Miroslavo apylinkės

Gamta ir geografinė padėtis

Miroslavo apylinkės yra Sūduvos aukštumos šiaurės rytų pakraštyje, kurią suformavo paskutinis ledynmetis. Tirpdamas ledynas susiskaidė į keletą nedidelių iškyšulių – liežuvių, kurie suformavo Sūduvos aukštumas, šiaurinio pakraščio reljefą. Ledyno liežuvių sąlyčiuose susidarė smailėjantys į šiaurę moreniniai masyvai, o tarp jų – ledyno išgulėtos dubumos. Vienas toks moreninis masyvas vadinamas Miroslavu, kurio didžiausias aukštis yra 183 m. virš jūros lygio. Į vakarus nuo Miroslavo moreninio masyvo yra didžiųjų Sūduvos ežerų – Dusios, Metelio ir Obelijos – dubuma, susidariusi ištirpus ledyno liežuvių likučiams. Rytuose aukštuma nusileidžia į Nemuno slėnį, šiaurėje siaurėja ir ribojasi su vidurio žemuma. Miroslavo moreninio masyvo sudėtis ir reljefas labai įvairus. Dirvožemiai velėniniai jauriniai ir velėniniai pelkiniai, paveikti dirvų erozijos. Laukai vietomis gausiai nusėti didesniais ir mažesniais akmenimis.

Miroslavo apylinkė yra Alytaus administracinio rajono pietvakariuose, tarp Nemuno, Obelijos ežero ir Lazdijų rajono ribos. Apylinkės centras Miroslavo miestelis nuo Alytaus nutolęs 12 kilometrų. Į apylinkę įeina ????? gyvenamosios vietoves. Renkant medžiagą, nesitenkinta vien tik dabartine administracine Miroslavo apylinke, bus paliestos kai kurios vietovės, įeinančios į kaimynines apylinkes.

Upės [1]

Per apylinkės teritoriją teka šios upės.

Žembrė – Nemuno kairysis intakas. Ilgis 19 kilometrų, baseino plotas 86 kvadratiniai kilometrai. Išteka iš Laukintukų kaimo pievų. Teka rytų kryptimi per Budrių, Maslauciškės, Geištariškių, Volungių, Revų kaimus. Įteka į Nemuną 379 km nuo jo žiočių, ties Nemunaičio kaimu. Vidutinis nuolydis 320 cm/km, vidutinis debitas žiotyse 0,58 kubo per sekundę. Dešinieji intakai Varelis ir Gervinė, taip pat keletas bevardžių upelių, įtekančių iš dešinės ir kairės pusės. Seniau Nemunaičio kaime ant Žembrės upės stovėjo vandens malūnas, kuris sunyko XX a. 4–ajame dešimtmtyje. Žembrės žemupyje gyvena bebrai ir ūdros.

Žilvià – Nemuno kairysis intakas. Ilgis virš 10 kilometrų. Išteka iš Dzirmiškės miško raistų. Teka per Pupasodžio, Žilvios kaimus ir Obelijos mišką. Įteka į Nemuną 2 kilometrai aukščiau Nemunaičio miestelio. Žemupyje (Obelijos miško ribose) upės krantai labai aukšti ir skardingi. Tai Žilvios Revas. Taip ją čia vadina vietos gyventojai. Žilvios Revą kerta Nemunaičio – Balkasodžio kelias. Seniau, kaip pasakoja seni žmonės, čia vaidentasi, ir niekas nedrįsdavo sutemus keliauti per Žilvios Revą, sukdavo tolimesniu keliu. Švento Jono naktį čia laumės susirinkdavo iš plačios apylinkės. Net Žilvios kaime būdavo girdėti, kaip laumės skalbdavo drabužius.

Ùrkupis – Nemuno kairysis intakas. Ilgis apie 6 kilometrai. Išteka iš Dzirmiškių kaimo pievų. Teka rytų kryptimi per Balkasodžio kaimą ir Norūnų mišką. Žemupy upelio krantai labai aukšti.

