zirgai - ugnyteces

Turinys...

Čia yra

JOJAMIEJI

Tai lengvo sudėjimo žirgai, skirti jojimo sportui, pasijodinėjimui.

Žirgų veislių sąrašas

Lietuviškos veislės:
Žemaitukas
Lietuvoje auginamos veislės:
Arabas
Trakėnas
Hanoveris
Grynakraujis jojamasis
Achaltekas
Kitos veislės:
Andalūzas
Apalūzas
Amerikiečių jojamasis
Anglo-arabas
Alter Real
Barbas
Baškirų
Baškirų garbanius
Budionas
Bavarų šiltakaraujis
Belgų šiltakraujis
Danų šiltakraujis
Donas
Fryzas
Frederiksborgas
Genderlenderis
Holšteinas
Haknio arklys
Lipizaneris(Lipicas)
Lusitano
Lokai
Kamargo
Klivlendo bėris
Kladrubas
Knabstrubas
Kathiawari
Kriolo
Kabardino
Marwari
Morganas
Misurio fokstroteris
Nonijus
Pinto
Paintas
Prancūzų jojamasis
Reinlanderis
Švedų šiltakraujis
Šagijos arabas
Tenesio
Terskas
Olandų šiltakraujis
Oldenburgas
Quarter

Žemaitukas

Aukštis ties gogu: 131-141cm
Krūtinės apimtis: 166–178 cm
Vidutinis svoris: 380-420 kg
Plaštakos apimtis: 17,5—18cm
Būdinga spalva: bėra, juoda, juodbėra, bulana, sarta, pelėka. Dažniausiai be žymių.
Panaudojimas: universalus poni klasės arklys.
Kilmės šalis: Lietuva
Žemaitukai—viena seniausių veislių Europoje, žinoma jau nuo VI—VIIa. Viduramžiais žemaitukai pasaulyje garsėjo kaip manevringų, ištvermingų kovos žirgų veislė. Tačiau intensyvėjant žemės ūkiui XIXa. Prireikė stambesnių arklių, todėl žemaitukus imta kryžminti su sunkiųjų, ristūnų, trakėnų bei kitų veislių arkliais. Žemaitukai atsidūrė ant išnykimo ribos, bet kunigaikščių Oginskių iniciatyva buvo išsaugoti. Vėliau ne kartą šiai veislei grėsė išnykimas. Nors tai nedideli ir ilgai bręstantys (iki 4-5 metų) arkliai, tačiau pasižymintys geru darbingumu ir kitomis puikiomis savybėmis: atsparūs ligoms, nereiklūs šėrimo ir laikymo požiūriu, ištvermingi, greiti ir ilgaamžiai. Žemaitukai yra lengvų, grakščių kūno linijų, gražaus eksterjero, gyvi, energingi, bet paklusnūs. Tai universalūs ir perspektyvūs arkliai. XVIIIa.pr. vokiečiai Trakėnų veislei išvesti naudojo žemaitukų kumeles, o XXa. Žemaitukų veislės pagrindu atsirado Lietuvos sunkiųjų arklių veislė ir sustambintas žemaituko tipas. 1994-1995m Lietuvoje buvo priskaičiuojama ne daugiau kaip 30 veislei tinkamų senojo tipo arklių. 2003m. Arklių skaičius išaugo iki 154 (iš jų 57 kumeliukai, 67 kumelės ir 30 eržilų) Kur kas daugiau yra sustambinto tipo žemaitukų. Tačiau šie arkliai skiriasi nuo senojo tipo žemaitukų tiek ūgiu, tiek kilme, todėl juos reikėtų laikyti atskira veisle.

Arabas

Aukštis ties gogu: 144-152cm
Krūtinės apimtis: 179cm
Vidutinis svoris: 400-500kg
Plaštakos apimtis: 18—19,3cm.
Būdinga spalva: bėra, širma, kaštoninė, juoda, rauda. Labai reta juoda spalva.
Panaudojimas: jojimui, kitoms veislėms gerinti.
Kilmės šalis: Arabijos pusiasalis
Arabų arklių veislė yra viena iš seniausių. Ji formavosi IV-VII mūsų eros amžiuje Arabijos pusiasalio stepėse ir dykumose. Veislei atsirasti turėjo įtakos Vidurinės ir mažosios Azijos, Viduržemio jūros, Afrikos pakrantėse auginami arkliai. Ilgais amžiais šie arkliai gyveno dykumose kartu su beduinais. Nusipelniusios karo kumelės gyvendavo toje pačioje palapinėje kaip ir žmonės, tarp vaikų. Arabai savo arklius veisimui atrinkdavo su ypatingu kruopštumu ir saugodavo juos kaip savo akį. Arabų arkliai yra nedidelio ūgio, gražaus, proporcingo sudėjimo, lengvų, grakščių judesių, eiklūs. Galva nedidelė, su įgaubtu profiliu, palyginti plati krūtinė, lenktas (gulbiškas) kaklas, vidutinio ilgumo, aukštai iškelta uodega. Kojos grakščios, bet gali būti šios veislės silpnoji vieta. Gogas vidutiniškai išvystytas, nugara trumpa, tiesi, stipri, juosmuo trumpas, strėnos ilgos, apvalios, galūnės stiprios su gerai išvystytais sąnariais ir sausgyslėmis, kanopos nedidelės, stiprios, taisyklingos formos. Arabų žirgai yra karštakraujai, prieraišūs, ištikimi. Ypač pasižymi ištverme ir yra protingi, pagarsėję atkakliu būdu.

Hanoveris

Aukštis ties gogu: 160—175cm
Krūtinės apimtis: 185—210cm
Vidutinis svoris: 600—700kg
Plaštakos apimtis: 20,5—23,5cm
Būdinga spalva: Bėra, juoda, kaštoninė, kartais širma. Dažnos įvairios žymės.
Panaudojimas: yra du tipai: jojamasis ir važiuojamasis.
Kilmės šalis: Vokietija
Hanoverio veislės arkliai išvesti Hanoverio provincijoje, Žemutinėje Saksonijoje, Vokietijoje. Hanoverio hercogai Braunšveigai dalyvavo kryžiaus žygiuose ir kituose antpuoliuose. Iš karo žygių iš Rytų parsiveždavo arklių. Tokiu būdu arabų, berberų, turkų, ypač Ispanų arkliai buvo pirmieji vietinių arklių veislių gerintojai. Kaip rašo hipologai, Hanoverio valdovai labai mylėjo arklius. Vienas iš jų ir kurfiurstas Ernestas Augustas savo herbe, patariant filosofui Leibnicui, pavaizdavo arklį. Aukščiausias Lietuvos žirgas — 184cm ties gogu Hanoverio veislės žirgas Greizenas. Jis gimė 1985m. Žagarės valstybiniame žirgyne, 1992m. Greizenas tarnavo Šiaulių r. raitojoje policijoje. Vėliau parduotas Vokietijoje.

Achaltekas

Aukštis ties gogu: 156—159cm
Krūtinės apimtis: 175—176cm
Vidutinis svoris: 500kg
Plaštakos apimtis: 19—20cm
Būdinga spalva: sarta, bėra, dažnai su auksiniu atspalviu.
Panaudojimas: jojimui, lenktynėms
Kilmės šalis: Turkmėnija
Ši veislė yra kilusi iš Turkmėnistano. Manoma, kad tai viena iš seniausių veislių pasaulyje – iki šiol spėliojama, kuri arklių veislė senesnė – Achaltekų ar arabų. Turkmėnistano gentys ilgai slėpė šią veislę nuo pasaulio. Pirmą kartą achaltekai rasti atšiaurioje ir uolėtoje Karakumo dykumos vietovėje. Manoma, kad rusva ir neįprastai žvilganti kailio spalva arkliams padėjo maskuotis dykumoje. Achalteko veislės arklio galva yra su tiesiu ar truputį išgaubtu profiliu, ilgomis ausimis. Karčiai ir uodega paparastai reti. Kailis turi neįprastą metalinį žvilgesį. Ilga nugara, tiesus ilgas kaklas ir aukštas gogas. Arkliai yra liekni, su gilia krutine. Toks sudėjimas yra būdingas ištvermingiems arkliams, galintiems bėgti tolimus nuotolius. Achaltekai yra gyvo būdo, plačiai žinomi kaip ištikimi, “vieno raitelio” žirgai. Achaltekai yra tvirti ir gyvybingi, prisitaikę prie atšiaurių Turkmėnistano sąlygų, kur arkliai turi išgyventi su nedaug maisto ir vandens. Ši veislė yra labai ištverminga: 1935 metais grupė turkmėnų jojikų nujojo 2500 mylių (4022,5km) iš Ashgabato į Maskvą per 84 dienas, per tris iš jų kirto 235 mylias ( 378km) besitesiančią bevandenę dykumą. Achaltekai taip pat žinomi kaip geri konkūriniai žirgai.

Andalūzas

Aukštis ties gogu: 152—162 cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis:?
Būdinga spalva: širma(80% visų arklių), bėra, juoda, kaštoninė
Panaudojimas: jojimui, galvijų ganymui, koridai.
Kilmės šalis: Ispanija
Tai viena iš seniausių išlikusių arklių veislių. Archeologinių kasinėjimų metu Iberijos pusiasalyje buvo atkasti Sorajos arklio griaučiai, datuojami 25 000m. pr. Kr. Tai buvęs Andalūzo arklio protėvis. Andalūzai buvo naudojami jojimui, ir ilgais šimtmečiais net karaliai juos rinkdavosi kaip savo jojamus žirgus. Renesanso epochoje Klasikinio Išjodinėjimo Akademijos (Classical Riding Academies) susidomėjo šia veisle dėl puikaus balanso ir protingumo. Andalūzai buvo naudojami išvedant daug kitų klasikinio jojimo veislių kaip lipicai, alter real, lusitano, kladrubai ir daug Europos šiandienos šiltakraujų. 19a. andalūzų populiarumas smuko. Vis dėl to Kartūzų vienuoliai toliau veisė šios veislės arklius ir taip išsaugojo jų grynumą. Šiandien Ispanijos vyriausybė skatina andalūzų auginimą, ir veislė vėl tampa populiari tarp klasikinės mokyklos išjodinėtojų. Andalūzai taip pat naudojami ir konkūrui, koridai, važiavimui kinkiniais, ir neretai į veislę įliejama ir anglų grynakraujų kraujo, idant plėstųsi veislės galimybės. Andalūzai yra stiprūs, kompaktiški arkliai. Jie juda elegantiškai, aukštai keldami kelius. Paprastai jie turi ilgą galvą su išlenktu profiliu ir didelėmis ir išraiškingomis akimis, ilgą ir platų, kartais kiek lenktą kaklą, ilgus, apvalius pečius. Kojos vidutinio ilgio ir stiprios. Karčiai ir uodega tankūs, uodega išaugusi žemai. Andalūzas yra išdidus, bet puikiai dirbantis arklys, jautrus ir protingas, lengvai ir greitai mokomas, kai su juo elgiamasi atidžiai ir rūpestingai.

