Embedded Files
Ir medžiai, ir žmonės turi likimą
Skaitydama „Alytaus naujienas“, radau aprašytą Pupasodžio kaimą. Mano seneliai ir mama gyveno Pupasodyje. Esu garbaus amžiaus moteris. Prisiminiau savo vaikystę ir lankymąsi pas senelius. Ką prisiminiau, noriu ir parašyti.
Pupasodyje gimė ir augo mano mama Marijona Nedzinskaitė. Kaime gyveno daug Nedzinskų, todėl šeimos turėjo pravardes. Šalia mano senelių gyveno Jonas Nedzinskas. Jį vadino Joneliu. Mano senelius Nedzinskus vadino Miškiniais, nes gyveno prie miško.
Dažnai su tėveliais ir broliu aplankydavom Pupasodžio senelius. Bėgdavom palakstyti po kiemą, Už sodo buvo sumesta didelė krūva akmenų, surinktų nuo dirvų. Prie akmenų krūvos augo keli šermukšnių medžiai. Kokį malonumą ir grožį pavasarį teikdavo jų balti, truputėlį gelsvi išsiskleidę žiedai. Tuo kvapu ir grožiu tiesiog svaigdavome.
Rudenį tie šermukšniai vėl viliodavo raudonom uogų kekėm.
Atvažiavę žiemą bėgdavome prie akmenų krūvos ir, užlipę ant jos, skindavom šermukšnių uogas. Žiemos šalčiai ištraukdavo iš jų kartumą. Mums jos būdavo tikras gardumynas. Prisiskindavome pilnas pintines. Vaišindavome visus, net ir kaimynus.
Šiais laikais uogos taip ilgai neužsibūtų. Jas nulestų „špokai“ ar kiti paukščiai. Tais laikais „špokų“ buvo daug mažiau, mat inkilų nedarydavo, jie perėdavo medžių drevėse.
Dar vienas pavasario malonumas – pabaliais pabraidžioti basiems. Prisiskindavau „lapūkų“ ir pindavau vainikus. Netoli sodybos buvo balaitė. Per ją permesta plati lenta. Ant jos moterys kultuvėm plakdavo audeklus ir kitokį žlugtą. Užsidėjus „lapūkų“ vainiką ant galvos ir džiaugdamasi, kad aš graži, užlėkiau ant lentos. Kojai paslydus, murktelėjau į vandenį. Gerai, kad pamatė dėde Pranas ir ištraukė gražuolę su vainiku. Mama liepė dėdei padėkoti. Mano galvoj susipynė džiaugsmas ir baimė, todėl nesupratau mamos išgąsčio ir akimirkos lemtingumo.
Viskas greit prabėgo. Nėra senelių, sodybos su akmenų krūva ir balaitės nėra. Nėra šermukšnių su pavasario žiedais ir raudonomis uogų kekėmis rudenį. Laiko tėkmės viskas išlyginta, užglaistyta. Tik prisiminimų iš mano atminties niekas neužlygino, neužglaistė.
Ir Miškinių nėra. Neliko nė vieno medelio, nė akmenėlio, kurie liudytų čia gyvenusią gražią ir darnią Nedzinskų šeimą.
Ir vėl grįžtu į praeitį. Sodyboj gyveno trys broliai: Mikutė, mano senelis, vyriausias – Tamošiukas ir Vincukas – jauniausias. Kiti du broliai ir sesuo buvo išėję iš namų. Jiems Mikutė išmokėjo dalis, pasogas – Tamošiuko dukterims: mano mamai ir tetai. Tamošiuko sūnui, mano dėdei Pranui, atidavė gaspadorystę. Nebuvo jokių ginčų, erzelynių – kuo gražiausiai. Kai pagalvoju, kas dedasi dabar...
Tas Mikutė buvo neženotas, raišas. Nežinau, ar iš prigimties, ar kitaip. Vincukas taip pat neženotas buvo. Jie vienas po kito atgulė Miroslavo kapinėse.
Per karą ir dėdė Pranas mirė. Po kiek laiko Prano vienintelis sūnus Juozas irgi iškeliavo Anapilin. Jau praslinkus trisdešimčiai metų, vienais metais vienas po kito mirė du Juozo sūnūs. Lyg girios ąžuolai. Nėra Miškinių, Nedzinskų... Žinau tik likusią Tamošiuko anūkę Onutę Novikienę. Ji gyvena Geištaruose.
M.MAŽEIKIENĖ
Užubalių kaimas
„Alytaus Naujienos“ 1977–11–22
Ir diena šiandieniniame Pupasodyje
Pasijutau taip, lyg būčiau atvažiavusi į savą kaimą. Nors tada, prieš 20 metų, tepagyvenau Pupasodyje ne visus metus. Vienos sodybos, linktelėjusios per kraigus, tūptelėjusios prie žemės, juostelėjusios, kitos - paplatėjusios, pasidavusios ir į šonus, ir į aukšti, tankesnės sodo obelų šakos ir nykutelės fermų griuvenos...
