Vokietija 1914 m. rugpjūčio 1 d. paskelbė karą Rusijai, o po trijų dienų – Prancūzijai. Rugpjūčio 4 d. Anglija paskelbė karą Vokietijai. Taip prasidėjo Didysis pasaulinis karas. Į jį buvo įtrauktos ir kitos valstybės. Lietuva nuo pat pirmųjų dienų virto karo lauku. Įvairiose pasienio vietose Lietuvoje vyko Rusijos ir Vokietijos kariuomenių susirėmimai. Iš pradžių Rusijos armijai pavyko įsiveržti į Rytprūsius. Vokiečiai, permetę dideles pajėgas iš Vakarų fronto, sugebėjo pralaužti rusų kariuomenės liniją ir ėmė veržtis į Lietuvą. 1916 m. pavasarį, vasarą ir rudenį Lietuvoje įvairiose vietose vyko atkaklūs kruvini mūšiai. Vokiečiai iki rudens okupavo beveik visą Lietuvos teritoriją. Jų kariuomenė plėšė ir naikino miestus, kaimus, visiškai sugriovė Kalvariją, Kybartus, Liudvinavą, Naumiestį, Šakius ir daug kitų miestų ir miestelių [1]. Tūkstančiai ūkininkų su šeimomis, tarnautojai, beveik visa inteligentija ir moksleivija buvo evakuoti arba patys pasitraukė į rytus.
Rugpjūčio 14 d. vokiečių armijos spaudžiama iš Alytaus pasitraukė rusų kariuomenė. Vokiečiai užėmė miestą be didesnio rusų armijos pasipriešinimo. Tuo metu nuo vokiečių artilerijos sviedinio užsidegė Pirmojo Alytaus centras. Po šio gaisro jis jau daugiau neatgavo savo pirmykščio vaizdo. Nukentėjo ir Suvalkijos pusės Alytus – sudegė 4 aukštų pastatas su vaistine. Rasai atsitraukdami susprogdino miesto centro, geležinkelio ir Kaniūkų tiltus per Nemuną. Taip pat buvo susprogdintas tiltas per Nemuną ir ties Vozbūčių kaimu. Bet apskritai Alytus, palyginti su kitais miestais, mažai tenukentėjo. Okupuotas kraštas buvo valdomas kariniais kolonijiniais metodais. Visa Lietuvos teritorija, drauge ir Suvalkų gubernija, buvo įjungta į administracinį vienetą, pavadintą Das Land Ober Ost (Aukotasis Rytų kraštas) arba sutrumpintai Ober Ost (Oberostas), kurį valdė vyriausiasis Rytų fronto vadas P.Hindenburgas. Į apskritis ir valsčius buvo paskirti kariniai viršininkai, kurių įsakymus be jokių sąlygų žmonės turėjo vykdyti. Visa Lietuva lyg voratinkliu buvo apraizgyta tankiu žandarmerijos tinklu. Prasidėjo okupacinė priespauda, kuri tęsėsi iki 1918 metų pabaigos. Griežta karo administracija prislėgė kraštą. Okupantai sistemingai grobė iš Lietuvos visus maisto produktus, kuriais buvo maitinama čia stovėjusi Vokietijos 10–oji armija, be to, kasdien iš Lietuvos į Vokietiją traukiniai vežė įvairių gėrybių.
Ūkio produktams surinkti okupantai nuolat vykdė žiaurias rekvizicijas, atimdami iš gyventojų maisto produktus, pašarą, drabužius, arklius, galvijus ir kita. Gyventojai taip pat turėjo mokėti didelius mokesčius už žemę ir gyvulius, žmonės būdavo sumušami, sodinami į kalėjimus, teisiami karo lauko teisme. Už mažiausią pasipriešinimą ištisus kaimus apkraudavo tūkstantinėmis baudomis [2]. Už reikalingas prekes, kaip antai druską ir cukrų, dešimteriopai pakeldavo kainas, išviliodami auksą ir rusiškus pinigus. Pagaliau jie patys ėmė spausdinti ostmarkes ir popierinius rublius, neturėjusius jokios vertės. Jaunimas buvo suimamas prievartos darbams į „darbo batalionus“ arba vežamas į Vokietiją [3]. Buvo ir plėšikavimo atvejų. Vokiečiu kareiviai plėšikavo Obelijos dvare, Rėvų ir kituose kaimuose [4].
Vokiečiai Alytuje įvykdė šiuos patvarkymus: perkėlė apskrities centrą iš Kalvarijos į Alytų ir čia įkūrė apskrities viršininko „Kreishauptmann“ įstaigą (1916 m.); sujungė Pirmąjį Alytų ir Antrąjį į vieną administracinį vienetą, t.y. į Alytaus miestą, įvedė naująjį kalendorių abiem miesto dalims, pastatė elektros stotį, kurią 1918 m. perėmė Lietuvos valdžia. Vokiečiams leidus, 1916 m. Pirmajame Alytuje įsteigta pirmoji lietuviška mokykla, antrajame, pagal gyventojų pageidavimą, įsteigtos lietuviška, lenkiška ir žydų 3 skyrių pradžios mokyklos. Jose buvo dėstoma ir vokiečių kalba. Atkėlus apskrities centrą, žydai pamažu persikėlė iš Kalvarijos į Alytų, nes čia pagyvėjo prekyba ir amatai.
1. Lietuvos TSR istorija. – P.260.
2. Ten pat. – P.261.
3. Šapoka A. Lietuvos istorija. – P.536.
4. LIS. – T.3. – P.269