Miroslavas
Toli toli girdisi Miroslavo bažnyčios varpų skambesys. Dar iš toliau matosi jos aukšti bokštai, tarsi kviečiantys tave, iš kur bekeliautum – ar nuo Šventežerio, ar nuo Daugų, ar Simno. Vis vilios ir šauks.
Miroslavas amžiumi negali prilygti kaimynams: Simnui, Seirijams ar Nemunaičiui, kurie gyvuoja jau beveik po penkis šimtmečius. Kitąmet Miroslavas švęs 250 metų jubiliejų, kai buvo įkurta parapija, – tuo jis pralenkia kitus kaimynus – Krikštonis ir Santaiką (čia parapijos kūrėsi tik XX amžiaus trečiame dešimtmetyje). Ir net už Antrojo Alytaus parapiją vyresnė 53 metais. XVIII amžiaus pradžioje prie Bendrių dvaro, Slabados kaimelyje, buvo pastatyta nedidelė koplyčia, kurią aptarnavo Pirmojo Alytaus kunigas. Koplyčią globojo Bendrių dvaro savininkai. Net kaimelį pagal pono valią imta vadinti nebe Slabada, o pono vardu – Miroslavas.
1744 m. Vilniaus sinodas nusiatinėjo parapijų ribas. Tada ir įkurta Miroslavo parapija. Jai priskirti aštuoni kaimai: Verebiejai, Navinykai, Maštalieriai, Krokininkai, Krekštėnai, Peršėkininkai, Aiesnykai ir Angininkai (dabartinio Krokialaukio apylinkės). Prie bažnyčios tada gyveno kun. Motiejus Chorodovskis. Metrikai pradėta rašyti 1746 m. Kaimai, buvę prie pat Miroslavo, priskirti Nemunaičio parapijai.
1759 m., Vilniaus vyskupo nurodymu, minėti aštuoni kaimai iš Miroslavo parapijos atimami ir priskiriami naujai susikūrusiai Krokialaukio. Miroslavui atitenka (daugiausiai ką tik susikūrę) Dapkiškių dvaras ir šie kaimai: Cigoniškis, Zizėnai, LaukinČiai, Burbiškis, Pacevičiai, Pošnia, Varanauskas, Sapaciškė, Remeikiai. Iš Pirmojo Alytaus parapijos priskirti penki dvarai – Bendrės, Geištarai, Ivankavas, Vava, Kurciniškiai ir kaimai: Balkūnai, Gudeliai, Vardą, Manciūnai, Talokiai. Taip pat ir Milastonys, Mankūnai, Mociškėnai, Semeniškiai ir Obelijos dvaras, iki tol priklausę Nemunaičio parapijai.
1763 m. Bendrių dvaro savininkai Antanas ir Teresė Važinskai savo lėšomis pastatė Miroslave medinę bažnyčią ir parkvietė čia vienuolius marijonus, gausiai juos aprūpindami. 1769 m. vasario 1 d. Trakų dekanas, Punios klebonas Jurgis Huščia iškilmingai įvesdino marijonus į Miroslavo bažnyčią. Bendrių savininkai pastatė ir medinį vienuolyną.
Antanas ir Teresė Važinskai, užrašydami savo turtą Miroslavo vienuolynui, nustatė sąlygas, kad čia gyventų 6 kunigai, kurie buvo įpareigoti atlaikyti už geradarių sielas nurodytą skaičių šv. Mišių. Vienuoliai marijonai uoliai pildė šiuos įsaistymus, kol buvo panaikintas vienuolynas...