Pupasodis... Jau neberadau jame Bračiulio Marės, tos geraširdės, tvirtos aukštaūgės moters, kuri kitus mylėjo labiau už save. Būdavo, teturėdama tik miltų, užsinori išsikepti pyragų. Tada perbėgs dideliais žingsniais kelis kaimo kiemus, susiskolins kitų pyragui reikalingų produktų, iškeps geltonšonį išpurėlį, suraikys į gabalus ir vėl tekinom tuo pačiu maršrutu, tik šįkart su pyrago abišalėm...
Amžinojo poilsio vietoje atgulė ir kaimo siuvėja Ona Krunglevičienė, puošusi ir jauną, ir seną. Daugelio kiemų nuotakoms ji siuvusi vestuvių apdarus. Padėjusios jai ir dvi seserys. Varganuose jų namuose prieglobsti surasdavo mažiausiai 9 katės. Ir nors nebaramos laipiodavo, kur joms patinka, nė viena nuotaka nepasiskundė, kad parsinešta iš siuvėjos balta vestuvių suknia sutepta ar dėmėta.
Neaiškios kilmės „pilstukas“ Anapilin nuvedęs kelis jaunus šio kaimo žmones.
Pupasodis tada buvo ramus kaimas. Pasipiktinimas banga nuvilnydavo gyvenviete po kiekvieno, nors ir nekalto, jaunimo pokšto. Kad ir tuomet, kai po šokių kultūros namuose, ant šalia esančio parko tvenkinyje įkomponuotos nuogos undinės balto kūno tam tikroje vietoje pamatydavo užmestą juodžemio saują... Tada kaimiečiai dar mokėjo kartu švęsti, šokti, gerbti grožį ir ji saugoti.
Prisimindama turiningus ir linksmus renginius, literatūrinius vakarus, organizuotus kultūros namuose, stovinčiuose ant Tolkūnų ir Pupasodžio kaimų ribos, 27 metus bibliotekos vedėja dirbančios Onutės Šicienės, mūsų gidės po Pupasodį, paklausiau, kokias šventes dabar nori švęsti kaimo žmonės.
– Ir vaikams, ir tėvams kultūros centras – mokykla. Su grupe žmonių švenčiame Užgavėnes, Motinos dieną, Kalėdas. O jei apie kaimo kultūrą kalbėčiau spalvomis, tai šiam skirčiau juodą. Stipresni gyventojai iki kaklo pasinėrę savo trihektariuose ir tvartuose, pasiligoję vienišiai vakarus leidžia prie televizorių, laukdami užsieninių serialų. Kaimo žmonių interesai tuo ir pasibaigia, nors stengiamės pasibelsti į jų širdis, tariamės su bažnyčios vadovybe. Pati giedu Miroslavo bažnyčios chore, vis dar mėgstu vakarones, renginius. Myliu kaimo žmones, tad dažnam knygų nunešu į namus.
Dabar biblioteka, įsikūrusi Pupasodžio pagrindinės mokyklos patalpose, daugeliui vienintelė pramogų vieta. Ir šiemet vedėja užsakė 4 laikraščius ir 8 žurnalus. Ona Šicienė teigia, jog prenumeruojanti tai, ką skaitytojai mėgsta, nors mokyklos direktorius Stasys Sabaliauskas kartais pasierzina, kad beveik visi žurnalai – moteriški. Aktyviausi bibliotekos lankytojai – mokyklos auklėtiniai, tačiau, pasibaigus pamokoms, į biblioteką ateina ir nemažai aplinkinių kaimų gyventojų. (Iš viso bibliotekoje – 310 skaitytojų). Seniausia, bet gana dažna bibliotekos viešnia – Ona Meškelienė, jau įkopusi į devintos dešimties vidurį.
Ona Šicienė dažnai knygas pakeičia pensininkams Aldonai ir Kaziui Bucevičiams, Vitui Buikui, Jūratei Gulbinaitei...
Pupasodžio devynmetę mokyklą lanko 56 mokiniai, apie pusė jų – iš Pupasodžio kaimo. Pernai baigiamuosius egzaminus laikė 5 devintokai, tik du iš jų mokosi Miroslavo vidurinėje, kiti panoro išmokti amato. Šiemet šią mokyklą baigs dviem devintokais daugiau. Mokyklos direktorius Stasys Sabaliauskas sakė, kad mokinių gabumai vidutiniški. Stropių ir gabių auklėtinių yra nedaug. Prieš keletą metų iširus bendrovei ir daržinių bei fermų gaisrais vieniems su kitais atsiskaičius, daugelis gyventojų, negavę darbo, pradėjo mokytis gyventi iš savo ūkio. Pasak direktoriaus, tėvai atsipalaidavo, neragina vaikų siekti aukštesnių mokslų. Į mokinių tėvų susirinkimus paprastai ateina tik motinos.
