„Bajorai, kunigai.. Bagočiai, ubagai...
Iš palocių dvaro, su prasčiokais varo
Sau smertis...“
Tai šermenų giesmės žodžiai. Visi, kas gyvena – tai ir numiršta. Bet palaidoja kiekvieną nevienodai. Vieniems pastato didingus paminklus, o kitiems lemta, kaip pasakė Didysis Mąstytojas: „Iš žemės dulkės, žmogau, atsiradai, ir į ją vėl pavirsi...“. Praeis kiek laiko, ir žmonės pamirš tavo pavardę, kaip tu čia gyvenai. Tokios mintys ateina, kai pažvelgi į senovinius kaimų kapelius. Laiko išlyginti stūkso apžėlę jie tankia žole. Jokio kauburėlio ar kitokio kapo ženklo čia jau nebėra. Jeigu ne aktyvesnių kaimo žmonių sumanumas, galėtum pagalvoti, kad čia paprastas dirvonėlis. Įvairiais laikotarpiais jie pastatydavo kryžių... Nors niekas neatsimena, kada čia paskutinį kartą buvo laidojami žmonės.
Gražiausiai kapinės prižiūrėtos Cigoniškių kaime. Kur nuo centrinio vieškelio kelias atsišakoja į Obelnykus, yra graži lygumėlė. Tarp šių kelių esančiame trikampyje kapinės tarsi įspraustos. Kapų kauburėlių jau nebeliko. Tik stovi su kryžiais du betoniniai paminklai. Ant vieno užrašyta: „Dievui ir Tėvynei. Pavasarininkai. 1.X.1935“. Aplink šį paminklą metalinė tvorelė. Ant kito paminklo teracinio pagrindo toks užrašas: „Mikalauskų šeimos Amžinos ramybės namai. 1942.V.23“. Šie žmonės, beveik visa gausi šeima, 1941–06–23 dieną savo namuose žuvo (sudeginti) nuo vokiškų interventų. Prie paminklo žydi gėlės. Antkapio nėra.
Šiose kapinaitėse auga daug medžių. Pietų pusėje du beržai, vidury dviem eilėm eglaitės, o aplink pakraščiais žaliuoja uosiai ir klevai. Berods 1970–aisiais sena medinė kapinių tvora buvo pakeista metaline, neaukšta tinklo tvorele.
Pietiniam laukų pakrašty, netoli Seiliūnų kaimo ežios, aukštoko kalno vakariniame šlaite, „guli išsitiesęs“, pailgas žemės gaubrelis. Tai Milastonių kaimo kapinaitės. Nei medžių, nei kitokių senovės liekanų čia nėra, tik viduryje stovi eilėje trys kryžiai. Nevienodo dydžio, visi skirtingi. Juos padirbo 1970 m. netoli nuo čia gyvenęs Milastonių kaimo gyventojas Kazys Jaruševičius. Ar jau tie ledynai galėjo šioje pašlaitėje taip taisyklingai suformuoti ir apdailinti tokį išvaizdų kalnelį – gūbrelį? Ar tik nebus čia senolių rankų darbo įdėta? Pagal čia gyvenančio Vito Ališausko pasakojimą, tai dar jo prosenelė minėjusi čia laidojant paskutinį žmogų. Tai turėtų būti apie 1860–uosius.
Šio kaimo ribose yra dar vienos kapinaitės. Tik jos jau ne kaimui priklausė, u anksčiau čia buvusiam Galerciškių dvarui. Seni žmonės mini, kad čia gyveno „grafas“. Bet jo pavardės niekas jau nebeprisimena. Šios kapinaitės prie pat Obelijos giraitės, ant aukšto, nelabai plataus kalnelio viršukalnės. Jokio kryžiaus ar paminklo nėra. Auga vienas storas medis.
Seimeniškių kapinės – tai jau kaimo vidury, prie pat centrinio vieškelio. Aplink graži lygumėlė, iš vienos pusės pieva. O kapinės – pailga aukštumėlė. Pačiam vidury stovi aukštas medinis kryžius ir keistai palinkusi stora, sena liepa. Tas kryžius iš pradžių stovėjo kitoje vietoje (prie kaimo kryžkelės). 1958 m. valdžia prisakė jį iš čia paimti. Tada žmonės perkėlė į kapines. Nors šios irgi prie kelio, bet kai neišsiryškino, kas jį perstatė, taip ir liko. Anoj kryžkelėj 1990 m. kaimo žmonės vėl pastatė naują kryžių.
Mociškėnų kapinės – vėlgi kaimo pietų pakrašty. Šalimai aukštas platus kalnas, o jo papėdėje, į vakarus, lygumėlė – laidojimo vieta. Čia irgi nėra jokio kryžiaus ar paminklo. Tik šlama vienas išlikęs Vlado Ribinsko pasodintas beržas.
Ant gražios aukštumėlės, jau prie pat kito vieškelio, nusidriekusio išilgai senos gyvenvietės, plyti Monkūnų kaimo kapinaitės. Nemažos jos, kaip ir pats kaimas, keturkampės. Yra įdubimų. Ilgą laiką čia stovėjo aukštas medinis kryžius. Dabar jis pakeistas metaliniu. Dar čia auga ir viena aukšta, nukarusiom keistom šakom pušis.
Įdomios ir Gudimiškių kaimo kapinaitės. Nors čia irgi jau jokio kryžiaus ir paminklo nėra.
Prie dabar jau asfaltuoto kelio Miroslavas Tolkūnai stūkso keturkampis, aukštokas kalnelis. Aplink statūs krantai. Iš šiaurinės pusės jis atrodo kaip pusė piliakalnio, nes čia krantas dar aukštesnis. Šiauriniame šlaite iškasta nemaža duobė. Pokario metais neatsakingi valsčiaus pareigūnai čia buvo pasiuntę ekskavatorių kasti žvyrą. Tik vietinių žmonių dėka šis darbas buvo nutrauktas.