Pirmasis vienuolyno vyresnysis – Adrijanas Ignatauskas. Klebonus, pamokslininkas ir ekonomus rinkdavo iš vienuolių. Vienuolyne maždaug ir buvo toks skaičius kunigų, kaip reikalavo jo steigėjai: penki - šeši, kartais aštuoni. Po Žečpospolitos padalinimo 1795 m. Lietuvos Užnemunė atiteko Prūsijai, todėl Nemunaičio parapijos kaimai, buvę kairėje Nemuno pusėje, – tai Nemunaičiai. Dzirmiškės, Tolkūnai, Pupasodžiai, Balkasodis, Vozbučiai, Narūnai, Maivydai, Neciūnai, Roičiai, Raskovčizna –1802 m. priskirti Miroslavo parapijai, o pats Miroslavas – Vygrių, vėliau Seinų vyskupijai. Prūsų valdžia neuždarė marijonų vienuolyno, bet nepagailėjo įvairių suvaržymų. 1812 m. vienuolyne gyveno šeši kunigai ir vienas brolis... 1835 m. žaibas sudegino Važinskų statytą bažnyčią. Tada pastatyta laikinoji sopa, kurioje 12 metų laikytos pamaldos. 1847 m. už gyventojų aukas ir valdžios lėšas išaugo graži dvibokštė mūro bažnyčia, maždaug tuo laiku – ir mūro vienuolynas. Vienuoliai visada turėjo mokyklą, kurioje dėstė lenkiškai, todėl apylinkės žmonės sulenkėjo. Nors bažnyčioje nuo seno pamokslai buvo sakomi lietuviški, bet čia vyravo lenkiška dvasia. 1863 m. prasidėjus sukilimui, Miroslavo marijonai aktyviai įsijungė į jį: patys rėmė sukilėlius ir ragino žmones padėti. Kunigas Vincas Grinevičius prisaikdino tris valstiečius, stojančius į sukilėlių eiles, ir bažnyčioje pasakė sukilimą remiantį pamokslą. Už tai jį suėmė ir ištrėmė į Sibirą. Tolesnis šio kunigo likimas nežinomas.
Caro įsakymu Miroslavo vienuolynas buvo panaikintas. 1866 m. balandžio 13 d. iš Seinų atvyko kuopa rusų kareivių, į du vežimus sukrovė vienuolių mantą ir susodino šešis vienuolius. Išlydėti vienuolių prisirinko pilnas miestelis žmonių, –visur triukšmas, kalbos, spūstis. Kareiviai turėjo stropiai žiūrėti, kad nekiltų neramumai. Vienuolius su jų manta kareiviai nuvežė per Aniškį, Krokialaukį, Gudelius, Ilgliškį, Javaravą į Marijampolę, marijonų vienuolyną, kur buvo surinkti marijonai ir iš kitų vienuolynų. Miroslavo klebonu paskirtas Kalvarijos vikaras Vincentas Latvinskas, vikarais buvo marijonai Tomas Gegužinskas ir Mikalojus Volungevičius. Taip pasibaigė beveik šimtmetį trukęs marijonų šeimininkavimas Miroslavo parapijoje. Nors parapiją jie tvarkė gerai, bet paliko gerokai sulenkintą. Klebonas V. Latvinskas, su vikarais buvusiais marijonais, greičiausiai laikėsi marijonų tvarkos, bet, 1875 m. čia paskyrus kunigus pasauliečius, papūtė nauji vėjai... Ypač daug pasidarbavo kunigas A. Kudirka, kuris čia uoliai platino lietuvišką spaudą, vežė ją iš Ūdrijos. 1888 m. balandžio pradžioje miršta kunigas A. Kudirka, o po kelių dienų ir klebonas V. Latvinskas. Abu palaidoti kapinėse prie Benderkos miškelio, jiems pastatyti paminklai.