Danų šiltakraujis

Aukštis ties gogu: 165-170cm.
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis:?
Būdinga spalva: visos vienspalvės
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis: Danija

Danų šiltakraujis buvo išvestas iš Frederiksborgų ir anglų grynakraujų žirgų XXa. viduryje. Išvestosios kumelės buvo kryžminamos ir su anglo-normanais, anglų grynakraujais, trakėnais. Pagrindinis tikslas buvo sukurti žirgą, pasižymintį puikiu sudėjimu, gerais aliūrais ir didelėmis sportinėmis galimybėmis.
Danų žirgų registras buvo pradėtas XX a. viduryje. Jis peržiūri kumeliukus ir atrenka eržilus, tinkamus veislei. Atrinkti kumeliukai gauna veislės įdagą: karūną virš bangos.
Per palyginti trumpą laiką ši žirgų veislė buvo stipriai patobulinta. Iki danų šiltakraujų sūkurimo ši šalis neturėjo žirgų veislės, kuri galėtų varžytis pasaulinio lygio konkūro ar išjodinėjimo varžybose.

Trakėnas

Aukštis ties gogu: 166-170 cm.
Krūtinės apimtis: 194 cm.
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis: 21,3cm.
Būdinga spalva: kaštoninė, bėra, ruda kerša, palša
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis: Prūsija(Mažoji Lietuva)
Trakėnų veislė išvesta Trakėnų dvare iš įvairių žirgų veislių: Arabų, Anglų grynakraujų, Turkų žirgų, taipogi ir lietuviškų Žemaitukų ir vietinių prūsų žirgų. Reikėjo stiprių žirgų karo tarnybai, todėl vietinės kumelės imtos kergti su ankstyvaisiais trakėnų eržilais. 1918 metais sukergta maždaug 60,000 kumelių.
Vėliau, 1919 metais sumažinta kariuomenė, todėl žirgai vėl imti veisti ūkio darbams. Šios linijos pradininkai - žirgai Damfrosas, Hiperionas, Pitagoras, Araradas ir Tempelhüter. Jų įtaka iki šiol ryški trakėnų išvaizdoje.
Antrojo Pasaulinio karo metu, 1944m. Trakėnų žirgynas gavo leidimą evakuotis į vakarus. Žirgai vėlų rudenį buvo išvaryti per užšalusią Vyslos įlanką(Aistmares). Trūko pašarų, vandens, užuovėjos. Daug bėgančiųjų ledu buvo subombarduoti, todėl žirgų išliko labai nedaug: pasibaigus karui, veislė, kurios atstovų buvo tūkstančiai, sumažėjo maždaug iki 600 kumelių ir 50 tinkamų kergti eržilų.
Paskutinis tikras trakėnas buvo Keith, gimęs 1944 metais, o miręs - 1976, išgyvenęs 35 metus. Atkurtoji žirgų veislė neturėjo savo tėvynės, todėl ji plėtojosi ir buvo saugoma tik tam specialiai sukurtų asociacijų dėka.

Grynakraujis jojamasis(anglų grynakraujis)

Aukštis ties gogu: 163-172cm
Krūtinės apimtis: 185cm
Vidutinis svoris: 500kg
Plaštakos apimtis: 19,4-20,1cm
Būdinga spalva: visų lygių spalvų(dažniausios: bėra, juodbėra, sarta). Galimos žymės.
Panaudojimas: lenktynėms, jojimui
Kilmės šalis: Anglija
Grynakraujų jojamųjų veislė išvesta Anglijoje XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje vietines kumeles kryžminant su turkų, berberų, arabų, persų, turkmėnų eržilais. Anglų grynakraujų veislės pradininkai buvo trys eržilai. Tai buvo turkų Baerlis (Byerley), arabų Darlis (Darley) ir arabų Godolfinas (Godolphin). Šiuos eržilus kryžmino su tuo metu buvusiais lenktyniniais arkliais.
Palikuonys buvo tokie geri, kad sparčiai ėmė plėstis arklių lenktynės. Įsisteigė Askoto ir Niumarketo (Ascot ir Newmarket) žirgynai.
Išvedant ir toliau tobulinant veislę didelę reikšmę turėjo sistemingas prieauglio treniravimas, lenktynių organizavimas ir atranka pagal lenktynėse išvystytą greitį. Tik lenktynes laimėjęs žirgas buvo paliekamas tolesniam veisimui.
Pirmaisiais veislės išvedimo metais buvo taikomas giminingas veisimas, bet, 1748 m. gimus Metčemui, 1758 m. – Cherodui ir 1764 m. – Eklipsui, buvo pradėta jų palikuonis veisti tarpusavy palankiomis klimato sąlygomis.
Švelnus klimatas, gausus arklių šėrimas, daugiausia koncentruotais pašarais, griežta pageidaujamo tipo arklių atranka buvo svarbiausios sąlygos, kad grynakraujai jojamieji taptų populiaresni net už arabų veislės žirgus. Daugiau...

Apalūzas

Aukštis ties gogu: ?
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis: ?
Būdinga spalva: dėmėta
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis: Š. Amerika
Žmonės tokius arklius žinojo vertino jau nuo seniausių laikų – Prancūzijoje atrastuose 20,000 metų senumo urvų piešiniuose pavaizduoti dėmėti arkliai. Neįprastų spalvų žirgai vaizduojami ir XVIIa. Azijos ir kiniečių mene.
Konkistadorams atgabenus į Ameriką pirmuosius arklius, šie paplito tarp vietinių indėnų. Kai kurios indėnų gentys tapo puikiais arklių augintojais. Jie veisė greitus ir protingus žirgusarklius, tarp kurių pasitaikydavo ir individų dėmėtu kailiu.
XIXa, per Amerikoje vykusį Nez Perce karą dėl indėnų žemių, Apalūzai padėjo indėnams keletą mėnesių slapstytis nuo JAV Kavalerijos. Gentis vis dėlto buvo sumušta Montanoje, o jų išlikę žirgai buvo išdalinti kareiviams, parduoti, dalis iššaudyta. Iki 1938m. nebuvo imtasi veiksmų saugoti Apalūzų veislei. Vėliau įsikūrė Apalūzų arklių klubas, pradėjęs saugoti ir gerinti veislę.
Apalūzai žinomi dėl jų dėmėto kailio ir kitų retų charakteristikų. Kadangi šią veislę yra įtakojusios bent kelios kitos arklių veislės, žirgų sudėjimas būna įvairus. Pagrindiniai išskirtiniai bruožai yra dėmėtas kailis, dryžuotos kanopos, šlakuota oda(ypač matoma aplink akis ir nosį) ir balta odena aplink akį. Apalūzams būdingos mėlynos, rudos ar kaštoninės akys, individas gali turėti skirtingų spalvų akis.
Pagrindinė Apalūzo spalva gali būti bėra, kaštoninė, juoda, palomino, pelėka, bulana su baltomis dėmėmis. Dėmės gali būti antklodiškos(viena didelė dėmė ant nugaros, kuri gali tęstis iki gogo. Jos viduje matomos pagrindinės spalvos dėmelės), leopardinės(baltas arklys su kitokios spalvos dėmelėmis), snaigiškas(šviesios dėmės ir šlakai ant tamsaus kailio), išblukęs(rudas kailis išblukęs dėmėmis) ir kitokie dėmių junginiai.
Šios veislės arkliai tinkami įvairiausioms jojimo šakoms nuo išjodinėjimo iki vesterniško jojimo pasirodymų.

Budionas

Aukštis ties gogu: 151-160cm
Krūtinės apimtis:197cm
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis: 21cm
Būdinga spalva: kaštoninė, bėra, juoda, pilka
Panaudojimas:jojimui, lengvam kinkymui
Kilmės šalis: Rusija
Budiono arkliai buvo išvesti iš Dono žirgų ir Anglų grynakraujų. Ją suformavo maršalas S. Budionas, siekdamas išvesti gerą militaristinių arklių veislę. Žirgai buvo veisiami kariniame Rostovo žirgyne ir turėjo pakeisti kritusius per Pirmąjį Pasaulinį karą. Gresiant vokiečių okupacijai, žirgynas buvo evakuotas už Volgos, į Kazachų stepes.
Ironiška, taika šiai žirgų veislei taip pat pakenkė, kaip ir karas: Raudonosios Armijos kavalerija buvo paleista nusprendus, kad žirgai nebegali varžytis su karo mašinomis. Geriausi žirgai buvo naudojami kariniuose paraduose, bet Budionai nebeužėmė svarbios vietos armijoje. Jie imti naudoti žemės ūkyje, kol sulaukė pasisekimo išpopuliarėjusiame žirginiame sporte.
Modernusis Budionas yra puikus jojamasis žirgas – tvirto ir raumeningo sudėjimo. Jis energingas ir lengvai treniruojamas, laisvų ir plačių judesių. Kojos stiprios, stiprių sąnarių ir gerai susiformavusiomis kanopomis.
Budiono veislės žirgai lengvai prisitaiko ir prie atšiauriausių sąlygų. 1950 m. vykdytas eksperimentas, kurio metu tam tikras skaičius šios veislės žirgų buvo paleista į didelę salą Manych ežere, Rostovo apylinkėse, siekiant sukurti „Budiono mustangus“. Arklių populiacija pastebimai didėjo ir prisitaikė gyventi be žmogaus įsikišimo.
Budiono veislė ypač tinkama konkūrui ar kinkymui į lengvą karietą.

