Pirmasis pokario dešimtmetis – vienas iš tragiškiausių Lietuvos istorijoje. Apie 60 tūkstančių jos gyventojų, vengdami naujų represijų, priartėjus frontui, pasitraukė į Vakarus. Grįžus bolševikų valdžiai, buvo atkuriamos partinės ir tarybinės įstaigos. Buvusieji pareigūnai ir tarnautojai išbėgiojo arba naujosios valdžios buvo atleidžiami iš darbo. Jau pirmaisiais mėnesiais, praslinkus frontui, prasidėjo baudžiamosios akcijos – kratos, areštai, karių plėšikavimai [1]. Dalis gyventojų, vengdami arešto, ėmė slapstytis. 1944 metų rugpjūčio 1 d. naujai įkurtas LTSR karinis komisariatas paskelbė savo įsakymą Nr.1 dėl 1909-1926 metais gimusių karo prievolininkų šaukimo. Pirmoji mobilizacija nebuvo veiksminga, todėl netrukus, spalio 1 dieną, paskelbta antroji, kuri vyko nuo lapkričio 15 iki gruodžio 15 dienos [2]. Mobilizuotuosius siuntė į Raudonosios armijos dalinius arba į 16–ąją lietuviškąją diviziją. Karo metu dalis jų žuvo, daug buvo sužeista. Didelė dalis šaukiamųjų nepasidavė mobilizacijai ir nepasidavė pasiunčiami į frontą kovoti už svetimus interesus. Mobilizaciją skelbiančiame pareiškime Liaudies komisarų taryba įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją imtis griežčiausių priemonių prieš vengiančius registracijos. Mobilizacijos daliniai gaudė žmones, be jokio pasigailėjimo, bėgančiuosius šaudė vietoje, terorizavo kaimų gyventojus. Kasdien į Alytų atvarydavo būrius sugautųjų. Kalėjimas ir didesni privačių namų rūsiai dejavo, prikimšti suimtųjų.
1944 m. Kūčių dieną nusiaubti Klepočių, Lizdų, Pieriškių ir kiti aplinkiniai kaimai – deginamos sodybos, šaudomi žmonės, keletas gyvų įmesti į degančius namus ir sudeginti. Tą dieną 8 kaimuose sudegintos 48 sodybos, nužudyta daugiau 30 žmonių, suimta ir į Alytų atvaryta apie 120 žmonių [3]. Žiaurumu bolševikai pralenkė nacistus (išskyrus žydų atžvilgiu). Šios siaubingos medžioklės suvarė šimtus žmonių į miškus. Pradžioje vykusi pasyvioji rezistencija peraugo į ginkluotą pasipriešinimą, kuris Dzūkijoje tęsėsi nuo 1944–ųjų rudens iki 1952 metų.
Visame Dzūkijos krašte kūrėsi daug savarankiškai veikiančių partizanų būrių. Jų judėjimas iš pradžių vyko stichiškai, tarp būrių nebuvo jokio ryšio. Svarbiausios priežastys, sukūrusios partizanų pasipriešinimą, buvo šios: nežabotas sovietinis teroras ir smurto veiksmai pokario metais prieš vietos gyventojus ir įvairius „priešus“, dirbusius nepriklausomos Lietuvos ir vokiečių okupacijos metu, vengimas bausmės už nestojimą į mobilizaciją, viltis, kad po karo bus atkurta Lietuvos valstybė, propaganda per užsienio radiją ir periodinę spaudą, kad greit kils naujas karas su Tarybų Sąjunga, patriotizmas ir kitos.
