Pramonė ir prekyba

Atgal 

   Tarpukario laikotarpiu Alytuje stambesnių pramonės įmonių nebuvo. Vyravo smulkioji pramonė. 1938 metais veikė 21 įmonė, kuriose dirbo po 5–19 darbininkų, ir 5 įmonės, kur dirbo daugiau kaip po 20 darbininkų! Tuo metu Alytuje buvo 5 garo malūnai ir lentpjūvės. Stambesnės įmonės: akcinei bendrovei „Dzūkija“ priklausęs garo malūnas ir lentpjūvė, brolių Cvilingų žemės ūkio mašinų dirbtuvė „Ūkmaš“, kanifolijos – terpentino fabrikas ir Beiralo malūnas su lentpjūve.

     Be minėtų įmonių, Alytuje veikė daug smulkių, namudinio pobūdžio amatininkų dirbtuvių, kuriose dažniausiai dirbo patys šeimininkai su savo šeimos nariais. Kartais į jas buvo priimami mokiniai arba samdomas vienas kitas darbininkas, priklausomai nuo dirbtuvių gaminių paklausos. 1937 m. Alytuje išduoti leidimai 262 amatininkų dirbtuvėms [2].

     Terpentino – kanifolijos fabrikas pradėjo veikti 1935 metais. Jis buvo įsikūręs Saratovo kareivinėse ir priklausė Žemės ūkio ministerijos Miškų ūkio departamentui. 1939 m. sausio mėnesį fabrike dirbo 6 žmonės. Per metus apdorodavo apie 80 tonų sakų [3].

     „Ūkmaš“ pirmąją produkciją pagamino 1929 metais. Fabrikėlis pirkėjams siūlė „akselines“, arklines kuliamąsias, maniežus, vėtykles, ašis ir įvores kinkomųjų vežimų ratams. Per metus jų pagamindavo už 100–150 tūkstančių litų.

     Tuo metu mieste buvo du benzino ir tepalų sandėliai ir dvi tos pačios paskirties krautuvės. Jos priklausė Amerikos firmai „Dopolin“" ir Anglijos „The Shell“. Paminėtini: Pasiauros mechaninės dirbtuvės, limonado gamykla, aliejaus spaustuvė, druskos smulkinimo malūnas, drožlių ir kamščių fabrikėlis. Įkurtai „Vienybės“ bendrovei priklausė stambių siuvyklų privatininkai – siuvėjai. Alytuje buvo išplitusi miško apdirbimo pramonė, maisto pramonėje vyravo grudų malimas [1].

     1929 metais pastatyta nauja, galingesnė elektros stotis ir miestas pradėtas sparčiai elektrifikuoti [5].

     Vyraujanti smulkioji pramonė negalėjo patenkinti visų norinčiųjų surasti darbą. Mieste buvo nemažai bedarbių. 1934 m. sausio mėnesį įvyko bedarbių demonstracija reikalavo darbo ir duonos. Didelė darbo pasiūla atsiliepdavo dirbančių miestiečių uždarbiui. Tais pačiais metais nepatenkinti savo uždarbiu streikavo Alytaus – Kauno plento ruožo autobusų vairuotojai, o 1936 m. birželio mėnesį dėl tos pačios priežasties Alytuje kilo visuotinis streikas [6]. Dėl darbo stygiaus nemažai gyventojų emigravo į Amerikos žemyną. 1926–928 m. iš Alytaus miesto ir apskrities emigravo 476 vyrai ir 260 moterų. Iš viso 738 žmonės [7].

     Ketvirtajame dešimtmetyje Alytuje, miesto centre, veikė ūkinis turgus, gyvulių turgus – už geležinkelio, aikštėje prie Ulonų gatvės. Turgų dienomis ūkininkai iš plačių apylinkių suveždavo gausybę pačių pagamintos produkcijos ir gyvulių. Tuos supirkdavo vietiniai, taip pat iš kitur atvykę pirkliai, miesto gyventojai. Bekonus, žąsis ir kitus gyvulius prie geležinkelio stoties supirkdavo akcinė bendrovė „Maistas“ ir iš karto suvarydavo į vagonus. Ūkininkai, norėdami parduoti savo gyvulius, atvažiuodavo iš vakaro, užsiimdavo vietą ilgoje eilėje, nes pasiūla buvo didesnė už superkamų gyvulių kiekį.

     Tuo metu siautusi pasaulinė ekonominė krizė palietė ir Lietuvą. Žemės ūkio produkcijos kainos, palyginti su pramonės gaminių, buvo žemos ir nuolat krito. Tai sukėlė ūkininkų nepasitenkinimą, kuris 1935 m. išsiplėtė į streiką. Streikavo Jiezno, Butrimonių, Daugų ir kitų valsčių valstiečiai. Piketuotojai į Alytaus turgus neleido pristatyti žemės ūkio produktų.

