APIE Dzūkijos kraštą rašyta daug kartų, tačiau niekas taip neiškėlė jo grožio, kaip įžymus mūsų literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius. „Daugel mūsų tėvynėje yra puikių ir gražių vietų, daugel yra šalių, kurios pagarsėjo senų tėvelių darbais, bet tarpe jų visų gražiausia ir garsiausia Dainavos šalis", – rašė prieš daugelį metų V.Krėvė. Įsimylėjęs gimtąją Dzūkiją, rašytojas surado jai daug pasakantį pavadinimą – Dainava.
Pažiūrėkime atidžiau į Dzūkiją, jos nepakartojamą gamtą ir pamatysime, kiek daug grožio slepia čia kiekviena vietelė, kiek kūrybinių minčių ir naujo gali rasti istorikas, etnografas, turistas. O kiek medžiagos kiekvienam kraštotyrininkui, besidominčiam Dzūkijos praeitim, legendomis apipintomis jos vietomis.
Šį kartą pažvelkime tik į mažą jos kampelį, buvusį „Pažangos" kolūkį. Kalvos papuoštos pušynais, viduryje tviska Tolkūnų ežerėlis (mėgstama turistų ir poilsiautojų vieta), o šiaurės rytuose raitosi Nemuno juosta. Visu Lazdijų rajono pakraščiu ir panemunėmis traukiasi Dirmiškio (vietos dzūkų vadinami Dzirmiškio) ir Obelijos miškai.
Nors teritorija nedidelė, tačiau gausi archeologiniais paminklais. Netoli Pupasodžio kaimo prie Žilvinos upelio stūkso pirmo tūkstantmečio Tolkūnų piliakalnis, kartais vadinamas Pupasodžio ar Žilvios vardu. Piliakalnis smarkiai apardytas dar prieškariniais laikais. Papėdėje aptikta sena gyvenvietė, kurioje rasta lipdytinės keramikos. Seni gyventojai atsimena, kad keramikos gabalėlių rasdavo ir prie piliakalnio, ypač po smarkių pavasarinių potvynių.
Prie Dirmiškių. miško, apaugęs tankiu eglynu, stūkso I tūkstantmečio Dirmiškių piliakalnis. Jo aikštelė įdubusi, juosiama pylimo, viršūnėj auga senas ąžuolas ir didžiulė pušis. Aplinkui pelkynai, o iš rytinės pusės teka mažytis upelis. Vietinis gyventojas pensininkas A. Baliukas pasakojo, kad, būdami vaikai, ganydami gyvulius, piliakalnio papėdėje rasdavo akmeninių kirvukų bei ieties antgalių. Vieną tokį kirvuką jis saugoja ir dabar. Už pusės kilometro nuo piliakalnio yra pilkapiai. 1957 metais Nemunas smarkiai patvino. Išėjęs iš krantų, vanduo apgriovė pakraštines kalveles, nuplovė vietomis dirbamą sluoksnį. Pasibaigus potvyniui, kolūkio eigulys Antanas Barštys užtiko prie Balkasodžio kaimo Nemuno pakraštyje vandens nuplautus kažkokius pajuodusius stulpus. Atidžiau pasižiūrėjęs, jis suprato, kad čia ne stulpai, o kažkokios juodų žemių sąnašos. Apie tai pranešė Alytaus kraštotyros muziejui. Gaila, kad muziejaus darbuotojai ilgai neprisiruošė atvykti į vietą, ir todėl daug ką gyventojai išnešiojo. Vėliau archeologei E. Butėnienei vadovaujant buvo pradėti tyrinėjimo darbai. Nustatyta, kad ši vieta, tai I m. e. tūkstantmečio pirmosios pusės gyvenvietė. Radiniai saugojami Alytaus kraštotyros muziejuje.
