Istorija – maža ir didelė

Kam teko lankytis įvairiuose muziejuose prisimena didingą jų ramybę ir tylą. Čia neįprasta garsiai kalbėti drumsti rimtį. Panaši atmosfera ir LKP 60–mečio medvilnės kombinato kultūros ir technikos rūmuose įsikūrusiame muziejuje. Tądien jame lankytojų nebuvo. Tik Pedagoginio instituto studentė domėjosi kombinato istorija. Muziejaus direktorius Antanas Rinkevičius, šioje įmonėje išdirbęs aštuoniolika metų susikaupęs rinko žinias apie Alytų iš „Mokslo ir gyvenimo“ žurnalo. Kai paprašiau supažindinti su muziejumi, jis, kaip tikras gidas, paėmė į rankas lazdelę ir atėjome į ekspozicijų salę.   

– Reprodukcijose – nukeltos J. Butrimo Ir V. Leščinsko sodybos. Dar anksčiau čia buvo įrengti Alytaus tvirtovės Miklusėnų fortai, užėmę 8 hektarų plotą. Tvirtovė pastatyta 1890 metais strateginiu tikslu. Šioje vietoje per karą tarybiniai kariai forsavo Nemuną. Vyko aršus mūšis dėl miesto išvadavimo. Jame žuvo Tarybų Sąjungos Didvyris, gvardijos papulkininkis Jemeljanovas. Taigi istorinėje vietovėje įsikūręs medvilnės kombinatas.

Pakeliu galvą aukštyn ir pamatau 1966 metų rugsėjo devynioliktos dienos direktoriaus įsakymą priimti į darbą pirmąją grupę. Jie pasiųsti mokytis pagrindinių specialybių į šalies giminingas įmones. Dalis tos grupės žmonių kombinate dirba ir šiandien. Stende perskaitau, kad įmonėje 383 žmonės išdirbę 20 ir daugiau metų.  Apžiūrėdami nuotraukas, lėtai einame prie kitų ekspozicijų. 

       – Muziejaus fonduose – „Tekstilininko" laikraščio komplektai nuo 1975 metų, periodinėje spaudoje publikuoti straipsniai apie kombinatą. Pavartome, akimis peržvelgiame pageltusius jų puslapius, mintimis nuklysdami į septintą dešimtmetį... Atsiverčiame aplanką su   įvairių  žmonių prisiminimais. Antanas Rinkevičius parodo audinių pavyzdžius, pradedant pirmaisiais. Negali atsistebėti jų įvairumu, margumu – vienas už kitą gražesni... Gretimame kambaryje – medvilnės kombinato pasiekimų paroda, kurioje demonstruojami šiandieniniai ir perspektyviniai audiniai... Atsargiai atverčiame sunkius ir didelius storo albumo viršelius.

      – Kai žiūriu nuotraukose į jaunus, su ordinais ir medaliais, pasitempusius karo veteranus, norisi galvoti, kad visi jie ir šiandien rikiuotėje. O laikas bėga... Štai šie jau pasitraukė iš gyvųjų tarpo – gretos retėja. A. Kelminskas, A. Feiferovas, V. Kilmanas dar darbuojasi kombinate. Beje, kombinate dirba 40 dinastijų. Kasmet Spalio švenčių išvakarėse visos pasodina po ąžuoliuką Dinastijų alėjoje. Pažiūrėkite, kiekviena iš jų nusifotografavo prie pačių sodinto...

      Pastebiu nuotrauką, kurioje užfiksuotas bendradarbiavimo sutarties pasirašymo momentas su Leinefeldo Ernsto Telmano verpimo ir sukimo fabriku (VDR). O čia pat vokiečių padovanotas žymaus šios šalies darbininkų judėjimo vado biustas. Ir užrašas ant jo: „Ernstas Telmanas, 16.4.1886 – 18.8.1944“. Ekspozicijoje prie lango iš portreto ramiai ir santūriai žvelgia Kubos lyderis Fidelis Kastro. Kitoje portreto pusėje – jo autografas.

      Prieš ketverius metus kombinato „Varsos“ ansamblis viešėjo Havanoje. Iš ten jį ir parsivežė. Pats Fidelis Kastro buvo atėjęs į viešbutį nuraminti saviveiklininkų prieš uraganą...

      Iš rašytinės muziejaus medžiagos sužinau, kad „X penkmetyje kombinate plačiai pradėta vystyti socialistinį lenktyniavimą. Jis vyko tarp pamainų, cechų ir giminingų įmonių... Lenktyniavime dalyvavo 97 procentai darbuotojų... 1345 suteiktas „Komunistinio darbo spartuolio“ vardas...  Šešiatūkstantinis kolektyvas žengia brandaus socializmo keliu į naujas komunizmo pergales...“

      – Dabar kombinate jau nelenktyniauja. Pereinamąją vėliavą, apkeliavusią visą kombinatą, atnešė į muziejų...

      Apskritai muziejuje per 700 eksponatų. Ekspozicijos pagrindas – stendai. Jie atspindi įmonės ryšius, kolektyvo triūsą ir laisvalaikį. Dvylikoje albumų – fotonuotraukos pagal atskiras temas. Iš viso apie 2 tūkstančiai nuotraukų. Išdėstyti sveikinimai, įvairūs diplomai, pagyrimo raštai, sportininkų iškovoti prizai ir taurės... Keliolika suvenyrų ir eksponatų „nematomi“. Gal mažiau vertingi?

      – Man atrodo, muziejuje reiktų viską išdėstyti. Ekspoziciją tvarko dailininkai. Jie geriau supranta... Ar matėt, kaip tikra medvilnė atrodo?

      Direktorius praskleidžia baltą užuolaidą. Ant palangės – pora vazonėlių. Jau du žali lapeliai išleisti.

      – Kasmet auginu. Ir derlių „nuimu“. Va, šios sausos šakelės ir sėklos pernykštės... Pluoštas austi,  o iš sėklų aliejų daro.

      Pabendravusi su Antanu Rinkevičiumi, supratau, jog šis žmogus godžiai, se­niai ir nuolat domisi istorija. Vargu ar atsirastų kitas beveik du dešimtmečius po kruopelytę „lipdęs" kombinato istoriją. Direktorius – muziejaus įkūrėjas  ir   puoselėtojas.

      – Ekspozicija plėsis. Ateityje bus pavaizduoti gamybos procesai, padarytas kombinato maketas ir ekonominių ryšių su užsieniu žemėlapis. Muziejų jau apžiūrėjo per 700 ekskursijų, virš 22 tūkstančių pavienių lankytojų. Svečiavosi iš Lenkijos, Vengrijos, Čekoslovakijos ir VDR. O apie Alytų žinias renku dėl to, kad jų labai trūksta. Daugelis atvykusių pasidomi ir miesto praeitimi. Gėda nežinoti...

      Po darbo dienos Antanas Rinkevičius užrakino muziejaus duris. Aštuoniose dešimtyse kvadratinių metrų nakčiai pasiliko mūsų laikmečio praeities atkarpos ir didelio kombinato nebaigta istorija – maža ir didelė, ir svarbi, reikalinga kaip tiesa, oras ir duona... 

Onutė PLUŠČIAUSKIENĖ

Zitos STANKEVIČIENĖS nuotraukoje Antanas Rinkevičius su muziejaus lankytojais.

„Alytaus naujienos“ Nr.94  1989–05–18