Šiemet mokyklai turtingiau sutikti Kalėdas padėjo UAB „Rūtema“, įsikūrusi buvusiuose kultūros namuose, šalia anuomet garsaus „Dzūkijos legendos“ parko. Talkino ir kai kurių mokinių tėvai. O mokyklos direktoriui dar ir šiandien apmaudu, kad prieš kelerius metus subyrėjusios bendrovės nariai, paprašyti palikti mokyklai nors buvusių kultūros namų salės kėdes, jas išsidraskę išsinešiojo po savo kiemus. Mokyklos salė ir šiandien be kėdžių, o žemdirbių išsinešiotosios jau nereikalingos mėtosi prie sodybų.
Bibliotekos vedėja Onutė Šicienė pasigyrė, kad kaimas, turintis 227 suaugusius, 28 mokyklinio ir 8 ikimokyklinio amžiaus gyventojus – telefonizuotas. Keturis kartus per dieną pro Pupasodį iš Alytaus į Seirijus ir atgal pradarda autobusas, o užaugintų, nupenėtų galvijų nebereikia gabenti toli – jie parduodami UAB „Rūtema“, kurios kasoje tą pačią dieną pasiimami ir pinigai.
Bendrovės direktorius Vytautas Valatkevičius sako, jog įsteigtame mėsos perdirbimo ceche darbo suteikęs 16 kaimo žmonių. Jo manymu, kas norėjo dirbti, tie ir dirba. Be uždarbio liko panorę savo ūkelyje triūsti ir tie, kurie aptingo bet ką veikti.
O dėl parko? Visi gyventojai sutiko, leido šalia kurti mėsos perdirbimo cechą. Ir gamtosaugininkai nebuvo prieš.
– Manau, gyventojai patenkinti ir tuo, kad gali čia pat nusipirkti šviežių mėsos gaminių, – teigia bendrovės direktorius.
Užrašas „Gražiausia sodyba Obelijos kolūkyje“ dar ir šiandien žymi Aldonos ir Prano Karaškevičių namus. Tokių konkursų kaimas dabar neorganizuoja, bet ši sodyba net ir per viduržiemio atodrėkį žavi, nes ir seneliais tapę jos šeimininkai neapleido namų. Labai darbšti visa Karaškevičių giminė. Kaimo moterys su nuostaba prisimena, kaip šių sutuoktinių dukros Ramutė ir Aldona ravėdavo daržus ar grėbdavo šieną: pabaigs savo eilę, nė neatsikvėpusios kibs prie kaimynės normos. Spartesnių merginų visame kaime nebuvo. Ir girti jas moterys bijojusios, kad nuo skubos nepatruktų. Vyriausioji dukra Aldona sužavėjo pačių artimiausių kaimynų Jankauskų sūnų ir nutekėjo tik už dešimties metrų nuo namų. Su vyru augina 3 vaikus, abu dirba „Rūtemoje“. Sūnus Vitas ir dukra Ramutė su šeimomis gyvena Alytuje.
Onutė Šicienė palydėjo mus į Bronės ir Jono Vencevičių kiemą. Ūkininkas tuoj savo pasididžiavimą – lietuviškas baltąsias kiaules – parodė. Veislei kiaules pirkęs net iš Želsvelės (Marijampolės rajonas). Augina jų daug, nes, pasak Jono, tik pensininkai iš 2–3 kiaulių gali pragyventi. O jo 5 asmenų šeimyna jau prie didesnių priskiriama.
Aplankėme Pupasodyje ir seniausią kaimo gyventoją Praną Nedzinską. Jam sausio 1–ąją sukako 90 metų. Trobos, kurioje jis dabar gyvena, antrame gale buvo mokykla. Tačiau Pranas mokėsi lietuviškoje 4 skyrių pradžios mokykloje, veikusioje Jokūbo Biliaus namuose. Pasak senuko, tik jo vaikams pasisekę, jiems augant mokykla buvo namuose. Beveik visi 7 Nedzinsko vaikai baigė aukštuosius mokslus. Arčiausia tėviškės – sūnus Vladas – Pupasodžio mokyklos mokytojas. Pasak tėvo, jį nuo ūkio atbaidžiusi spardytis mėgusi karvė. Dabar senuko ūkis – tik dvi vištos. Neseniai, peilį išsigalandęs, ketino vieną pjauti, bet nebuvo kam padėti, tai apsiėjo ir be šviežienos. Šimtąją dešimtį pradėjęs Pranas Nedzinskas – dar vikrus seniokas. Jei diena saulėta, tai „Alytaus naujienas“ ir be akinių prie lango sėdėdamas paskaito. O vakarėjant įsijungia vaikų 90–mečio proga nupirktą ir laukia filmo apie Mariją.