Amerikiečių jojamasis

Aukštis ties gogu: 150-160cm
Krūtinės apimtis:
Vidutinis svoris:
Plaštakos apimtis:
Būdinga spalva: juoda, bėra, kaštoninė, pilka, bulana, kerša
Panaudojimas:
Kilmės šalis: JAV
Amerikiečių jojamasis(American saddlebred) žirgas yra išvestas JAV, Kentukyje plantacijų savininkų. XVIII a. Amerikiečių kolonistai sukryžmino Naraganseto ristūną(išnykusi veislė) ir anglų grynakraujį, ir išvedė savo žirgų veislę. XIX a. veislė tapo žinoma kaip Kentukio jojamieji (Kentuky Saddler) ir buvo naudojama plantacijose dėl savo patogaus aliūro. Jis išsivystė į labai stilingą ir gražų žirgą: gražų kinkiniuose, pakankami stiprų atlikti žemės ūkio darbus, greitą varžytis lenktynėse. 1830m. buvo įlieta Morganų ir anglų grynakraujų kraujo, ir taip susiformavo Amerikiečių jojamojo žirgo veislė.
1839m. gimęs eržilas Denmark tapo veislės pagrindu – daugiau nei 60% šiandienos Amerikiečių jojamųjų žirgų kilę iš šio eržilo.
Pasibaigus Amerikos Civiliniam karui, kuriame šios veislės žirgai susilaukė pasisekimo, veislė pradėta vystyti kita linkme. Amerikiečių jojamieji tapo šou arkliais, garsiais savo impozantiškais judesiais.
Amerikiečių jojamasis išvestas taip, kad galėtų atlikti visas jam keliamas užduotis. Šou žirgai pasižymi prašmatnumu, aukštu žingsniu, perdėta laikysena. Šie žirgai labai jautrūs ir budrūs.
Amerikiečių jojamieji turi penkis aliūrus: ne tik žingsnį, riščią, zovadą, bet ir slow-gait(keturtaktis aliūras, pasižymintis labai aukštai keliamomis kojomis), rack(greitas keturtaktis aliūras, kai arklys energingai kilnoja kelius). Amerikiečių jojamųjų arklių protėviams šie aliūrai buvo įgimti, tad ir šiandieniniai žirgai gali juos atlikti išmokinti arba iš prigimties.

Anglo-arabas

Aukštis ties gogu: 152-163cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis:?
Būdinga spalva: kaštoninė, bėra, pilka
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis: Prancūzija

Anglo-arabas – anglų grynakraujo ir arabų arklio mišrūnas. Didžiausia šios veislės arklių veisėja yra Prancūzija.
Prancūziškoji anglo-arabų veislė gali būti atsekta iki dviejų eržilų: arabo Massoud ir turkų Aslam. Jie buvo importuoti iš Sirijos ir kergti su anglų grynakraujų kumelėmis. Trys jų dukterys – Clovis, Danae ir Delphine tapo veislės pradininkėmis.
Anglo-arabai naudoti kariuomenėje, kaip jojamieji ir sportiniai žirgai. Šios veislės žirgai pasižymi ištverme, šoklumu ir greičiu. Geriausi veislės atstovai paveldi arabų žirgų dailumą, ištvermę ir grynakraujų greitį. Vis dėlto, veislės atstovais nelaikomi žirgai, pernelyg panašūs vien į arabus ar grynakraujus.
Anglo-arabams būdingas ilgas kaklas, iškilus gogas, gili krūtinė, jie turi turėti abiejų veislių požymių. Aukštis ir išvaizda, priklausomai nuo kryžminimo, būna gan įvairūs.

Alter Real

Aukštis ties gogu: 150-160cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis:?
Būdinga spalva: bėra, kaštoninė, juodbėra, pilka
Panaudojimas: jojimui, kinkymui
Kilmės šalis: Portugalija

Šios veislės pavadinimas – kaimo Alter do Chão, kuriame išvesti šie žirgai ir Portugališko žodžio ‚karališkas‘ - real mišinys. Alter Real – barokinė žirgų veislė, glaudžiai susijusi ir su Lusitanų žirgais. Sakoma, kad šie žirgai nepasikeitę nuo XVIIIa, kai veislė buvo išvesta.
Pagrindinis tikslas buvo išvesti žirgus, tinkančius karališkosioms arklidėms Lisabonoje, t.y. tinkančius ir klasikiniam jojimui(equitation) ir kinkymui. Žirgai pradėti veisti iš 300 Andalūzų kumelių, importuotų iš Ispanijos, ir Arabų eržilų.
Vėliau, karo metu geriausi žirgai buvo paimti Napoleono pajėgų, o 1834m. buvo įsakyta žirgyną išvis uždaryti. Vėliau nesėkmingai bandyta atgaivinti veislę įliejant Hanoverių, Normanų, ir Anglų žirgų kraujo. Ypač blogą įtaką padarė Arabų žirgų kraujas. XIX a.pr. kryžminimas su Andalūzais pataisė padėtį.
Kai Portugalijoje atėjo galas monarchijai, nebereikalingi tapo ir Alter Real. Juos nuo išnykimo išsaugota per plauką - Ruy d'Andrade, geriausias Portugalijos jojikas, sugebėjo išsaugoti nedidelę šių žirgų bandą ir juos veisti. Nors šiandien Alter Real žirgų kiekis nedidelis, jiems nebegresia išnykimas.
Alter Real – puikių judesių, dailūs barokiniai žirgai. Kaklas riestas, raumeningas, trumpas ir natūraliai nešamas aukštai. Kūnas trumpas, uodega išaugusi žemai, galvos profilis panašus į Andalūsų ar Lusitanų. Šie žirgai puikiai tinka klasikiniam išjodinėjimui.

Barbas

Aukštis ties gogu: 133-141cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis:?
Būdinga spalva: pilka, rečiau bėra, juoda, kaštoninė, juodbėra
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis: Šiaurės Afrika

Tiksliai nežinoma, kur išsivystė ši arklių veislė, bet manoma, kad jos tėvynė yra Šiaurės Afrika. Taip pat abejojama, ar Barbai ir Arabai turi bendrą protėvį, ar Arabai yra Barbų protėviai, nes abi šios veislės yra glaudžiai susijusios. Šiandien žinomi keli Barbų veislės tipai, tarp jų – Alžyro, Maroko ir Tuniso.
Pirmieji Barbai į Europą, tiksliau, Ispaniją, atkeliavo musulmonų užkariautojų dėka. Europoje Barbai dažnai būdavo maišomi su Arabų žirgais, nors jų išvaizda gan skirtinga.
Šie žirgai vėliau buvo naudojami išvedant ir Andalūzų, Lusitano, Kriolo, anglų grynakarujus žirgus, daugumą Amerikos veislių.
Vis dėlto, nors ši veislė sena ir svarbi kitų veislių protėvė, ji mažiau žinoma už Arabų žirgus. Iš dalies taip atsitiko dėl to, kad Barbai nėra tokie įspūdingi ir grakštūs kaip Arabai. Nepaisant to, šie žirgai pasižymi tokia pat ištverme, gebėjimu bėgti ilgus atstumus ir greičiu.
Barbai šiandien veisiami Maroke, Alžyre, Ispanijoje ir pietinėje Prancūzijoje, nors dėl prastų ekonominių sąlygų pačioje Afrikoje grynaveislių Barbų mažėja.
Barbas – lengvas jojamasis arklys, pasižymintis puikia ištverme. Gogas aukštas, nugara trumpa, uodega išaugusi žemai, kojos tvirtos, su nedidelėmis, apvaliomis ir stipriomis kanopomis. Barbas nepasižymi išskirtiniais aliūrais, bet šuoliuoja kaip sprinteris, dėl ko ir buvo pasirinktas anglų grynakraujų, Amerikos Quarter ir Amerikos jojamųjų arklių veislėms formuoti.

Baškirų arklys

Aukštis ties gogu: 143cm
Krūtinės apimtis: 178-180cm
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis: 18,5-20cm
Būdinga spalva: bėra, kaštoninė, tamsiai pilka, dereša
Panaudojimas: universalus arklys
Kilmės šalis: Rusija
Ši veislė susiformavo Uralo kalnų papėdėse. Tai buvo populiari arklio veislė jojimui, darbui, mėsai ir pienui. Iš žieminio arklių kailio buvo veliami drabužiai. Baškirų arkliai dažnai būdavo kinkomi į troikas arba tapdavo puikiais kariniais baškirų ar kazokų arkliais.
Šių arklių veislė gana sena. Baškirai, garsėję savo jojimu ir arklių veisimu, teritorijose prie Uralo įsikūrė VIIa. Jų arkliai buvo stepių ir miškų žirgų, gyvenusių vakarinėje Baškirijoje, palikuonys. Baškirų arklių veislė vystėsi sunkiomis klimatinėmis sąlygomis, todėl šie arkliai yra ypač atsparūs.
Kaip ir dauguma Rusijos stepių arklių, Baškirai laikomi lauke. Didžiulės arklių bandos be piemenų priežiūros ganosi laukuose. Jie gali išgyventi lauke iki -40C ir rasti maisto net po 1 metro storio sniego sluoksniu. Tik tada, kai sniegas apledėja ir sukietėja, arkliai šeriami šienu.
Baškirų arkliai yra nepaprastai ištvermingi ir darbe. Jų gerosios savybės labai padėjo 1813-1814 metais, kai rusų armija žygiavo į Prancūziją. Baškirais kinkyta troika galėdavusi nuvažiuoti 120-150km. Per dieną. Ypač vertinami buvo šios veislės eidininkai.
Baškirai – stiprūs ir gan masyvūs arkliai. Gogas žemas, nugara plati ir tiesi, krūtinė plati ir gili. Galva didelė, su tiesiu arba kumpu profiliu, kaklas trumpas ir storas. Galūnės palyginti trumpos, o kanopos labai tvirtos.
Baškirų arkliai žiemą užsiaugina labai storą žieminį kailį, kuris padeda išlikti net ir labai sunkiomis sąlygomis. Jų uodega ir karčiai taip pat stori ir tankūs.
Šios veislės arkliai yra ramūs ir protingi.

