Ekonomija – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) valstybinė žemės valda, iš kurios pajamos teko Lenkijos karaliui kaip atlyginimas už Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigas, taip pat jo dvarui išlaikyti. Dėl to ekonomija dar buvo vadinama karaliaus stalo dvaru. LDK buvo sudarytos 4 ekonomijos [1]. Iki XVIII a. vidurio ekonomijos buvo dalijamos į administracinius vienetus – raktus, vėliau – ir į gubernijas. Karalius ekonomijas išnuomodavo Lietuvos didikams.
Alytaus ekonomija buvo sudaryta 1589 m. Iki stalo ekonomijos sudarymo Alytaus valdai 1581 m. priklausė Alytaus miestas, to paties vardo dvaras su valsčiumi, kuriam priklausė trys vaitystės abejose Nemuno pusėse. Antrą valsčių sudarė Aniškio dvaro kaimai, trečią – Varanausko dvaras su valsčiumi ir ketvirtą – Krokialaukio dvaro valsčius. Atskirą valsčių sudarė Alytaus girininkijos kaimai. Iš viso tuo metu Alytaus valdai priklausė miestas, 5 dvarai ir 61 kaimas [2].
Be Alytaus valdos į ekonomiją įėjo dar ir kitos Užnemunės valstybinės valdos. Tad ji tęsėsi siaura juosta nuo Alovės iki Prūsijos sienos. Šiaurėje ekonomija ribojosi su taip pat ištįsusia seniūnija, pietuose – su Metelių, Kalvarijos ir Vištyčio seniūnijomis. Pati ekonomija priklausė Trakų pavietui.
1783 m. ekonomija susidėjo iš 3 gubernijų: Alytaus, Bartininkų ir Ščebros (pastaroji dabartinėje Lenkijoje). Jai priklausą 15 raktų: Krokialaukio, Žuvintu, Gulbiniškiu, Janaukos, Bartininkų, Karalkrėskio, Pajevonio, Turaukos, Suchožos, Ščebros, Pamario, Dapkiškių, Krosnos ir Skersabalių, 169 kaimai ir 4 miestai bei miesteliai. Savivaldos teisėmis naudojosi tik Alytus.
Palyginus su kitomis LDK karaliaus ekonomijomis, alytiškė buvo mažiausia. Tais metais (1783) ekonomija turėjo 2696 valakus ir 29 jargus (apie 5770 ha) be miško. Buvo 2318 valstiečių ūkių, iš jų 1721 lažininkų ir 180 miestiečių. Ekonomijoje gyveno 11438 žmonės [3].
Pirmuoju ekonomijos nuomotoju buvo valstybės gyvenime pasižymėjęs, vėliau Naugarduko vaivadu tapęs Alytaus seniūnijos seniūnas Teodoras Skuminas Tiškevičius. Jį Steponas Batoras, suteikęs Alytui Magdeburgo teises, paskyrė miesto vaitu. Daugiau kaip per 200 metų ekonomiją nuomavo ir valdė daugelis labai įvairių valstybės veikėjų. Valstiečių atžvilgiu visų norai buvo panašūs: gauti kuo daugiau pajamų iš jų darbo. Nuomos sutartis su nuomininkais sudarydavo trejiems metams. Nuomotojui leisdavo reikalauti iš pavaldinių prievolių, kurios nustatytos per ekonomijos patikrinimą sudarytais inventoriais. Gautas pajamas nuomotojas per LDK iždininką turėjo perduoti valdovo iždui.
Nuoma, kurią valdovas gaudavo iš ekonomijos, per 200 metų keitėsi. 1599 m. T. Skuminas Tiškevičius už nuomą mokėjo 2500 auksinų. Dėl įvairių veiksnių XVII a. nuoma išaugo. Revizijai patikrinus ekonomiją, LDK iždininkas 1643 m. nustatė 20000 auksinų nuomą [4]. 1650 m. ekonomijos pajamos sudarė 2918 auksinų, o 1783 m. jau gauta 10000 auksinų pajamų [5].
Be ekonomijos nuomos valdovas gaudavo nemažas pajamas ir iš Alytaus girios. Pagal atskirą sutartį girią atiduodavo eksploatuoti Prūsijos pirkliams. Antai 1599 m. pirklys Hansas Hėlbrantas už miško prekes, pagamintas Alytaus ir Punios giriose ir išsiųstas į Karaliaučių, įnešė į valdovo iždą 3798229 auksinus [6].
Nuomotojai stengdavosi gauti daugiau, negu priklausė pagal valdovo revizorių nustatytas prievoles. Jų savivalė susidurdavo su valstiečių priešinimusi. Tokie bruzdėjimai vyko 1604, 1633, 1644 ir kitais metais.
Kaip matyti iš 1786 m. sudaryto Alytaus rakto inventoriaus, miestelių ir kaimų kiekvienas žemdirbys, turintis ketvirtadalį sėdybinio valako, turėjo atlikti šias prievoles: dvi dienas per savaitę atidirbti dvare nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo. Be to, kiekvienas valstietis su šeima turėjo per metus atlikti 4 gvoltus, iš kurių vieną – su arkliu. Šarvarkų kiekvienas ūkininkas nuo balandžio l iki liepos l dienos turėjo eiti 8 dienas, nuo lapkričio 1 iki balandžio 1 d. – 12 dienų. Sargybą reikėjo eiti vieną kartą per metus, duoti po vištą ir 6 kiaušinius, o nuo 10 ūkių – po žąsį. Valstiečiai privalėjo mokėti pinigais nuo sėdybinio sklypo už atleidimą nuo pastočių prievolės, činšą už priimtą žemę ir padūmės mokestį valstybei. Be to, dar buvo renkama vadinamoji komunalinė rinkliava valstiečių reikalams. Alytaus miesto miestelėnai, turintys namus ir dirbantys žemę, privalėjo per metus atlikti tris keliones dvaro reikalams, eiti naktinę sargybą mieste, atidirbti miesto reikalams 20 šarvarkų ir 8 gvoltus: 4 – per javapjūtę, 1 – su vežimu per mėšlavežį ir 3 – su arkliu dirvų arti.
Apie 1686 metus dėl visiško krašto nualinimo per karus ir suirutę ekonomijoje buvo panaikintas lažas ir žemė činšo teisėmis atiduota valstiečiams. Bet 1766–1768 metais didesnėje ekonomijos dalyje činšas panaikintas ir vėl įvesta baudžiava [7].
Per 1795 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimą ir išvedus sieną Nemunu tarp Rusijos ir Prūsijos, padalytos ir ekonomijos žemės.
Ekonomija nustojo gyvavusi. Sūduvos pusėje dalis žemių su kaimais ir miesteliais atiteko privatiems bajorų luomo žemdirbiams. Ekonomijos turtai dešinėje Nemuno pusėje su 5 palivarkais, 14 kaimų ir 9 užkampiais perėjo Rusijos iždui.
Alytaus dvaras, kartu ekonomijos centras, buvo kairiajame Nemuno krante, dabartinės Šilelio gatvės teritorijoje. Jo vietoje įsikūrusi Alytaus miškų urėdija. Yra išlikę dvaro ūkinių pastatų.
1. LTE. P.266
2. 1581.1.7 Alytaus valdos dvarų perdavimo T.Skuminui Tiškevičiui inventoriaus MAB Mf.122
3. LE lt. P.305.
4. L. M. Kn. 128. L.448450
5. Alytaus miesto ir apylinkių istorijos bruožai. P. 14–15
6. Ten pat
7. LE.1t.305 pusl.