Pirmaisiais nepriklausomybės metais kairiojo kranto Alytaus centras buvo Vilniaus gatvė. | ją rėmėsi kelios aplinkinės gatvelės, besiglaudžiančios prie kelių į Seirijus, Simną, Ūdriją ir Kauną. Ilgiausia buvo – Dugnų: (dabartinė Lelijų) ir Pulko gatvės, o tankiausiai užstatyta – žemutinė Nemuno terasa ir gatvelės prie Kriaušiaus upelio. Dauguma gatvių buvo negrįstos. Ant kalnelio stovėjo bažnyčia, o už jos iki geležinkelio tęsėsi pušynas.
Bėgo metai. Miestas pamažu keitėsi, augo. Apie 1924 metus miestas buvo platinamas geležinkelio kryptimi. Iškirstame 39 ha plote gyventojams buvo išdalinti sklypai. Iš tų sklypų susidarė naujas miestas: Birutės, Vytauto, Aušros, Margio. Šarūno ir Gardino gatvės. Jas apsodino medžių alėjomis, kurios suteikė gražų šios miesto dalies vaizdą. Turgus iš Nemuno gatvės buvo perkeltas į naujai įrengtą Rinkos aikštę (dabartinė Rotušės aikštė). Aplink ją pristatė mūrinių daugiaaukščiu, individualių pastatų, steigėsi naujos parduotuvės ir kitos įmonės. Turgai rinkdavosi du kartus per savaitę – pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Ypač daug žmonių suplaukdavo per mėnesinius ir metinį Kazimiero turgų, kovo pirmąjį pirmadienį. Pirmajame Alytuje turgai pamažu išnyko.
Ketvirtame dešimtmetyje miestas išsiplėtė už geležinkelio. Čia susidarė naujos Daugų. Liškiavos, Varėnos, Perlojos, Seinų, Lazdijų ir Alovės gatvės, tačiau šios dalies nespėta galutinai sutvarkyti – sutrukdė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.
Plėtėsi ir kurortinė miesto dalis. Kurorto rajonas apėmė apie 180 ha pušyno, prieinančio prie miesto iš pietų pusės, kuriame buvo nutiestos naujos gatvės. Joms suteikti žymių Lietuvos žmonių vardai: J. Basanavičiaus, Maironio, M. K. Čiurlionio, A. Žmuidzinavičiaus, V. Krėvės, V. Kudirkos, Vaižganto ir Žemaitės. Čia pastatyta nemažai gražių ir dailių vilų, pasipuošusių dekoratyviniais želdiniais ir gėlynais. Vilų sklypuose ir aikštelėje – paliktos pušys, kurios savo šakomis siekė langus. Tai buvo gražiausia miesto dalis. Be to, pačiame kurorto rajone augo dar du pušų parkai: vienas 27 ha miesto savivaldybės tvarkomas, o antras 76 ha miškų urėdijos žinioje. Parkuose nutiesti takai, įrengti suoliukai – čia didžiai malonu ir jauku pasivaikščioti, atsigaivinti ir pailsėti. Tyras pušynų oras, smėlėti paplūdimiai sutraukdavo nemažai poilsiautojų. 1932 m. Alytus buvo pripažintas kurortu [1].
Miesto parkas
Tarp S. Dariaus – S. Girėno, Birutės ir Pulko gatvių įsiterpęs apie 8 ha miesto parkas. Tai buvo natūralus pušynas, kurį tvarkyti ėmėsi Alytaus aukštesnioji miškų mokykla. Per keletą metų šis pušynėlis pavirto vienu iš gražiausių Lietuvos parkų: nutiesti takai, įrengta centrinė aikštė, aplink kurią pasodinta mėlynųjų alyvų gyvatvorė, Pulko gatvės pakraščiu pasodintos kaštonų, Birutės - guobų, S. Dariaus ir S. Girėno – popieržievių beržų ir tuopų eilės. Parko viduje, prie takų, suošė balzaminiai klevai, baltosios akacijos. Atsirado tujų, sidabrinių eglučių, bekočių ąžuolų ir kitų – iš viso apie 70 rūšių natūralių ir dekoratyvinių medžių ir krūmų. Parko centre pastatyta estrada. Prie jos aikštelė su vijoklinių augalų siena. Tai vasaros teatras, kur vykdavo koncertai, grodavo ulonų pulko orkestras.