Baškirų garbanius

Aukštis ties gogu: 140-150cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: 365–450kg
Plaštakos apimtis: ?
Būdinga spalva: visos, bet dažniausia kaštoninė
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis:?

Dar vadinami Amerikos Baškirų garbaniais,(American Bashkir Curly), Šiaurės Amerikos garbaniais(North American Curly) arba tiesiog garbaniais.
Tiksli garbanių kilmė yra viena didžiausių paslapčių arklių pasaulyje. Viena iš teorijų teigė, kad jie išsivystė iš Baškirų veislės arklių, bet dabar žinoma, kad šios dvi veislės genetiškai nesusijusios.
Kita teorija teigia, jog Bashkir Curly protėviai perėjo per sausumos tiltą, jungiantį Ameriką ir Rusiją per paskutinį apledėjimą, bet nerandama fosilijų iš paskutinio apledėjimo, kurios tai patvirtintų.
Nebuvo rasta įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad ši veislė yra genetiškai išsiskirianti iš kitų. Lyginimas parodė, jog daug kitų arklių veislių buvo panaudota Bashkir Curly veislės gerinimui, ypač Quarter arkliai ir Morganai. Reti ir neįprasti variantai šio testo metu buvo rasti tik laukinių arklių bandose.
Garbaniams būdinga vidutinio dydžio galva su gerai apibrėžtu žandikauliu. Jie - didelių akių, su garbanotomis blakstienomis, vidutinio ilgio ausimis su garbanotais plaukais viduje. Ausų plaukai vasarą neišsišeria. Kaklas vidutinio ilgio, nugara trumpa, gili ties pavarža. Stiprūs kojų kaulai, gogas vidutinio dydžio.
Atskirų individų žieminio kailio garbanos gali įvairuoti nuo smulkučių garbanų, atrodančių kaip aksomas, iki karšto plaukų garbanojimo bangelių, tvirtų garbanų ar "prancūziškų mazgų" - labai mažų garbanėlių. Karčiai ir kaktos karčiukai gali suktis spirale, garbanėlėmis ar virvutėmis. Labiausiai vertinami yra garbanoti karčiai. Uodega taip pat gali būti šiek tiek garbanota ar banguota. Ausų plaukai taip pat garbanoti, ūsai, blakstienos ir barzdelės yra dažnai garbanotos ar banguotos. Šios garbanos yra veislės skiriamasis ženklas, ir dauguma šeiminkų niekad jų nekerpa. Šepetėliai taip pat būna garbanoti ar banguoti, vasarą nusišeria.
Vasarą garbaniai meta žieminį kailį, ir jis palieka glotnus, kartais truputį banguotas. Kai kurie arkliai visus metus augina garbanotą kailį.
Dauguma žmonių, kurie yra alergiški arkliams, gali bendrauti su garbaniais be jokios alerginės reakcijos. Plaukai, apžiūrėjus mikroskopu atrodo dygliuoti ar plunksniniai; gali būti susirezgę. Testai parodė, kad garbaniaus plaukas panašesnis į moherį, o ne į arklio plauką.
50 procentų šios veislės arklių garbanoto kailio yra paveldima iš tėvų. Buvo atvejų, kai arklys iš viso neturėjo garbanoto kailio. Tai stipri veislė, galinti išgyventi sunkiomis oro sąlygomis. 1951-1952 metų žiemą Nevados srityje garbanoti arkliai buvo vieninteliai, kurie išgyveno be papildomo šėrimo. Kai kurie garbaniai nusišeria ne tik žiemos kailį, bet ir uodegas ir karčius, o rudenį vėl juos atsiaugina. Kai kurie arkliai turi labai plonus silpnus karčius ir uodegas visus metus.

Bavarų šiltakraujis

Aukštis ties gogu: 158-170cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis: ?
Būdinga spalva: visos, nors labiau pageidaujamos pagrindinės spalvos.
Panaudojimas: jojimui, kinkymui
Kilmės šalis: Vokietija

Bavarų šiltakaraujai savo ypatybėmis labai panašūs į Vokiečių šiltakraujus. Tai elegantiški, patrauklūs akiai, sausos konstitucijos arkliai. Bavarų šiltakraujai juda trimis ritmiškais aliūrais, kurie pasižymi energija, plačiu žingsniu, gražia laikysena ir aukštai keliamais keliais. Lengviausia Bavarų šiltakraujį atpažinti iš raidės ženklo „B“, išdeginto ant kairės šlaunies.
Bavarų šiltakraujo protėvis yra Rotaleris – universalus žirgas, būdingo šiltakraujų sudėjimo. Geriausi Rotaleriai buvo ramūs ir tvirti arkliai, tinkami arimui, kinkymui ir jodinėjimui. 1907 m. pradėtas Rotalerių registras, pradėti veisti labiau jojamieji žirgai. Jau 1963m. Rotaleris pervadintas Bavarų šiltakrauju.
Senojo tipo eržilai veisimui buvo pakeisti Hanoveriais, Vestfalijos žirgais, Holšteinais, Trakėnais ir Anglų grynakraujais. Idant išsaugoti senąjį veislės tipą, 1994m.buvo įsteigta apsaugojimo asociacija.
Labai atsakingas žirgų atrinkimas veislei labai sumažino įgimtų ligų pavojų. Vis dėlto, Bavarų šiltakraujų dydis ir augimo tempas dažnai sukelia tokias ligas kaip osteoartritas.

Belgų šiltakraujis

Aukštis ties gogu: 150-170cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis: ?
Būdinga spalva: kaštoninė, bėra, juodbėra, juoda, pilka
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis: Belgija

Arklių augintojai Nyderlanduose, Vokietijoje ir Prancūzijoje jojamuosiu žirgus veisė ilgus šimtmečius. Belgijoje, norint apsaugoti Brabanto arklių veislę, iki 1950 m. nebuvo leidžiama veisti jojamųjų žirgų.
Išvaizda Belgų šiltakraujis panašus į Holšteiną, Prancūzų jojamajį, Danų šiltakraujį ir Hanoverį. Tai modernus ir gražiai sudėtas arklys.
3-4 metų amžiaus eržilai licenzijuojami. Testas susideda iš veterinarinės apžiūros, sudėjimo įvertinimo, šoklumo per klūtis be raitelio ir sugebėjimų po balnu. Žirgai, nesurinkę reikiamo taškų skaičiaus, nerašomi į kilmės knygas. Idant išlaikytų savo pozicijas kilmės knygoje, žirgai turi dalyvauti specialiose jaunų žirgų konkūro varžybose. Kumelės taip pat dalyvauja panašiose apžiūrose, tik nereikalaujama jų gebėjimų po balnu.

Donas

Aukštis ties gogu: 160-162cm
Krūtinės apimtis: 187cm
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis: 20cm
Būdinga spalva: kaštoninė, bėra, juodbėra
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis: Rusija

Donas – viena geriausiai žinomų Rusijos arklių veislių. Donas buvo idealus kazokų ir Rusijos kavalerijos žirgas, puikus pagalbininkas karo lauke. Šie stiprūs ir tvirti žirgai išsaugojo daugelį gyvybių ne tik kovos lauke, bet ir stepėse, kur gelbėdavo savo šeimininkus nuo vilkų rujų. Donai buvo naudojami ir medžioklėse.
Ankstyvieji Dono arkliai nebuvo specialiai veisiami, ši veislė susiformavo evoliucijos būdu. Dono arklių veislė vystėsi Dono stepėse, kur vasaros buvo labai karštos ir sausos, o žiemos – šaltos ir snieguotos. Lietingu rudens sezonu sužaliuodavo žolė, kuri išlikdavo ir po didžiausiais sniego sluoksniais, ir tai padėdavo arkliams išlikti.
Pirmieji kazokų jojamieji žirgai buvo pusiau laukiniai Rusijos stepių arkliai. Manoma, kad Donų arkliai gali turėti ir tarpanų kraujo. Kazokai iš žygių į rytus taip pat parsigabendavo Persų, Turkmėnų ir kitų veislių rytietiškų žirgų, kurie kryžmindavosi su vietiniais arkliais.
Taip susiformavo senojo tipo Dono arkliai. Vienintelė žirgų atranka buvo žygiai sunkiomis sąlygomis, kurių metu daug žirgų krisdavo. Vėlesniais amžiais Dono arkliai buvo gerinti Orlovo ristūnų ir anglų grynakraujų arklių krauju.
Dono žirgai ypač išgarsėjo Napoleono epochos metu, XIXa, kai kazokai bandė atremti Napoleono veržimąsi į Rusiją.
Donas – stambių kaulų jojamasis arklys. Šios veislės arklių nugara ir juosmo – platūs ir tiesūs. Uodega išaugusi žemai, kryžius neišsišovęs. Krūtinės ląsta gerai išsivysčiusi ir ilga, pilvas gana didelis, bet ne pūpsantis – tai rodo gerą vidaus organų ir raumenų išsivystymą. Petys dažnai būna trumpas ir tiesus, ir tai sumažina žingsnio ilgį. Gogas vidutinio dydžio, dažniausiai žemas. Dono galva nedidelė arba vidutinio dydžio su kiek išgaubtu profiliu. Kaklas vidutinio ilgio. Kojos – su išsivysčiusiais sąnariais ir sausgyslėmis, kanopos kietos.