Varelis – Žembrės dešinysis intakas. Išteka Mankūnų kaimo pietinėje dalyje iš šaltinių. Teka šiaurės kryptimi iki Gudziniškių kaimo, nuo ten pasuka į rytus ir įteka į Žembrę. Upelio aukštupy yra balų rūdos, nuo kurios net žemė įgavusi rausvą vario spalvą. Nuo to ir upelis gavęs vardą.

Kriokšlelis, Staũgiškė – Žembrės dešinysis intakas. Išteka Seirijočių kaime iš Medziakiškės pelkės. Ilgis apie 10 kilometrų. Įteka į Žembrę ties Volungių kaimu.

Vingrė – upelis Vovų kaime, Nemuno kairysis intakas.

Gervinė – Žembrės dešinysis intakas.

Gumbrė – upelis Tolkūnų kaime.

Juodupis – upelis Norūnų kaime.

Krioklys – upelis ištekantis iš Artiškonių kaimo, Obelijos ežero intakas.

Apylinkėj yra ir daugiau mažesnių bevardžių upelių, kurie įteka į aukščiau minėtus upelius, Nemuną ir Obelijos ežerą. Iš Obelijos ežero išteka Obelytė, iš Metelio ežero – Metelytė, o nuo jų santakos upė vadinasi Peršėke, gavusi vardą nuo žodžio „peršėti“, nes joje išsimaudžius, pradeda peršėti odą.

1. Žiūrėti „Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas“

Ežerai

Apylinkė ežerų gausumu nepasižymi. Be Obelijos ežero yra tik keletas nedidelių ežerėlių.

Tolkūnų – 3,4 ha ploto ir 14 metrų gylio ežerėlis. Jis yra Tolkūnų kaimo rytinėje dalyje prie Obelijos miško. Ežero krantai sausi, aplinkui auga pušynas. Čia vyksta įvairios jaunimo šventės ir sąskrydžiai. Seniau ežeras buvo žymiai didesnis. XIX a. pabaigoje Tolkūnų kaimo valstietis Bilius, beardamas lauką nuvarė vagą nuo ežero į pakalnę. Ežero vanduo pradėjo veržtis vaga, išgraužė didelį griovį. Vandens paviršius pažemėjo daugiau kaip 3 metrus ir ežero plotas sumažėjo per pusę. Vandens išgraužtas griovys matosi pietrytinėje ežero pusėje.

Talokio ežeras – ežeras Talokio kaime, 8 kilometrai nuo Alytaus, dešinėje kelio pusėje važiuojant į Seirijus. Plotas 13 ha, ilgis 560 m, o didžiausias plotis 330 m. Ežeras skirtas mėgėjiškai žūklei. Ežere peri gulbės ir kiti vandens paukščiai. Iš ežero išteka upelis į Žembrės upę.

Talokio akis – nedidelis ežerėlis Talokio kaime. Per jį teka upelis į Žembrės upę.

Norūnų ežerėlis – Norūnų kaime, 8 km nuo Alytaus, 2 km į šiaurės vakarus nuo Nemuno. Plotas 11 ha, ilgis 525 m, didžiausias plotis 270 m, kranto linijos ilgis 1350 m. Krantai neaukšti, vietomis prie jų prieina miškai. Prie ežero pastatyta poilsio namai ir pirtis.

Ežerynas – 3 nedideli ežerėliai Dzirmiškių girninkijos miškuose, nutolę vienas nuo kito per 2–3 kilometrus. Tai Dzirmiškių ežerynas, Žilvios ežerynas ir Tolkūnų ežerynas.

Miškai

Po Žalgirio mūšio Sūduvos kraštas pradėtas apgyvendinti. Alytaus – Nemunaičio giria, kuri tęsėsi nuo Nemuno iki Prūsijos sienos, per keletą šimtmečių taip sunyko, kad iš jos beliko keli nedideli lopinėliai. Girios vietoje kūrėsi nauji dvarai ir kaimai. Jos vietoje įsikūrė ir dabartinės Miroslavo apylinkės buvę gausūs dvarai su baudžiauninkų sodžiais. Šie tiek miškų išliko arčiau Nemuno, kur vyrauja nederlingi smėlynai.

