Apie Antaną Rinkevičių (1920–2002)
Ar jūs žinote, kas tokie buvo jotvingiai? O legendą apie Balandę girdėjote? Senų senovėje Dainavos krašte gyvenusi graži mergina, kurią žmonės vadino Balande. Priešams užpuolus kraštą, žuvo visi jos artimieji. Ilgai Balandė sūriomis ašaromis laistė Nemuno krantą. Dievai jos pasigailėjo ir pavertė balande, o toje vietoje, kur ji raudojo, ištryško sūrusis šaltinis. Ir šiandien, daug amžių praslinkus, dažnai išgirsti prie šaltinio Balandės raudą. Žmonės tą šaltinį praminė Balandine.
Balandinė – tai mineralinio vandens versmės Balkasodžio kaime. Ne tik šis šaltinis – ir galiūnas Striminų ąžuolas, po savo šaknimis sunkiomis dienomis slėpęs pogrindinės kuopelės pašto dėžutę, ir lieknakamienė Tolkūnų eglė, darbininkiškų švenčių rytais supdavusi raudoną vėliavą viršūnėje, daugybė žilos senovės piliakalnių ir pilkapių Antano Rinkevičiaus prakalbinti atvėrė savo šimtametę paslaptį, prabilo apie mūsų protėvių gyvenimą ir darbus.
Šis žmogus kiekvieną penktadienį užsuka į redakciją paimti keletą naujų laikraščių. Visi apytikriai žino, kažką girdėję neva šis baltagalvis žmogus kažkokį muziejų tvarko, bet kur tas muziejus, kaip jis atrodo, žino tik retas kuris.
O iš tikrųjų jokio muziejaus ir nėra... Buvo tik šūsnis pirmųjų eksponatų – spaudoje paskelbti straipsniai apie kombinatą, istorinėmis tapusios nuotraukos, daugiatiražio laikraščio komplektai, kuriuos Antanas Rinkevičius kruopščiai rinko nuo pirmųjų savo darbo kombinate dienų. Buvo viskas sukrauta 809–tame kambaryje. Bet... kambarį remontavo, išnešiojo viską, kur pakliuvo.
Nelabai smagu žmogui, kad taip atsitiko, tačiau jis dar nenusimena: „Čia ne vieno žmogaus darbas. Reikia organizuoti kraštotyros būrelį, sudaryti aktyvą...“
Taip, Mašinų gamykla turi, Eksperimentinis namų statybos kombinatas turi savo muziejus, kodėl mes blogesni?
Kiekviena diena atneša naujų įvykių kraitį, kiekvienas jų – dabar atrodo lyg ir nereikšmingas – po daugelio metų taps istorine vertybe. Ir kiekviena diena, nueidama praeitin, blukina prisiminimą apie pirmuosius kombinato žingsnius, pirmuosius žmones, darbus.
Niekas Antano neprašė paimti tai, ko kiti nepastebi. Padėjėjų neatsirado, o pačiam ieškoti, tiesą pasakius, nelabai sekėsi: nueini, pakalbi, atrodo, susidomėjo, bet... kaip žmonės sako – per vieną įėjo, per kitą išėjo... Kraštotyra toks užsiėmimas – reikia ją mylėti, o ne mėgti.
Antaną Rinkevičių ši meilė lydi ilgus metus. Su ja apkeliauta beveik visa Lietuva – penkiatūkstantmetę istoriją pasakojo senųjų Šventosios gyventojų mediniai bučiai, pirmieji gintaro dirbiniai, senovės pagonių medinis dievukas...
„Ypač įspūdingi pilkapiai. Jūs žinot, kaip jie kasinėjami? — žmogus atjaunėja dešimčia metų! Gal iš neramaus džiaugsmo virpančiomis rankomis suranda tušinuką, popierių – žiūrėkite: pilkapiai paprastai būna neaukšti, ovalo formos. Juos nesunku atpažinti – kalvelės apdėtos akmenų vainikais. Pirmiausia reikia sužymėti visą plotą kvadratais, paskui vieną pusę pradedi skusti. Atsiminkite, ne kasti, bet skusti! Vėliau ir kastuvą ar skutiką tenka padėti į šalį ir darbuotis vien šepetukais, labai atsargiai..."
