Aliejaus spaudimas Dzūkijoje

Atgal

     Ant krosnies viršaus buvo įrengta ir pritvirtinta medinė dėžė sumaltoms sėmenims supilti. Dėžės dugnas padarytas iš storos skardos. Dūmams iš krosnies išeiti kitame krosnies gale buvo palikta skylė. Dėžės šone padarytas langelis sėmenims išsemti. Jis užstatomas lentele. Krosnies aukštis toks, kad būtų patogu stačiam maišyti šildomas sėmenis. Tada jos nesvyla. Krosnis kūrenama kūlio šiaudais. Malkos ir kitas kuras netinka, nes pasiektą temperatūrą reikia staigiai sumažinti arba nutraukti. Svarbu sėmenis tinkamai sušildyti. Jei sušildoma per mažai – bus mažiau aliejaus, jei per daug – sėmenys pradės svilti ir aliejus bus kartus. Sėmenų įšilimas buvo nustatomas ranka maišant. Sėmenis su geležėlėmis (blėtuke) maišydavo du žmonės, stovėdami priešpriešiais krosnelės šonuose. Kad šildant sumaltos sėmenys būtų klijingesnės ir kad iš jų negaruotų aliejus, maždaug 10 minučių prieš malimo pabaigą jos sulaistomos vandeniu. Vienam centneriui sėmenų pilama vienas litras vandens.

     Aliejaus spaudimo įrenginys padarytas iš dviejų ąžuolinių keturkampių rastų (kaladžių). Viršutinė kaladė 8m X 53cm X 50cm, o apatinė kaladė 5.6m X 70cm X 55cm. Gale kaladžių jų šonuose į žemę įkasti du stiprūs ąžuoliniai šulai, kurie virš žemės turi 2.5 m aukščio. Šulai tarp savęs sujungti dviem stipriomis geležimis, padarytomis iš geležinkelio bėgių, kurių viena yra žemai, po apatine kalade, o kita aukštai, virš viršutinės kaladės. Kitame kaladžių gale, ant tokių pat šulų įrengtas 3.45 m skersmens medinis besisukantis ratas, kurio pagalba kilnojama viršutinė kaladė. Apačioje šulai turi tokią pat geležį – bėgį, ant kurio įrengtas skritulys (stričkė). Ties viduriu kaladžių, kad jos nenukryptų į šonus, įkastas dar vienas šulas. Ant rato ašies apvyniota stora grandinė (lenciūgas), kurios kilpos padarytos iš 3 cm skersmens geležies. Kitas grandinės galas pervertas per kaladės gale iškaltą skylę, vyniojasi ant apačioje esančios stričkės. Grandinė per kaladės skylę nesislankioja, nes per jos kilpas iš abiejų kaladės šonų perkištos geležys. Rato ir atitinkamai ant apatinės kaladės padėtų kulbių pagalba, vienas žmogus gali nesunkiai kilnoti viršutinę kaladę. Perkabinus grandinę per apačioje esančią stričkę, atitinkamai sureguliavus kulbes ir sukant ratą į kitą pusę, viršutinė kaladė spaudžiama žemyn. Tokiu būdu, veržiant ratą, išgaunama labai didelė spaudimo jėga. Įveržtas ratas, kad jis neatsisuktų atgal, paremiamas atitinkamo ilgio paramsčiu.

     Apatinė kaladė nejudomai stovi ant žemės. Kad nepūtų, po ja padėtas akmenų pamatas. Apatinėj kaladėj iškalta keturkampė 45 cm ilgio, 30 cm pločio ir 36 cm gylio skylė – lizdas, kurio šonai ir dugnas apkaustyti geležimi, šone prie dugno išgręžta skylė aliejui išbėgti. Sumaltos ir įkaitintos sėmenys iš šildymo dėžės semtuvėliu semiamos ir pilamos į lopinius ir formavimo dėžę. Dėžė be dugno ir jos dydis atitinka kaladėj iškaltam lizdui. Sėmenys su lopiniu per bedugnę dėžutę įleidžiamos į kaladėj esantį lizdą ir ten suspaudžiamos. Vienam spaudimui sunaudojami 2–3 lopiniai su sėmenim. Kad išspaudas iš spaudimo lizdo lengviau išimti, lizdo šonuose ir galuose dedamos specialios geležinės plokštės, kurios padarytos iš daugelio sukniedintų geležėlių. Tarp geležėlių esančiais tarpais greičiau išbėga suspaustas aliejus. Plokštės turi auseles, už kurių užkabinus dalbą (lomą), jos ištraukiamos, po to lengvai išsiima išspaustos ir sukietėjusios išspaudos (kaločiai), kurios įgauna keturkampę formą. Kad išspaudos tarp savęs nesuliptų, tarp jų dedamos skardinės plokštės. Užspaudus spaudimą, laukiama maždaug pusę valandos, kol išsispaudęs aliejus subėga į pastatytą indą, o išspaudos sukietėja. Po to įtemptas ratas atleidžiamas, viršutinė kaladė pakeliama, išspaudos išimamos ir nuo jų nulupami lopiniai. Vienu spaudimu išspaudžiama 1–2 pūdai (16–32 kg) sėmenų. Vienu kartu sumalus didesnį kiekį sėmenų iš jų daromi du spaudimai.