Į partizaninį judėjimą įsijungė daug buvusių valsčių ir apskrities tarnautojų, mokytojų, moksleivių , policininkų, vietinės rinktinės buvusių karių ir kitų. Visi partizanai buvo savanoriai. Tarp jų daug atsargos karininkų ir puskarininkių, šaulių būrių vadų, kuriuos dažniausiai išrinkdavo vadovauti besikuriantiems partizanų būriams. Atskirai veikiantys būriai tarpusavyje užmezgė ryšius, pradėjo jungtis į didesnius junginius kuopas, batalionus, rinktines. Tuometinėje Alytaus apskrityje 1945–1946 metais veikė šie junginiai. Druskininkų, Marcinkonių ir Merkinės batalionai sudarė Merkio rinktinę (vadas – buvęs Alytaus mokytojų seminarijos mokytojas, atsargos leitenantas Adolfas Ramanauskas – Vanagas). Į Dzūkų rinktinę įėjo Geležinio vilko partizanų grupė, veikusi Daugų, Alovės ir Onuškio valsčiuose (vadas – Vaclovas Voveris – Žaibas). Į Margio grupę įjungė partizanų būrius, veikusius Alytaus, Butrimonių, Jiezno ir Birštono valsčiuose (rinktinės vadas – kapitonas Dominykas Jėčys - Ąžuolis, buvęs Alytaus karo komendanto pavaduotoju). Kairėje Nemuno pusėje – Alytaus, Miroslavo ir Simno valsčiuose – veikė Kęstučio partizanų grupė, o tarp Miroslavo, Seirijų ir Liškiavos – Juozapavičiaus vardo grupė, vadovaujama Antano Gružausko – Siaubo. Visi šie junginiai priklausė Dainavos apygardai, kurią sujungė ir jai vadovavo pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus Kazimieraitis. Dainavos apygardai susijungus su Suvalkijoje veikusia Tauro apygarda, junginys vadinosi Pietų Lietuvos partizanai – PLP [4]. Ši organizacinė struktūra su nedideliais pasikeitimais išsilaikė iki ginkluoto pasipriešinimo pabaigos. Ginkluotam pasipriešinimui nuslopinti sovietinė valdžia nukreipė dideles NKVD ir vidaus kariuomenės pajėgas. Apskrities centre ir valsčiuose įkūrė karines įgulas, buvo apginkluoti tarybiniai ir partiniai darbuotojai, išplėstas NKGB darbuotojų tinklas.
Kovai su partizanais 1944 metų pabaigoje iš vietinių gyventojų pradėti organizuoti „liaudies gynėjų“ būriai. Siekta, kad kiekviename valsčiuje būtų apie 30 vyrų. Partija mėgino šiuos būrius sudaryti iš vargingesnių ir mažai išsilavinusių žmonių. 1945 m. pabaigoje Alytaus apskrityje buvo apie 700 „liaudies gynėjų“ ir apie 200 ginkluotų aktyvistų [5]. Pirmieji būriai tuo metu vadinti „naikintojais“ (rusiškas žodis „istrebitel“), iš ko ir kilo stribų pavadinimas. Stribai buvo pavaldūs NKVD, o vėliau – valstybės saugumui. Į stribus stojančiuosius atleisdavo nuo mobilizacijos. Tai dalį vyrų priviliojo į jų gretas. Iš pradžių jie negavo jokio atlyginimo, todėl ir įprotis vogti išsivystė pačiomis pirmomis stribų veikimo dienomis.
Vagiliavimas, žmonių mušimas ir terorizavimas, kratų metu maisto ir įvairių daiktų „konfiskavimas“ buvo kasdieninis reiškinys jų gyvenime. Stribai ypač grobstė turtą per masinius trėmimus, turėjo blogą vardą tarp gyventojų. 1945 m. rugsėjo 1 d., Vyriausybės nutarimu, stribų padėtis sulyginta su eilinių kaimo vietovės milicininkų: pradėjo gauti algą, aprangą ir maisto davinį, jiems įsteigė būstines, įvedė karinę tvarką.
Stribiteliai, be kovų su partizanais, turėjo ir kitų užduočių. Jie saugodavo besikuriančius kolūkius, rinkimų punktus balsavimo metu, svarbesnius valstybinius pastatus ir įstaigas, MTS. Jie lydėdavo po kaimus keliaujančius partijos atstovus, saugodavo paruošų agentus, mokesčių rinkėjus,
obligacijų platintojus ir agitatorius.
Ginkluoto pasipriešinimo pradžioje – 1945 metais – partizanai susiburdavo į didesnes grupuotes ir stodavo į kautynes su daug gausesnėmis priešo pajėgomis arba užpuldavo jų įgulas miesteliuose.
