Pirmasis anglų buldogas mano namuose buvo Citra. Deja, jau antrą dieną ji apsirgo ir, nepaisant visų mano ir jos veisėjos - veterinarės pastangų, teišgyveno pas mane porą savaičių.
Dabar, kai jau turiu šiokią tokią patirtį ir galiu bent kažkiek įvertinti šuniuko perspektyvas, manau, kad Citra tikrai nebuvo parodinis šunelis.
Tiesa, tuomet man tai buvo visiškai nesvarbu. Tenorėjau buldogiuko namuose. Netekti tokio mažylio labai skaudu, labai liūdna... Juolab, kad namie buvo ir trys vaikai, taip džiūgavę, kad pagaliau turim šuniuką. Kaip kompensacija už neišgyvenusį šunelį man buvo pasiūlyta tuomet jau pusmetinė padūkėlė Nikė. Labai norėjosi užsiauginti savo šuniuką nuo mažumės, bet ilgai laukti kitos vados, kasdien prisimenant Citrą, nesinorėjo. Taip mano namuose atsirado Nikė nuo Ašarėnos,  kurią veisėja buvo numačiusi pasilikti sau. Su Nike prasidėjo mano dalyvavimas parodose ir aš galutinai "užsikrėčiau" anglų buldogais :)   

Buldogas - žmogaus kompanionas ir jo vieta visuomet šalia žmogaus, ne prie būdos ar voljere. Todėl ir mano veislynas mažytis - kad visi tilptume ant sofos :)