Į Miroslavą klebonu skiriamas Leipalingio vikaras Simonas Račiūnas, uolus lietuvybės gaivintojas Dzūkijos bažnyčiose. Pažinęs esamą padėtį, jis griebėsi darbo, bet tai nepatiko Bendrių dvaro savininkams ir kai kurių kaimų šlėktoms, kurie pradėjo akciją prieš kun. S.Račiūną, norėdami jį iš Miroslavo iškelti. 1891 m. S.Račiūnas skiriamas Krokialaukio klebonu, o į Miroslavą atvyksta kunigas Antanas Radžiūnas (Radzinskas) iš Krokialaukio. Tai buvo iškili asmenybė: Seinų kunigų seminarijos profesorius, turėjęs šv. teologijos magistro laipsnį, tapęs Miroslavo klebonu, buvo ir Seinų dekanato dekanu. Uolus kunigas, guvaus proto ir ūkiškų gabumų žmogus, jis suprato, kad lenkiškumas Miroslave išgyvena saulėlydį, o lietuvių reikalavimai – teisėti ir jų laimėjimas užtikrintas. 1895 m. kun. A.Radžiūno rūpesčiu Miroslavo bažnyčiai pristatomos koplyčios, pailginama presbiterija, pakeičiamos bokštų viršūnės, jų forma, viduje pastatomi didingi altoriai su gražiais paveikslais, Varšuvoje nuperkamos gražios stacijos (su lenkiškais parašais), o senosios parduodamos Gudelių bažnyčiai. Miroslavo bažnyčia - padidinta, suremontuota ir išpuošta – sušvyti didingu grožiu. Tuo metu kai klebonas A Radžiūnas rūpinasi bažnyčios perstatinėjimu, vikaras Lukas Staugotis ir Juozas Karužas varo plačią lietuvybės vagą tarp miroslaviečių. Jų darbas duoda gražių vaisių: lenkiškumo židiniai po truputį blėsta, bet dar daug laiko reikės, kad visai išnyktų. Kun. A Radžiūnas susirgo, reikėjo operuoti, todėl išvažiavo į Varšuvą gydytis, bet kelyje – Varėnoje – mirė. Tai buvo 1903 m. gegužės 9 dieną. Parvežė jį į Miroslavą karste ir palaidojo tose pačiose kapinėse prie Benderkos miškelio, pastatė gražų paminklą su nuotrauka, įrašu.
Miroslavas gauna kleboną Baltramiejų Smolenską. Kadangi bažnyčia jau buvo sutvarkyta, šis imasi klebonijos: celes pertvarko į erdvius kambarius, atsodina sodą, išsivalo tvenkinius, įrengia gėlynus, pastato mūrinę špitolę, laisvalaikiu domėjosi menu, numizmatika, turėjo nemažą rinkinį senovinių pinigų, medalių, paveikslų, albumų.
Ilgai Miroslave vikaru dirbo kunigas Kazimieras Stankaitis. Miroslaviečiai jį labai pamilo, todėl, kai jis buvo keliamas į Seinus, jie dėjo pastangas, kad K. Stankaitis būtų paliktas Miroslave. Tuo reikalu delegacija važinėjo į Seinus pas vyskupą, bet prašymas nebuvo išklausytas. Nurodyta, kad jų vikaras paaukštinamas, nes to užsitarnavo. 1911 m. Miroslavas gavo vikarą Juozą Lelešių, kuriam buvo lemta čia nugyventi ilgą laiką. Ramų Miroslavo parapijos gyvenimą, kaip ir viso krašto, sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Iš Miroslavo bažnyčios bokštų gerai matėsi Alytaus kariniai įrengimai, todėl rusai atsitraukdami susprogdino bokštus, o pačią bažnyčią sudegino. Taip per kelias akimirkas buvo sunaikinta graži Miroslavo bažnyčia, –miroslaviečių pasididžiavimas ir visos apylinkės puošmena. Klebonas B.Smolenskas karo metu pasitraukė į Rusijos gilumą. Visi parapijos rūpesčiai užgulė ant vikaro Juozo Lelešiaus pečių. Jis dar karui vykstam pradėjo rūpintis bažnyčios atstatymu, o pasibaigus, talkinant visai parapijai, bažnyčia buvo greit atstatyta ir 1922 m. pašventinta. Pamaldos iš špitolės perkeltos į bažnyčią. Nors bažnyčia neturėjo ankstesnio grožio, bet po špitolės miroslaviečiai negalėjo atsidžiaugti jos erdvumu, šviesumu ir svajojo atkurti jos pirmykštį didingumą. Kun. J. Lelešius buvo iškeltas klebonu į Igliauką, o čia atkeltas kun. Vincas Paulionis, bet miroslaviečiai sumanė susigrąžinti kun. J.Lelešių ir dėjo visas pastangas. Pasiekė savo 1925 m. – kun. V. Paulionis buvo iškeltas į Igliauką, o J.Lelešius grąžintas į Miroslavą. Jam buvo lemta čia dar trylika metų darbuotis: padirbta graži sakykla, ant šoninių altorių uždėta gotikinės viršūnės, padaryti gražūs suolai ir klausyklos. 