Po 1812 m. karo rusų valdžios priespauda buvo nepatenkinti tiek bajorai, kuriems sumažino teises ir laisves, tiek valstiečiai, nes jiems padidėjo baudžiavos priespauda. Prasidėjo judėjimas prieš carinį jungą. Kūrėsi įvairios draugijos ir organizacijos. Brendo tautinis sąmoningumas, ypač jaunimo. Būrėsi komitetai, kurių tikslas atstatyti valstybę su 1772 metų sienomis. Bruzdėjo ir valstiečiai, norėdami nusikratyti rekrutų prievole ir sunkia baudžiavos priespauda. 1830 m. Prancūzijos ir Belgijos revoliucija skatino revoliucinį judėjimą dėl išsilaisvinimo Lenkijoje ir Lietuvoje. Čia pateikiu aprašymą XIX a. sukilimų, susijusių su įvykiais Alytuje ir jo apylinkėse. 1830–1831 m. sukilimas
1830 m. lapkričio 29 d. Lenkijoje prasidėjo sukilimas, kuris greitai apėmė jai priklausiusią Sūduvą. Jau gruodžio viduryje sukilėlių būriai pasirodė prie Alytaus, kurio kairioji dalis įėjo į Lenkijos karalystę. Šie būriai ruošė demonstracijas, kėlė baltas vėliavas, pernešdavo proklamacijas į kitą Nemuno pusę, kurstė gyventojus prieš caro valdžią, per Nemuną apšaudydavo rusų pasienio sargybinius [1].
Tuo metu j savo gimtąjį Dapkiškių dvarą parvyko Simonas Konarskis (vienas iš žymesniųjų sukilimo dalyvių) organizuoti sukilėlių būrį [2].
1831 m. sausio pradžioje Alytuje buvo apsistojęs rusų kazokų būrys, o vasario mėnesį stovėjo jėgerių pulko batalionas. Balandžio 6 d. sukilimas apėmė Butrimonių, Punios, Nemunaičio ir kitas vietoves [3].
Tačiau sukilėliai vietinių valdžios organų čia nesudarė. Jie, vengdami susidūrimo su rusų kariuomene, keitė savo buvimo vietą.
Gegužės 30 d, įvyko kautynės Butrimonių apylinkėje, miške prie Eigirdonių kaimo. Čia pulkininko Sevastjanovo kariuomenės daliniai apsupo stovyklą, kurioje buvo apie 1000 Matusevičiaus ir Hopeno vadovaujamų sukilėlių. Brautis į stovyklą reikėjo per išverstus medžius, užkardas. Tik po atkaklių kautynių jėgeriai ir kazokai, remiami patrankų ugnies, užėmė stovyklą, kurioje rado gurguolę su maisto atsargomis, šovinių dėže. Sevastjanovo daliniai per šias kautynes neteko 8 jėgerių (nukauti), 36 jėgeriai ir 2 kazokai buvo sužeisti. Apie 100 sukilėlių, daugiausiai studentai, žuvo, ir tik 6 iš jų pateko į nelaisvę (keturi Sevastjanovo įsakymu buvo sušaudyti vietoje). Prasiveržusieji iš apsupimo traukėsi Pivašiūnų ir Dusmenų kryptimi [4].
1863 m. sukilimas
Alytuje ir jo apylinkėse kovingai praėjo 1863 metai. Daug vietos gyventojų prisidėjo prie sukilimo, kovojo dėl laisvės ir žemės. Čia susiorganizavo ir veikė keletas sukilėlių būrių, įvyko kautynių, kurios pateko į sukilimo istoriją.
Pirmieji sukilėlių būriai pradėjo organizuotis 1863 m. žiemą. Vilniaus karo apygardoje vasario 2 d. gautos žinios iš Traku apskrities apie sukilėlių būrių organizavimąsi prie Butrimonių [5]. Čia veikęs Liubičiaus būrys, balandžio mėnesį jau turėjo 240 pėsčių ir 30 raitų sukilėlių. Dešinėje Nemuno pusėje (Trakų apskritis) dar veikė ir Sendeko, Kolyškos, Čiudovskio, Vilčinskio ir kiti sukilėlių būriai. Gyventojams buvo skaitomas manifestas, verbuojami savanoriai.
Ilgai sukilėlių stovykla veikė Dzirmiškių miške prie Pupasodžio kaimo. Čia buvo įrengta žeminė ginklų dirbtuvei – kalvei, kurioje atlenkdavo dalgius, gamindavo durklus, liedavo kulkas, kaustydavo arklius. Gamindavo net ąžuolines patrankas, kurias naudojo kautynėse prie Alytaus birželio 20 d. [7]. Ginklus gamino tiek vietiniai, tiek iš toliau atvykę kalviai.
