1861 m. caro vyriausybė buvo priversta visoje Rusijoje panaikinti baudžiavą. Po jos panaikinimo Vilnijos pusės ir Užnemunės valstiečių padėtis daug kuo skyrėsi. Valstiečiai Užnemunėje nuo baudžiavos buvo atleisti dar Varšuvos kunigaikštijos laikais, kai ten įvestas Napoleono kodeksas (1807 m.), tačiau be nuosavybės teisės į žemę. Tik prasidėjus 1863 m. sukilimui, caro valdžia pasiryžo išlaisvinti visus valstiečius iš ponų valdžios, ir tuo būdu pritraukti juos į savo pusę. Todėl 1864 m. buvo išleistas įstatymas, kuriuo visi Lenkijos karalystės valstiečiai pripažinti savos valdomos žemės savininkais be jokių išpirkimų. Dėl tos priežasties Užnemunės valstiečių būklė iš pat pradžių buvo daug geresnė negu visoje Lietuvoje. Jie tuojau ėmė skirstytis į vienkiemius ir greitai prakuto [1]. O tie, kurie tuo metu žemės neturėjo, gavo bent po 3 dešimtines iš valstybinių, bažnytinių ir konfiskuotų dvarų. Nesuvaržytas ir žemės pirkimas.
Vilnijos pusėje valstiečių padėtis buvo sunkesnė. Nuo naujosios reformos nedaug kas pasikeitė. Čia už žemę reikėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Buvusius baudžiauninkus suskirstė valsčiais. Daugų, Alovės ir Nemunaičio miesteliai su daugybe kaimų įėjo į vadinamąjį Aleksandravo valsčių, kurio centru tapo dešiniakrantis Alytus. 1873 m. Alovės mokytojo Osipavičiaus sudarytame Aleksandrovo valsčiaus aprašyme pažymėta, kad žemės ūkyje dar vyrauja trilaukis žemės dirbimas, daugiausiai naudojami jaučiai. Pagrindiniai darbo įrankiai: mediniai arklai, medinės akėčios ir nekaustyti ratai. Javų derlingumas buvo labai mažas. Todėl 1867 ir 1868 metais iš eilės neužderėjus javams, baisi bado šmėkla vėl pasirodė Alytaus apylinkėse. Žmonės maitinosi duoniniais javais, atvežtais iš kitų Rusijos gubernijų.
1875 m. įvestas žemės mokestis. Tais pačiais metais buvo panaikintas rekrūtų ėmimas – įvesta visuotinė 6 metų karo prievolė [2].
XIX a. pabaigoje prasidėjo emigracija į užsienį, ypač į Ameriką. Dauguma nepasiturinčių valstiečių ir darbininkų darbo ieškoti išvykdavo svetur. Ir dauguma šaukiamojo amžiaus jaunuolių, vengdami ilgos karinės prievolės, emigravo į Ameriką. Prasidėjus Rusijos – Japonijos karui (1904 m.), mobilizacijos metu Merkinės, Nedzingės, Varėnos ir Aleksandravo valsčiuose į punktus atvyko tik 200 atsarginių kareivių, o daugiau kaip pusė buvo išvykę į Ameriką [3].
Plataus atgarsio valstiečių gyvenime susilaukė 1905–1907 metų revoliuciniai įvykiai. 1905 metų rudenį Butrimonių valsčiaus varguomenė pašalino caro valdžios atstovus. Revoliuciniai veiksmai išsiplėtė Alytaus, Nemunaičio, Pivašiūnų ir kituose valsčiuose. Vyko valstiečių susidūrimai su dvarininkais dėl ginčytinų žemių, streikavo žemės ūkio darbininkai, mitingavo, reikalaudami padidinti darbo užmokestį, sutrumpinti darbo dieną, nebemokėjo valstybinių mokesčių... [4].
Alytus – miestas tvirtovė
XIX a. pabaigoje (1890–1900 m.) Alytuje vyko dideli statybos darbai. Rusų valdžia nutarė čia, kaip imperijos pasienio punkte, strateginiais tikslais įrengti trečios eilės tvirtovę su nuolatine kariuomenės įgula. Prasidėjo fortifikacijos darbai. Kairiajame Nemuno krante – Likiškėlių, Miklusėnų ir Bakšių kaimų teritorijoje – pastatyti keturi fortai, kuriuos sujungė plentas.