– Suprantu, kad gyvenime taip nebūna, bet įdomu pažiūrėti, – teigia Pranas.
Ir dar lyg paslaptį išduoda, jog mitrus berniokas buvęs, daug mergaičių turėjęs, bet visą gyvenimą mylėjęs vieną žmoną, Biliūtę, parsivežtą iš gretimo Tolkūnų kaimo. Ne tik graži, bet ir turtinga nuotaka buvusi – 5 tūkstančius litų pasogos gavęs. Tiek pinigų retas kaime anuomet turėjęs.
Nepravažiavome pro Onos Meškelienės sodybą. Buvusi Zereckaitė, pirmoji iš Pupasodžio merginų, nepriklausomos Lietuvos metais baigė aukštąjį mokslą, grojo gitara, narstė įvairius rankdarbius. Dabar, kai liga sąnarius susuko, liko vienintelis malonumas – knygų skaitymas.
– Buvau Lietuvos karininko žmona, tad sovietiniais laikais ilgai vienoje vietoje negalėjau dirbti. Ir pirmininke, ir agronome dirbau, nors ir sunkūs pokario laikai buvo, man nieko blogo neatsitiko, – pasakoia Ona ir bibliotekos vedėjos Onos Šicienės klausia kodėl tik 3 romanus atnešusi. Juk jų moteriai užteks vos keletui dienų.
Ona Meškelienė, išnaršiusi visą Lietuvą, senatvės ramybei pasirinko gimtinę, kurioje nusipirko namelį, jį susitvarkė. O „Alytaus naujienų“ darbuotojus pakvietė į patį gražiausią kambarį, papuoštą dukros dailininkės drobėmis, į tą, kuriame priima tik kalėdojanti parapijos kleboną...
Kiekviena Pupasodžio kaimo sodyba saugo savo giminės paslaptis. Bet jei pasibelsi į ją su gerais ketinimais, būsi maloniai priimtas, pavaišintas. O jei dar tave lydės Ona Šicienė, išsipasakos, atvers
tada pupasodiškiai ir savo širdis. Tokie jau jie yra – atviraširdžiai ir dosnūs.
Pranas Nedzinskas Ona Šicienė
Aldona KUDZIENĖ
„Alytaus Naujienos“ 1997–01–24 Nr.16 (8371)
Zitos STANKEVIČIENĖS nuotraukos
Kairėje Nemuno pusėje įsikūrusiam Pupasodžio kaimui – 500 metų
Pupasodžio kaimas, įsikūręs tarp Nemuno ir didžiųjų Sūduvos ežerų esančios aukštumos rytiniame pakraštyje, nutolęs nuo Alytaus 13 kilometrų į pietryčius ir 4 kilometrus į vakarus nuo Nemuno. Gretimi kaimai: Mankūnai – vakaruose, Tolkūnai – šiaurėje, Žilvia – pietryčiuose. Pietuose kaimas ribojasi su Dzirmiškės miškais. Žemės paviršius pamažu leidžiasi į rytus ir šiaurę, j Nemuno ir jo intako Žembrės slėnius. Nuo kalnelių atsiveria gražūs vaizdai. Šiaurėje baltuoja Miroslavo bažnyčia, toliau – Likiškių kalvos su Alytaus naujuoju rajonu, rytuose – Anos šalies (užnemunės) aukštumos su mėlynuojančiomis giriomis ir kyšančiu Nemunaičio bažnyčios bokštu.
Pupasodis yra vienas iš seniausių kairėje Nemuno pusėje esančių kaimų. Kryžiuočių ordinas, XIII-XIV a. besiverždamas į baltų žemes, išnaikino čia gyvenančias jotvingių gentis ir kraštas tapo negyvenamas. Ilgainiui jis apaugo giria, besitęsiančia nuo Nemuno iki Prūsijos. Po Žalgirio mūšio, kada ordinas buvo nepavojingas, XV amžiuje šios girios pakraščiuose, dažniausiai arčiau Nemuno, pradėjo kurtis žemdirbiai. Broniaus Kviklio parengtame veikale „Mūsų Lietuva“ rašoma, kad prieš 500 metų įkurti Metelių ir Obelijos dvarai, Pupasodžio, Balkasodžio, Mankūnų, Seiminiškių, Tolkūnų, Vozbūčių kaimai, priklausę Nemunaičio seniūnijai. Tad galime tvirtinti, kad Pupasodžiui ir aplinkiniams kaimams yra 500 metų. 1547–1560 metais karaliaus matininkai nustatė sienas dvarams, kaimams ir valakininkams. Pupasodis ir kiti aplinkiniai kaimai ilgą laiką priklausė Nemunaičio parapijai. Todėl ir kaimo žmonių kalba artima Nemunaičio apylinkių tarmei. Po Lenkijos – Lietuvos valstybės žlugimo 1795 metais Sūduva atiteko Prūsijai. Nemunu ėjo valstybinė siena. Kaimai buvo atskirti nuo Nemunaičio parapijos ir 1802 m. prijungti prie Miroslavo parapijos. Maždaug nuo to laiko mirusieji nebuvo laidojami kaimo kapinėse, o nešami į Miroslavo parapijos bendrus kapus.