Fryzas

Aukštis ties gogu: 160-170cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis: ?
Būdinga spalva: juoda
Panaudojimas: jojimui, kinkymui
Kilmės šalis: Olandija

Fryzai – viena seniausių arklių veislių Europoje, žinoma jau nuo viduramžių. Šie arkliai kilę iš Fryzijos, Olandijos. Jie buvo naudojami kaip riterių žirgai, o vėliau, įliejus andalūzų kraujo, fryzas tapo kinkomuoju arkliu. Šios veislės arkliai taip pat buvo naudojami Prancūzijos ir Ispanijos aukštojo išjodinėjimo mokyklose. Dėl mechanizacijos, pramonės perversmo šie arkliai buvo beveik išnykę. Prieš I pasaulinį karą buvo likę tik trys eržilai. Veislė buvo atgaivinta įliejant Oldenburgų arklių kraujo. Šiandien jie vėl įgauna populiarumo kaip puikūs kinkomieji arkliai.
Vienintelė leistina spalva – juoda, be jokių žymių išskyrus žvaigždutę kaktoje. Fryzai iš kitų arklių veislių išsiskiria ne tik juodu kailiu, bet ir puikiais karčiais ir uodega, kurie tradiciškai nekerpami. Fryzams taip pat būdingi šepetėliai ant kojų. Ši veislė apibūdinama kaip „barokiško sudėjimo“: arkliai pasižymi ispaniško tipo galva, ilgu, riestu kaklu, kompaktišku, raumeningu kūnu su nuolaidžiu pasturgaliu ir žemai išaugusia uodega.Galūnės palyginti trumpos ir stiprios.
Fryzas sudaro raumeningo, bet elegantiško arklio įspūdį. Pasižymi gyva risčia su aukštai keliamomis kojomis. Tai aktyvus, norus, bet kartu ir švelnus arklys.
Šiandien yra skiriami du arklių tipai – barokinis(klasikinis) ir modernusis(sportinis).

Frederiksborgas

Aukštis ties gogu: 152-160 cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis: ?
Būdinga spalva: kaštoninė
Panaudojimas: jojimui, kinkymui
Kilmės šalis: Danija

Frederiksborgas – seniausia Danijos arklių veislė, išvesta karališkame Frederiksborgo žirgyne. XVII a. frederiksborgai buvo viena populiariausių arklių veislių pasaulyje. Tai – puikūs arkliai jojimo mokykloms ir kinkiniams, taip pat naudoti ir kitų veislių gerinimui.
Buvo skiriami du veislės tipai – jojamasis ir kinkomasis.
Dėl veislės populiarumo, daugybė arklių buvo eksportuojama į kitas šalis. Dėl šios priežasties Danijoje frederiksborgų liko labai mažai, veislė ėmė nykti, ir 1839m. žirgynas buvo uždarytas. Nedidelis veislinių žirgų skaičius išliko tik individualių veisėjų dėka.
1939m. buvo įlieta fryzų ir oldenburgų kraujo, o vėliau ir anglų grynakraujų ir arabų. Ir šiandien šių žirgų yra nedaug.
Frederiksborgas sudaro stipraus, gražaus arklio įspūdį. Šie arkliai visada kaštoniniai, nors uodega ir karčiai gali būti kiek šviesesni. Leidžiamos baltos žymės ant kojų ir snukio. Galva proporcinga, su tiesiu arba kiek kumpu profiliu, gyvomis akimis ir stačiomis ausimis. Kaklas vidutinio ilgio, proporcingas, kiek lenktas ir raumeningas. Gogas išsivystęs, platus ir taipogi raumeningas. Nugara trumpa ir tiesi, kryžius apvalus ir platus, krūtinė plati ir gili, pečiai nuožulnūs. Kojos raumeningos su stipriais ir plačiais sąnariais ir aiškiai matomomis sausgyslėmis. Kanopos nedidelės ir kietos.

Genderlanderis

Aukštis ties gogu: 152-160 cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis: ?
Būdinga spalva: kaštoninė, juoda, bėra, pilka
Panaudojimas: kinkymui, jojimui
Kilmės šalis: Olandija

Gelderlando provincija Olandijoje – garsi arklių auginimo tradicijomis, o Gelderlando žirgai – puikus senovinių žirgų ir įvairių importinių veislių kryžminimo pavyzdys. Šios veislės žirgai buvo išvesti lengvam žemės ūkio darbui ir kinkymui, nes pasižymėjo puikiais aliūrais. Vėliau gelderlanderiai imti naudoti ir kaip jojamieji arkliai dėl savo šoklumo.
Gelderlanderis pasižymi ilga galva su tiesiu arba kumpu profiliu, raumeningu tiesiu kaklu. Gogas ryškus ir platus, nugara palyginti ilga. Uodega išaugusi aukštai, krūtinė pilna ir gili. Ilgas ir nuožulnus petys lemia puikius aliūrus, ypač risčią, pasižyminčią aukštai keliamomis kojomis. Kojos raumeningos su stipriais ir plačiais sąnariais, kanopos didelės ir stiprios.

Holšteinas

Aukštis ties gogu: 160-170 cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis: ?
Būdinga spalva: bėra, juoda, kaštoninė, pilka
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis: Vokietija

Holšteinas – sistemingo veisimo, vykdyto net 750 metų, rezultatas. Iš pradžių, šis arklys vokiečių ūkininkų buvo vertintas dėl savo jėgos, patikimumo ir pastovumo, o kavalerijos – dėl savo drąsos ir ištvermės.
Pramonės perversmo ir karo amžiuje Vokietija buvo priversta pradėti veisti holšteinus kita kryptimi. Holšteinai greitai tapo geriausiais vokiškais sportiniais žirgais, tinkančiais ir konkūrui, ir išjodinėjimui, ir kinkymui bei ištvermės jojimui. Tai buvo pasiekta sėkmingai įliejant anglų grynakraujų ir anglų-normanų arklių kraujo, kuris padidino holšteinų eleganciją, šoklumą ir rafinuotumą.
Holšteinai gali būti visų pagrindinių spalvų, su kojų ir snukio žymėmis. Kerša ir dėmėta spalva neleistina. Galva maža, su didelėmis protingomis akimis. Holšteinai pasižymi stipriu pasturgaliu, puikiais aliūrais ir nuožulniais pečiais. Paprastai jie turi stiprias galūnes, ilgą, riestą kaklą ir kietas kanopas.

Haknio arklys

Aukštis ties gogu: 142-162cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis:?
Būdinga spalva: visos, bet dažniausios bėra, juodbėra, kaštoninė ir juoda.
Panaudojimas: jojimui, kinkymui
Kilmės šalis: Didžioji Britanija

Haknio arklių veislės ištakas galima atsekti net iki XVIa, kai prireikė gerų jojamųjų žirgų su energinga risčia. Moderniojo Haknio arklio veislė išvystyta XVIII-XIVa. Kartu su anglų grynakraujų arkliais: tie patys eržilai, laikomi anglų grynakraujų pradininkais, buvo kergiami ir su vietinėmis kumelėmis, pasižymėjusiomis gera risčia. Iš jų buvo sukurtos dvi veislės: Norfolko ristūnas ir Jorkšyro Rodsteris, kurios išsivystė į Haknio arklių veislę.
1883 m. Norviče susiformavo Haknio arklių Asociacija, kuri ėmė vesti veislės kilmės knygą. Tai buvo Haknio arklių aukso amžius – ir Amerikoje, Ir Didžiojoje Beitanijoje Hakniai buvo vieni populiariausių jojamųjų arklių.
1891m. pradėjus Haknio arklius importuoti į JAV, šios šalies entuziastai įsteigė Amerikos Haknio arklių asociaciją, kuri veikia ir šiandien. Nuo 190m. iki didžiosios Depresijos laikų, amerikiečiai augino daugybę šios veislės arklių.
XIVa. pabaigoje mažiausius Haknio arklius kryžminant su įvairiais poniais išvesta nauja šou tipo ponių veislė – Haknio poniai. Šiandien žinomi du tipai: Haknio arklys ir Haknio ponis.
Šios veislės žirgų galva nedidelė, kartais su šiek tiek kumpu profiliu, akys ekspresyvios ir didelės. Kaklas išriestas ir nešamas aukštai, krūtinė plati ir išsivysčiusi, pečiai stiprūs, ilgi ir šiek tiek nuolaidūs. Nugara kompaktiška, raumeninga, pasturgalis stiprus. Uodega išaugusi aukštai. Kojos stiprios, su dideliais ir stipriais sąnariais, kanopos – apvalios ir kietos. Haknio arkliai žinomi dėl savo sveikumo ir nuostabių aliūrų.

Lipizaneris(Lipicas)

Aukštis ties gogu: 152-164cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: 450–585kg
Plaštakos apimtis: ?
Būdinga spalva: pilka, juoda, bėra
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis: Ispanija

Lipicų veislė gali būti atsekta net iki 800m. Šios ir kitų - Lusitano ir Iberų arklių - veislės protėviai buvo vietinių ir Šiaurės Afrikos arklių palikuonys. XVIa., Habsburgų dinastijai valdant Ispaniją ir Austriją, reikėjo stipraus, bet vikraus arklio kavalerijai ir aukštojo išjodinėjimo mokykloms.
1562m. Habsburgų imperatorius Maksimilianas II Austrijoje įkūrė Ispaniškų žirgų žirgyną, o vėliau jo brolis, Čarlzas II, Slovėnijoje, Lipicoje į kūrė panašų žirgyną, nuo kurio ir kilo veislės pavadinimas. Lipicai buvo sukurti kryžminant vietinius Kraso arklius su Neapolio, Ispanijos, Vokietijos ir Danijos žirgais. Lipico žirgynas artimai bendravo su netoliese buvusiu Kladrubo žirgynu, veisusiu Kladrubo arklius.
1920m. Piberio žirgynas Austrijoje tapo pagrindiniu žirgų, naudotų Vienoje, centru. Veisimas buvo labai kruopštus, atrenkami buvo tik geriausi eržilai, pasirodydavę Vienos jojimo mokykloje, ir kumelės, perėjusios griežtus testus.
Lipicai dažniausiai yra šyvi, pilki, nes Karališkajai šeimai reikalaujant tik baltų žirgų, buvo stengiamasi veisti tik atitinkančius šį reikalavimą. Prieš du šimtus metų buvo dažnesni ir juodi, bėri, kaštoniniai, bulani ir net keršti arkliai. Šiandien tai – retenybė. Lipicai paprastai gimsta juodbėri, bėri ar tamsiai pilki, bet iki 6-10 metų amžiaus tampa balti.
Lipicai žinomi dėl savo tvirtumo, puikių aliūrų, inteligencijos ir ramaus charakterio. Arabų žirgų įtaka labiausia matoma Lipico galvos formose: akys didelęs, gyvos, ausys stačios, mažos, nors profilis - romėniškas. Kūnas raumeningas ir kompaktiškas – tai įgalina lipicus atlikti įspūdingos aukštosios išjodinėimo mokyklos elementus. Kaklas raumeningas ir riestas, pečiai nuožulnūs. Galūnės trumpos, bet stiprios. Uodega nešama aukštai, ir kaip ir karčiai, yra stora ir ilga. Lipicų aliūrai išraiškingi ir elastiški, tai turintys natūralų balansą ir labai protingi arkliai.
Lipicai bręsta palyginti ilgai: išjodinėjami tik ketverių, o visiškai suaugusiais laikomi septynerių. Vis dėlto, tai ilgaamžiai žirgai, galintys dirbti iki 25, o gyventi – iki 30 metų. Pavyzdžiui, 26 metų eržilas Siglavy Mantua I atlikdavo solo partijas per išjodinėjimo pasirodymus.