1945 m. vasario 6 d. Miguičionių kaime keli šimtai enkavedistų apsupo apie 160 partizanų. Daugiau kaip pusę paros tęsėsi aršios kautynės, kurių metu kariškiai buvo atstumti ir išblaškyti, palikę kautynių lauke daugiau kaip 60 nukautų ir daug įvairių ginklų. Mūšyje žuvo ir 7 partizanai, o 3 buvo sužeisti [6]. Po kautynių atvykę Daugų ir Onuškio istrebiteliai sudegino likusias kaimo sodybas ir nušovė 10 vietinių gyventojų.
Vasario 11 d. naktį Miroslavą puolė rogėmis atvykęs didelis partizanų būrys, kuris miestelį užėmė ir šeimininkavo kelias valandas. Buvo sušaudyti 12 liaudies gynėjų ir 7 tarybiniai aktyvistai, paimti ginklai, įstaigų antspaudai, sunaikinti dokumentai. Po to partizanai pasitraukė nežinoma kryptimi.
Vasario 21d. prie Žuvinto palių, Liepakojų kaime, didelės NKVD ir stribų pajėgos užpuolė čia apsistojusį partizanų būrį, kuriam vadovavo buvęs Simno šaulių būrio vadas Antanas Kušlys. Žuvo 21 partizanas. Šis būrys žuvo vienas iš pirmųjų Lietuvoje. Nužudyti partizanai 3 paras gulėjo numesti Simno aikštėje [7]. Nuo 1945 metų imta taikyti ypač barbariškas priemones pasipriešinimo dalyviams ir gyventojams įbauginti. Kautynių vietose likusius partizanų lavonus enkavedistai ir stribai parveždavo į miestelius, dažnai nurengtus ir išniekintus suguldydavo aikštėse, kur jie išgulėdavo kelias dienas, o po to užkasdavo nuošaliose vietose, kad šie kapai liktų nežinomi [8]. Partizanams, kaip ir 1863 m. sukilėliams, buvo primestas banditų vardas.
Gegužės 16 d. Kalniškės miške Jono Neifalto vadovaujamas partizanų būrys didvyriškai kovėsi su NKVD kariuomenės 220-uoju pulku. Su trumpomis pertraukomis mūšis tęsėsi visą dieną. Nelygioje kovoje žuvo 44 partizanai, nukauta apie 400 enkavėdistų [9].
Birželio 1–2 d. didelės NKVD pajėgos apsupo Varčios mišką, kur stovyklavo du partizanų būriai. Įvyko kautynės. Žuvo 11 partizanų ir daug (nenustatytas skaičius) kareivių. Partizanai iš apsupimo prasiveržė ir pasislėpė kituose miškuose. Birželio 23 d. rusai pakartotinai apsupo Varčios mišką ir buvo išblaškyti apie 30 partizanų. Žuvo 7 partizanai ir medicinos sesuo [10].
Gruodžio 15 d. Vanago ir Siaubo vadovaujami partizanai puolė Merkinę: užimtas paštas, ir sunaikinta ryšių aparatūra, užimtos milicijos ir valsčiaus įstaigos, paimta rašomosios mašinėlės ir ginklai, sunaikinti dokumentai ir padegtas valsčiaus medinis pastatas. Stribai ir kariškiai, sulindę į rūsius ir pasislėpę bažnyčios bokšte, priešinosi. Tik atvykus rusų tanketei, partizanai pasitraukė. Kautynių metu buvo aukų iš abiejų pusių [11].
Gruodžio 16-os naktį Marcinkonių bataliono vyrai puolė Perlojos bažnytkaimį ir sunaikino ten buvusią istrebitelių įgulą.
1948 m. rudenį Žaibo vadovaujami vyrai puolė Alytaus ligoninę, norėdami išvaduoti ten gydomą sužeistą partizaną. Įvairiu laiku buvo pulti ir kiti miesteliai: Ūdrija, Jieznas, Butrimonys, Marcinkonys, Leipalingis.
