra
XIX amžiaus pirmoje pusėje(tikslūs metai nenustatyti) įvykdyta žemės reforma. Iki tol kaimo žemė buvo suskirstyta rėžiais. Reformos metu per 500 ha ploto esanti kaimo žemė buvo padalinta į dvi pagrindines dalis: vakarinę ir rytinę, o šios buvo suskirstytos į sklypus, vadinamus kolonijomis. Skersai per šių sklypų vidurį ėjo keliai, prie kurių buvo statomos naujos sodybos. Vakarinėje kaimo dalyje buvo 9 kolonijos, rytinėje – 11. Dvidešimt pirmoji, vadinama ,,saldacka“ kolonija, buvo padalinta į vienuolika sklypų, skirtų caro kariuomenėje atitarnavusiems kariams. Jiems prigijo kampinykų vardas. Čia buvo pati prasčiausia žemė. Kaimo viduryje prie kryžkelės buvo paskirtas sklypas karčemai, o kitoje vietoje kalviškas daržas, kuriuo naudojosi kaimo kalvis. Jis už tai nemokamai aštrino noragus. Kolonijos dydis 20,20 ha. Ji buvo į tris vadinamus paliedkus: rugių, vasarojaus ir pūdymo. Po reformos pasikeitė kaimo struktūros dalys ir pavadinimai: Sodžius, Ana linija (vakarinė), Mangarotas, Kampinykai ir Varstociškė.
Pietvakariniame Pupasodžio kaimo kampe, tarp Mankūnų ir Dzirmiškės miško, buvo 90 margų Varstociškės palivarkas. Jo savininkas Kalėda 1884 m. žemę išpardavė sklypais. Juos nupirko 8 pirkėjai. Čia atsirado 4 naujos sodybos: Rinkevičiaus, Janavičiaus, Plytniko ir Kelminsko. Sovietmečiu žemė buvo melioruota, sodybos iškeltos ir Varstociškės vardas išnyko.
Ilgainiui žemės sklypų struktūra keitėsi: vieni pardavė, kiti pirko, broliai tarp savęs dalijosi, žemės valdos smulkėjo. Prieš kolektyvizaciją kaime buvo 63 sodybos.
Šaltiniai:
1. Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva,T.3.Vilnius: Mintis,1991, psl.536
2. Kraštotyra. Vilnius,1971, psl.116
3. Textoras J.S.Naujųjų Rytų Prūsų žemėlapis, sudarytas 1795—1800m. [1808 m. leidimas]
Kultūriniai kaimo paminklai
Pupasodžio – Žilvios piliakalnis
Kaime yra ir keletas kultūros paminklų. Ten, kur sueina Pupasodžio ir Žilvios kaimų ribos, kairiajame Žilvios upelio krante, stūkso gražus, legendomis apipintas piliakalnis. Jis įrengtas kalvos gale, kur Pupasodžio kaimo aukštuma staigiai leidžiasi į Žilvios pusę. Tai respublikinės reikšmės archeologinis paminklas. Piliakalnis naudotas dar prieš mūsų erą III–me amžiuje ir iki mūsų eros antrojo tūkstantmečio pradžios. Jo aukštis nuo Žilvios upelio paviršiaus apie 15 metrų. Pailgą įdubusią ovalo formos piliakalnio aikštelę iš visų pusių juosia maždaug 1–3 metrų pylimas. Aikštelės ilgis 35 m, plotas 20m. Aikštelėje yra 0,8 m storio kultūrinis sluoksnis. Piliakalnio šiaurės papėdėje aptikta senosios gyvenvietės kultūrinis sluoksnis. Čia rasta lipdytinės su grublėtu bei lygiu paviršiumi ir žiestosios, puoštos horizontalių linijų ornamentu, keramikos [1].
Seni žmonės teigia, kad seniau piliakalnio aikštelė buvusi lygi, bet laikui bėgant įdubusi, nes požemyje buvusi tuštuma. Sakoma, kad buvo rastos net akmeninės durys į požemius, kurias užpylę žemėmis. Dabar toje vietoje auga medžiai.
XX a. ketvirtame dešimtmetyje piliakalnis buvo šiek tiek apardytas, nes jis buvo valstiečio Paliučio asmeniniame sklype. 1934 m. Paliutis prakasė keliuką į piliakalnio viršų, kad būtų lengviau užvesti arklį su plūgu, ir pradėjo arti piliakalnio aikštelę.
Šiuo metu piliakalnis su apsaugine zona saugoma valstybės. Draudžiami bet kokie žemės darbai, išskyrus šienavimą. Prie jo pastatyta paminklinė lenta. Jo papėdėje stovi Šarūno ir Margirio skulptūros, nulipdytos iš Pupasodžio kaimo kilusio skulptoriaus Antano Ambrulevičiaus.
Į vakarus nuo piliakalnio, maždaug už 400 m yra kalnas, vadinamas Perkūnkalniu. Manoma, kad ši vieta primena pagonybės laikus.
Antras įspūdingas kalnas – tai Stulgiai, kuris yra nutolęs apie 500 m į šiaurę nuo piliakalnio. Tiek nuo piliakalnio, tiek nuo Stulgių kalno atsiveria labai gražūs apylinkės vaizdai. Šias vietas dažnai lanko turistai.
Šaltiniai:
1. Mažoji lietuviška tarybinė enciklopedija. T.3, psl.558