Dzirmiškių – Obelijos miškai

Tai miškų masyvas kairiajame Nemuno krante, priešais Nemunaitį, priklauso Alytaus miškų ūkio Dzirmiškių girninkijai. Plotas 1636 ha. Masyvą sudaro Obelijos (669 ha), Norūnų (256 ha), ir Dzirmiškių (711 ha) miškai. Per miškų masyvą teka Žilvia ir Urkupis, o šiaurėje, pagal mišką – Žembrė. Reljefas kalvotas. Dirvožemiai velėniniai jauriniai, mažai ir vidutiniai sujaurėję, smėliniai ir priesmėliniai. Vyrauja brukniniai pušynai, garšviniai beržynai ir kiškiakopūstiniai eglynai. Pušynai sudaro 55%, beržynai – 21%, eglynai – 16%, juodalksnynai – 4%, skroblynai ir drebulynai – 4%, auga ąžuolų ir uosių. Miškuose gausu stirnų, yra briedžių, šernų, kiaunių, lapių, mangutų, o Nemune ir Žembrėje – bebrų. Pietinėje miškų dalyje, tarp Norūnų ir Dzirmiškių miškų, įsiterpę Balkasodžio ir Dzirmiškių kaimai. Miške prie Dzirmiškės kaimo yra IX–XIV a. piliakalnis, o netoli nuo jo išsidėstę pilkapiai. 1863 m. miškuose buvo apsistoję sukilėliai, o Didžiojo Tėvynės karo metais čia vyko dideli mūšiai.

Benderkos miškas

Tai nedidelis virš 60 ha ploto į šiaurę nuo Miroslavo miestelio esantis miškelis. Jis iki buržuazinės Lietuvos žemės reformos priklausė Bendrių dvarui, nuo jo gavo ir ir savo vardą. Dabar jis priklauso Obelijos kolūkiui. Miškelyje vyrauja lapuočiai medžiai, yra ir maumedžių. Gyvena stirnos ir smulkesni žvėreliai.

Obelijos giraitė

Rytiniame Obelijos ežero krante. Vyrauja lapuočiai medžiai. Čia gausu ąžuolų, uosių, liepų, klevų. Giraitėje prie pat ežero yra Obelijos piliakalnis.

Jociūnų miškas

Tai nedidelis miškelis prie Jociūnų ir Balkasodžio kaimų. Jis priklauso Obelijos kolūkiui.

1808 metais išleistame „Naujųjų Rytų Prūsų žemėlapyje“ apylinkėje miškų pažymėta daugiau. Į pietus nuo Miroslavo, tarp Pupasodžio ir Mankūnų kaimų, dar buvęs nemažas miškas, kurio šiuo metu visai nėra.

Naudota literatūra:

1. „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“, I–II tomai

. 2. „Lietuvos upių ir ežerų vardynas“

3. J.S.Textoro „Naujųjų Rytų Prūsų žemėlapis“ 1808m. leidimas

Miroslavo apylinkės istoriniai ir gamtos paminklai

Pupasodžio – Žilvios piliakalnis

Ten, kur sueina Pupasodžio, Tolkūnų ir Žilvios kaimų ribos, kairiajame Žilvios upelio krante stūkso gražus, legendomis apipintas piliakalnis. Tai III a. pr. m. e – ir mūsų eros IX a. archeologinis paminklas. Piliakalnis įrengtas kalvos gale, ten, kur Pupasodžio kaimo aukštuma staigiai leidžiasi į Želvios pusę. Jo aukštis nuo upelio paviršiaus apie 15 m. Pailgą, įdubusią ovalo formos piliakalnio aikštelę iš visų pusių juosia maždaug 1–3 metrų aukščio pylimas. Aikštelėje žymus kultūrinis sluoksnis, kurio storis prie pylimo 80 cm. Piliakalnio šiaurės rytų papėdėje aptikta senovės gyvenvietė. Čia rasta lipdytinės su grublėtu bei lygiu paviršiumi ir žiestosios, puoštos horizontalių linijų ornamentu, keramikos [1].