Pirmosios Miroslavo parapijos kapinės yra šiaurinėje miestelio pusėje, prie pat Benderkos miškelio. Jie kažkodėl, matyt, tuometinio Bendrių dvaro savininko pono Skaržinsko valia, buvo įsteigti šiaurinėje kalnelio pusėje. Valingo būta pono – bažnyčia irgi jo lėšomis pastatyta. Kapinėse dar išlikus ir jo pastatyta nedidelė koplytėlė su rūsiu, giminės numirėliams laidoti. Ant marmuro lentelių yra lenkiški užrašai: kas, kada čia palaidota, ir kad ponas Skaržmskis buvo narys kažkokio T. K. Z. komiteto, buvusio Varšuvoje. Dešinėje koplytėlės pusėje – kito didiko kapavietė. Masyvus, akmeninis paminklas (kryžius nulūžęs), kampuose akmeniniai „nutekinti“ stulpeliai. Čia irgi lenkiškas užrašas „Tukallo Amoni 1830–1906“. Netoli nuo čia – kitas rudos spalvos akmeninis paminklas, kuriame jau lietuviškai užrašyta: „Kunigas Antanas Radzinskis. Magistras šventos Teologijos. Seinų seminarijos profesorius. Dziakonas ir Miroslavo parapijos Prabaščius. 1849–1903“. Šalia jo kitas panašus paminklas, tik viršuje Marijos statula. Čia vėl lenkiškai: „Juzef Gugezinski. Prezident Marijanov 1887. žyl lat 68“. Yra čia ir daugiau didingų paminklų įžymiems žmonėms, bet laikas daro savo. Užrašai ne visur įskaitomi. Kai visa šiaurinė kapinių kalnelio pusė buvo užimta, pasitaikė proga, kad buvo parduodamas šalia kapų žemės sklypas. Klebono paraginti žmonės sudėjo pinigų ir nupirko šį sklypą kapinėms. Kas nedėjo pinigų, neturėjo teisės čia pasilaidoti. Netrukus prasidėjo 1914 metų karas. Bendrių dvaro ponai pabėgo į užsienį. Tada jau Lietuvos valdžia paskyrė du hektarus dvaro žemės valdiškoms kapinėms, bet jau kitoj vietoj. Čia jau galėjo laidot, kas tik panorėjo. Taigi Miroslave dabar yra dvejos kapinės. Keitėsi valdžios, santvarkos – viskas nuėjo užmarštin. Dabar gali laidoti kur kas pageidauja.
Seniau žmonės nelabai stengėsi prižiūrėti kapus. Žinoma, ne visi vienodai. Kai kas pastatydavo ir koki nors nedidelį kryžių, bet dažniausiai sutaisydavo nedidelį kauburėlį, tas apaugdavo tankia žolele – ir viskas... O tie kauburėliai buvo išsimėtę be jokios tvarkos. Į Miroslavą 1943 m. atsikėlė kunigas A. Aleksandravičius. Jis organizavo žmones į talkas. Pamažu kauburėliai buvo „surikiuoti“ į eiles, padaryti praėjimo takai, atsirado gražesnis vaizdas. Dabar žmonės jau tvarkosi.
Už puskilometrio nuo miestelio dar yra žydų kapinės. Jos plyti šiaurinėj kalnelio pusėj. Trečdalis apaugęs nestorais, bet aukštais medžiais. Yra išlikusių (apie pusšimtis) akmeninių paminklų. Jų užrašai neįskaitomi. Dabar kapinės naujai aptvertos metalinio tinklo tvora, sutvarkyta aplinka viduje ir išorėje.
Rytiniam miestelio pakrašty yra ir senos vokiečių evangelikų kapinės. Pokario metais su panieka čia buvo užkasami rezistentai, prieš tai kelias dienas išgulėję gatvėj. Jokių kauburėlių jiems čia niekas nesupylė. Dabar šioje vietoje pastatytas kryžius.
Ir pabaigai apie natūralių laidotuvių papročius. Nuo seno čia buvo išlikęs nelabai geras paprotys: laidotuvių dalyvius vaišinti degtine. Tie „prisidažo“ ir, eidami namo, kartais dar ir dainušką užtraukia. Anokia čia linksmybė! Šermenys turi būti gedulo diena. Šnekėjo žmonės, kad taip negerai. Nereikėtų duoti tos degtinės. Bet niekas nesiryžo pradėti „naujoviškai“. Bijojo apkalbų. Permainos prasidėjo tada, kai į Miroslavą klebonauti 1978 m. atsikėlė kunigas Jonas Baranauskas. Kai atėjo pas jį žmogus susitarti dėl žmonos laidotuvių, jis kategoriškai anam pareiškė: – Susitarkim tvirtai. Jei nevaišinsi šermenų dalyvių degtine, tai Mišias ir kitus patarnavimus aš atliksiu dykai. Bet jai sužinosiu, kad nesilaikai žodžio, daugiau pas mane jokiais reikalais nesikreipk.
Žmogus sutiko. Ir kaip būtų keista, rodos, visi tik to ir telaukė. Visiems šitai patiko. Ir dabar nuo to laiko visos šermenys mūsų parapijoj apsieina be alkoholio. Prisibijo žmonės klebono, nes su giltine sutartis nesudaryta. Nežinai, kada ji tave ar šeimos narius pagriebs.
Jurgis BURDULIS
Kraštotyrininkas
„Alytaus Naujienos“ 1993–03–17 Nr41[7434]