Prūsijos valdžia įvedinėjo savo įstatymus ir tvarką. 1797 m. sukurta Seirijų ekonomija, jai priklausė 9 dvarai su 58 kaimais. Ekonomijai priklausė Obelijos dvaras su 10 kaimų, taip pat ir Pupasodis. Valstiečiai Obelijos dvarui turėjo atlikti baudžiavą, kuri pagal Napoleono kodeksą panaikinta 1807 m.
XIX a. pirmoje pusėje įvykdyta žemės reforma. Iki tol kaimo žemė buvo suskirstyta rėžiais. Reformos metu per 500 ha ploto esanti kaimo žemė buvo padalinta į dvi pagrindines dalis, o šios suskirstytos į sklypus, vadinamus kolonijomis. Skersai per šių sklypų vidurį ėjo keliai, prie kurių buvo statomos naujos sodybos. Vakarinėje kaimo dalyje buvo 9 kolonijos, rytinėje - 11. Dvidešimt pirmoji, vadinamoji „saldacka“ kolonija, buvo padalinta į vienuolika sklypų, skirtų caro kariuomenėje atitarnavusiems kariams. Jiems prigijo kampinykų vardas. Čia buvo pati prasčiausia kaimo žemė. Kolonijos dydis 20.2 ha. Jos buvo padalintos į tris vadinamuosius paliedkus: rugių, vasarojaus ir pūdymo. Visi savininkai turėjo laikytis šios sistemos, kad netrukdytų vieni kitiems. Po reformos pasikeitė kaimo struktūros dalys ir pavadinimai: Sodžius, Ana linija, Mangarotas, Kampinykai ir Varstociškė. Pietvakariniame Pupasodžio kaimo kampe, tarp Mankūnų ir Dzirmiškės miško, buvo 90 margų Varstociškės palivarkas. Jo savininkas Kalėda 1884 m. žemę išpardavė sklypais. Juos nupirko 8 pirkėjai. Čia atsirado 4 naujos sodybos. Ilgainiui žemės sklypų struktūra keitėsi: vieni pardavė, kiti pirko, broliai tarp savęs dalijosi, žemės valdos smulkėjo. Prieš kolektyvizaciją kaime buvo 63 sodybos.
Kaime yra ir keletas kultūros paminklų. Pupasodžio, dar kitaip vadinamas Žilvios piliakalniu, yra rytiniame kaimo pakraštyje, Žilvios upelio kairiajame krante. Tai respublikinės reikšmės archeologijos paminklas. Kaip rašoma enciklopedijoje, piliakalnis naudotas mūsų eros pirmajame tūkstantmetyje ir antrojo tūkstantmečio pradžioje. Jo šlaitai nuo upelio pusės statūs, 12 m aukščio. Piliakalnio aikštelė beveik keturkampė, 35 m ilgio ir apie 20 m pločio. Galuose yra išlikę pylimai. Aikštelėje yra 0,8 m storio kultūrinis sluoksnis. Piliakalnio šiaurės pašlaitėje yra senovės gyvenvietės liekanų. Rasta lipdytinės lygiu ir grublėtu paviršiumi, žiestosios keramikos. Kaimo senovę mena trys kapinynai. Seniausias yra Bilių žemėje, ant nedidelės kalvelės. 1983 m. archeologinė ekspedicija, vadovaujama Eugenijaus Svetiko, atliko žvalgomojo pobūdžio kasinėjimus. Nustatyta, kad tai XVII amžiaus senkapis. Antrasis, vėlyvesnis, kapinynas yra Monkelio sklype, o trečiasis – prie Bubelio sodybos. Pastarajame dar buvo laidojama XIX a. pirmoje pusėje. Dzirmiškės miško 35–ojo kvartalo pakraštyje (apie 300 m nuo Urbono sodybos) yra išlikę 1863 m. sukilėlių stovyklos liekanos – duobė, kurioje buvo įrengta kalvė. Vaizdingoje vietoje, tarp Pupasodžio ir Tolkūnų kaimų, panaudojant esantį reljefą ir miškelį, kolūkio pirmininkai Antanas Gražulis pradėjo, o Pranas Sasnauskas užbaigė įrengti puikų parką „Dainavos legenda“. Jame stovi 7 Ipolito Užkurnio sukurtos skulptūros, kuriose atpažįstame Vincą Krėvę ir jo raštų personažus.
