Iš Antano Rinkevičiaus archyvo
Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad Alytus ir jo apylinkės buvo apgyventos neolito epochoje. Archeologas P.Taresenka rašo, jog truputį žemiau Alytaus, kairiajame Nemuno krante, aptikta akmens amžiaus sodybos liekanų. Praeitame šimtmetyje, fortifikuojant Alytaus apylinkes, Bakšių kaime buvo rasta žmonių kaulų ir surinkta IV a. pabaigos–Va. pradžios žalvarinių papuošalu, kurie pateko į Ermitažo fondus. 1981–1982 m. Alytaus kraštotyros muziejus šioje vietoje atliko žvalgomojo pobūdžio kasinėjimus ir aptiko senovinę gyvenvietę. Tikrinant gyvenvietės kultūrinio sluoksnio storį, rastas didelis grublėtosios keramikos puodas; O 1974 m., toje vietoje tiesiant dujotiekį, 1,5 m. gylyje – titnaginis įtveriamasis kirvis [1]. Ši gyvenvietė užima apie 1 ha plotą.
Alytaus šilelyje, prie dabartinės tuberkuliozės sanatorijos, yra maždaug 20 apnaikintų VI–IX amžiaus pilkapių, supiltų iš smėlio. 1959 m. vieną pilkapį kasinėjo kraštotyros muziejaus darbuotojai ir rado degintinį kapą be įkapių.
Dešiniajame Nemuno krante, Alytupio su Nemunu santakoje, tarp dviejų gilių griovių stūkso nuo lauko aukštu piltiniu pylimu atskirtas piliakalnis. Kiek tolėliau vėl du istoriniai kalnai, kuriuos senovėje vadindavę Vienuolyno ir Varpinės kalnais, nes ten esą buvęs vienuolynas ir varpinė. Alytaus piliakalnis, ši senovės gyvenvietė, susidedanti iš dviejų dalių: įtvirtinto kalno, kurio pagrindinė paskirtis buvo gynybinė, ir gyvenvietės, esančios į pietryčius nuo piliakalnio. Gyvenvietę nuo piliakalnio skiria gilus griovys. 1985 m. buvo atlikti gyvenvietės žvalgomojo pobūdžio kasinėjimo darbai. Po kultūriniu sluoksniu atsidengė pastatų stulpavietės, keli židiniai. Tiriant kultūrinį sluoksnį, rasta daugybė gyvulių ir žvėrių kaulų, įvairaus tipo puodų šukių, verpstukų, keli peiliai, kaulinė adata, žvejybos kablys, kalavijo ašmenų galas ir kita. Rasta labai retai sutinkama lankinė laiptelinė sagė, datuojama VII amžiumi, ir pentinas iš IX–XII amžiaus. Visa kasinėjimo medžiaga saugoma miesto kraštotyros muziejuje [2]. Radiniai leidžia konstatuoti, kad tuo metu Alytus buvo sėsli gyvenvietė.
Visi šie duomenys rodo, jog Alytuje jau senų Senovėje buvo susikūręs tuometinis kultūros židinys, apie kurį spietėsi gyventojai, kūrėsi gyvenvietės, buvo statomos pilys.
Alytaus apylinkėse esantis tankus piliakalnių tinklas (rajone yra 22 respublikinės reikšmės piliakalniai) sako, kad šiame krašte jau l tūkstantmetyje buvo tankiai gyvenama. Tai baltų genties istorinė jotvingių arba sūduvių žemė, vadinama Dainava. Šio krašto gyventojams teko patirti daug karų. Kryžiuočių ordinas, nuslopinęs prūsų ir vakariniu lietuviu sukilimą (1260–1274), pradėjo grobti jotvingiu, žemes. Atkaklų jotvingių pasipriešinimą ordinas palaužė nepaprastai žiauriai: daug jų išnaikino, dalį prievarta iškėlė į ordino žemes, kiti paliko kraštą ir persikėlė į Lietuvą. Tuo metu buvo sunaikintos Rudaminos, Kaukų ir kitos jotvingių pilys. Sūduvos kraštas ištuštėjo, nuo Nemuno iki ordino žemių virto dykviete ir ilgainiui apaugo ištisa giria.
XIII amžiuje kryžiuočių ordinui pradėjus veržtis į lietuvių žemes, prie Nemuno buvo statomos gynybinės pilys. Kada Alytuje pastatyta pirmoji pilis, iki šiol tiksliai nenustatyta. Spėjama, kad ji galėjo būti dar Mindaugo laikais. Istorikų teigimu, Lietuvos kunigaikščio Algirdo laikais (1345–1377) Alytuje buvusi medinė pilis, kurią kryžiuočiai sudeginę. Alytaus pilis, kryžiuočių vadinama Aliten, turėjo didelę reikšmę panemunės gynybos sistemai. Pro Alytų ėjo svarbus kryžiuočiu karo kelias į pietinę Lietuva, todėl miestas ir jo apylinkės dažnai buvo jų niokojamos. Ypač smarkiai Alytų kryžiuočiai nusiaubė 1377 ir 1392 metais. Alytaus, Merkinės ir kitos panemunės pilys buvo pirmoji apsaugos linija nuo nekviestų svečių užpuolimo. Alytus suvaidino nemažą vaidmenį mūsų protėvių kovose su kryžiuočiais.
1. Svetikas E. Bakšių senovinė gyvenvietė. – K. r. 1988.– Nr.79
2. Svetikas E. Alytus ir jo piliakalnis. – K. r. 1988.– Nr.122.