1939 m. parko centrinėje aikštelėje įrengtas fontanas tryško iki pušų viršūnių. Jo baseinėlyje žydėjo vandens lelijos, plaukiojo auksinės žuvelės. Prie pagrindinių įėjimų iškabintos parko lankymo taisyklės, kurios draudė važinėti dviračiais, vedžioti šunis, mindžioti žolę, skinti gėles, šiukšlinti ir šūkauti.
Gražūs takai, dailūs suoliukai ir šiukšliadėžės, modernus apšvietimas, rožių gėlynai ir kita padarė jį reto grožio poilsio viela. Ypač žavu būdavo, kai sužydėdavo alyvos, kaštonai, akacijos, rožynai ir kitos gėlės, – parkas svaigindavo maloniais kvapais. Jį pagyvindavo šalia esantys šaulių namai, kuriuose vykdavo įvairūs renginiai, veikė valgykla ir restoranas. 1936 m. parka pavadino Kipro Petrausko vardu, pagerbdami didįjį Lietuvos dainių jo penkiasdešimtmečio proga.
Parką puošė greta jo stovėjusi Laisvės angelo skulptūra. Alytiškiai ją pastatė už visuomenės aukas (10000 litų) 1928 m. minint 10 metų Lietuvos nepriklausomybės sukaktį. Paminklą sukūrė žemietis skulptorius Antanas Aleksandravičius, dedikavęs jį žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Greta paminklo aikštelė ir gatvė iki turgaus aikštės buvo išgrįsta tašytais akmenimis. Aikštelės kampuose pastatyti keturi stiebai vėliavoms iškelti. Prie paminklo vykdavo valstybinių ir tautinių švenčių minėjimai, vėliavų pakėlimų ir nuleidimu iškilmės. 1934 m. į paminklą trenkė perkūnas, numušdamas statulą, bet 1937 m. ji vėl atstatyta. Pats miesto parkas tarybiniais metais gerokai apleistas ir visai neteko savo pirmykščio grožio.
Alytuje tarpukario laikotarpiu be privačios statybos pastatyta ir daug visuomeninių pastatų: dviejų aukštų pašto rūmai su telefonų centrine (1930), apskrities savivaldybės rūmai (1935), pirmoji moderniška daugiakomplektinė dviejų aukštų pradinė mokykla Birutės ir Pulko gatvių kampe (1933), pradinės mokyklos dviejų aukštų rūmai prie stadiono (1937), šaulių namai prie miesto parko (1938). 1938 metais iš pantoninių kareiviniu persikėlė į naujus rūmus apskrities ligoninė. 1937-1938 metais Alytaus šilelyje pastatoma du korpusai tuberkuliozinei sanatorijai. Lelijų gatvėje buvo pastatyta ir veikė privati Petrovo ligoninė. 1937 metais baigtas tiesti gelžbetoninis tiltas per Nemuną. Miesto savivaldybės dviejų aukštu rūmai stovėjo Vilniaus ir Ugniagesių gatvių kampe, kuriuos karo pradžioje hitlerininkų aviacija subombardavo.
Planuotos ir ruoštos vietos gimnazijai, trijų aukštų viešbučiui Birutės gatvėje, autobusų stočiai Vytauto gatvėje prie geležinkelio, amatų mokyklai Ulonų gatvėje ir Lietuvos bankui. Tačiau šias statybas sutrukdė prasidėjęs karas.
Alytus pagal 1919 ir 1924 metų administracinį suskirstymą priklausė valsčių kategorijai, o pagal 1931 m. gegužės 2 d. įstatymą jam suteiktos pirmaeilio miesto teisės.
1923 m. surašymo metu mieste gyveno 6322 žmonės, o 1940 m. – jau 9900 gyventojų [2]. Tuo metu mieste buvo 60 gatvių, iš jų 50 Antrajame Alytuje. Nepriklausomybės metais sparčiau augo ši miesto dalis. Čia įsikūrė svarbiausios miesto ir apskrities įstaigos. Alytus tapo ne tik apskrities, bet ir Dzūkijos centru.
1. Alytus. Alytaus kurorto direkcijos leidinys – 1939.
2. MLTE – T1.–P.46