Alytaus miestui vystytis XVIII amžiuje nebuvo palankių sąlygų. Šiaurės karo, bado ir maro metais išmirė didesnė gyventojų dalis. Miestas tiek nukentėjo, kad negalėjo atsigauti per ištisus dešimtmečius. Koks po visų šių įvykių buvo Alytus, tik iš dalies galima spręsti pagal 1786 m. Alytaus ekonomijos inventoriuje pateiktą aprašymą [1].
Jame smulkiau apibūdinta dešiniojo Nemuno kranto miesto dalis, kurioje surašyti 66 dūmai ir 23 sklypai. Prie turgaus aikštės buvo 9 dūmai ir 4 krautuvės, Vilniaus gatvėje - 12, Gardino ir Pakalnės - po 18 dūmų. Šioje miesto dalyje surašyti ir 9 žydų dūmai, stovėjo mūrinė sinagoga. Turgaus aikštėje buvo svarstyklės, Gardino gatvėje - keli ekonomijos (iždo) pastatai, sena „austerija“. Kairiojo upės kranto miesto dalis pavadinta priemiesčiu. Čia surašyti 37 sklypai, bet nenurodyta, kiek jų užstatyta. Miestui priklausė iš viso 62 valakai, 21 margas ir 168 rykštės žemės. Kitų šaltinių duomenimis, Alytuje buvo 70 miestiečių, 6 vargšų ir 11 žydų šeimų: iš viso 341 gyventojas, iš jų 65 žydai.
Palyginti su XV a. pabaiga ir XVII a. pradžia, miestas gerokai sumažėjo tiek teritorijos dydžiu, tiek ir jo užstatymu, tiek gyventojų skaičiumi. Nors pirmoje amžiaus pusėje karų Lietuvoje nebebuvo iki 1769 m., tačiau miesto ūkis labai pamažu teatsigavo. 1765–1784 m., Oginskiui iškasus kanalą ir sujungus Dnieprą su Nemunu, pagyvėjo prekybos kelias tarp Ukrainos bei Baltarusijos su Prūsija. Alytuje įrengta prieplauka, bet nuskurdusiam miestui didesnės reikšmės tai neturėjo.
Kad didėtų Alytaus miesto, kaipo ekonomijos centro, reikšmė, 1775 m. Seimo nutarimu iš Trakų ir Merkinės buvo perkelti pavietų teismai. Alytus, palyginti su kitais Trakų pavieto miestais, stovėjo patogesnėje vietoje ir gyventojams buvo lengviau jį pasiekti [2]. 1778 m. Smolensko bajorų seimelis, nuo 1686 m. išbuvęs Vilniuje, persikėlė į Alytų. Tai turėjo šokią tokią reikšmę miesto pagyvėjimui.
Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis, būdamas pirmuoju Edukacinės komisijos pirmininku, įsakė visiems parapijų kunigams įsteigti prie parapijų pradžios mokyklas, o vėliau per dekanatus jas prižiūrėti [3]. Tad 1773 m. prie Alytaus parapijos įsteigta pradžios mokykla su dėstomąja lenkų kalba. Tai buvo ne pirmoji mokykla mieste. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad ji jau veikė 1595 metais ir joje buvo mokoma lietuviškai.
XVIII amžiaus antroje pusėje Žečpospolitos valstybė gyveno visiško pakrikimo laikus. Tarp feodalinių didikų vyko konfedaracijos kovos, krašte šeimininkavo svetimų valstybių kariuomenė. Miestiečiais ir valstiečiais tuo tarpu niekas nesirūpino, tik spaudė, kad jie mokėtų daugiau mokesčių. 1768 m. miestai buvo pavesti seniūnų priežiūrai, o 1776 m. Seimas iš visų mažesnių Lietuvos miestų atėmė savivaldos teises. Alytaus miestas taip pat neteko savivaldos [4]. Tuo būdu miestiečiai pasidarė tokie pat beteisiai kaip ir valstiečiai. Jie tik tuo tesiskyrė nuo valstiečių, kad nėjo baudžiavos, o mokėjo mokesčius.
Iš sudarytų miesto planų ir surašymo duomenų matyti, kaip miestas atrodė XVIII a. pabaigoje 1797 m. sudarytame miesto plane duota dešiniojo miesto centro pastatų eksplikacija. Rytiniame aikštės gale, prie kelio į Punią ir Kauną, stovėjo mūrinis užeigos namas. Prie aikštės buvo „hauptvachta“, tušti iždo pastatai, arklių pašto pastatai. Į pietus nuo aikštės buvo sinagoga, o prie gatvės į šiaurę kapinių link, – katalikų bažnyčia ir špitolė.
Gyvenamieji pastatai visu aikštės perimetru pažymėti ne atskirai, o vientisu bloku. Iš to reikėtų spręsti, kad jie stovėjo tankiai, sudarė ištisinį užstatymo frontą. Taip pat užstatyta ir gatvelė į pietus nuo aikštės. Pagrindiniuose keliuose prie miesto ribų stovėjo sargybinis, o gal tai buvo miesto vartai [5].
Kairiojo kranto miesto dalis gerokai mažesnė už dešiniojo kranto. Čia gatvės sudarė nedidelius kvartalus, užstatytus miestiečių sodybomis. Į šiaurę nuo jų plytėjo dvaro sodyba. Iš visuomeninių pastatų šioje miesto dalyje ir dvaro sodyboje pažymėta katalikų bažnyčia, užeigos namas, pastatas, dvaro rūmas su ūkiniais pastatais, sudegęs druskos sandėlis, vyno darykla, malūnas. 1797 m. čia buvo 33 namai ir 219 gyventojų [6].
Taigi XVIII a. pabaigoje Alytus kiek atgijo, tačiau vis dar nebuvo pasiekęs amžiaus pradžios būklės.
Po trečiojo Žečpospolitos padalijimo (1795 m.) ir Nemunui tapus Rusijos Prūsijos siena, Alytaus miesto dešinioji dalis atiteko Rusijai, o kairioji Prūsijai.
1. MAB. Mf. 254. L4–11
2. TLE.T. 1.–P.48
3. Šapoka A: Lietuvos istorija. – P.421.
4. Ten pat. – P.422.
5. Alytaus miesto ir apylinkių istorijos bruožai. – P.34.
6. Ten pat.