Straipsnis apie Antaną Rinkevičių (1920–2002)
SENŲ senovėje Dainavos krašte gyvenusi graži mergina, kurią žmonės vadino Balande. Priešams užpuolus kraštą, žuvo visi jos artimieji. Ilgai Balandė sūriomis ašaromis laistė Nemuno krantą. Dievai jos pasigailėjo ir pavertė balande, o toje vietoje, kur ji raudojo, ištryško sūrus šaltinis. Ir šiandien, daug amžių praslinkus, dažnai išgirsti prie šaltinio Balandės raudą. Todėl žmonės praminė sūrųjį šaltinį Balandine.
Balandinė – tai mineralinio vandens versmės Balkasodžio kaime. Ne tik šaltinis – ir galiūnas Striminų ąžuolas, po savo šaknimis sunkiomis dienomis slėpęs pogrindinės kuopelės pašto dėžutę, ir lieknakamienė Tolkūnų eglė, darbininkiškų švenčių rytais viršūnėje supdavusi raudoną vėliavą, – daugybė žilos senovės piliakalnių ir pilkapių, Antano Rinkevičiaus prakalbinti, atvėrė savo šimtametę paslaptį.
Niekas Antano neprašė pakelti tai, ko kiti visai nė nepastebi. Tik tas didelis didelis noras išsaugoti patį brangiausią – vaikams, ateičiai... Su kraštotyrininkų būriais apkeliauta beveik visa Lietuva – penkiatūkstantmetę istoriją papasakojo senųjų Šventosios gyventojų mediniai bučiai, pirmieji gintaro dirbiniai, senovės pagonių medinis dievukas...
– Ypač įspūdingi pilkapiai. Jūs žinot, kaip jie kasinėjami? – Rinkevičius atjaunėja. Gal iš neramaus džiaugsmo virpančiomis rankomis suranda tušinuką, popieriaus. –Žiūrėkite: pilkapiai paprastai būna neaukšti, ovalo formos. Juos nesunku atpažinti – kalvelės, apdėtos akmenų vainikais. Pirmiausia reikia sužymėti visą plotą kvadratais, paskui iš vienos pusės pradėti skusti. Atsiminkite, ne kasti, bet skusti. Vėliau ir kastuvą ar skutiką tenka padėti į šalį ir darbuotis vien šepetukais, labai atsargiai...
– Tūkstančiais metų saugotas paslaptis ne taip greitai nori atskleisti akmenimis karūnuotos kalvos. Štai Dirmiškių pilkapius Antanas Rinkevičius aptiko jau senokai(1968 m.), archeologai juos apžiūrėjo, bet kasinėti, matyt, dar ne laikas – viskas turi būti daroma tikslingai. Ir visai suprantamas kraštotyrininko nerimas, kai išdykėliai mokinukai, prisiklausę paslaptingų pasakojimų apie senolį Želvios piliakalnį, iškasė jame beveik 6 metrų gilumo duobę. „Kaip šitaip galima?!" – kartojo žmogus, tai sužinojęs.
ŠĮVAKAR bus sunku susikaupti prie baigiamo darbo. Kai kasdieniniai rūpesčiai nutolsta, Antanas nors mintimis sugrįžta į savąjį Pupasodį. Kiekvienas medis tenai – tarsi artimas draugas, kiekviena kalva – geras kaimynas. Ir ne tik mintimis sugrįžta šis žilaplaukis žmogus į gimtąjį kaimą, lyg į jaunystę...
Sugriuvo varganos lūšnos, sukniubo senoji „aliejinyčia“ – aliejaus spaustuvė, o ir daug daug šnekiųjų dzūkų, kurie tiek dainų ir legendų sukūrė, jau po žeme.
Tas dainas dar tebedainuoja jų vaikai ir anūkai, dar gyvi netolimos praeities – sunkių karo dienų ir pokario metų liudininkai.
Antanas rašo kaimo istoriją. Didelis ir labai reikalingas darbas jau eina į pabaigą. Bet jis dar sugrįš į tas vietas susitikti su buvusiu kalviu, o gal paprasčiausiai paklausyti artimos dzūkiškos šnektos arba atsigerti sūraus, gaivinančio vandens iš Balandinės versmės, gal pasisemti stiprybės iš senolio ąžuolo...
Jėgų daug reikės. Šį pavasarį išsipildė ilgus metus brandinta svajonė – Antanas Rinkevičius paskirtas besikuriančio Medvilnės kombinate kraštotyros muziejaus direktoriumi. Neatsitiktinai parodytas žmogui didžiulis pasitikėjimas. Lengvesne tapo ir metų našta. Iš visų kampelių tempia į savo muziejų viską, ką gali.
KIEKVIENA diena atneša naujų įvykių, dabar jie atrodo lyg ir nereikšmingi – po daugelio metų galbūt taps istorine vertybe. Kiekviena diena, nueidama praeitin, blukina prisiminimą apie pirmuosius kombinato žingsnius, pirmuosius žmones, darbus.
Tas antrasis didelis darbas dar tik pradėtas. Kol kas tai tik vis didėjantis šūsnis pirmųjų muziejaus eksponatų – spaudoje paskelbti straipsniai, istorinėmis tapusios nuotraukos, įmonės laikraščio komplektai, albumai ir daugelis kitų daiktų. Išsaugoti tai, kas brangiausia, Antanui Rinkevičiui pats didžiausias darbas.
D. Paulauskaitė
„Komunistinis rytojus“ Nr.79 1977–07–07