Alytaus apskritis buvo sudaryta 1915–11–23 vokiečių okupacinės valdžios ir pavadinta Alytaus–Merkinės apskritimi su centru Alytaus mieste. Šį vardą turėjo iki 1917 m. vasario mėnesio. Apskrities teritorija buvo išsidėsčiusi abiejose Nemuno pusėse ir 1919 m. turėjo 26 valsčius. Pietrytinę apskrities dalį su Druskininkų , Kabelių, Rudnios ir dalį Varėnos valsčiais 1920–1939 metais buvo okupavusi Lenkija. 1930 m. ši 2828 kvadratinių kilometrų ploto apskritis pagal didumą Lietuvoje buvo septinta. 1923 m. gyveno 109678, 1930 m. – 124147, o 1939 m. – 152726 gyventojai [1]. Vienam kvadratiniam kilometrui teko 54 gyventojai. Jų prieaugio atžvilgiu Alytaus apskritis Lietuvoje užėmė pirmąją vietą. Gyventojai pagal tautybę skirstėsi taip: lietuvių – 87%, žydų – 7%, lenkų 4%, rusų – 1%, vokiečių – 0,4%, totorių – 0,2%. Likusieji – kitų tautybių [2].
Pagal 1924 m. administracinį susiskirstymą apskritis padalyta į 20 valsčių. Vėliau valsčius stambino. 1933 m. panaikinti Antnemunės, Krokialaukio, Liškiavos, Metelių, Nedingės, Nemunaičio ir Pivašiūnų valsčiai, o liko Alytaus, Alovės, Birštono, Butrimonių, Daugų, Jiezno, Merkinė, Miroslavo, Seirijų, Simno, Stakliškių, Ūdrijos ir Varėnos [3]. 1939 m. buvo panaikintas Ūdrijos valsčius.
Valsčiai padalyti į seniūnijas. Seniūnija – mažiausias administracinis vienetas Nepriklausomoje Lietuvoje, kurią sudarydavo keletas kaimų.
Apskritie vyriausias valdininkas buvo apskrities viršininkas, kurį skyrė vidaus reikalų ministras. Jis vykdė centrinės valdžios politiką apskrityje, kontroliavo vietos savivaldybių darbą, buvo apskrities valdybos pirmininku, vadovavo policijai. Pagal įstatymą turėjo teisę leisti privalomus įsakymus ir bausti administracine tvarka bauda arba areštu už jų nesilaikymą. Karo padėties metu galėjo bausti žmones be teismo: siųsti į koncentracinę stovyklą, tremti į kitas apskritis, uždaryti trims mėnesiams į kalėjimą, skirti iki 5000 lt baudą [4].
Vyriausias valsčiaus pareigūnas buvo viršaitis pavaldus apskrities viršininkui: 1919–29 meteis valsčiaus valdybos pirmininkas, nuo 1929 m. vienasmenė valsčiaus savivaldybės vykdomoji valdžia. Viršaitis turėjo vykdyti valsčiaus tarybos nutarimus, atstovauti valsčiaus savivaldybės teismo ir administracinėse įstaigose, pasirašinėti savivaldybės vardu daromas sutartis. Rūpinosi valsčiaus reikalais, su apskrities viršininko sutikimu skirdavo ir atleisdavo valsčiaus sekretorę ir kitus tarnautojus, kontroliavo seniūnų darbą. Viršaičius rinkdavo valsčiaus taryba, tvirtindavo apskrities viršininkas [5].
Seniūną rinkdavo seniūnijos gyventojų sueiga. Jis atstovaudavo seniūnijos gyventojams valsčiaus valdyboje, pranešdavo jiems valdybos nutarimus, kontroliavo jų įvykdymą, mokesčių ar įvairių prievolių atlikimą.
Pasibaigus kovoms dėl nepriklausomybės, Lietuvai teko atkurti ne tik valstybinį, bet okupacijos ir karų nalintą ekonominį ir kultūrinį gyvenimą.
Pokario laikotarpiu apskrityje buvo pradėta vykdyti žemės reforma. Pagal 1922 m. steigiamojo seimo priimtą įstatymą, nustatyta didžiausia nenusavinamos žemės valdymo norma buvo 80 ha. Vėliau ji padidinta iki 150 ha. Ūkių žemė, viršinanti šią normą, buvo paimama į žemės fondą. Taip pat į žemės fondą pateko buvusių majoratinių dvarų ir išbėgusių iš Lietuvos dvarininkų žemė. Dvarams priklausę miškai suvalstybinti. Tokiu būdu buvo susilpninta ir iš šalies politinio ir ekonominio gyvenimo išstumta Lietuvai svetima, daugiausiai lenkiškoji dvarininkija.
Žeme pirmiausiai buvo aprūpinti kariai savanoriai, o likusi išdalinta bežemiams ir mažažemiams. Išparceliavus dvarus susikūrė nauji naujakurių kaimai: Arminai – iš Aniškio, Čiurlionys – iš Kriokialaukio, Putinai – iš Alytaus, Kaukai – iš Obelytės, Volungės – iš Geištarų, Viešnagiai – iš Metelių, Juozapavičiai – iš Raskovčiznos dvarų žemės ir kiti. Šiuo laikotarpiu buvo spartinamas ir beveik baigtas apskrities kaimų išskirstymas į vienkiemius.