Cariniais laikais artimiausia rusiška mokykla veikė Miroslave. Bet gyventojai savo vaikus vengė į ją leisti. Kaimuose pradėjo kurtis slaptos lietuviškos daraktorinės mokyklos. Nors caro valdžia draudė, bet jos veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Daraktoriavo daugiau apsišvietę vietos gyventojai. Pupasodyje ir kituose kaimuose Adomas Rinkevičius ilgus metus mokė lietuviško rašto, aritmetikos, gamtos, istorijos ir astronomijos mokslų. Kartą Vankiškių kaime slaptą mokyklą užtiko žandarai. Suėmė namų šeimininką, daraktorių Adomą Rinkevičių, vaikų tėvus. Trejus metus buvo sprendžiama byla, bet Bendrių dvarininkui Skaržinskui pavyko papirkti carinius valdininkus ir išvengti tremties. Laimingesnis atsitikimas įvyko Pupasodyje. Bemokant vaikus pas Praną Nedzinską, atjojo žandarai. Nedzinskienė spėjo knygas pakišti po sijonu. Vaikai pro kitas duris išbėgo į lauką, o daraktorius Ignas Monkelis pradėjo tašyti klumpes...
Panaikinus spaudos draudimą, Pupasodyje daraktoriavo minėtas Ignas Monkelis ir Juozas Ambrulevičius. Tokiu būdu dauguma kaimo gyventojų buvo šiek tiek raštingi arba bent mokėjo skaityti.
Didžiojo karo metu, rusų armijai besitraukiant iš Lietuvos, pasitraukė ir rusų mokytojai. Iširo rusiškų mokyklų tinklas. Vokiečių okupacinė valdžia leido steigti mokyklas ir dėstyti gimtąja kalba. Visoms mokykloms privalomas dalykas buvo vokiečių kalba. Kaimo gyventojai su prašymu kreipėsi į valdžią. 1916 m. Pupasodyje buvo įsteigta lietuviška 4 skyrių pradžios mokykla. Šiemet jai sukanka 80 metų. Mokykla įsikūrė Jokūbo Biliaus namuose. Ją lankė Pupasodžio, Dzirmiškių ir Tolkūnų kaimo vaikai. Pirmasis mokytojas buvo Urbonas, kilęs iš Varnagirių kaimo, vėliau dirbo mokytojas Stankevičius. Atsirado ir siekiančiųjų aukštesniojo mokslo. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu mokslus buvo baigę mokytojas Juozas Bilius, kunigas Vladas Bilius, žurnalistas Pranas Rinkevičius, agronome Ona Zereckaitė, liaudies skulptorius Antanas Ambrulevicius, paminklų tremties ir rezistencijos aukoms Alytuje autorius.
Po kelių metų Biliui atsakius mokyklą laikyti ir kaime neatradus tinkamų patalpų, mokykla nustojo veikusi. Ji atkurta 1933 m. gruodžio 11 dieną, įsikūrė Antano Straigio namuose ir vadinosi Volungių pradinės mokyklos trečiuoju komplektu. Iki 1944 m. dirbo daug puikių mokytojų. Tuomet juntamas kultūrinio kaimo gyvenimo pakilimas: susiorganizavo Šaulių būrys, buvo rengiami viešieji vakarai su vaidinimais, Kalėdų eglutės, paskaitos ir kiti renginiai. 1944 m. grįžtant karo audrai, kaimas buvo sudegintas, sudegė ir mokykla su visu inventoriumi ir mokytojų gyvenamuoju namu. Tik po dviejų metų mokykla vėl pradėjo veikti. 1954 m. pradinė mokykla perorganizuota į septynmetę. Tačiau mokykla neturėjo patalpų, klasės buvo išsimėčiusios penkiose kaimo pirkiose. Vargo mokytojai, pertraukų metu bėgiodami iš vienos sodybos į kitą. Tik 1963 m. pastatyta dabartinė tipinė dviejų aukštų mokykla. Mokyklos istoriją trumpai galima išdėstyti taip: iki 1916 m. – daraktorinė, 1916–1954 – pradinė, 1954–1961 – septynmetė, 1961–1995 - aštuonmetė, nuo 1995 m. – pagrindinė. Mokykla pastatyta toje vietoje, kur senovėje stovėjo kaimo karčema. Gyventojų skaičius kito taip: 1886 m. – 504,1923 m. – 354, 1959 m. – 339, 1970 m. – 359 ir 1971 m. – 306. Senovėje šeimos buvo gausios. Tai matyti iš 1886 m. gyventojų surašymo. Daug kas iš kaimo emigravo į Ameriką ir kitus kraštus.
Kaimas – turėjo savų kalvių, statybininkų, stalių, siuvėjų, batsiuvių, audėjų ir kitų amatininkų. Savi muzikantai vestuvėse ir vakarėliuose grodavo, savi giesmininkai į kapus palydėdavo. Kaimo bernai po dienos darbų, tyliais vasaros vakarais susirinkę į vieną vietą, uždainuodavo taip, kad net kituose kaimuose girdėti buvo, o merginos langus atsidariusios klausydavosi.