Visą laiką dzūkai garsūs savo pasakomis ir legendomis apie gimto krašto praeitį. Tose pasakose atgyja kalnai, ežerai, akmenys, įgauna prasmę kiekviena įžymesnė vietelė. Nenuostabu, kad dzūkų pasakų grožis, subtilumas ir vaizdingumas patraukė V. Krėvę – Mickevičių, kuris savo žymią kūrybos dalį skyrė dzūkų pasakų, padavimų rinkimui ir jų literatūriniam apdirbimui. Domėdamasis tautosaka, jis išvaikščiojo skersai ir išilgai visą Dainavą, tame tarpe Tolkūnų, Balkasodžio, Dirmiškių ir kitus kaimus. Senieji gyventojai atsimena „mažąjį profesorių", dažnai keliavusį pro šias vietas ir klausinėjusį žmones apie kiekvieną jį dominantį dalyką. Malonu dabar žinoti, kad dalis V.Krėvės kūrybos tiesiogiai susiję su šiomis vietomis. Štai padavimas „Užkeikta merga". Kunigaikštytė Vanda, verkdama žuvusio sužadėtinio, pavirto akmeniu, o jos ašarėlės – sūriu vandenėliu. Padavimo pradžioje V. Krėvė rašo, kad šis akmuo ir sūrūs vandenys yra Jociūnų sodžiuje.
Šiuo metu Jociūnų sodžiaus neliko. Paskutinė gyventoja O. Rauličkienė išsikėlė į gyvenvietę. Nedaug tų gyventojų ir buvo Jociūnuose, tiktai trys kiemai, todėl šią gyvenvietę ėmė vadinti Balkasodžio vardu. O vis dėlto toks kaimas buvo. Ir raudonas akmuo prie Jociūnų yra, o toliau nuo jo panemunėje trykšta sūrūs šaltiniai. Raudonas akmuo, didelis granitas, esantis 300 metrų nuo Balkasodžio prie Jociūnų kaimo miške, apsamanojęs ir giliai susmegęs žemėje. Aplinkui jį guIi daug mažesnių akmenų. Einant žemyn, prie Nemuno randam sūrius šaltinėlius. Vietiniai gyventojai vartoja šį vandenį kaip vaistus. Vanduo švarus, sūrokas, skanus, gaivinantis.
Antras akmuo, apipintas pasakomis ir padavimais, yra Dirmiškių miško pakraštyje. Tai vadinamas „Bobos akmuo". Seni gyventojai pasakoja, kad akmuo buvo apie du metrus aukščio, kriaušės formos. Savo išvaizda jis priminė moterį, apsirengusią ilgu, pūstu sijonu. Gal iš čia kilo jo pavadinimas, nors kai kurie teigia, kad prie akmens nusižudė ponų nuskriausta baudžiauninkė. Gaila, kad toks įdomus gamtos paminklas jau beveik sunaikintas. Susprogdintas, supleišėjęs guli netekęs pirmykštės išvaizdos.
Garsi ši vietovė ir revoliucine praeitimi. Balkasodžio kaime gimė ir užaugo du įžymūs dzūkai – Vincas ir Juozas Kratavičiai. Anksti pradėję revoliucinę veiklą, jie organizavo vietos žmones į kovą prieš išnaudotojus. Atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, broliai dirbo partinį darbą. Prasidėjus karui, organizavo partizaninį judėjimą ir 1941 m. žuvo Dirmiškių miške nelygioje kovoje su gestapininkais. Alytiškiai šventai saugo jų atminimą – brolių Kratavičių vardu pavadinta gatvė Alytuje. Karo metais gretimuose miškuose kovojo tarybiniai partizanai, kuriuos aktyviai rėmė gretimų kaimų gyventojai.
Tas, kuris domisi Dzūkijos praeitimi, tautosaka, etnografija, daug ką įdomaus ras aprašytoje vietovėje. Reikia kraštotyros darbuotojams nuodugniau pasižiūrėti šių vietų, nes spartus urbanizacijos procesas ir žemių kultūrinimas dirba ne kraštotyrininkų naudai. Dalis gyventojų išvažiuoja į Alytų, dalis keliasi į gyvenvietes. Į sąvartynus išmetami arba stačiai sunaikinami seni daiktai, kitą kartą turintieji didelę pažintinę reikšmę. Palaipsniui išmiršta seni dzūkai, nusinešdami į kapus nepapasakotas legendas, padavimus, prisiminimus apie gražiausias Dzūkijos vietas.
Pranas SASNAUSKAS
„Komunistinis rytojus“ Nr.37 1976–03–30