1926–1927 m. iš Miroslavo parapijos atimami kai kurie kaimai naujai susikūrusioms. Ši parapija gerokai sumažėjo. Nuo darbų pavargsta ir kun. J. Lelešius. 1938 m. lapkričio 27 dieną jis važiuoja į Seirijus pavasarininkams vesti konferencijos. Kelyje jį ištinka širdies smūgis ir vežėjas savo kleboną iš Mankūnų parveža jau mirusį. Miroslavas gauna uolų, rimtą ir maldingą kleboną kun. Stanislovą Mikilkevičių, kuriam čia teko iškęsti visus Antrojo pasaulinio karo sunkumus. Ir karo metais bažnyčia buvo tvarkoma,puošiama, perdažomos stacijos (uždažyti lenkiški užrašai), nuimamos Skaržinskų memorialinės lentos. Taip dingsta paskutiniai lenkiškumo atgarsiai Miroslavo bažnyčioje. 1944 m., grįžtant frontui, buvo suniokota pusė parapijos kaimų, Miroslavo miestelis, bažnyčia baisiai sužalota: pusiau nuskeltas bokštas, išdaužyti langai, stogas – vien skylės, sudeginta klebonija, špitolė ir visi ūkio pastatai. Vėl viską teko pradėti iš naujo. Reikia pagirti miroslaviečius, nes patys būdami pavargę, vadovaujami savo energingų klebonų, suremontavo bažnyčią, pastatė kleboniją,sutvarkė aplinką. Pokario metais čia dirbo Antanas Šilingas, Klemensas Kačergis, Juozas Aleksa, Jonas Maskvytis, Albinas Jaudegis. Jau 16 metų kai darbuojasi kun. Jonas Baranauskas. Jo dėka daug kas padaryta, nuolat grąžinama bažnyčia, įtaisyti vargonai, perdengtas bažnyčios stogas. Ir dvasiniai reikalai neapleisti... Daug čia pasidarbavo ir vikarai A.Aleksandravičius, Zakaryza, A.Svarinskas, kad parapijoje būtų religinis gyvenimas.
Iš kur bekeliautum, jau iš tolo kiekvieną kviečia Miroslavo bažnyčios bokštai, – tarsi moja mums, kad neaplenktume šio Dzūkijos kampelio.
Juozas PETRAUSKAS „Alytaus Naujienos“ 1993 m. lapkričio 10 d. Nr.177 (7570)
Kaip Miroslave atsirado bažnyčios vienuolynas ir mokykla
Miroslavas – miestelis, įsikūręs senų kelių kryžkelėse, 12 kilometrų į pietvakarius nuo Alytaus. Šiandien, suradus daugiau dokumentų, galima tiksliau papasakoti miestelio įsikūrimo istoriją.
Medinė bažnyčia ir vienuolynas
Bendrių dvaras buvo senesnis už Miroslavą, ir jo savininkai davė pradžią kaimeliui (Slabada), ilgainiui išaugusiam į miestelį. Nuo XVII amžiaus antros pusės Bendrių dvaras priklausė Venckavičiams. 1718–1719 m. Miroslavas Pranciškus Venckavičius ir jo žmona Ieva Pranciška Kaminskaitė Slabados kaimelyje (nuo savininko vardo imtame vadinti Miroslavu) pastatė pirmą medinę bažnyčią ir jai išlaikyti atidarė nedidelį fondą (aktas iš 1719 m. gegužės mėn. 22 d.). Bažnyčia skatino miestelį augti. 1763 m. Bendrių dvaro savininkai Antanas ir Teresė Venckavičiūtė – Važinskienė pastatė bažnyčią ir fundavo marijonų vienuolyną. Jam skyrė 30 tūkst. talerių ir liepė įkurdinti 6 vienuolius. Ši data laikytina marijonų vienuolyno Miroslave pradžia [1]. 1769 m. vasario 1 d. Trakų dekanas Punios klebonas Jurgis Husčia įvesdino marijonus į parapiją [2]. Pirmasis marijonų vienuolynas buvo įsteigtas 1750 m. Prienų seniūnės Ščiukaitės – Buklerienės Starapolėje (dabar Marijampolė).