     Pačiame mieste veikė daug privačių prekybos ir aptarnavimo įmonių. 1933 m. mieste buvo daugiau kaip 200 didesnių ar smulkesnių prekybos įmonių. Iš stambesnių prekybos įmonių paminėtina Kupčiūno audinių ir gatavų drabužių krautuvė, Žemės ūkio draugijos maisto prekių ir ūkinių reikmenų parduotuvės, Maupasano kosmetinių prekių parduotuvė ir kitos. Buvo Grušnio, Petronio ir Blocho knygynai. Pastarajame – privati biblioteka, kuri už atitinkamą mokestį aptarnaudavo skaitytojus. Veikė Strimausko, Valūno ir Penčylos restoranai, degtinės monopolio parduotuvė. Privačios kepyklos, mėsinės, valgyklos, arbatinės, bufetai, kirpyklos siūlė savo paslaugas. Siuvėjai, batsiuviai, fotografai ir kiti amatininkai aptarnaudavo irgi savo klientus. Daugumos prekybos ir amatininkų įmonių priklausė žydų tautybės verslininkams.

„Dainavos“ siuvimo fabrikas 

     Rytinėje miesto dalyje 1957 m. įkurtas „Dainavos“ fabrikas. Įsikūrė karo ir audrų gerokai apgadintame, po to atstatytame pastate. Pirmoji produkcija – vyriški apsiaustai iš medvilninio pragumuoto audinio, vadinamo „koverbotu“. Juos pakeitė vyriški vilnoniai ir moteriški štapeliniai audiniai. Po to, atėjus į madą pragumuotam krepmarokenui ir krepdešinui, medvilniniam ir šilkiniam repsui, fabrikas puošė moteris šiais drabužiais. 1960 m. pradėtos siūti medvilninės striukės ir vaikiški kombinezonai su porolono įdėklu, o nuo 1962 m. didžiulę paklausą turėjo moteriški ir vyriški bolonijos apsiaustai.

     Fabrikas plėtėsi ir jau nebetilpo viename pastate, prasidėjo statybų metas. Pirmieji sulaukė naujų pastatų sukirpimo ir eksperimentinio cecho darbuotojai. Po to pastatytas administracinis pastatas su valgykla ir aktų sale, o 1972 metais įkurtuves šventė visos siuvimo brigados. Senos gamybinės patalpos rekonstruotos. Čia įsikūrė pagalbinės tarnybos, rūbinės, dušai, kirpykla, parduotuvė, medicininis punktas ir kavinė. 

     Šiuo metu kasdien pasiuvama apsiaustų, striukių, paltų, puspalčių, suknelių maždaug už 100 000 rublių. Per metus fabrikas pirkėjams išsiunčia 150 įvairių modelių drabužių. Apie 80 procentų gaminių skirta vaikams. Platūs fabriko ryšiai. Įvairias medžiagas siuvėjai gauna ne tik iš mūsų šalies, bet ir iš užsienio, o jų gaminiai pasiekia tolimiausius šalies kampelius. 

     Fabrike dirba daugiau kaip 1200 darbuotojų. Kolektyvas pelnė aukštos darbo kultūros įmonės vardą. 

Šaldytuvų gamykla

     Šaldytuvų gamykla įkurta 1963 metais. Pirmaisiais metais pagaminti 23 šaldytuvai „Snaigė–1“. Iš viso sukurta 17 modifikacijų šaldytuvų. Gaminami vieninteliai šalyje šaldytuvai mediniu korpusu. Šiuo metu įmonėje dirba 2458 žmonės. Pagrindiniai gamybiniai fondai sudaro 18 milijonų rublių. Gamyklos pajėgumas – 300 tūkstančių šaldytuvų per metus. 1985 metais pajėgumas viršytas, pagaminta 310 330 šaldytuvų [„Komunistinis Rytojus“ ,1986–01–30, Nr.13].

     Trečdalis šaldytuvų eksportuojama į Kubą, Vengriją, Bulgariją, Lenkiją, Afganistaną, Jemeną. Iš atliekų gaminamos liaudies vartojimo prekės: metalinės čerpės. virtuvinės spintelės, mokykliniai penalai. LKP XIX-jo suvažiavimo išvakarėse gamykla pagamino 4–milijoninę „Snaigę“. Pagaminama iki 1500 šaldytuvų per parą, per metus – daugiau kaip trečdalį milijono įvairių modelių „Snaigių“. Kas trečias šaldytuvas skiriamas eksportui.

Alytaus medvilnės kombinatas

     Didžiausia tekstilės įmonė respublikoje. Projektinis pajėgumas – 81,14 mln. kvadratinių metrų per metus margintų, dažytų, balintų medvilninių audinių, drobelių, satino, flanelės, kartūno ir įvairių techninių drobių. Plati spalvų gama, raštų įvairovė, specialių apdailos būdų taikymas, nauji įrengimai verpimo ir audimo gamyboje leidžia nuolat plėsti gaminių asortimentą.