Lietuva paveldėjo labai prastus kaimo kelius. Pavasario polaidžio ir rudens lietų metu keliai pabjurdavo, tapdavo sunkiai išvažiuojami. Valstybė ėmėsi neatidėliojamo kelių tvarkymo darbų. Tarpukario laikotarpiu visoje apskrityje nutiestas platus vieškelių tinklas, sujungęs kaimų vietoves su valsčių centrais ir pagrindiniais keliais. Į šį darbą prievolės būdu įtraukti valstiečiai, kurie privalėjo priskirtame kelio sklypelyje atlikti sankasos darbus ir du kartus per metus pažvyruoti. Tokiu būdu per kelis metus visi viešieji kaimų keleliai tapo vieškeliais. Plentus eksploatavo ir prižiūrėjo Alytaus kelių rajonas, vieškelius valsčių savivaldybės. Autobusai kursavo į visus valsčių centrus.
Valstybė rūpinosi ir tautos kultūrinio kultūriniu gyvenimu, ir švietimu. Buvo įsteigta reikalingas pradinių mokyklų skaičius, parengti joms mokytojai, įvestas privalomas mokslas 7–14 metų vaikams. Pastatytos mūrinės dviaukštės kelių komplektų mokyklos Butrimonyse, Miroslave, Punioje, Ryliškiuose, Seirijuose, Simne, Ūdrijoje ir kituose kaimuose. Mažesnės mokyklos su mokytojų butais. Tačiau didesnė dalis pradinių mokyklų liko privačiuose namuose. Aukštosios ir kitos mokyklos parengė naująją inteligencijos kartą. Įvairios organizacijos, viešieji vakarai, spauda pagyvino kultūrinį gyvenimą.
Pakilo ekonominis gyvenimas. Pažangiau ūkininkauti pradėjo valstiečiai: įsigijo geresnės veislės gyvulių, įvairių žemės ūkio mašinų, pagražėjo jų sodybos.
Reikia paminėti to meto keletą politinių įvykių Alytaus miesto ir apskrities gyvenime. Po 1926 m. valstybinio perversmo gruodžio 17–28 dienomis Alytuje buvo areštuota 16 asmenų [6]. Valdžią perėmė tautininkų partija, kuria buvo nepatenkintos kitos partijos. Naują perversmą organizuotu ėmėsi buvę socialdemokratų atstovai Seime Povilas Mikulskis, Jeronimas Plečkaitis ir kiti. Jie pradėjo burti ginkluotas grupes Tauragės, Alytaus ir kitose apskrityse. 1927 m. rugsėjo 9 d. sukilėliai užėmė Tauragę, tačiau sukilimas nepavyko. Dar blogiau sekėsi sukilėlių grupei, mėginusiai užimti Alytų. Policija, įgulos kariai, iš anksto sužinoję apie rengiamą sukilimą Alytuje, pradėjo suimdinėti sukilimo dalyvius. Prastai ginkluotos grupės, atvykusios iš Varėnos, Merkinės ir Perlojos apylinkų ir sužinojusios apie areštus, iškriko net nepasiekusios miesto. Sukilimo organizatoriai Plečkaitis, Paplauskas ir Kedys pabėgo į Lenkiją. Prasidėjo sukilimo dalyvių suiminėjimai ir teismai. Buvo teisiami 44 Alytaus apskrities sukilimo dalyviai [7]. Tokia liūdna buvo nepavykusio sukilimo pabaiga.
Tautinis sąmoningumas tuo metu pasiekė aukštą lygį. Tą matome iš kito pavyzdžio. 1938 m. kovo 17 d. Lenkija įteikė Lietuvai ultimatumą. Alytuje keli šimtai gyventojų organizuotai kreipėsi į vietos valdžios įstaigas, prašydami duoti jiems ginklų tėvynei ginti, jeigu į ją įsiveržtų Lenkijos militaristų karinės dalys [8].
Grąžinus Lietuvai Vilnių ir dalį jo krašto, 1941 m. sausio 15 d. buvo atkurti Alytaus apskrities Druskininkų, Marcinkonių ir Rudnios valsčiai. Apskrities teritorija gerokai padidėjo. Naciams okupavus Lietuvą, 1941–1944 metais apskritis įėjo į Ostlando Lietuvos generalinės apygardos Kauno krašto apygardą. 1946 m. Birštono, Jiezno ir Stakliškių valsčiai perduoti naujai sudarytai Prienų apskričiai, Druskininkų, Marcinkonių, Merkinės, Rudnios ir Varėnos valsčiai – Varėnos apskričiai.
Pagal 1950 m. birželio 20 d. administracinį suskirstymą apskritis pertvarkyta į Alytaus rajoną, dalis jos teritorijos atiteko Daugų, Jiezno, Simno ir Veisiejų rajonams.
1. TLE T1 pusl.44
2. LE T1 pusl.304
3. Vyriausybės žinios. 1933–12–22 Nr.431
4. TLE T1 pusl.91
5. Ten pat, pusl.575
6. LIŠ 1 pusl.332
7. Aleksa O. Kortų nameliai. Vilnius „Mintis“, pusl.79
8. Žiugžda R. Lietuvos istorijos puslapiai. „Tiesa“, 1998 Nr.87