Nauja mūro bažnyčia pradėta statyti už valdžios, dvaro ir parapijiečių pinigus
Važinskai – iš Lenkijos kilusi vikingų palikuonių giminė, turėjusi skandinavų bajorų Abdamko herbą. Jie į Trakų vaivadystę po sėkmingų vedybų atsikėlė iš Žemaitijos. Iš 1773 m. vizito matyti, kad Miroslave buvo du teologijos lektoriai, pamokslininkas, klierikas ir trys broliukai. Kunigų būdavo nuo 6 iki 15. Vienuolyne veikė biblioteka. 1805 m. joje buvo 501 knyga 625 tomuose. Inventoriuje įrašyta ir knyga „Miroslavo bažnyčioje įvykusių stebuklų aprašymas“. Marijonai gražiai tvarkėsi, patarnavo ne tik savo, bet ir kaimyninėms parapijoms: Simno, Ūdrijos, Seirijų, Šventežerio. 1835 m. gegužės 31 d. vakare trenkus žaibui, bažnyčia sudegė, pastatyta laikina šopa [3]. Tik 1848 m. pradėta statyti nauja mūro bažnyčia valdžios, dvaro ir parapijiečių lėšomis. 1855 m. pašventinta. Naujas mūro vienuolynas buvo statomas 1835–1847 metais. Jo darbus organizavo ir prižiūrėjo tuometis Miroslavo marijonų prezidentas Juozas Naruševičius. Naujoji bažnyčia buvo graži, su dviem bokštais, primenančiais šalmus.
Kuo baigėsi vienuolių veikla ir kaip pradėta platinti lietuvybė?
Vienuoliai prijautė 1863 m. sukilimui, todėl caro valdžia 1864 metų rugsėjį vienuolyną uždarė. Jis likviduotas 1866 metų balandžio 13–25 d. Į vienuolyną atvyko Seinų žandarų viršininkas Aleksandrovičius su keliais žandarais ir kazokais, surašė protokolą. Penki vienuoliai buvo susodinti į vežimą ir, lydimi žandarų ir kazokų, nuvežti į Marijampolės vienuolyną [4]. Miroslave klebonu paliktas Vincas Žeminskis, vikaru – Petras Vitkauskas. Bet tam nepritarė valdžia. Taip ir baigėsi vienuolių marijonų veikla Miroslave [5].
1866 m. į Miroslavą klebonu paskirtas Vincentas Latvinskas, vėliau du vikarai: A.Kudirka ir V.Kaunas. Miroslavo marijonų veikloje ryški lenkiška dvasia, todėl parapija buvo gerokai aplenkinta. Jų palikimas – graži mūro bažnyčia ir vienuolynas, tačiau lenkinimo padariniams panaikinti reikėjo kelių dešimtmečių. Kun. V.Latvinskas laikėsi vienuoliu paliktos tvarkos. 1888 m. jam mirus, naujas kun. Simonas Račinskis ėmė platinti lietuviškas knygas, rūpinosi, kad būtų sakomi lietuviški pamokslai. Tai nepatiko lenkų šalininkams ir jų globėjams Bendrių dvaro savininkams ponams Skaržinskams. Jų pastangomis kun. S.Račinskis perkeltas į Krokialaukį, o į Miroslavą paskirtas kun. A.Radzinskas. Tai įvyko 1891 m. Netrukus vikarais skiriami uolūs lietuviai: L.Staugaitis ir J.Karužas [6]. A.Radzinskas buvo uolus, sumanus kunigas, mokėjo sutarti su parapijiečiais, dvarų savininkais, lietuviais ir sulenkėjusiais asmenimis. Vikarams netrukdė skleisti lietuvybės: suprato, kad lenkinimas čia gyveno paskutines dienas.
