Daug gyvenviečių vardus yra gavę nuo hidronomų. Pirmosios žmonių stovyklos dažniausiai prie upių ir ežerų. Čia žmogui buvo patogiau apsistoti: geresnis susisiekimas, lengviau surasti maisto. Ilgainiui kai kurios iš jų virto nuolatinėmis gyvenvietėmis, ypač tos, kurios gynybiniu atžvilgiu stovėjo patogiose vietose, pavyzdžiui, upių santakose ir pan. Gyvenvietės buvo sustiprinamos, įrengiami piliakalniai, statomos pilys, o vėliau prie jų kūrėsi ir miestai.
Alytaus piliakalnis, esantis Alytupio Nemuno upių santakoje, strateginiu atžvilgiu buvo labai patogi vieta. Piliakalnis – tai miesto istorijos pradžia. Kaip Vilnius įsikūręs prie Vilnelės, Merkinė – prie Merkio, Punia – prie Punelės, taip Alytus įsikūręs prie Alytupio.
Yra ir antroji versija apie Alytaus vardo kilmę. Kryžiuočiai, verždamiesi į rytus, žydintį Dainavos kraštą taip sunaikinę, kad jame neliko nei gyvenviečių, nei žmonių – pasilikusi NUALYTA vieta. Nuo to ir kilęs Alytaus vardas.
Apie daugumą Lietuvos miestų yra sukurta daug gražių legendų. Su Alytumi taip pat yra susiję keletas padavimų.
Šalia Alytaus piliakalnio yra Vienuolyno kalnas. Pirmuosius duomenis apie šį kalną aptinkame 1858 m. S. Moravskio istorinio – geografinio pobūdžio apraše„Nuo Merkinės iki Kauno“, kuriame paminėtas tuo metu liaudies pasakojamas padavimas apie į kalną nugrimzdusį vienuolyną. 1889 metais R. Daugirdukas, rinkdamas duomenis apie archeologijos paminklus, tai pat susiduria su šiuo padavimu ir jo siužetą kaip iliustracinę medžiagą prideda prie skelbiamų spaudoje informacijų.
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje liaudyje dar buvo gyva legenda apie Mirgrausėlę ir Alytį, kurią pirmasis užrašė ir 1932 m. paskelbė periodinėje spaudoje žurnalistas P. Rinkevičius. Po aštuonerių metų profesorius S. Kolupaila monografijoje „Nemunas“ pateikė padavimų konspektų, o tarybiniais metais šį konspektą pakartojo V. Miklaševičius knygoje „Alytus“.
„... Atgimsta legenda apie Mirgrausėlę, garsaus Alytaus valdovo dukterį, kurios dalią žynys išskaitęs –išpranašavęs ją būsiant vaidilutę, kurstysiant žinyčioje amžiną ugnelę. Bet Mirgrausėlė pamilo karžygį Alytį. Pamilo ir Alytis skaisčiąją mergelę. Kartą ėmė veržtis kryžiuočiai į pilį. Nelygioje kovoje krito valdovo kariai. Tik narsusis Alytėlis tepaliko. Ir atsiminė jis, kad gabijoj ugnelę kursto Mirgrausėlė. Užims kryžiuočiai pilį, išgriaus gabiją, išveš jo Mirgrausėlę. Ir ristuoju žirgu nuskriejo Alytėlis į gabijos kalnelį. Prasiveržęs pro priešus ir užkėlė ant žirgo Mirgrausėlę. Kryžiuočiai šoko vytis raitelį. Štai štai jau čia pat švytruoja kardai. Tuomet paslėpė karžygys Mirgrausėlę požeminiame urve, o pats stojo į nelygią kovą. Šimtai priešų krito nuo narsuolio kardo. Bet Alyčiui tai pat nebuvo lemta išvengti mirties. Ilgai verkė Mirgrausėlė savo mylimo. Iš ašarų šaltinėlis susidarė, upeliu pavirto. Sielvarto palaužta mergelė tai pat mirė. Žyniai sudegino Mirgrausėlę ant laužo, jos pelenus gabijos kalnely palaidojo. Žmonės upelį Alytupiu pavadino, Alyčio vardas miestui liko“
Be abejo, dėl Alytaus vardo kilmės pirmenybę reikia suteikti pirmajai versijai.
Pastaba
Apie Alytaus vietovardžio kilmę ir jo kaitą informacijos surasite Lietuvos istorijos forume:
http://forum.istorija.net/forums/thread-view.asp?tid=3732&mid=55979
http://forum.istorija.net/forums/thread-view.asp?tid=3732&mid=55990
http://forum.istorija.net/forums/thread-view.asp?tid=3732&mid=55991
Pagrindinė forumo dalyvio mintis – negali kamieninis žodis Alytus kilti iš išvestinio Alytupis. Pvz., Merkinė yra priesaginis žodis, padarytas iš pamatinio Merkys. Senesnįjį Alytaus pavadinimą Alytį dar gerai mena vyresnieji alytiškiai. I Alytuje netoli tilto tarybiniais laikais buvo didelė maisto prekių parduotuvė „Alytis“.
2009–02–23