Gegužės 31 d. atėjęs iš Augustavo gubernijos apie 40 žmonių būrys užpuolė Punios valsčiaus valdybą, paėmė iš kasos 320 rublių, sunaikino raštus, suplėšė caro portretą [8].
Birželio 2 d. Simno burmistras pranešė Augustavo gubernatoriui, kad apie 20 ginkluotų sukilėlių, atvykę į magistrato kanceliariją, reikalavo valdiškų pinigu, bet garantavus, kad jų nėra, įsakė skubiai surinkti iš gyventojų. Be to, sunaikino herbą.
Birželio 6 d. persikėlęs per Nemuną sukilėlių būrys nuvyko į Nemunaitį, kur atėmė iš Lenkijos karalystės atgabentą spiritą ir sudraskė smuklių patentus [9].
Liepos 22 d. prie Nemunaičio, sukilėliams keliantis į kitą Nemuno pusę, juos atsivijo Traku apskrities karo viršininkas pulk. Polis. Kadangi sukilėliai jau spėjo persikelti, tai ir besivejantis dalinys skubiai kėlėsi. Sendeko būrys pasuko prie Nemuno ir užėmė Krikštonių kaimą, bet iš čia per atkaklias kautynes buvo išstumtas. Daug sukilėlių puolė į Nemuną ir nemažai paskendo. Liubičiaus būrys pasislėpė miške [10].
Birželio 20 d. Sužino sukilėlių būrys prie Alytaus kovėsi su Trakų apskrities kariniu daliniu, vadovaujamu kapitono Štern fon Gvezdovskio. Čia įvyko susišaudymas iš abiejų Nemuno pusių. Sulaikęs kariuomenės vijimąsi ir susijungęs su Branto ir Hlaskos būriais, Suzinas per Mankūnus pasuko Seirijų link. Visa rinktinė sustojo prie Obelijos ežero Staciškių (Bračiulių) kaime. Sukilėlius atsivijo per Nemuną persikėlęs kapitonas Štern fon Gvezdovskis, kuriam į pagalbą atskubėjo pulkininkas Skordulia. Pasirodžius kariuomenei, sukilėlių avangardas pasislėpė smuklėje. Sukilėlių šauliai, vadovaujami Sužino, puolančią kariuomenę sutiko ugnimi. Dalgininkai turėjo apeiti iš užnugarės, bet, smarkiai apšaudomi, pasitraukė. Norėdamas paskatinti sukilėlius, Suzinas pats vedė dalgininkus į ataką, bet buvo mirtinai sužeistas ir po kelių minučių mirė. Sunkiai sužeistas ir pulkininkas Skordulia, kuris netrukus mirė. Birželio 21 d. kautynės Staciškių kaime dar tęsėsi apie valandą [11]. Istorinėje literatūroje šių kautynių vieta klaidingai nurodyta prie Dusios ežero, netoli Straigiškių kaimo.
1863 m. sukilimas buvo žiauriai numalšintas. Tuos neramius laikus primena sukilėlių kapai, stovyklavietės žeminė Dzirmiškių miške, kartuvių kalnas Dzirmiškės kaime, Jurgiškių pakaruoklių pušis, Koryklos miškelis prie Aniškio.
Alytus už dalyvavimą sukilime neteko rusiškų miesto teisių, o jo valsčius ir apskritis panaikinti. Jis buvo degraduotas į Alytaus vietovę arba „Osada Olita“ ir įjungtas į Alovės valsčių, vadinama „Alcksandrovskaja volost“. Uždarytos veikusios mokyklos, o jų vietoje įsteigtos rusiškos [12].
1. Sliesoriūnas F. 1830–1831 m. sukilimas Lietuvoje. – P.58.
2. Juozapavičius P. Revoliucionierius iš Dapkiškių kaimo. K. r. – 1982. Nr.27.
3. Sliesoriūnas F. 1830–1831 m. sukilimas Lietuvoje. – P.154.
4. Ten pat. - P.276.
5. Maksimaitienė O. Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m. – P.97.
6. Ten pat. – P.159.
7. Ten pat. – P.63.
8. Ten pat. – P. 163.
9. Ten pat. – P.164. 10. Ten pat. – P.162.
11. Ten pat.– P.178–179. 12. Navickas T. Alytus ir jo apylinkės. – P.57.