Klivlendo bėris

Aukštis ties gogu: 160-165cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis:?
Būdinga spalva: bėra
Panaudojimas: jojimui, kinkymui
Kilmės šalis: Didžioji Britanija

Klivlendo bėriai – viena seniausių arklių veislių Didžiojoje Britanijoje, ir pagal rašytinius duomenis,buvo žinomi jau viduramžiais. Anksčiau vadinti Čepmenų arkliais(Chapman Horses), nes buvo naudojami keliaujančių pirklių(angl. chapmen) kaip nešuliniai gyvuliai.
Manoma, kad veislei įtakos turėjo šiandien jau išnykę Galovėjaus poniai, o vėliau – Barbai(Anglijai pradėjus prekiauti su Maroku) ir Andalūzai(po Civilinio karo).
Šie dideli, stiprųs arkliai buvo naudojami įvairiausiems darbams: nuo žemės ūkio, kaip nešulinio gyvulio iki jojamojo arklio medžioklei ir kinkiniams. Kai Anglijoje pagerėjo kelių kokybė, prireikė greitesnio kinkinių arklio, todėl Klivlendo bėriams buvo įlieta anglų grynakraujų arklių kraujo, ir taip sukurta Jorkšyro kinkomųjų arklių veislė.
Po Antrojo pasaulinio karo, atsiradus mašinoms, Klivlendo bėriai beveik išnyko. 1962m Didžiojoje Britanijoje liko tik 4 eržilai.Vis dėlto, XXa. 7 dešimtmetyje, karalienės Elizabetos II iniciatyva, veislė buvo atgaivinta.
Klivlendo bėris buvo išvestas kaip kinkomasis žirgas. Kadangi kinkinių žirgai turi būti vienodos spalvos, buvo stengiasmi atrinkti tik bėrius, idant būtų lengviau sudaryti komandas. Leidžiamos tik baltos žvaigždutės kaktoje. Šiandien, recensyvinių genų „dėka“, labai retai pasitaiko ir kaštoninės spalvos arklių.
Tai gero temperamento arkliai. Klivlendo bėriams būdingas ilgas, nuožulnus petys, kaulėtos stiprios galūnės, stipri nugara ir pasturgalis, didelė galva su tiesiu profiliu. Kojos be šepetėlių.

Lusitano

Aukštis ties gogu: 151-155 cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis:?
Būdinga spalva: visos vienspalvės, dažniausios pilka ir bėra. Senatvėje dažnai iššviesėja.
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis: Portugalija

Savo išvaizda Lusitanai labai panašūs į Andalūzus, todėl manoma, kad šios dvi veislės kilo iš vieno šaltinio. Pagrindinis skirtumas – arklių galvos formos: Lusitano išlaikė kiek kumpą profilį, būdinga seniesiems Andalūzams ir Iberų arkliams, o Andalūzai turi kiek rytietiškesnį profilį.
Lusitanai kilo iš Lusitanijos, Iberijos pusiasalio, ten kur dabartinė Portugalija. Lusitanai ir Andalūzai buvo registruojami kaip viena veislė iki 1960 m. Nuo to laiko Portugalų veisėjai stengėsi išlaikyti savo žirgų veislę ir paryškinti jos skirtumus nuo Andalūzų.
XVIIa. Ispanai beveik nustojo raitųjų koridos. Nuo to laiko imti veisti arkliai, tinkami jojimui ir paradams: stiprūs, išvaizdūs ir gražių judesių. Portugalai ir toliau veisė arklius, skirtus koridai, ir tai leido išlaikyti senųjų arklių charakteristikas, matomas moderniajame Lusitane. Ilgus amžius veisti kaip karo žirgai, Lusitanai puikiai tiko ir kovoms su buliais.
Lusitano yra pagarsėję savo drąsa žirgai, nebijantys net artintis prie gąsdinančių objektų, savyje talpinantys ramumą ir puikią jėgą. Jie pasižymi geru balansu ir minkštais aliūrais ir yra labai prisirišantys prie žmogaus žirgai.
Lusitanai pasižymi kumpu profiliu, būdingu senovės kariniams žirgams. Tai kompaktiški, gražūs žirgai: kaklas stiprus, riestas, gogas aukštas. Krūtinė gili ir plati, nugara trumpa, kryžius neaukšštas. Uodega išaugusi žemai, karčiai ir uodega stori, šilkiniai. Dėl savo sudėjimo lengvai susitelkia, turi puikų judėjimo impulsą.

Lokai

Aukštis ties gogu: 142-145 cm
Krūtinės apimtis: 144-162cm
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis: 18-19cm
Būdinga spalva: kaštoninė, bėra, pilka, juoda, bulana
Panaudojimas: universalus arklys
Kilmės šalis: Tadžikistanas

Lokai žirgų veislė išsivystė kalnuotuose centrinio ir pietinio Tadžikistano regiuonuose, ir buvo naudojami kaip ištvermingi, mirtūs nešuliniai ir jojamieji arkliai. Veislė imta veisti XVIa, kai vietiniai uzbekai ėmė gerinti vietinius arklius įliedami centrinės Azijos arklių – Iomudų, Karabairų, Turkmėnų ir Akaltekų - kraujo. Vėliau veisimui naudoti ir arabų, anglų grynakraujų ir Tersko veislės arkliai.
Šios veislės arkliai pasižymi proporcinga galva su tiesiu ar kiek kumpu profiliu, ilgu kaklu ir nuolaidžiais, raumeningais petimis. Gogas vidutinio aukštumo, platus, nugara trumpa ir tiesi, o kojos – švarios konstitucijos ir raumeningos, kanopos stirpios. Vis dėlto, priekinės kojos dažnai būna kreivos, o galinės – klišos į išorę ar į vidų. Kai kurie veislės atstovai turi garbanotą kailį, kuris būdingas eržilo Farfor(1955-1970) palikuonims. Kai kurių arklių kailis būna tik banguotas(plaukai S formos). Lokai arkliai subręsta vėlai, ypač jei auginami natūraliomis sąlygomis.
Šios veislės arkliai buvo naudojami ir žemės ūkio darbams, ir jojimui( lenktynėms, raitųjų žaidimui kokpar, labai panašiam į Buzkashi), ir kaip nešuliniai gyvuliai.

Knabstrubas

Aukštis ties gogu: 150-165 cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis:?
Būdinga spalva: dėmėta
Panaudojimas: jojimui, cirkams
Kilmės šalis: Danija

Dėmėti žirgai buvo veisiami Danijoje jau XVIIIa, populiariame žirgyne pavadinimu „Tigro žirgai“. Tais laikais dė,ėtos spalvos arkliai buvo naudojami tik aukšto rango žmonių. Balti arba su nedaug dėmelių žirgai naudoti kinkiniams(nes buvo sunku surasti kelis tinkančius į vieną kinkinį žirgus) ir naudojami jojimui per Karūnavimo ceremonijas. Dėmėtieji naudoti karališkoje Christiansborgo jojimo akademijoje, kaip jojamieji ar kinkomieji žirgai. Nelaimei, po 1750m. veislyną ištiko galas, nes dėl įsimaišiuso pilkos spalvos geno dėmelės iš kailio beveik išnyko.
1812m. dėmėti žirgai sugrįžo į Daniją, bet… ne su Tigro arklių palikuonimis, o su nauja linija. Villars Lunn, Knabstrupgaard rūmų savininkas, nusipirko kumelę iš mėsininko, vardu Flaebas. Kumelė, kuri buvo pavadinta Flaebehoppen (pažodžiui – „Flaebo kumelė“), manoma, buvo Ispanų žirgų kilmės, nes mėsininkas ją pirko iš ispanų kavaleristo. Tais laikais Flaebės(kumelės) spalva buvo tikrai neįprasta: ji buvo tamsiai rauda su baltais karčiais ir uodega, o jos kūnas buvo nusėtas baltomis „snaigėmis“ ir dėmelėmis. Tai buvusi be galo ištverminga ir stipri kumelė.
Po metų Flaebė buvo sukryžminta su kaštoniniu Frederiksborgu, ir jos kumeliukas tapo naujos veislės pradininku. Visi vėlesni kumelės palikuonys taip pat buvo dėmėti.
XIXa. pab. ir toliau veisiant dėmėtus žirgus, susidarė inbrydingo grėsmė. Daug dėmėtų žirgų dėl gerų savybių buvo panaudota Šlezvigo kare, o likusieji, išsaugoti, buvo Flaebės palikuonys. Dėl inbrydingo nukentėjo unikali žirgų spalva ir gerosios savybės. Vėliau 22 geriausi Knabstrubų žirgai žuvo gaisre, ir tai sukėlė dar daugiau problemų – veislė ėmė nykti.
Nors Knabstrupgraado žirgyno veislė priėjo savo galą, šalyje buvo daugiau panašios kilmės, bet neveislinių dėmėtų žirgų. Veisėjai ėmė juos kryžminti, ir taip buvo sudaryta nauja linija.
Knabstrubai vertinami dėl savo ramaus ir švelnaus charakterio, puikių gebėjimų po balnu, ištvermės, puikios sveikatos, ir, be abejo, spalvos. Knabstrubų arkliai būna įvairių spalvų. Populiariausias – „leopardo“ kailis(baltas kailis su juodomis, rudomis ar kaštoninėmis dėmelėmis). Taip pat būna snaigiškos(atrodo lyg apsnigtas), ar su vos keliomis dėmelėmis, kailis. Gimsta ir vienspalvių arklių.
Kadangi šie arkliai ir šiandien reti, pagrindinis veisėjų tikslas yra išsaugoti danišką jojamąjį arklį, todėl nėra taikomi jokie ūgio apribojimai. Taigi šiandien yra ir knabstrubo arklių, ir ponių.