Į vakarus nuo piliakalnio, maždaug už 400 m yra kalnas, vadinamas Perkūnkalniu. Pasakojama, kad šioje vietoje senovėje buvusi dievaičio Perkūno šventykla, kur buvo deginamos aukos.

Antrasis įspūdingas kalnas – tai Stulgiai, kuris yra 500 m į šiaurę nuo piliakalnio. Legendos

pasakoja, kad ant šio kalno buvo deginami mirusieji žmonės.

Ant piliakalnio stovėjusi pilaitė, kurios požemiai vis griūva, ir piliakalnio aikštelė dumba vis žemyn. Seni žmonės teigia, kad seniau aikštelė buvusi lygi. Buvo rastos ir akmeninės durys, vedančios į požemius, bet vėliau jas užgriuvę medžiai. Dabar toje vietoje išaugę medžiai.

Tiek nuo piliakalnio, tiek nuo Stulgių kalno atsiveria labai gražūs apylinkės vaizdai. Dažnai šį piliakalnį toliau gyvenantieji žmonės vadina visų trijų aukščiau minėtų kaimų vardais. Tačiau tikslingiausia būtų vadinti Žilvios piliakalniu, nes jis yra arčiausiai Žilvios kaimo ir prie Žilvės upelio. Šiuo vardu jį ir vadina vietiniai gyventojai.

Piliakalnis XX a. ketvirtajame dešimtmetyje buvo šiek tiek apardytas, nes jis buvo valstiečio Paliučio asmeniniame sklype. 1934 m. Paliutis prakasė keliuką į piliakalnio viršų, kad būtų lengviau užvesti arklį su plūgu, ir pradėjo arti piliakalnio aikštelę.

Didžiojo Tėvynės karo metais piliakalnio šlaite buvo iškastas apkasas. Piliakalnio papėdėje esanti senovės gyvenvietė ilgą laiką buvo ariama. Ant Perkūnkalnio šiuo metu stovi A. Monkelio sodyba.

A. Rinkevičiaus nuotraukoje piliakalnis apie 1973 m.

Dzirmiškių piliakalnis

Tai nedidelis, bet gražios formos IX–XIV amžiaus piliakalnis. Apvalią aikštelę juosia aukštas iš žemių ir akmenų supiltas pylimas. Piliakalnis yra Dzirmiškių miške prie Padirmiškės kaimo, kairėje pusėje vieškelio važiuojant iš Dzirmiškės į Seirijočius. Nuo kelio jis nutolęs apie 200 metrų, bet sunkiai pastebimas, apaugęs medžiais. Wikipedia – Dirmiškių piliakalnis ir pilkapynas

Dzirmiškių pilkapiai

Jie yra miške apie 500 m į vakarus nuo Dzirmiškių piliakalnio, dešinėj pusėj keliuko, vykstant iš Padzirmiškės į Striminą. Tai kelių pilkapių grupė. Jų aukštis nedidesnis 50 cm. Aplink juos žymu akmenų vainikai. Apie šiuos pilkapius nieko nežinota. Autorius (A. Rinkevičius)juos atsitiktinai atrado 1968 metais.

Pilkapiai netyrinėti, bet atrodo, kad tai bus I–ojo mūsų eros tūkstantmečio pirmos pusės archeologinis paminklas. 1972 m. juos apžiūrėjo archeologų grupė ir inventorizavo.

Obelijos piliakalnis

Jis yra Obelijos ežero rytiniame krante giraitėje prie Zeremciškės kaimo. Tai nelabai aukštas, gražios formos piliakalnis. Jo aikštelė 40 metrų ilgio ir 20 metrų pločio, apjuosta akmenų ir žemės pylimu. Piliakalnis įrengtas m. e. pirmo tūkstantmečio viduryje, bet naudotas ir vėliau. Jo apylinkėje rasta akmeninių kirvukų. Vietos gyventojai piliakalnį vadina Strupkalniu, Zaramkalniu. Vakariniame šlaite įsikūrusi barsukų kolonija.