1895–1899 m. plečiama bažnyčia, pristatomos koplyčios, pailginama presbiterija, pakeičiamos bokštų viršūnės. 1903 m. kun. A.Radzinskas susirgo, važiavo į Varšuvą gydytis. Pakeliui Varėnoje mirė ir į Miroslavą jį parvežė laidoti užantspauduotame karste [7].
Pastatyta špitolė, atstatyta bažnyčia
Miroslavas gavo kleboną kunigą Baltrų Smolenską. Jis rūpinosi, kad būtų pertvarkytas buvęs vienuolynas, atsodino sodą, išvalė tvenkinius. Kunigas buvo kultūringas, senienų mėgėjas, kolekcionierius. Jo rūpesčiu pastatoma mūro špitolė. 1906 m. Miroslave įkurta „Žiburio“ draugija, 1907 m. įsteigta biblioteka, surengtas pirmasis viešas vakaras [8]. 1911 m. atvyksta naujas vikaras Juozapas Lelešius, kuriam buvo lemta daug nuveikti. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. Miroslavo bažnyčios bokštai buvo susprogdinti, o pati bažnyčia sudeginta, pamaldos buvo laikomos špitolėje. Per karą klebonas B.Smolenskas pasitraukė į Rusiją. Vikaras J.Lelešius 1917 m. parengė bažnyčios atstatymo projektą. 1919–1921 m. bažnyčia buvo atstatyta ir pašventinta. Nors ji buvo tik išbaltinta ir nebuvo tokia puošni kaip seniau, bet miroslaviškiai po pamaldų špitolėje jautėsi tarsi danguje. 1922 m. mirė kun. B.Smolenskas, vikarą J.Lelešių paskyrė klebonu į Igliauką. Taip į Miroslavą, atvyko kun. V.Paulionis. Bet miroslaviškiai pasiryžo susigrąžinti J.Lelešių ir po dvejų metų pasiekė savo. Sugrįžęs J.Lelešius darbavosi dar trylika metų, daug nuveikė puošdamas ir gražindamas bažnyčią. Meistras nuo Igliaukos Račiukaitis šoniniams altoriams padarė gotikinius paaukštinimus, gražią sakyklą, dvi klausyklas, daug patogių suolų. Kun. J.Lelešius mirė 1938 m. važiuodamas į Seirijus, pavasarininkų konferenciją [9].
Per karą nuniokota bažnyčia rūpinosi daug kunigų
Miroslave klebonavo kun. S.Mikelkevičius, išgyvenęs visas karo negandas. Šio kunigo iniciatyva Miroslavo bažnyčioje atsisakyta paskutinių lenkinimo apraiškų, nuimtos ponų Skaržinskų paminklinės lentos, uždažyti lenkiški užrašai. Per karą čia prisiglaudusi dailininkė M.Žilevičiūtė atnaujino visus altorių paveikslus.
1944 m. liepą frontas apsistojo ties Nemunu, dvi savaites vyko aršūs mūšiai. Nukentėjo nemažai kaimų (Nemunaitis, Tolkūnai, Balkasodis, Pupasodis ir kt). Negandos neaplenkė ir Miroslavo: sudegė klebonija, ūkio pastatai, labai nuniokota bažnyčia, nuskeltas priekinis bokštas vos laikėsi, sienos, stogas – vienos skylės, nė vieno neišdaužto lango. Išdegė pusė miestelio.
Praėjus frontui, kun. S.Mikelkevičius kreipėsi į parapijiečius, prašydamas gelbėti bažnyčią. Tačiau klebonas buvo iškeltas į Liudvinavą, atstatymo reikėjo imtis kun. A.Šilingui [10]. Sunkiais pokario metais čia darbavosi klebonai J.Maskvytis, A.Jaudegis, 20 metų – Jonas Baranauskas. Visi jie ką nors taisė, statė, puošė ar gražino. Daugumą jų miroslaviškiai jau spėjo pamiršti. Prisimena čia dirbusius vikarus A.Aleksandravičių, Alf. Svarinską.