Kathiawari

Aukštis ties gogu: 140-155cm
Krūtinės apimtis: 160cm
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis: ?
Būdinga spalva: bulana, kaštoninė, bėra, kerša, kreminė, pelėka, perlinė ir dereša.
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis: Indija

Tradiciškai yra manoma, kad ši žirgų veislė atsirado XIVa, kryžminant vietinius ponius, arabų žirgus ir kitų rytų žirgų veislių atstovus. Yra netgi legenda, pagal kurią, sudužus laivui, iš jos išsigelbėję arabų žirgai susikryžmino su vietiniais, ir taip atsirado Kathiawari veislė. Labiau tikėtina versija, kad arabų arkliai Indijoje atsidūrė prekybos keliu.
Kathiawari veislės žirgai nėra aukšti, bet jie nelaikomi ir poniais. Savo išvaizda jie labai panašūs į Marwari veislės žirgus, ir juos vienija bendras išskirtinis požymis – ausys, kurios paprastai būna didesnės už vidutines, o jų kampučiai pasukti į vidų taip, kad liestųsi.
Kathiawari iš arabų žirgų paveldėjo puikią išvermę. Šių žirgų galva nedidelė, išgaubto profilio, kaklas grakštus. Pečiai gan nuožulnūs, nugara ilga, kryžius neaukštas. Uodega išaugusi aukštai, karčiai auga ilgi, bet ne tankūs. Kathiawari kojos plonos, bet stiprios, o kanopos kietos. Daugumos žirgų kulkšnys kiek pasuktos į vidų.
Šie žirgai nereiklūs, ir jiems paprastai reikia mažiau pašaro. Nors retkarčiais gali būti neprognozuojami, veislės atstovai paprastai vertinami kaip ramūs. Daug Kathiawarių gali bėgti ir eidine.

Kriolo (Kreolų)

Aukštis ties gogu: 145-150cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis: /
Būdinga spalva:bulana, taip pat bėra, juodbėra, juoda, kaštoninė, pelėka, rauda, palša, kerša
Panaudojimas: universalus arklys
Kilmės šalis: Argentina, Urugvajus, Brazilija, Paragvajus

Veislę galima atsekti iki 1535m, kai iš Ispanijos į Ameriką, o tiksliau – Buenos Aires, buvo atplukdyta grupė grynaveislių Andalūzų. Po penkerių metų indėnai privertė kolonistus palikti Buenos Aires, ir nuo dvylikos iki keturiasdešimt penkių žirgų buvo paleista į laisvę. Ir kai 1580m. į Buenos Aires vėl įžengė europiečio koja, ten gyveno apie 12 tūkstančių laukinių arklių. Šie arkliai buvo atsparūs aplinkos veiksniams, todėl jie buvo gaudomi ir jaukinami ne tik atsikėlėlių, bet ir indėnų. XIXa. Daug kreolų arklių buvo sukryžminta su atvežtiniais anglų grynakraujais ir kitais kinkomaisiais arkliais. Taip išsivystė stambesnis, didesnis, universalus arklys. Vis dėlto, kryžminimas beveik sugadino vietinį Ispaniškų arklių tipą. Todėl 1918m. Argentinos veisėjai įkūrė Kreolų žirgų registrą.
Veisėjai vykdė nežmoniškai sunkius žirgų vertinimo testus atrenkant veislei tinkamus individus. Šių renginių, žinomų kaip „La Marcha“, metu žirgai turėdavo įveikti 750km kursą per 75 valandas, padalintas į keturiolika dienų, nešdami 110kg svorį. Nebuvo leidžiama papildomai arklių šerti, jie ėdė tik pakelės žolę. Tai pat kiekvieną vakarą buvo tikrinami veterinaro.
Kreolai – tai stambūs ir užsigrūdinę arkliai. Jų kojos stiprios, trumpos, su gerais sąnariais ir kietomis kanopomis. Galva vidutinio dydžio arba didelė, su ilgomis prusnomis, su tiesiu ar kiek išgaubtu profiliu. Juosmuo trumpas, raumeningas, o strėnos stiprios. Pečiai stiprūs, nuožulnūs, o kaklas raumeningas. Krūtinė ir pati krūtinės ląsta plati.
Veislė populiari dėl savo išvermės ir sugebėjimo išgyventi sunkiomis sąlygomis, nes jų tėvynėje įprastos didelės orų permainos. Kreolų žirgai gali išmisti ir labai nedideliu kiekiu žolės, taip pat yra ilgaamžiai.
Vienas iš fantastiškiausių šios veislės ištvermės įrodymų buvo profesoriaus Aimé Félix Tschiffely žygis iš Buenos Airių į Vašingtoną(21,500km). Jis pasiėmė du kreolų žirgus: šešiolikmetį Manchą ir penkiolikmetį Gato, su kuriais įveikė ir snieguotus kalnus, sausiausią pasaulio dykumą, tropines džiungles ir, kas be ko, jojo įvairiausiu oru. Kaitaliodamas žirgus, profesorius tikslą pasiekė per tris metus. Žirgai sėkmingai įveikė visas kliūtis, ir, beje, gyveno dar ilgai: Gato krito 36 metų, o Macha – 40.

Kabarda, Kabardinas

Aukštis ties gogu: 145-155cm
Krūtinės apimtis: 180cm
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis: 20cm
Būdinga spalva: rauda, bėra, retai - juoda
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis: Šiaurės Kaukazas

Kabarda – vietinis Šiaurės Kaukazo arklys, randamas Kabardo-Balkar Autonominėje respublikoje. Jo vystymąsi įtakojo daugelis veislių – stepių, Karabacho, Persų ir Turkmėnų arkliai. Kabardos arkliai yra laikomi tabūnuose, visada gryname ore. Žiemą jie ganosi kalnų, o vasarą – žemumų ganyklose.
Kabardos arkliai puikiai prisitaikę prie gyvenimo kalnuose, yra greiti ir išvermingi. Šios veislės greičio rekordas yra 1600 metrų per 1min54s, ir 50km per 1val, 41min ir 25s.
Kabardos arkliai yra gan tvirtai sudėti. Galva gali būti ir šiurkštaus sudėjimo, su kumpu profiliu, ilgomis ausimis. Kaklas vidutinio ilgio, tiesus ir raumeningas, gogas vidutinio aukščio ir ilgas. Nugara trumpa ir tiesi, strėnos raumeningos, pečiai nuožulnūs. Kojos teisingo statymo, kanopos kietos. Nors kailis netankus, karčiai ir uodega gali būti tankesni, galimi ir šepetukai ant kojų.
Veislę sudaro keturios linijos. Nauja grupė – anglo-Kabarda - buvo neseniai sudaryta sukryžminus Kabardos arklius su anglų grynakraujais.

Marwari

Aukštis ties gogu: 150-155cm.
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis:?
Būdinga spalva: bėra, kerša, kitos retesnės
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis: Indija

Marwari žirgai Radžastane veisti jau 1212 mūsų eros metais, bet tiksli jų kilmė yra nežinoma. Anksčiau jie tarnavo kaip karo žirgai. Veislė plačiai veista Marvaro valdytojų Rathorių giminės. 1193m. Rathoriai prarado savo Kanaujo karalystę ir pasitraukė į atokias Indijos dykumas, kur arkliai buvo nepakeičiami.
Atšiaurios dykumos sąlygos ir kruopštus veisimas davė vaisių: Marwari žirgai pasižymėjo nuostabia ištverme ir greičiu. Šie žirgai taip pat buvo mokomi nieko nebijoti: jie net ir sužeisti išnešdavo savo raitelį iš mūšio, nukritusį raitelį gindavo ir nieko artyn neprileisdavo.
Kadangi Marwari žirgais buvo leidžiama jodinėti tik kariams, taikos metais šie žirgai buvo apleisti. Apie 1990 metus buvo apskaičiuota, kad liko tik 500-600 Marwari veislės žirgų. Tada buvo uždraustas jų eksportas ir pradėtas veislės atgaivinimas.
Marwari žirgai pasižymi lyros formos ausimis – jų galiukai atgręžti vienas į kitą, kad liestųsi. Galva rafinuota, tiesaus profilio, plati tarp akių. Kaklas aukštas, šiek tiek riestas. Gogas išsivystęs, nugara trumpa ir stipri. Užpakalis raumeningas ir stiprus, uodega išaugusi aukštai. Kojos ilgos, tvirtos, su stipriais sąnariais. Kanopos labai tvirtos. Kailis puikus, šilkinis.
Marwari siejami su Kathiawari arkliais, nes abi šios veislės pasižymi riestomis ausimis.
Marwari žirgai mokomi keturtakčio aliūro Revaal, kuris yra yra lygesnis ir patogesnis už risčią, ir naudojamas joti ilgas distancijas dykumose. Kaimo vietovėse Marwari žirgai mokomi ir „šokio“, kuris rodomas vestuvių ir festivalių metu. Kai kurie šiuos šokius lygina su aukštąja išjodinėjimo mokykla.
Marwari žirgų selekcijoje didelį vaidmenį atlieka ne tik išvaizda ar savybės, bet ir… plaukų verpetai. Liaudies įsitikinimu, jeigu žirgas turi plaukų verpetą žemiau akių(vadinamas "Anusudhal"), jo niekas nepirks. Ilgas verpetas ant kaklo, vadinamas „Devman“ laikomas laimingu. Taip pat, jei tam tikri verpetai aptinkami tam tikrose kūno vietose, paprastai ant pilvo, jie laikomi ypač nelaimę nešančiais. Dėl to kumeliukai gali būti nužudyti vos gimę. Vis dėlto, dauguma šiuolaikinių veisėjų veisia arklius ne pagal liaudies prasimanymus, o pagal Indijos Marwari arklių asociacijos standartus.