Olakalnis (Alkakalnis)

Tai Alkos kalnas, kur pagonybės laikais buvo deginmos aukos dievams. Jis yra buvusio Bendrių dvaro lauke, dešiniajame Žembrės upelio krante, prie pat Miroslavo – Burbiškio vieškelio. Gaila, kalnas apardytas imant keliams žvyrą.

Remiantis Respublikos Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorės D. Varnaitės įsakymu į Lietuvos nekilnojamų kultūros vertybių registrą įrašyta Alytaus apskrities mitologinės vietos: Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Bendrių kaime, – kalnas, vadinamas Olakalniu.

„Alytaus Naujienos“ Nr.41(9400) 2001 m. kovo 1d.

Kaukų piliakalnis

V–XIV amžiaus, tyrinėtas 1967–1969 metais.

Obelytės piliakalnis

I–VI amžiaus, tyrinėtas 1968–1969 metais.

Jotvingių gyvenvietė Balkasodyje [1]

Apie šią atvirą senovinę jotvingių gyvenvietę, kuri priskiriama mūsų eros I–IV amžiams, ilgą laiką nieko nežinota. Čia visą laiką buvo ariamos dirvos. 1958 metų pavasarį patvinęs Nemunas suardė viršutinio kranto sluoksnius ir atidengė daugybę puodų šukių, titnago gabalų, degėsių, gyvulių kaulų, geležies gergažių, molio, tinko ir kitų radinių.

Ši išplauta gyvenvietė užima 150 m ilgio ir 12 m pločio. Kultūrinis sluoksnis siekia iki 80 cm storio. Atlikti tyrinėjimo darbai: ištirtos 9 duobės ir iškasti bandomieji perkasai išplauto sklypo pakraščiuose. Duobių sampile rastos su puodų šukės ir gyvulių kaulai.

Balkasodžio gyvenvietei būdinga brūkšniuotoji ir grublėtoji keramika. Be to, čia surastas geležinis ietgalis, peiliukas, trys moliniai verpstukai ir kaulinis tinklo svarelis. Balkasodžio gyvenvietės medžiaga yra Alytaus kraštotyros muziejuje. Tyrinėjo Alytaus kraštotyros muziejus, vadovavo archeologė E. Būtėnienė [2].

1. „Lietuvos Archeologijos bruožai“ 1961 m. 157 psl.

2. Kulikauskas Pranas. Užnemunės piliakalniai. „Mokslas“ 1982 psl.13

Pupasodžio 1983 m. sukilėlių stovykla – kalvė

1863 m. sukilimo metu apylinkės miškai sukilėliams teikė prieglobstį. Čia jie ilgą laiką stovyklavo. Viena sukilėlių stovykla buvo Dzirmiškės miško 38 kvartale, vieškelio Pupasodis – Dzirmiškės kairėje pusėje . Įrengta žemės paviršiuje ir jos žymių neišliko. Čia 1934 m. apylinkės mokyklų mokiniai, vadovaujami vietos girininko, pasodino iš eglučių skaičių „1963“, tačiau neprižiūrimos eglutės išnyko. Tuo laiku stovyklą priminė didžiulės eglės kelmas, po kuriuo buvo įrengta pati stovykla.

Antroji sukilėlių stovykla buvo įrengta Dzirmiškės miško dabartiniame 35 kvartale, maždaug 200 m nuo Pupasodžio pakraščio, netoli J. Urbono sodybos. Čia buvo įrengta sukilėlių ginklų dirbtuvė – kalvė. Joje buvo atlenkiami dalgiai, gaminami durtuvai, net šaunamieji ginklai ir kiti reikalingi sukilėliams reikmenys. Ginklus gamino tiek vietiniai, tiek iš toliau atvykę kalviai. Kalvė įrengta žemėje, apie ją supiltas žemių pylimas, kuris maskavo pačią kalvę ir sulaikė kalamos geležies garsą. Ši vieta yra gerai išsilaikiusi iki šiol.

Pupasodžio sukilėlių stovyklą – kalvę reikėtų paskelbti vietinės reikšmės istoriniu paminklu.

