Švietimas ir kultūra
<Pagrindinis Atgal Iš Antano Rinkevičiaus archyvo
1939 metais mieste veikė 9 įvairios mokyklos: valstybinė gimnazija, aukštesnioji miškų, žemesnioji žemės ūkio, amatų, progimnazija ir 4 pradžios. Visose jose apie 2300 mokinių mokė 95 mokytojai [1].
Po ilgos carinės priespaudos pirmosios lietuviškos mokyklos pradėjo kurtis 1916–aisiais. Tais metais Pirmajame ir Antrajame Alytuje atidarytos pradžios mokyklos. Jos kūrėsi ir kitose apskrities vietose. Trūkdavo mokytojų, todėl lietuviai inteligentai organizuodavo trumpalaikius kursus. Tokie kursai veikė ir Nemunaityje [2]. Ilga priespauda paliko ir didelį neraštingumą. Pagal 1926 m. statistikos žinias, Alytaus apskrityje iš 87473 gyventojų raštingų buvo 66,64 procento. 1927 m. Alytuje ir apskrityje, kaip ir visoje Lietuvoje, įsigaliojo privalomasis 4 metų pradinis mokslas visiems vaikams, sulaukusiems 7 metų amžiaus. Reikėjo plėsti pradinių mokyklų tinklą. Mūsų miestas šį klausimą išsprendė, pastatydamas dvi daugiakomplektines pradžios mokyklas lietuviams ir vieną žydams.
1919 m. Švietimo ministerija davė leidimą įsteigti Alytuje keturių klasių vidurinę mokyklą. Lenkams okupavus Seinus, iš „Žiburio“ gimnazijos nemažai mokinių persikėlė į Alytų tęsti mokslą. 1925 m. ji turėjo 8 klases ir tapo valstybine gimnazija (buvo vienintelė Alytaus apskrityje) – Dzūkijos krašto švietimo židiniu. Daug auklėtinių tapo žymiais mokslo ir kultūros veikėjais: profesoriais, docentais, gydytojais, rašytojais, inžinieriais ir kitais, kurie žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Čia dirbo nemažai savo darbui pasišventusių pedagogų, žymių Dzūkijos krašto švietėjų: pirmasis direktorius, matematikos vadovėlių autorius, nusipelnęs mokytojas Kazimieras Klimavičius, nusipelnęs mokytojas Vytautas Daraškevičius, 25 metus buvęs šios gimnazijos direktoriumi, ir daug kitų.
Aukštesnioji miškų mokykla įsteigta 1927 metais. Ji rengė Lietuvos miškų specialistus. Čia mokslas trukdavo dvejus metus. Priimdavo jaunuolius, baigusius šešias gimnazijos klases. Mokykla turėjo gamtos muziejų, kuriame buvo žuvų rinkiniai, vabzdžių kolekcijos, paukščių iškamšos, miškų želdinimo ir apdirbimo įrankiai, dirvožemio kolekcijos, melioracijos, durpininkystės, sėklų pavyzdžiai ir kita. Dėstytojais dirbo garsūs to meto Lietuvos miškininkai. Alytus tapo žymiu miškininkystės centru. Čia buvo įsikūrusi žurnalo „Mūsų girios“ redakcija, dvi miškų urėdijos. Mokomajai miškų urėdijai priklausė Alytaus, Aniškio, Dzirmiškių, Metelių, Punios ir Seirijų girininkijos, kur mokiniai atlikdavo praktiką. Šiai urėdijai priklausė medelynas (Šilelio gatvės gale): buvo auginami įvairūs vaismedžiai, dekoratyviniai medžiai ir krūmai. Prie mokyklos veikdavo ir eigulių tobulinimosi kursai. Dzūkų miškų urėdija administravo dešinėje Nemuno pusėje esančius miškus. Alytuje veikė Miškų ūkio departamentui priklausantis terpentino – kanifolijos fabrikas. Visos miškų ūkio įstaigos ir įmonės įsikūrė buvusiose Saratovo kareivinėse. 1939 m. Aukštesnioji miškų mokykla buvo iškelta į Vilnių, nes kareivines reikėjo atiduoti dislokuotiems Raudonosios armijos daliniams. Mokykla Alytuje išleido 10 laidų ir ją baigė 269 miškininkai [4].