Gyvenimas pasikeitė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Vokiečių okupacijos metu reikėjo atiduoti įvairias duokles, atlikti darbo prievoles, saugotis nuo mobilizacijos. Vokiečiai nušovė Adomą Jasiulevičių. Buvo pagauti Kazys Ambrulevičius, Antanas Monkeliūnas ir Juozas Pavasaris, jie išvežti darbams į Vokietiją. Sugrįžo tik karui pasibaigus. Patekę į vokiečių armiją, žuvo Vladas Brindza ir Pranas Šerkšnas.
Karo audrai grįžtant iš rytų, kaimą ištiko tikra tragedija. 1944 m. liepos mėnesį fronto linija ėjo per vidurį kaimo. Dvi savaites vyko mūšis: kaleno kulkosvaidžiai ir automatai, sproginėjo granatos, artilerijos sviediniai ir aviacijos bombos, degė pastatai. Kaime sudegė 39 gyvenamieji namai, 37 tvartai, 39 kluonai, 13 svirnų. 34 sodybose neliko nė vieno pastato. Likę pastatai apardyti, be langų, išlupinėtos durys, lubos, sienojai - jie panaudoti apkasams ir bunkeriams statyti. Karinės technikos ištrypti javai. Žuvo Vaikšnoras, Antanas Kelminskas ir jo sūnus Juozas. Žmonės išsibėgiojo, pasitraukė toliau nuo fronto linijos, vokiečiai juos varė Vokietijos link. Sugrįžę nerado gyvulių, pastogės, nebuvo kur prisiglausti, trūko maisto. Nuo paliktų sprogmenų žuvo Antanas Rusinas ir Pranas Monkelis.
Reikėjo kurti gyvenimą iš naujo, ruošti statybinę medžiagą, nes miško tuo metu niekas nesaugojo. Tačiau arklių buvo likę mažai. Vyrai slapstėsi nuo mobilizacijos. Per prasidėjusi vyrų gaudymą nušautas Vladas Janavičius. Vis dėlto gruodžio pabaigoje 14 vyrų buvo mobilizuoti. Kariuomenėje žuvo Vladas Vaikšnoras.
Nebuvo ramybės ir karui pasibaigus. Vyko nuolatinis NKVD ir stribų siautėjimas, grobstymas, areštai... Naktimis ramybės neduodavo partizanai. Nuo jų rankos žuvo Marytė Bardzilauskaitė, Vladas Gavėnas, Antanas Monkeliūnas, jo sūnus Juozas, Juozas Pavasaris, Valentas Urbonas ir Jono Monkelio 4 asmenų šeima. Bolševikų kalėjimuose mirė Vincas ir Pranas Ambrulevičiai, Juozas Baikauskas, Juozas Kizelis ir Petras Valacka. Karo ir pokario laikotarpiu žuvo 25 kaimo žmonės. Kazio Ambrulevičiaus šeima buvo ištremta į Sibirą. Pelecko ir Biliaus šeimoms pavyko išsislapstyti, jie tremties išvengė.
Vėliau daug jaunimo išvyko į miestus mokytis ir ten pasiliko. Pupasodis tapo „Pažangos“ kolūkio centrine gyvenviete. Atsikėlė naujų gyventojų. Šiuo metu kaime yra 88 gyvenamieji namai. Tačiau gyventojų skaičius labai sumažėjo. Kaimas sensta.
Antanas RINKEVIČIUS
„Alytaus Naujienos“ 1997–01–23 Nr.15 (8370)
Iš amžių glūdumos
Nuo 1981 m. kraštotyros muziejus kasmet rengia archeologines ekspedicijas: stacionarines, kada dirbama viename objekte arba vietovėje, ir žvalgomąsias, kurių metu ieškoma archeologijos paminklų, tiriami spėjami objektai.
1983 metų vasarą atlikome žvalgomojo pobūdžio kasinėjimus Simno apylinkės archeologijos paminkluose Ir Alovės miestelio senkapyje. Ekspedicijoje dirbo miesto pionierių namų archeologijos būrelio nariai ir 2–osios vidurinės mokyklos IX–X klasių berniukai.
Prieš pradedant ekspediciją atsirado nenumatytas darbas Kalesnykų XVII–XVIII a. senkapyje „Artojo" kolūkyje, statant naujus gyvenamuosius namus, buvo numatyta nutiesti vandentiekio trasą iš bokšto, esančio senkapio teritorijoje. Čia buvo ištirtas 80 kv. m plotas, kuriame aptikta 18 kapų. Po to kasinėjome Ponkiškių, Skovagalių, Giluičių senkapiuose. Visiškai atsitiktinai aptikome nežinomo Giluičių I senkapio liekanas. Kalvoje, esančioje prie geležinkelio Alytus – Kapsukas (Marijampolė), buvo nustumtas žemės paviršius, matėsi žmonių kaulai. Čia aptikome XVII a. pradžios „siuvėjo" kapą. Miręs vyras buvo palaidotas su savo darbo įrankiais – geležinėmis dvinarėmis žirklėmis ir peiliu medinėmis kriaunomis. Siuvėjo, matyt, būta pasiturinčio, nes kape radome septynis Zigmanto III Vazos (1587–1632 m.) šilingus.