Balandinė

Tai Balkasodžio mineralinio vandens versmės, kurios yra 390 km nuo Nemuno žiočių [1]. Vietiniai gyventojai šį šaltinį vadina Balandine arba Karveline todėl, kad jo vandenį labai mėgsta laukiniai balandžiai. Vasaros metu čia visuomet užtiksi keletą šių paukščių. Šaltinio vanduo gan sūrokas. Pirmojo pasaulinio karo metais, vokiečių okupacijos laikotarpiu, sunku buvo gauti druskos. Vietiniai gyventojai šio šaltinio vandenį veždavosi statinėmis į namus ir jį vartodavo maisto gaminiams.

Apie Balandinę liaudyje yra išlikusi graži legenda.

Senų senovėje Dainavos krašte gyvenusi graži mergina, kurią vadino Balande. Priešams užpuolus kraštą, žuvo visi jos artimieji. Ilgai Balandė raudojo savo artimųjų, sūriomis ašaromis laistė Nemuno krantą. Dievai jos pasigailėjo ir pavertė ją balandžiu, o toje vietoje, kur ji raudojo, ištryško sūrusis šaltinis.

Ir šiandien, daug amžių praslinkus, dažnai išgirsti Balandės raudą prie šaltinio. Žmonės tą šaltinį ir praminė Balandine.

1. Č.Kudaba„Kur Nemunas teka“ 1970 m. 126 psl.

Tolkūnų eglė

Buržuazinės Lietuvos laikais apylinkėje veikė pogrindinė komunistinė kuopelė. Jos nariai buvo išvystę plačią pogrindinę veiklą tarp apylinkės valstiečių: platindavo atsišaukimus, iškabindavo raudonas vėliavas. Gegužės pirmosios ir kitų švenčių metu dažnai suplevėsuodavo raudonoji veliava ir Tolkūnų eglėje, kuri auga ant kaimo kapų. Šią eglę, kaipo praeities kovų liudininkę, vietos gyventojai gerbia ir saugo [1].

Striminos ąžuolas

Dzirmiškės miško 34 kvartale, prie Makališkės raisto, dangų remia Striminos ąžuolas. Šio ąžuolo šaknysebuvo įrengta slapta pogrindinės kuopelės pašto dėžutė. Joje buvo paliekami atsišaukimai ir kita literatūra. Prie ąžuolo vykdavo slapti kuopelės susirinkimai. Ąžuolas primena buržuazinės Lietuvos laikų revolicinę kovą už darbo žmonių šviesesnę ateitį [2].

Ąžuolą reikėtų vertinti ir kaipo gamtos paminklą. Jam nėra lygaus ne tik Dzirmiškių miške, bet, atrodo, ir visame Alytaus rajone. Ažuolo aukštis apie 32 m, skersmuo 2 m, apimtis 6 m.

1. A.Rinkevičius „Praeities liudininkai“ , „Komunistinis Rytojus“1973 Nr.48

2. Ten pat

Raudonasis akmuo

Tai didelis rausvos spalvos granitas, pūpsantis Dzirmiškės girininkijos Norūnų miške, apie 300 metrų nuo Balkasodžio kaimo. Akmuo apsamanojęs ir giliai susmegęs į žemę. Aplink jį guli daug mažesnių akmenų. Šį akmenį mini V. Krėvė – Mickevičius „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“.

Bobos akmuo

Tai antrasis apylinkės akmuo, apipintas pasakomis ir legendomis. Jis yra Dzirmiškės miško pakraštyje. Anksčiau šis akmuo turėjęs pora metrų auksčio ir buvęs kriaušės formos. Jis priminė moterį, apsirengusią ilgu, pūstu sijonu. Dėl to ir bus gavęs vardą [1].

Legenda pasakoja, kad prie šio akmens nusižudė ponų nuskriausta baudžiauninkė. Šis gamtos paminklas susprogdintas, guli supleišėjęs ir netekęs savo pirmykštės išvaizdos.