     Kombinato produkcija realizuojama Lietuvoje ir sąjunginėse respublikose. Ją naudoja Moldavijos, Armėnijos ir Gruzijos respublikų, Odesos, Leningrado, Murmansko, Irkutsko miestų siuvimo fabrikai, dirbtinės odos gamyklos, prekybinės bazės; mūsų respublikoje — siuvimo ir vietinės pramonės įmonės, prekybinės bazės, Plungės dirbtinės odos gamykla ir kt.

     Kombinatas pradėtas statyti 1965 metais. 1968 metais paleistas eksperimentinis cechas su 108 audimo staklėmis pagamino pirmąją produkciją. 1969 metų sausio 2 d. Valstybinė komisija priėmė pirmąją, o 1970 metų birželio mėnesį – antrąją gamybinių pajėgumų eile: 137,8 tūkst. verpsčių, 3890 audimo staklių ir kitų įrengimų. Dabar verpimo ir audimo cechai užima apie 8 ha plotą.

     Įrengimus tiekė gamyklos iš Penzos, Taškento, Klimovsko, Dušanbės, Ivanovo, Vyčiūgos ir daugelio kitų Tarybų Sąjungos miestų. Juos sumontuoti ir paleisti padėjo Leningrado, Talino, Gomelio, Rygos specializuotos montavimo valdybos.

     1971 metais pradėta 5 ha užimančios taurinimo gamybos cecho statyba. Be tėvyninės gamybos įrengimų čia montuojami įrengimai iš Čekoslovakijos, VDR ir Prancūzijos, 1974 metais paleidžiama pirmoji balinimo linija. 1975 metais spalio mėnesį paskutiniai statybos darbai baigiami, ir kombinatas pradeda dirbti pilnu gamybiniu pajėgumu.

     Kombinato dirbantieji siekia gerai įsisavinti įrengimus, įvaldyti sudėtingą technologiją. Taurintų audinių procentas bendroje produkcijoje kasmet didėja. 1979 metais išleista 18 artikulų dvylikos pavadinimų medvilninių audinių. Plečiasi asortimentas, gerėja kokybė. Penkiems artikulams suteiktas Valstybinis kokybės ženklas. 

     Siekiant kelti darbo našumą, gerinti audinių kokybę iki šio penkmečio pabaigos numatyta rekonstruoti du audimo cechus. Senąsias audimo stakles AT–175–5 ir AT–120–5 pakeis tobulesnės pneumorapyrinės audimo staklės ATPR-120 ir mikrošaudyklinės staklės STB–2–175. Naujosios staklės yra našesnės, lengviau jas aptarnauti, reikalauja mažesnių darbo sąnaudų, tyliau dirba. Jos ypač efektyvios, komplektuojamos su verptuvais BD, todėl verpimo procese įsisavinama nauja verpalų paruošimo technologija. Paruošiamuosiuose verpimo cechuose iš dalies keičiami senieji įrengimai, įsisavinamos perspektyvios pneumomechaninės verpimo mašinos BD–200.

     Kombinate plėtojamas socialistinis lenktyniavimas, organizuojami konkursai, keliamas profesinis meistriškumas, daug kas mokosi bendrojo lavinimo ir specialiosiose vidurinėse bei aukštosiose mokyklose (kasmet mokosi 300–400 žmonių). Jaunimą vienija gausi komjaunimo organizacija. Kombinate yra nemažas racionalizatorių būrys, kuris kartu su visais dirbančiaisiais kovoja už sėkmingą ir pirmalaikį dešimtojo penkmečio įvykdymą.

     Už gerą darbą sunkiomis kombinato paleidimo sąlygomis, už 9–ojo ir 10–ojo penkmečio užduočių vykdymą daug kombinato dirbančiųjų apdovanoti ordinais ir medaliais.

     1980 metų pradžioje kombinate dirbo 5775 žmonės. Jauna gamykla – jaunas kolektyvas. Vidutinis dirbančiųjų amžius nesiekia nė 30 metų.

     Kombinate nepamirštas ir kultūrinis darbas. Gražia tradicija tapo jaunų darbininkų pirmosios darbo dienos pažymėjimas, išvykos į spektaklius, koncertus ir kitus renginius, jaunuolių palydos į Tarybinę armiją, kombinato dailininkų ir moterų tarybos organizuojamos parodėlės, žiemos palydos bei kitos bendros šventės. Kombinato liaudies dainų ir šokių ansamblis visada dalyvauja Dainų šventėse. Sporto ir turizmo entuziastai dažnai užima prizines arba pirmąsias vietas įvairiose varžybose.