Didžiulių nuostolių partizanai padarydavo, surengę pasalas. 1945 m. vasario mėnesį Daugų valsčiuje, Kančėnų kaime, pasaloje žuvo 12 Daugų istrebitelių. Savų nuostolių neturėta. 1946 m. lapkričio 14 d. Rakatanskų kaime, vadovaujant Žaibui ir Rugiui, buvo nukauta 18 Daugų enkavedistų ir istrebitelių. Partizanų nuostoliai – 1 nukautas ir 3 sužeisti. Panašiose aplinkybėse Paserninkų kaime žuvo 8 Seirijų istrebiteliai, Varėnos – Merkinės kelyje, prie „Velnio tilto“", didelių nuostolių patyrė Merkinės įgula. Daugiausia kautynių su enkavėdistais ir istrebiteliais turėjo Juozapavičiaus grupės vado Siaubo, Geležinio vilko grupės vado Žaibo, Merkio rinktinės būrio vado Rugio ir Šarūno vadovaujami partizanai.
Partizanai, patirdami daug nuostolių ir neturėdami rezervų, pakeitė taktiką. Vengdami susirėmimų su kariuomene, skirstėsi į mažesnius būrelius ir pradėjo slapstytis miškuose ar sodybose įrengtuose bunkeriuose.
Dzūkijoje, palyginus su visa Lietuva, vyko didžiausias ginkluotas pasipriešinimas. Kaip tik dėl to šiame krašte smarkiai siautėjo kariniai daliniai ir stribai. Čia žūdavo daugiausiai partizanų. Bet jų gretas visą laiką papildydavo nauji kovotojai. 1948 m. balandžio mėnesį Alytuje iš įkalinimo vietos, išsikasę tunelį, pabėgo 40 kalinių ir visi, atbėgę į Žaliagirį, įsijungė į partizanų gretas.
Partizanai, be ginkluotos kovos, naudojo ir kitas priemones: vedė plačią prierinkiminę agitaciją, naikindavo skaityklas, neduodavo atlikti miško paruošų, kovojo prieš kolūkių organizavimą, platino pogrindinę spaudą ir įvairiausiais būdais kaimuose slopino tarybinės valdžios priemones. Neturėdami kalinimo vietų, baudė mirtimi partizanų išdavikus ir valdžios šnipus.
Tarybiniais metais išleistoje knygelėje „Faktai kaltina“ pateiktas nužudytų asmenų sąrašas. Alytaus rajone buvo nužudytas 431 žmogus [12]. Pasitaikė ir be pagrindo įtartų, keršte arba neteisingai kaimynų įskųstų žmonių. Taip pat žuvo nekaltų vaikų ir senelių, o jų smurtinė mirtis nepateisinama jokiomis aplinkybėmis Todėl šiuos atvejus reikėti kiek įmanoma išsiaiškinti, kas tikrieji žudikai. Tarybų valdžios organai ėmės ryžtingiausių priemonių ginkluotai rezistencijai nuslopinti. Todėl iš vienos pusės labai dažnai ir gausiai buvo suiminėjami, kankinami ir tremiami gyventojai, o iš kitos pusės – naikinami ir baudžiami partizanų priešai. Vyko atkakli ir žiauri kova. Ilgainiui partizanų jėgos išseko ir ginkluotas pasipriešinimas 1952 m. pasibaigė.
Partizaninės veiklos pradžioje dalis partizanų nutarė formaliai legalizuotis pagal amnestijos sąlygas. Pirmoji amnestija buvo paskelbta 1945 m. birželio 3 d., kita – 1947 m. , kai Sovietų Sąjungos Aukščiausioji taryba panaikino mirties bausmę ir patvirtino amnestiją Lietuvoje. Ja daugiausiai pasinaudojo vengę mobilizacijos jaunuoliai: privalėjo saugume registruotis, išpažinti savo kaltę ir atiduoti ginklus.