Dabar parapijos kunigas A.Matusevičius atstatinėja atgautą buvusio vienuolyno pastatą ir jaują. Miroslavo parapija ir dabar dar didelė, nors XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje atskirta keliolika kaimų naujai susikūrusioms Krikštonių ir Santaikos parapijoms. Parapijoje dirbo daug kunigų: V.Čižauskas, S.Cižauskas, I.Čižauskas, J.Starkus, A.Žilinskas, V.Bilius, S.Martušis, B.Baliukonis, broliai Antanas, Juozas, Kazimieras Gražuliai, V.Šimkūnas, E.Juravičius ir kt.
Miroslavo mokyklos įkūrimas
Mokyklą Miroslave 1781 m. įsteigė vienuoliai marijonai. Čia buvo mokoma lenkiškai skaityti, skaičiuoti, lotynų kalbos. Mokėsi apie 30 mokinių. Vienuolių mokykla buvo uždaryta 1864 m., jos vietoje įsteigta valdiška, kurioje viskas buvo dėstoma rusiškai. Mokytojai Žaluvičius (1824 m.) ir J.Bucevičius (1889 m.) visus mokinius užrašė kaip lenkus. 1910 m. statistikoje pažymėta, kad mokyklą lanko 50 mokinių, ir jie visi – lietuviai. Minėtinas to laiko mokytojas Julius Celiešius, kurio lenkai nekentė, skundė valdžiai. Lietuvos laikais (1918–1940 m.) Miroslave veikė keturių skyrių pradžios mokykla. 1936m. pastatytas naujas pradinės mokyklos pastatas. Pokario metais mokykla buvo pertvarkyta į progimnaziją, vėliau – į septynmetę, o nuo 1951 m. – į vidurinę mokyklą. 1964 m. mokyklai buvo pristatyta dviaukštis, o 1979 m. - triaukštis priestatai. 1972–1973 m. mokslo metais mokykloje mokėsi 646 mokiniai (daugiausiai mokyklos istorijoje). Pirmąją abiturientų laidą Miroslavo vidurinė mokykla išleido 1954 m. Dabar mokinių gerokai sumažėjo. Mokykla turi savo herbą ir vėliavą, yra išleidusi 47 abiturientų laidas [11].
Šį kraštą nualino karai, sukilimai. Ne lengvesni buvo ir pokario metai, vyko rezistencinės kovos. 1945 m. vasario 13–osios naktį partizanai užėmė Miroslavą, buvo suimta ir sušaudyta 17 sovietinių aktyvistų. Gyvenimas sovietmečiu, rezistencinės kovos, kolektyvizacija, jos pasiekimai ir nuopuoliai – jau istorija.
Šiame krašte užaugo Simonas Konarskis – 1831 m. sukilimo dalyvis, kun. I.Čižauskas – visuomenininkas, Kazys Berulis – žurnalistas, Vytautas Maknis – teatrologas ir daugelis kitų.
Juozas PETRAUSKAS
Mankūnėlių kaimas, Noragėlių seniūnija, Lazdijų rajonas.
„Alytaus Naujienos“ 2001–04–12,13 Nr.71 ir 72
Literatūra:
1. „Medžiaga Miroslavo vienuolyno praeičiai pažinti“.
2. Jonas Totoraitis. „Sūduvos–Suvalkijos istorija“.
3. K.Mirinas, R.Šinkūnas. „Lietuvos katalikų bažnyčios".
4. Juozas Petrauskas. „Miroslavas“, rankraštis.
5. „Medžiaga Miroslavo vienuolyno praeičiai pažinti“.
6. Petrauskas. „Miroslavas“, rankraštis.
7. J.Petrauskas. „Miroslavas“, rankraštis.
8. K.Mirinas ir R.Šinkūnas. „Lietuvos katalikų bažnyčios“.
9. J.Petrauskas. „Miroslavas“, rankraštis.
10. V.Valūnas. „Miroslavas ir jo apylinkės“.
11. V.Valūnas. „Miroslavas ir jo apylinkės“.
Dar keletas Juozo Petrausko straipsnių, išsaugotų A.Rinkevičiaus archyve:
Zeremciskė Žeremciškės dvarelis Obelytė Gelertai Milastonys