1. Pr. Sasnauskas „Iš visų gražiausia“, „Komunistinis Rytojus“, 1976 m. Nr. 37

Žeimio paminklinis kryžius

Šis paminklinis kryžius stovi Obelijos miške, prie kelio Nemunaitis – Balksodis, pastatytas atminti Žeimiui, žuvusiam šioje vietoje XIX a. pirmoje pusėje. Žeimys – vestuvininkas rezidentas, lydėjęs jaunąją iš Norūnų į Balkasodį. Žirgui pasibaidžius, raitelis trenkėsi į pušį ir žuvo. Iš tos pušies buvo padirbtas kryžius ir pastatytas žuvimo vietoje. Laikui bėgant kryžius supuvęs. Jo vietoje atstatytas naujas ąžuolinis kryžius. Ant jo yra užrašas:

„Senovę prisiminus žuvusiam raiteliui A+A Žeimiui. Šį kryžių atstatė Mokom. miškų urėdijos urėdas Dzirmiškių g–jos tarnautojai 1937“

Kryžiaus aukštis 5 m, kryžmos po 1 m ilgio, jų gale apvalūs pagražinimai. Kryžiaus storis 35 cm, nuo užrašo į viršų siaurėjantis, viršuje 25 cm. Stogelis skardos, su iškarpytais pagražinimais, Didžiojo Tėvynės karo metu kulkų ir skeveldrų suskylėtas. Kryžius aptvertas medine, bet jau virstančia tvorele. Užrašas iškaltas medyje.

Istorines žinias ir davinius apie kryžių užrašė A. Rinkevičius 1975 metais.

Miroslavo apylinkės kaimai

Striminà

Tai nedidelis kaimelis, nutolęs nuo Miroslavo 7 km į pietus. Kaimą iš trijų pusių supa Dirmiškės miškas, rytuose susisiekia su Dirmiškių kaimu. Baudžiavos laikais Strimina priklausė Dirmiškės dvarui. Vėliau šio kaimo gyventojai buvo nuolatiniai dvaro darbininkai – kašarninkai. 1933 metais buvo 6 sodybos: Kratavičų, Bieliūno, Radžiukyno, Bražinskienės, Savickienės ir Vertinsko. Didžiojo Tėvynės karo metu 1944 metais kaimas visiškai sudegintas, neliko nei vieno pastato, likę gyventojai išsikėlė į kitus kaimus. Dabar kaime yra dvi sodybos: Bieliūno ir Matonio. Striminos kaime gimė ir gyveno revoliuciniai veikėjai Juozas ir Vincas Kratavičiai, 1940 –1941 metais partiniai darbuotojai, vokiečių okupacijos laikotarpiu buržuazinių nacionalistų nužudyti Dirmiškių miške.

Plénta

Tai nedidelis buvusių mažažemių valstiečių kaimelis, nutolęs nuo Miroslavo 11 km. Jame 1939 metais gyveno šie mažažemiai valstiečiai: Norus, Olerta, Paulauskas, Matulevičius, Stučka ir Vaitkevičius. Dabar kolūkiečiai. Kaimo struktūra – kupetinė.

Padirmiškis

Miškų žinybai priklausantis kaimelis apsuptas miško iš trijų pusių, nutolęs 10 km nuo Miroslavo. Iš vakarų pusės kaimelis ribojasi su Lazdijų rajono Seirijočių kaimu. 1939 metais kaime gyveno Bizūno ir Dilbaus šeimos. Dabar gyvena Kriukonis ir Alf. Valvonis.

Bendrė

Kaimas Alytaus r. Miroslavo apylinkėje 10 km į pietvakarius nuo Alytaus, 3 km nuo geležinkelio į pietus, 157 gyventojai 1959 m. Pietvakarių pusėje prie pat kaimo Bendrių miškas. Kaime yra kolūkio gamybiniai pastatai. Iki buržuazinės žemės reformos (1920–1923) kaimo vietoje buvo dvaras, minimas XVII a. istoriniuose dokumentuose. Buržuaziniais metais veikė LKJS pogrindinė kuopelė.

Page updated

Google Sites

Report abuse