Abejose Nemuno pusėse buvo pastatytos trejos kareivinės. Pirmajame Alytuje, ties dabartine aukštesniąja technikos mokykla, pastatytos pantoninės kareivinės, skirtos pionierių batalionui. Už dabartinės chemijos gamyklos – Saratovo kareivinės pėstininkų batalionui, atkeltam iš Saratovo miesto. Šios abejos kareivinės Antrojo pasaulinio karo metu sunaikintos. Kairiajame Nemuno kranto miške buvo pastatytos mūrinės artilerijos pulkui kareivinės, kurios turėjo savo soborą, ligoninę, kalėjimą ir aikštę pratyboms, paradui. Alytaus tvirtovės įgulą sudarė maždaug 4000 karių.
1896 m. Alytuje pastatyta geležinkelio stotis, į kurią iš miesto reikėjo eiti du kilometrus per pušyną. Buvo pravesta lanko formos geležinkelio linija nuo Gardino pro Augustavą, Suvalkus, Šeštokus, Alytų į Varėną. Iškilo aukščiausias ant Nemuno – 33 metrų aukščio – tiltas. Dviejų kilometrų ilgio ir sulig medžių viršūnėmis geležinkelio pylimą supylė Alytaus ir apylinkių valstiečiai be jokio atlyginimo – kaip prievolę valdžiai. 1897 m. pradėjo kursuoti traukiniai iš Suvalkų į Alytų, o 1899 m. iš Alytaus į Varėną.
Iš Alytaus buvo nutiesti plentai: Alytus – Simnas – Kalvarija, Alytus – Seirijai – Seinai – Suvalkai, Alytus – Daugai – Varėna su geležiniu tiltu ties Kaniūkais per Nemuną. Alytaus – Gardino plentas nutiestas anksčiau, dar 1836 metais. Tokių būdu Alytus ir jo apylinkės turėjo vieną iš tankiausių Lietuvoje plentų tinklą.
Tuo pačių laikotarpiu atsirado vieškeliai į Punią, Ūdriją, Nemunaitį, į Prienus per Balbieriškį ir į Trakus per Pivašiūnus ir Onuškį.
Reikia paminėti pirmąjį streiką, įvykusį 1897 m. kovo viduryje. Sustreikavo darbininkai, tiesę kelią nuo Alytaus į Varėną. Iš pradžių ten dirbo atvykusieji iš Rusijos su savo šeimomis, arkliais ir padargais. Jiems mokėjo taip menkai, kad per trumpą laiką suvalgė viską, ką turėjo. Uždirbdavo po 4 rublius per savaitę. Kai šie subankrutavo, jų vietą užėmė vietiniai lietuviai ūkininkai. Bet, kaip aniems, taip ir šiems buvo negerai. Tad keli šimtai sustreikavo. Tuojau buvo pakviesta policija, kuri iš pradžių nežinojo, kuriuos vertėtų areštuoti: ar darbininkus, ar rangovus. Pagaliau areštavo streikininkus ir dalį jų, apie 200 vyrų, nuvarė į Trakus [5].
1900 metais Alytuje buvo baigtos visos numatytos statybos. Fortifikacijos darbai, plentų ir geležinkelio tiesimas, statybos gyventojams davė uždarbio. Alytaus sujungimas gerais keliais su plačiomis apylinkėmis pagyvino prekybą ir miesto augimą. Duodavo uždarbio ir stovėjusios rusų kariuomenės dalys. 1897 m. surašymo duomenimis, Alytuje buvo 2010 gyventojų [6].
1. Šapoka A. Lietuvos istorija. – P.479.
2. Ten pat. – P.478.
3. Tyla A. 1905 m. revoliucija Lietuvos kaime. – P.54.
4. Ten pat.
5. LSŠ. – T2. – P.266.
6. TLE. – T1. – P.46.