Okupacinė vokiečių kariuomenė į miestelį įžengė 1941–06–23. Pirmiausia hitlerininkai išplėšė kooperatyvo parduotuvę ir vaistinę, pasigrobdami reikalingas prekes ir medikamentus. Apylinkėje iš valstiečių grobstė arklius, vežimus, dviračius, įvairius maisto produktus ir kitus daiktus. Pirmomis karo dienomis buvo sudeginti Tolkūnų, Revų ir Cigoniškių kaimai ir daug pavienių sodybų kituose kaimuose. Tuometiniame Miroslavo valsčiuje sušaudyta 42 civiliai gyventojai: Cigoniškyje – 8 asmenų Mikalauskų šeima, Mankūnuose – Pankūnas Juozas, Pankūnienė Birutė, Kratavičius Antanas, Tolkūnuose – Bilius Pranas ir Baranauskas, Pupasodyje – Jasiulevičius Adomas. Neaplenkė vokiečių kulkos Cegelio Juozo, vyro ir žmonos Markauskų, kitų apylinkės gyventojų. Ypač žiauriai vokiečiai pasielgė Balkasodžio kaime. Čia buvo sušaudyta 8 žmonės: Kavaliauskas Antanas ir jo 14 metų sūnus Pranas, broliai Motiejus ir Juozas Salickai, Jakucevičius Vladas, Burzdzikas Vladas, Tankelevičienė Teofilė ir jos 14 metų sūnus. Jakucevičius Juozas buvo pašautas keliais šūviais. Tačiau mirtis jį aplenkė, pasveiko, mirė 1977 metais sulaukęs gilios senatvės.
Pirmomis karo dienomis pakėlė galvas buržuaziniai nacionalistai ir buožės. Į savo vietą sugrįžo smetoninis viršaitis Rudzenskas Jonas, policininkai Talandis, Butkevičius ir kiti. Iš buožių sūnelių suorganizuotas ir apginkluotas baltaraiščių būrys. Prasidėjo LKP narių, komjaunuolių ir tarybinio aktyvo areštavimas. Į valsčiaus daboklę uždarytas valsčiaus Vykdomojo komiteto pirmininkas Jarusevičius Vladas, milicininkai Barysas Juozas ir Kavaliauskas Pranas, LKP nariai Kizelis Antanas ir Žmuidzinavičius Martynas, komjaunuoliai broliai Jonas ir Pranas Matulioniai, profsąjungos pirmininkas Simanavičius Petras, kiti aktyvistai bei prijaučiantieji Tarybų valdžiai žmonės. Viso buvo areštuota virš 40 žmonių. Kiti turėjo kasdien registruotis policijos įstaigoje. Prasidėjo suimtųjų tardymas ir tyčiojimasis iš jų. Suimtųjų vietoje nešaudė. Vieni buvo išvežti į Alytaus kalėjimą, kiti palaipsniui paleisti namo, tačiau jie buvo persekiojami per visą okupacijos laikotarpį. Alytaus kalėjime buvo sušaudyti valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Jarusevičius Vl. ir milicijos darbuotojas Barysas Juozas.
LKP Alytaus apskrities komiteto instruktorius Kratavičius Juozas ir jo brolis Vincas, LKP Miroslavo valsčiaus komiteto sekretorius, slapstėsi, tačiau baltaraiščių buvo susekti ir sušaudyti Dzirmiškės miške. Jie palaidoti sušaudymo vietoje. Po karo jų palaikai perkelti į Alytaus karių kapines. Jų vardu pavadinta viena Alytaus miesto gatvė.
Okupavę miestelį, hitlerininkai nepamiršo ir žydų tautybės gyventojų. Pirmiausia sudaryti jų tikslūs sąrašai, uždrausta pasirodyti miestelio gatvėse nuo saulėlydžio iki 6 valandos ryto, išvykti už miestelio ribų. Visi žydai privalėjo ant krūtinės ir pečių nešioti geltonas Dovydo žvaigždes. Moteris ir vaikus varydavo į priverstinius darbus: rauti žolės nuo pakelių ir gatvių, atlikti kitus jokios reikšmės neturinčius, beprasmiškus darbus. Bet koks gyventojų bendravimas su žydais buvo griežtai draudžiamas. Pagaliau 1941 m. rugpjūčio 15 dienos naktį visi 72 žydų tautybės miestelio gyventojai pakelti iš lovų, suvaryti į valsčiaus kiemą ir nuvežti į Alytaus kalėjimą. Netrukus visus sušaudė Vidzgirio miške. Čia žuvo Gotlibo Bero, Chazanavičiaus Meiškės, Filkonšteino Josefo, Rozenbaumo ir kitos šeimos. Kartu sušaudyti gydytojas Galianskas ir vaistininkas Chainas Inkeris. Miestelis ir valsčius pasiliko be medicininės pagalbos. Prasidėjo žydų turto grobstymas.