Tame pat Giluičių kaime yra gražus piliakalnis, kurio vakarinėje pusėje būta senovinės gyvenvietės. Čia ištyrėme 65 kv. m nuo 30 iki 140 cm storio kultūrinį sluoksnį. Radome apie 300 keramikos fragmentų grublėtu ir gludintu paviršiumi. Radiniai datuojami I mūsų eros tūkstantmečiu.
Didžiausios archeologinės viltys buvo siejamos su Aleknonių – Radastų kapinynu, esančiu „Atžalyno" kolūkio teritorijoje. 1970 m. kraštotyros muziejaus direktorius H. Lizdenis ardomoje kalvoje, buvusioje apie 1,6 km į pietus nuo Žuvinto ežero, aptiko ir ištyrė du IV–V mūsų eros amžių kapus, kuriuose rado puikių to meto papuošalų: 2 žalvarinius antkaklius šaukštiniais galais, 2 juostines apyrankes, 2 žiedinius antsmilkinius ir lankinę sagę. Mes kasinėjome kitą kalvą, esančią apie 300 m į šiaurę nuo tyrinėtosios vietos.
Ištyrėme 150 kv. m plotą. Pačios kalvos viduryje 55 cm gylyje atsidengė 90 cm skersmens apskritimo formos kapo duobė, kuri buvo pripildyta medžio anglių ir lipdytinės keramikos. Apie 100 cm gylyje atsidengė apdegusi mirusiojo kaukolė. Prisiminėme, kad nuo VI a. pradžios Lietuvos istorijoje įsigalėjo paprotys mirusiuosius laidoti sudegintus. Dažniausiai buvo laidojamos iš laužavietės atneštos sudegusių kaulų liekanos ir išlikusios įkapės. Šis kapas Lietuvos archeologijoje ypatingas, kadangi pirmą kartą aptikta iš sudeginto mirusiojo palaikų išlikusi kaukolė, kuri yra labai svarbus antropologijos šaltinis. Archeologams tai didelė mįslė. Be šio kapo, ištirtame plote aptiktos 7 įvairaus dydžio ir gylio laužavietės. Keliose iš jų rasta keramikos fragmentų.
Iš Simno apylinkės ekspedicija persikėlė dirbti į Alovę. 1977 m. iŠ Alovės gyventojo S. Petrausko buvo gautas geležinis plačiaašmenis pentinis kirvis (XIV–XV a), kuris buvo rastas statant gyvenamąjį namą. Kasinėjome kalvos dalį, esančią šiaurinėje kelio Alovė – Akalyčia pusėje. Ištirtame 300 kv. m plote aptikome 1888 m. E. Volterio kasinėto senkapio liekanas. Archeologinėje literatūroje dažnai minimas Alovės senkapis, tačiau buvo nežinoma jo vieta, nes K. Volteris nepaliko išsamių dienoraščių ir kasinėjimų brėžinių. Taigi mes ištyrėme jau kasinėtą senkapį. Visgi tarp ištirtų ir sukastų atskiromis krūvelėmis žmonių kaulų aptikome dar vieną šios ekspedicijos radinį – Žygimanto Senojo XVI a. ketvirtame dešimtmetyje kaldintą Elbliongo miesto (Prūsija) šilingą. Vienoje monetos pusėje – prūsiškas erelis, o kitoje – Elbliongo miesto herbas. Lietuvos TSR muziejų fonduose šiuo metu nėra kitos tokios monetos. Pagal numizmatinius katalogus, tai reta moneta, turinti didelę muziejinę ir materialinę vertę.
Žvalgomojo pobūdžio kasinėjimai buvo atlikti ir šalia Alovės esančiame Akalyčios kapinyne. Nustatėme, kad tai vėlyvas – XVIII–XX a. pradžios senkapis.
Baigę planinius darbus, persikėlėme į Miroslavo apylinkę, kasinėjome Dirmiškių pilkapyną, Pupasodžio XVII a. ir Mankūnų XVII–XVIII a. senkapius. Ekspedicija dirbo keturių kolūkių teritorijose, didžiausio darbymečio kaime metu, tačiau visų šių ūkių gyventojai suteikė mums reikalingą paramą.
Eugenijus SVETIKAS
Ekspedicijos viršininkas, kraštotyros muziejaus jaunesnysis mokslinis bendradarbis
„Komunistinis rytojus“ 1984–04–19 Nr.48(5737)
Page updated
Google Sites
Report abuse