Dvimetė Žemesnioji žemės ūkio mokykla įsteigta 1929 metais. Ji mokė jaunuolius pažangiai ūkininkauti ir rengė namų ūkio šeimininkes. Mokykla įsikūrė kareivinėse, Ulonų gatvėje, o 1939 m. perkelta į Pirmąjį Alytų. 1945 m. reorganizuota į žemės ūkio mokyklą, o po dešimties metų į žemės ūkio technikumą, kuris, panaikinus Daugų rajoną, 1960 m. perkeltas į šį miestelį.
1938 metais Seirijų ir Kaišiadorių valstybines amatų mokyklas sujungė ir perkėlė į Alytų. Mokykloje, kuri užėmė dvi tuščias Saratovo kareivines, buvo stalių, račių ir šaltkalvių skyriai – mokėsi virš dviejų šimtų mokinių. Jie. per ketverius metus įsigydavo keturių klasių išsilavinimą ir specialybę.
Žydų pradinė mokykla veikė nuo 1916 metų. Jai buvo pastatyta dviejų aukštų medinis namas Savanorių gatvėje. Pastatą rekonstravus, ten įsikūrė Kraštotyros muziejus.
Žydų progimnazija pradėjo veikti 1919 m. Šilelio gatvėje.
Atgavus Vilniaus kraštą, Druskininkuose buvo steigiama mokytojų seminarija, kuri turėjo paruošti atgautam kraštui mokytojus. Greit naciai okupavo Lietuvą ir Druskininkus prijungė prie reicho, todėl lietuviška seminarija ten negalėjo veikti. Lietuvos Vyriausybė numatė ją perkelti į Alytų. Švietimo ministerija pavedė Juozui Mičiuliui, pirmajam seminarijos direktoriui, įkurti Alytuje mokytojų seminariją. Seminarija įsikūrė Bloznelio gatvėje tarp griuvėsių išlikusiam nuo bombardavimo dviejų aukštų mūrelyje. Kai kuriuos baldus parsivežė iš Vilniaus neveikiančių lenkiškų mokyklų, kitus gavo vietoje. 1941 m. mokytojų seminarijoje prasidėjo mokslas. 1943 m. buvo išleista pirmoji pedagogų laida. Į Alytaus švietimo, kultūros istoriją ryškiomis raidėmis įrašytos pirmųjų seminarijos mokytoju pavardės: Bajerčiaus, Brogaitės, Kulikausko, Matusevičienės, Ramanausko ir kitų. Vėliau seminarija persikėlė į Birutės gatvę (dabartinė 2-oji vidurinė mokykla). Nuo 1946 m. pradžios direktorių J. Mičiulį pakeitė buvęs švietimo skyriaus vedėjas Kazys Klimavičius. Alytaus mokytojų seminarija, vėliau pavadinta pedagogine mokykla, veikė nuo 1941 iki 1957 metų. Ją baigė penkiolika laidų – 837 pedagogai.
Mieste suklestėjo ir kultūrinis gyvenimas. Šaulių namuose įrengta teatro salė. Čia vyko meno vakarai, gastroliuodavo iš kitur atvykę scenos menininkai. Veikė du kinai. 1929 m. balandžio 24 d. apskrities viršininko įstaigoje įregistruotas Dzūkų muziejaus statutas, įkurta Dzūkų kraštotyros draugija. 1930 m. pradėjo veikti K. Sluckio spaustuvė. Čia išspausdintas pirmasis Alytaus miesto laikraštis „Dzūkas“, pirmasis satyrinis leidinys „Dzūkų bizūnas“. 1931 m. pradėjo eiti savaitinis laikraštis „Alytaus dzyvas“. Viešoji valstybinė biblioteka atidarė duris lankytojams.
Antrojo Ulonų Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės pulko karių rengiamos raitųjų sporto šventės sutraukdavo labai daug žiūrovų. Jose aktyviai dalyvavo iš visos apskrities sujoję ir civiliai raiteliai, į surengtas Dzūkų senovės dienas Alytuje, Merkinėje, Dauguose, Seirijuose suplaukdavo didžiausios minios žiūrovų. Į jas atvykdavo Respublikos Prezidentas ir kiti aukštieji valstybės pareigūnai. Kultūrinį gyvenimą pagyvindavo mokyklų, šaulių, skautų ir kitų organizacijų renginiai.
Sporto mėgėjus viliodavo pušyne įrengtas stadionas: teniso, krepšinio ir futbolo aikštės. Buvo populiarus baidarių sportas. Gražios ir kalvotos apylinkės daug malonumo suteikdavo slidininkams.
1. Alytus. Alytaus kurort direkcijos leidinys.
2. Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai. P.278.