Taip, tūkstančiais metų saugotas paslaptis ne kiekvienam nori atskleisti akmenimis karūnuotos kalvos. Štai Dzirmiškių pilkapius Antanas Rinkevičius aptiko jau senokai, archeologai juos apžiūrėjo, suregistravo, bet kasinėti dar, matyt, ne laikas – viskas turi būti daroma tikslingai.
Dar daug gražių sumanymų brandina Antanas. O darbų ir rūpesčių kombinato priešgaisrinės apsaugos inžinieriaus poste taip pat netrūksta. Tik vakarais, kai kasdieniniai rūpesčiai nutolsta, jis mintimis sugrįžta į jaunystę, į Pupasodį. Yra toks kaimas Miroslavo apylinkėje. Kaimas, sako, kaip kaimas, tik gimtasis. Kiekvienas medis tenai – tarsi artimas draugas, kiekviena kalva – geras kaimynas, su kuriuo pasikalbėsi apie viską iš dūšios. Labai dažnai sugrįžta Antanas į Pupasodį. Ne tik mintimis. Sugrįžta baigti didelio darbo.
Nebe tas šiandien gimtasis kaimas. Sugriuvo varganos lūšnos, sukniubo senoji „aliejinyčia" – aliejaus spaustuvė, o ir daug daug šnekiųjų dzūkų, kurie mokėjo audros debesį nukreipti į šalį, tiek dainų sukūrę dainavo, jau po žeme. Tas dainas, legendas dar atmena jų vaikai, dar gyvi netolimos praeities – sunkių karo ir pokario metų liudininkai. Antanas rašo kaimo istoriją. Didžiulis darbas, labai reikalingas. Todėl dažnai sugrįžta į tas vietas. Dar kartą paklausyti artimos dzūkiškos šnektos, gal atsigerti sūraus ir gaivinančio vandens iš Balandinės versmės, gal pasisemti jėgos, stiprybės iš paties išsaugoto senolio Striminų ąžuolo.
O kombinato muziejus būtinai bus! Susiburs daugiau žmonių, padarys didelį darbą. Antanas Rinkevičius tuo tiki, nors kol kas vis dar vienas triūsia.
Bet... ir vienas lauke karys.
D.Paulauskaitė „Tekstilininkas“ Nr.5 1977–02–04
Mūsų kombinatas žengia dešimtuosius veiklos metus. Tai visai nedaug, atrodo. Tačiau kiek daug per šį laikotarpį nuveikta: ten, kur prieš dešimtmetį vešliai bujojo javai, dabar stovi viena didžiausių Alytaus pramonės įmonių – mūsų kombinatas. Daug žmonių dėjo pastangas, kad kombinatas, sukaupęs jėgas, pradėtų alsuoti pilnu pajėgumu.
Ir visa tai jau praeity. Tačiau kolektyvo nueitas kelias, pasiaukojantis žmonių triūsas, laimėjimai negali būti pamiršta. Neseniai „Tekstilininke" buvo išspausdintas straipsnis „Kad išliktų ateičiai", kuriame užsiminta apie kombinato muziejaus reikalingumą. Džiugu, kad kombinato administracija pritarė šiai minčiai, o Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos nariai aktyviai ėmėsi darbo.
Muziejuje kaupiama įvairi medžiaga, susijusi su kombinato istorija: fotonuotraukos, įvairūs dokumentai bei jų kopijos, atsiminimai, suvenyrai bei prizai, paskojantys apie sportininkų ir Saviveiklininkų pasiekimus ir kt. Žodžiu, muziejaus ekspozicijos turės įvairiapusiškai atspindėti kombinato kolektyvo gyvenimą.
Muziejaus taryba prašo visų kombinato dirbančiųjų, kurie turi kokių muziejinės vertės daiktų, perduoti juos kombinato istorijos „kraičiui“. Taip pat laukiame jūsų parašytų prisiminimų arba pasakojimų.
Kombinato muziejus kuriasi administracinio korpuso aštuntame aukšte, 807–tame kambaryje.
A. Rinkevičius
„Tekstilininkas“ 1977–03–25 Nr.11(80)