Dauguma partizanų, nepasitikėdami amnestija, vengdami areštų, kankinimų ir lėtos mirties kalėjimuose ir lageriuose, tęsė kovą. Partizanų dalia buvo varginga ir sunki, be jokios perspektyvos. Kautynių metu į nelaisvę mažai kas pasiduodavo. Kritišku momentu, aptikti bunkeriuose ar kautynių metu sužeisti, patys nusišaudavo ar susisprogdindavo. Dzūkijoje partizanų kovose pasižymėjo daug vadų. Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus – Kazimieraitis suvienijo Dzūkijoje veikusius dalinius į Dainavos apygardą, o vėliau į Pietų Lietuvos partizanų junginį ir jam vadovavo. Buvęs Alytaus mokytojų seminarijos mokytojas, atsargos leitenantas Adoltas Ramanauskas – Vanagas, pradėjęs vadovauti būriui, vėliau tapo bataliono, rinktinės, apygardos vadu ir pagaliau perėmė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) Tarybos pirmininko ir ginkluotųjų pajėgų vado pareigas. Ilgą laiką jam teko gyventi nelegaliai. Kaune saugumo buvo areštuotas, nuteistas ir 1957 m. lapkričio 29 d. sušaudytas. Išleista jo parašytų partizaninės kovos prisiminimų knyga [13].
Vaclovas Voveris – Žaibas pradėjo partizanauti nuo pat pirmųjų antrosios bolševikų okupacijos dienų. Žaibo pastangomis sukurta Geležinio vilko tėvūnija – buvo vadu. Vadovavo 28 kautynėse, daugelyje mažesnių susidūrimų su priešu ir visas laimėjo. Žuvo 1949m. kovo 7 d. Kalesnykų miške, išduotame bunkeryje [14].
Kairėje Nemuno pusėje Šarūno rinktinės karininko A. Juozapavičiaus grupės vadas Antanas Grušauskas – Siaubas sėkmingai kovojo su Seirijų, Leipalingio ir Merkinės stribų ir kariškių garnizonais ir žuvo nelygioje kovoje.
Didvyriškai Dzūkų rinktinei, o vėliau Dainavos partizanų apygardai vadovavo buvęs Alytaus karo komendantūros kapitonas Dominykas Jėčys – Ąžuolis. Žuvo 1947 m. su štabo vadovybe Punios šile susektame bunkeryje. Pasižymėjo ir žemesnieji vadai bei eiliniai kovotojai. Apie juos plito legendos, buvo kuriamos ir dainuojamos dainos.
O apie stribus dainų nebuvo, nes priešams dainos nekuriamos. Dzūkijoje surinktas ir išleistas leidinys „Sušaudytos dainos“ – daugiau kaip 300 partizanų ir tremtinių dainų [15].
Tautos genocido aukų skaičių padidino masiniai trėmimai į Sibirą. Nuo 1945 iki 1953 metų vyko 8 didesnio masto trėmimai. Pirmasis – 1945m. rugsėjį, o paskutinysis jau po Stalino mirties –1953 metų spalio 2 dieną. Daugiausiai šeimų ištremta 1948 m. gegužės, 1949 m. kovo ir 1951 m. spalio mėnesiais. Visos šios operacijos įvykdytos, remiantis TSRS Ministrų tarybos nutarimais. Lietuvos TSR vadovybė priimdavo analogiškus sąjunginiams nutarimus dėl deportacijos, kiek ir kokios kategorijos gyventojų reikia ištremti. Iš anksto kruopščiai parengdavo smulkius trėmimo operacijų planus: sudarydavo schemas, numatydavo vykdytojų skaičių, mašinų, vagonų, degalų kiekį, nurodydavo įsodinimo stotis, ešalonų formavimo vietas. Trėmimus vykdydavo TSRS valstybės saugumo ir vidaus reikalų ministerijos kariuomenės daliniai. Jiems talkino milicija, liaudies gynėjai ir operatyviniai darbuotojai.
