Vokiečių planuotas žaibo žygis į rytus sužlugo. Jau pirmąją šaltą karo žiemą jie patyrė didelių nuostolių prie Maskvos. Nesušildė vokiečių ir Lietuvoje rinkti kailiniai, vilnoniai megztiniai, kojinės, pirštinės. Po Stalingrado ir Kursko mūšių hitlerinė kariuomenė pradėjo „žygį“ atgal iš rytų. Neišgelbėjo vokiečių paskelbta visuotinė mobilizacija. 1944 m. birželio pabaigoje hitlerininkai patyrė katastrofišką pralaimėjimą Baltarusijoje, tuo sudarydami palankias sąlygas Raudonajai armijai veržtis Lietuvos kryptimi – liepos 5 d. ji pasiekė mūsų teritoriją. Griaudėdamas frontas artėjo ir prie Alytaus. Apskrities plentais pradėjo bėgti sumušti vokiečių kariuomenės likučiai bei ukrainiečių nacionaliniai daliniai ir civiliai karo pabėgėliai, kurie vogė iš gyventojų arklius, grobstė maisto produktus, kitus jiems reikalingus daiktus.
Alytaus kryptimi varžėsi 3–ojo Baltarusijos fronto gvardijos 11–oji armija, kurios divizijos, kovodamos su priešo nedideliais ariergardais, sparčiai žygiavo Nemuno link. Priekyje puolė gvardijos 31-oji šaulių divizija. Liepos 12 d. jos žvalgai pasiekė Nemuną, o naktį forsavo jį ir užėmė nedidelį placdarmą ties Alytumi [1]. Neatsiliko ir kitos divizijos. Nemuno forsavimas užtruko tris dienas visame ruože nuo Balbieriškio iki Druskininkų. Ypač atkaklūs mūšiai vyko ties Gečialaukio kaimu dėl perkėlos per Nemuną. Placdarmas kai kur nusitęsdavo 7 kilometrus nuo Nemuno.
Vokiečiams išsilaikyti prie Nemuno buvo labai svarbu strategiškai, nes jis dengė Vokietijos teritoriją – Rytų Prūsiją. Vokiečiai daug kartų kontratakavo, panaudodami aviaciją, tankus ir artileriją, tačiau nesėkmingai. Frontas dviem savaitėms stabilizavosi Raudonikių – Likiškių – Talokių – Pupasodžio ruože. Vyko vietinio pobūdžio kautynės. Raudonosios armijos dalys neteko daug karių ir technikos. Tad reikėjo laukti pastiprinimų.
Liepos 15 d. Alytų užėmė 31–osios šaulių divizijos pulkai. Tą dieną kitos divizijos užėmė Butrimonis, Punią, Nemunaitį ir Merkinę (Daugai ir Alovė buvo jau užimti liepos 13 d.).
Vokiečiai, pasitraukę iš Alytaus, įsitvirtino Likiškėlių aukštumose (prie dabartinio televizijos bokšto) ir organizavo stiprią gynybą. Ypač atkaklūs mūšiai vyko dėl aukštumos 169,1, kuri keturias dienas, kaip svarbus strateginis punktas, kelis kartus per dieną ėjo iš rankų į rankas. Šių kautynių dalyvis A. Čaikovskis prisiminimuose rašė: „...Maždaug trijų šimtų metrų ruože grūmėsi trys batalionai, kuriuose buvo likę po 15–18 žmonių. Kiti nuo Nemuno iki aukštumos nepriėjo“[2]. Čia iš abiejų pusių kontratakų metu žuvo daug karių.
Liepos 28 d. 11–oji armija, gavusi pastiprinimus, ruože nuo Balbieriškio iki Krikštonių pradėjo puolimą. Pajudėjo ir kitos armijos. Frontas nugriaudėjo vakarų link. Liepos 30 d. buvo užimti Simnas ir Seirijai. Iš Alytaus apskrities vokiečiai išvyti ir juos pakeitė nauji okupantai.
Vokiečiai, pasitraukdami iš Alytaus, susprogdino pašto rūmus, miesto ir Kaniūkų tiltus per Nemuną, sudegino medines Saratovo kareivines, išardė geležinkelio ruožą nuo Likiškių iki Šeštokų, išsprogdino jo tiltus. Nukentėjo Šv. Kazimiero bažnyčia. Kautynių metu nugriautas jos bokštas ir stogas, degė miesto pastatai. Per Antrąjį pasaulinį karą Alytaus miestas neteko 60 procentų pastatų [3] ir dviejų penktadalių gyventojų.
Nukentėjo ir kaimai. Į kariuomenės užimtą placdarmą patekę kaimai buvo sudeginti. Per dvi savaites švietė gaisrų pašvaistės, sproginėjo aviacijos bombos ir artilerijos sviediniai, riaumojo tankai. Laukai buvo išraižyti apkasų ir tranšėjų, javai ištrypti, gyvuliai išmušti. Gyventojai slapstėsi nuošalesnėse vietose ir miškuose, dauguma jų vokiečių buvo išvaryti pirmiau fronto – teko grįžti tik po 2–3 savaičių. Nemažai žuvo ir civilių gyventojų: vieni kautynių metu, o dar daugiau nuo paliktų granatų ir sviedinių. Po karo pirmąją žiemą gyventojams teko gerokai pavargti. Išlikusiose nesudegusiose pirkiose glaudėsi po kelias šeimas. Kiti žiemą praleido rūsiuose arba žeminėse. Trūko ir maisto, teko net paelgetauti karo nenusiaubtuose kaimuose.
Kariuomenių nuostoliai taip pat buvo dideli. Skelbta, kad Alytuje ir jo rajone žuvo 2873 tarybiniai kariai, kurie ilsisi broliškose kapinėse. Tačiau žuvusiųjų skaičius gerokai didesnis, nes ne visų karių palaikai buvo perkelti į broliškas kapines. Kiti sudūlėjo miškuose net nepalaidoti arba nuplaukė Nemunu, jį forsuojant. Į šį skaičių neįeina vokiečių žuvusieji kariai.
Nuo 1944 m. liepos 30 d. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais Alytaus aerodrome dislokavosi prancūzų lakūnų naikintojų pulkas „Normandija“, kuris dalyvavo oro kautynėse virš Lietuvos ir Rytų Prūsijos [4]. Už pasižymėjimą kautynėse su vokiečiais pulkui buvo suteiktas „Normandijos – Nemuno“ vardas. Jo atminimui prie aerodromo pastatytas paminklinis akmuo.
Apie kautynes prie Alytaus galima sužinoti mokytojo Antano Anuškevičiaus Alytaus antrojoje vidurinėje mokykloje įrengtame muziejuje.
1. Tutkus V. Armija išvaduotoja. P. 14.
2. Čaikovskis A. Įsimintina aukštuma. Tiesa. – 1982 – Nr.l03
3. LTE. – Pusl.156
4. Fransua de Žofras. Normandija – Nemunas. Pusl.116.