Iš naujakurių, gavusių žemę Tarybinės valdžios metais, ji atimta su visais pasėliais ir grąžinta buvusiems savininkams. Bežemiai ir mažažemiai vėl buvo priversti tarnauti pas buožes. Sunki prievolių našta užgulė ir darbo valstiečius. Pieno prievolės normą sudarė 400–500 kg nuo karvės per metus, nuo kiekvienos vištos reikėjo atiduoti po 50 kiaušinių, nuo avies – 1,5 kg vilnos. Kiaulienos reikėjo pristatyti po 10 kg nuo hektaro. Rugius ir kviečius valstiečiai privalėjo atiduoti visus, pasilikdami tik sėklą ir maisto normą šeimai. Nebuvo užmirštos ir bitės. Bitininkams reikėjo atlikti prievolę. Už ūkio produktus okupantai mokėjo tik fenigiais, už kuriuos nieko nenupirksi. Spekuliacinės kainos labai aukštos, o valdiškose parduotuvėse be kortelių nieko nenupirksi. Iš okupantų įvestų maisto kortelių nebuvo galima prasimaitinti, žmonės gyveno pusbadžiu. Okupacijos metais smarkiai sumažėjo gyvulių skaičius ir pasėlių plotai. Be to siautė šiltinė ir kitos užkrečiamos ligos.
Apylinkės žmonės įvairiais būdais priešinosi hitleriniams okupantams ir jų talkininkams buržuaziniams nacionalistams. Rizikuodami savo gyvybe, padėdavo atsilikusiems Raudonosios armijos kariams: sušelpdavo juos maistu ir drabužiais, parodydavo kelią į rytus. Padėdavo ir karo belaisviams. Slėpdavo besislapstančius nuo okupacinės valdžios. Pavyzdžiui, Mankūnų kaimo valstietis Tamulionis Antanas kelis mėnesius savo kluone laikė ir maitino besislapstantį LKP narį Žmuidzinavičių Martyną. Valstiečiai nuslėpdavo laikomų gyvulių ir paukščių skaičių bei apsėtos žemės plotą, kad nereikėtų duoti privalomos duoklės. Jaunimas nevažiavo darbams į Vokietiją ir nestojo į Reicho darbo tarnybą, nors okupantai žadėjo gerą maistą ir atlyginimą. Sužlugus vokiečių paskelbtai mobilizacijai ir prasidėjus gaudymams, slapstėsi ir perspėdavo vieni kitus. Pagautieji dažnai net su apranga pabėgdavo iš vokiečių kariuomenės ir slapstydvosi.
Dauguma apylinkės gyventojų paremdavo tarybinius partizanus, sušelpdavo juos maistu ir drabužiais, atiduodavo jiems turimus ginklus. Tarybinis aktyvistas Kvaščevičius Juozas slapstėsi nuo okupantų, vėliau įstojo į partizanų gretas ir kovojo iki pergalės.
Žmonės su viltimi žvelgė į rytus, kur girdėjosi besiartinančio fronto patrankų kanonada ir laukė žiaurios hitlerinės okupacijos galo.
Į Vokietiją vergijoj
Prisiminimai Monkelio Antano s. Antano gim. 1924 m. iš Pupasodžio kaimo
1943 metų vieną rudens sekmadienį į mūsų kaimą atvyko keli ginkluoti policininkai, seniūnas Jakutavičius ir iš Dzirmiškės kaimo Baliukas Aleksandras. Jie pagal atsivežtą sąrašą turėjo sugaudyti vyrus darbams į Vokietiją.
Per gaudynes į jų rankas patekome: aš, Ambrulevičius Kazys, Pavasaris Juozas ir iš Striminos kaimo Kratavičius Pranas. Į tą sąrašą įtrauktas ir Gavėnas Jonas, bet jam pasisekė pasislėpti. Mus visus atvežė į Miroslavą ir uždarė į daboklę. Kitą dieną išvežė į Alytų, o iš ten su tokio pat likimo vyrais penkiais sunkvežimiais nugabeno į Kauno VI-tą fortą.
Važiuojant per Prienų šilą, vienas nuo Stakliškių kilęs vyrukas iššoko iš sunkvežimio ir pradėjo bėgti. Policininkai pradėjo šaudyti ir sužeidė jam koją. Tačiau jis pabėgo, nes policininkų buvo nedaug ir nedrįso jo vytis, kad kiti neišbėgiotų.
Po kelių dienų mus išvežė į Vokietiją, į Frankfurtą prie Oderio, kur buvo paskirstymo punktas. Pavasaris Juozas kaip siuvėjas pateko į siuvyklą. Mane, Ambrulevičių Kazį ir Kratavičių Praną išvežė į Orenburgą, kur dirbome aerodromo statybos darbus. Mes visi trys kartu išbuvome visą laiką, iki pat vergijos pabaigos.
Darbas buvo labai sunkus, maistas blogas, ir to paties mažai gaudavome. Vieną kartą mes visi trys susitarėme pabėgti. Mums pasisekė. Klaidžiojom kelias dienas po apylinkes kelio nežinodami, toli nenuėjom. Reikėjo vengti vietinių vokiečių gyventojų, o maisto su savim neturėjom. Mus vėl pagavo ir sugrąžino į tą pačią stovyklą.
Ten išbuvom iki atėjo Tarybinė armija. Į Lietuvą sugrįžom 1945 m. liepos mėnesį.
Prisiminimus užrašė A. Rinkevičius 1972 m. rugsėjo 17 d.