     Visa darbo procedūra nuo malimo pradžios iki išspaudų išėmimo trukdavo maždaug dvi valandas. Iš vieno pilno spaudimo (2 pūdų) gerai prinokusių, nežolėtų sėmenų buvo gaunama apie 8 litrus aliejaus. Jei sėmenyse buvo daug piktžolių sėklų, aliejaus išbėgdavo daug mažiau, nes jos sugerdavo nemažai aliejaus. Piktžolėtų sėmenų aliejaus kokybė blogesnė. Buvo stebima, kad sėmenyse nebūtų girtuoklių sėklų, nes nuo tokio aliejaus žmogus apgirsta, apsvaigsta.

     Be sėmenų dar aliejus buvo spaudžiamas iš rapsų, kanapių, aguonų, o karo metu – iš sėtinių (kručkų) ir kopūstų sėklų. Iš saulėgražų aliejaus nespaudė, nes nebuvo įrenginių lukštams pašalinti.

     Aliejui spausti buvo vartojami keturkampiai medžiagos gabalai (lopiniai). Jie buvo audžiami iš kanapinių siūlų.

     Už aliejaus spaudimą buvo imamas atlyginimas pinigais. Už vieną spaudimą reikėjo mokėti nuo 1 iki 2 litų arba natūra: 1 litras aliejaus arba trečdalis išspaudų. Buvo galima atsilyginti ir grūdais.

     Aliejaus spaudykloje buvo galima sugrūsti ir kruopas (grucę). Tik miežiai turėjo būti padžiovinti, o malant gerokai sudrėkinti vandeniu. Ant tų pačių akmenų buvo galima sumalti išspaudas, paisyti dobilus ir perletus, atskiriant jų sėklas nuo pelų.

     Ne visais metų laikais buvo darbo aliejaus spaudykloje. Vasarą spausti aliejaus retai kas atvažiuodavo. Kiek daugiau atsirasdavo darbo rudenį, kai žmonės imdavo rauti linus. Per adventą jau daugiau žmonių atvažiuodavo. Bet dažniausiai aliejus būdavo spaudžiamas prasidėjus gavėniai, nes žmonės laikydavosi pasninkų ir tada mažai valgydavo mėsos. Per kokias dvi tris savaites darbas virdavo dieną naktį. Kitas pralaukdavo ir kokias dvi paras, kol ateidavo eilė pasigaminti aliejaus. O žmonių atvažiuodavo gana iš toli: iš Liškiavos, Leipalingio, Seirijų, Simno ir iš kitur. Nemunui užšalus, atvažiuodavo net iš Anos Šalies – iš kitapus Nemuno.

     Aliejų spausti mokėjo visi  suaugę mūsų šeimos nariai – tiek vyrai, tiek moterys. Prireikus galėjo vienas kitą pakeisti. Namuose visuomet būdavo pasilikęs bent vienas suaugęs šeimos narys, kad atvažiavusiam žmogui nereikėtų veltui laukti.

     Aliejaus spaudykloje taip pat buvo glencuojami (lyginami) namų darbo audiniai: kostiuminės medžiagos, milai, lovatiesės ir kt. Tas darbas buvo atliekamas vasarą, kad nesitrukdytų aliejaus spaudimas, be to, vasarą daugiausia buvo audžiama. Vandeniu apšlakstytas audeklas buvo pakaitom lankstomas tarp kartono lapų ir karštų geležų ir spaudžiamas tarp tinklų. Taip pastovėjusi parą medžiaga pasidarydavo lygi, daug gražesnė ir siuvėjams iš jos būdavo geriau siūti. Už vieno metro medžiagos išglencavimą buvo imama 10 centų. Iš karto buvo galima išglencuoti apie 50 m medžiagos. Glencuodavo dažniausiai moterys.

     Po II pasaulinio karo aliejaus spaudyklą perėmė Alytaus pramonės kombinatas, o vėliau ji buvo perduota vietiniam kolūkiui. Joje vis tebedirbo buvusieji jos savininkai. Kolūkiuose nustojus auginti linus, aliejaus spaudykla nebeteko savo reikšmės ir neprižiūrima sunyko.

     XX a. pirmojoje pusėje tokios aliejaus spaudyklos veikė Seirijuose (sudegė karo metu), Kriauniuose (Gavelio), Arciškonyse (Paklonsko) ir Vosbūčiuose (Kašelionio). Šiuo metu jos visos yra sunykusios.

  Žinias surinko ir užrašė A.Rinkevičius 1973 m.

     Nuotraukos autoriaus.

     Žinių šaltiniai:

          1. Autoriaus prisiminimai.

          2. Ignas Paleckas, gimęs 1911 m., spaustuvės savininkas nuo 1938 m.

          3. Juozas Monkelis, gimęs 1924 m., ilgą laiką dirbęs spaustuvėj.

     Laikraštyje „Gimtinė“  (1991 m. Nr.3 ir Nr.4) buvo išspausdintas A. Rinkevičiaus straipsnis  „Aliejaus spaudimas Dzūkijoje“.