Per pirmąsias deportacijas iki 1948 metų buvo tremiamos nacionalistų ir partizanų, esančių nelegalioje padėtyje, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų, jų ryšininkų ir rėmėjų šeimos – okupantams labiausiai politiškai nepatikimos šeimos. 1949 m. kovo 19 d. M. Gedvilas pasirašė LTSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176–VS „Dėl buožių iškeldinimo iš Lietuvos TSR teritorijos„, kuris palietė didelį skaičių apskrities ūkininkų. Trečioji pagal didumą deportacija („Osien“) jvyko 1951 m. rudenį. Gyventojai ištremti neribotam laikui. Už pabėgimą iš tremties buvo baudžiami 20 metų katorgos. Asmenys, padėję pabėgti arba jį slėpę, bausti laisvės atėmimu atėmimu iki 5 metų. Spėjusieji pasislėpti nuo tremties buvo gaudomi visą laiką. „Buožių“ ir „nacionalistų“ šeimų medžioklė vyko toliau, tačiau netikėta Stalino mirtis 1953 metais trėmimus nutraukė. Po šių deportacijų kaimai gerokai ištuštėjo. Ištremtųjų turtas konfiskuotas ir išgrobstytas, sodybos sunaikintos, dideli žemės plotai liko neapdirbti. Tremtyje dėl blogų gyvenimo sąlygų daug žmonių išmirė, ypač kūdikiai, seneliai, silpnesnės sveikatos žmonės. Jie atgulė amžinam poilsiui Sibiro žemėje. Kiek per šį laikotarpį ištremta žmonių, kiek žuvo iš abiejų pusių ginkluoto pasipriešinimo metu, kiek buvo nukankintų ir negrįžo iš kalėjimų ir lagerių, vargu ar kada nors tikslus skaičius bus sužinotas. Tik po 20 metų Lietuvoje gyventojų skaičius pasiekė prieškarinį lygį.
Priverstinis ūkininkų kiemų sukolektyvinimas prasidėjo 1949 metais. Sunkus ir nepakeliamas tapo kaimo žmonių gyvenimas. Valdžia, norėdama greičiau įvykdyti kolektyvizaciją, visomis priemonėmis terorizavo ūkininkus. Uždėdavo didelius žemės ūkio mokesčius ir grūdų pyliavas. Jas įvykdžius, žemės mokesčiai ir grūdų pyliavos dar labiau didėjo, o jų nevykdžiusieji buvo teisiami, kalinami,
skelbiami liaudies priešais ir tremiami. Ypač kentėjo stambesni ūkininkai. Šitaip žiauriai žmonės buvo varomi į kolūkius. Tai viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl didėjo partizanų skaičius miškuose.
Buvo suvisuomeninta žemė, ūkiniai pastatai, žemės ūkio mašinos ir padargai, arkliai, vežimai, pakinktai ir kita, reikėjo supilti sėklą. Asmeniniam kolūkiečių naudojimui buvo palikta 60 arų žemės. Per kelerius pirmuosius metus kolūkių derlius gautas labai menkas – iš hektaro vos po keletą centnerių. Pirmiausiai reikėjo atsiskaityti su valstybe, atsilyginti MTS už atliktus darbus. supilti sėklą, palikti pašarui visuomeniniams gyvuliams. Be to, dalį derliaus išgrobstydavo įvairūs kolūkių pareigūnai. Kolūkiečiams už darbą mažai belikdavo. Už darbadienį – po vieną kitą šimtą gramų grūdų ir keletą kapeikų. Kitas parsinešdavo savo metinį uždarbį maišelyje ant pečių. Sunkiausią šio laikotarpio naštą vilko kaimo žmonės.
1. Kovojanti Lietuva. 1944–1945 – Pusl.5.
2. Girnius K. Partizanų kovos Lietuvoje. Pusl.127–128.
3. Ten pat. – Pusl.131.
4. Buržuazinių nacionalistų gaujų siautėjimas Dzūkijoje. Pusl.15–25.
5. Girnius K. Partizanų kovos Lietuvoje. – Pusl.218.
6. Alytaus naujienos – 1993. – Nr.44.
7. Lietuvos aidas – 1994 – Nr.34.
8. Kovojanti Lietuva 1944–1954 – Pusl.6.
9. Alytaus naujienos – 1992. – Nr.44.
10. Ramanauskas A. Daugel krito sūnų. Pusl.56–66.
11.Ten pat.–Pusl.128–136.
12. Buržuazinių nacionalistinių gaujų siautėjimas Dzūkijoje. Pusl.171–191
13. Ramanauskas A. Daugel krito sūnų.
14. Alytaus naujienos. Žaibas. 1992–03–07 Nr. 44.
15. Sušaudytos dainos. (sudarė ir parengė V. Ledas ir H. Rimkus).