Morganas

Aukštis ties gogu: 145-157cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: 450kg
Plaštakos apimtis: ?
Būdinga spalva: visos, bet dažniausios - juoda, bėra, kaštoninė
Panaudojimas: universalus arklys
Kilmės šalis: JAV

Morganas – kompaktiškai ir kartu rafinuotiškai sudėtas arklys. Galva vidutinio dydžio, plati ties akimis, profilis tiesus. Akys išraiškingos, protingos. Kaklas riestas, vidutinio ilgio. Krūtinė plati ir gili, pečiai nuožulnūs, nugara trumpa. Galūnės tiprios, raumeningos, karčiai ir uodega stori.
Morganai pasižymi protingumu, uolumu ir noru dirbti.
Visi Morganų žirgai gali būti atsekti iki veislės pradininko – eržilo, vardu Figure, gimusio Vest Springfilde, Masačiusetse 1789 metais. Jo šeimininkas buvo paprastas mokytojas Justinas Morganas, nuo kurio pavardės ir kilo veislės pavadinimas. Nors Figure buvo nedidelis arkliukas(apie 140cm ūgio), bet buvo idealiai sudėtas ir puikiai pasirodydavo visose varžybose bei darbuose. Kalbos sklido, ir greit visi jau žinojo apie ramaus charakterio eržilą, pasižyminti neeiliniais gabumais - laimintį lenktynes prieš jį didesnius žirgus, traukiantį sunkiausius krovinius, ir, beje, labai gražų. Dėl savo populiarumo Figure imtas kergti su įvairiausiomis kumelėmis. Eržilo genai buvo stiprūs, ir nesvarbu, kas būdavo kumeliuko motina, visada galėdavai pasakyti, kas tėvas, nes visi jo vaikai pasižymėjo tokiomis pat puikiomis savybėmis. Šių genų stiprumas ir padėjo atsirasti ištisai veislei iš vieno eržilo. Ir šiandies visus registruotus Morganų arklius galima atsekti iki trijų geriausiai žinomų Figure sūnų: Bulrush, Sherman ir Woodbury.
Bėgant metams, Figure palikuonys sklido po visą Ameriką. Šios veislės atstovų buvo galima rasti ir rančose, dirbančių žemės ūkio darbus, ir miestuose, kur tarnavo kaip jojamieji bei kinkomieji arkliai. Kai XIXa. suklestėjo kinkinių varžybos, pasaulio greičiausiu eržilu buvo pripažintas Morganas Ethan Allen 50, Figure proproanūkis.

Misurio fokstroteris

Aukštis ties gogu: 145-165cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis: ?
Būdinga spalva: visos
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis: JAV

XIXa. pradžioje, atsikėlėliams įsikūrus JAV, Misurio, Tenesio ir Kentuckio kalnuotose vietovėse, reikėjo arklio, kuriuo būtų galima joti kalnuotomis ir miškingomis vietovėmis. Fermeriai, kryžmindami Amerikos ristūnus, Tenesio jojamuosius žirgus, Morganus, anglų grynakraujus ir arabus, išvedė naują arklio veislę. Veislei buvo atrenkami tik greičiausi arkliai. Kolonistai arklius naudojo galvijų bandoms ganyti, jais jodinėdavo šerifai ir vietiniai gydytojai. XXa. Pradžioje Misurio fokstroteriai išliko, nes jie buvo vis dar nepakeičiami rančose.
1948m. suformuota veislės asociacija.
Ši veislė žinoma dėl savo unikalaus aliūro, vadinamo fokstrotu. Žirgui judant šiuo aliūru susidaro įspūdis, kad jo priekinės kojos žingsniuoja, o galinės – risčiuoja. Kadangi šis aliūras keturtaktis, joti juo patogu. Misurio fokstroteris, bėgdamas fokstrotu, gali išvystyti net 20-30km per valandą greitį.
Šios veislės žirgai taip pat pasižymi išverme ir gera sveikata. Gerai sudėtas Misurio fokstroteris turi aukštai įstaytą kaklą, nuolaidžius pečius, trumpą nugarą su apvaliu pasturgaliu, gilią krūtinę. Kojos turėtų būti raumeningos ir stiprios. Bendras įvaizdis – stiprus, lieknas žirgas.

Nonijus

Aukštis ties gogu: 155-165cm
Krūtinės apimtis: 180-210cm
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis: 22-24 cm
Būdinga spalva: juoda, juodbėra, bėra
Panaudojimas: universalus arklys
Kilmės šalis: Vengrija

Nonijus – žirgų veislė, pavadinta veislės pradininko, Anglo-Normanų veislės eržilo Nonijaus vardu. Veislė buvo išvesta Vengrijos Imperijos žirgyne lengvam kinkymui ir karo reikmėms. XXa. Sėkmingai pradėtas naudoti ir žemės ūkyje. Šiandien Nonijai veisiami gamtosaugininkų ir naudojami ir žemės ūkyje, ir kinkymui, ir jojimui.
Eržilas Nonijus, Normanų kumelės ir Anglų grynakraujo palikuonis, gimė 1810m. Normandijoje. Jau kaip kumeliukas, jis buvo laikomas bjauriu. Tais laikais buvo populiarūs ispaniško tipo žirgai: Neapolio, lusitanų ir andalūzų veislės. Nonijus, palyginti su jais, buvo visiškai neišraiškingas. Jis jokio ypatingo dėmesio nesusilaukė iki tol, kol jo kumeliukai ėmė pasižymėti nepaprasta ištverme ir jėga. Vėliau jis buvo kergiamas net su geriausio kraujo Ispanų-Neapolio kumelėmis.
Lobkowitzo princas, tuo metu žirgyno galva, pabrėžė, kad būtina suvienodinti šios naujos arklio veislės tipą, dėl to Nonijaus palikuonys imti veisti tarpusavyje.
1865m. gerinant veislė buvo įlieta dar arabų ir anglų grynakraujų kraujo.
Šios veislės arkliai yra gan sunkaus sudėjimo, bet proporcingi ir pasižymi kumpu profiliu. Būdingas aukšto statymo kaklas, plati ir raumeninga nugara, krūtinė plati, bet negili. Kanopos ir sąnariai dideli, kojos sausos.
Nonijaus žirgai pasižymi universalumu – jie gali dirbti ir po balnu, ir kinkinyje. Tai ramūs, švelnūs ir noriai dirbantys arkliai. Vis dėlto, Nonijus mažiau tinkamas tokiam sportui kaip išjodinėjimas ar konkūras.

Pinto, Pintas

Aukštis ties gogu: įvairus
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis: ?
Būdinga spalva: kerša
Panaudojimas: jojimui, kinkymui
Kilmės šalis: JAV

Pinto ir Painto arkliai gali būti pripažįstami ir viena veisle. Pagrindinis jų skirtumas yra veisimo kryptyse. Kai registruojami Paintai privalo turėti anglų grynakraujų ar quarterio arklių kraujo, tai Pintai gali būti bet kokios kilmės, nes jie veisiami tik dėl spalvos. Taigi, vienas arklys gali būti pripažintas ir Paintu, ir Pintu.
Ši, kerša, arklio spalva žinoma jau nuo priešistorinių laikų. Vis dėlto, ji buvo reta. Atvaizdai ant senovės indų dažnai vaizduoja kerčus, dėmėtus arklius, nes daugumoje kultūrų jie buvo laikomi kitokiais, išskirtiniais. Dėmėtų arklių atvaizdų galima rasti ir tarp Egipto, Romos meno šedevrų. Vėliau, keršiai keliavo į Ameriką ir su pirmaisiais kolonistais. Ši arklio plauko spalva tapo populiari JAV jau nuo indėnų laikų, ir šiandien JAV auginama daugiausiai tokių arklių pasaulyje.

Amerikos Paintas

Aukštis ties gogu: 150-160 cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis:?
Būdinga spalva: kerša
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis: JAV

Amerikos Paintų arkliai turi bendrus protėvius kartu su Quarterio ir anglų grynakraujais arkliais. Šiandien paintas savo išvaizda turi būti panašus į Quarterio arklį: neaukštas, bet raumeningas, su stipriu pasturgaliu, puikus greitai bėgti trumpiems nuotoliams.
Nors veislei labai svarbi spalva, atsižvelgiama ir į žirgų kilmę: jų tėvai turi būti registruoti Amerikos Painto arklių asociacijoje, Amerikos Quarterio arklių asociacijos arba Anglų grynakraujų žirgų žokėjo klubo.
Gražiai gamtos išmarginti, šios veislės arkliai kilo iš Ispanų konkistadorų arklių, atvežtų į Ameriką. Kaip žinoma, kai kurie jų žirgai paspruko į laisvę ir apsigyveno Amerikos lygumose. Jie buvo vertinami ir indėnų, ir kaubojų. Sugauti ir prijaukinti, jie buvo naudojami bizonų medžioklėms, bėgdavo tųkstančius mylių paskui galvijų bandas.
Per ilgą veisimo laiką, žirgų sudėjimas ir galimybės vis gerintos. Kiekviena karta perduodavo savo vaikams gražią keršą spalvą. Šiandien geras sudėjimas, protingumas ir noras bendradarbiauti padarė Paintą puikiu ir populiariu jojamuoju žirgu, tinkančiu daugeliui disciplinų.

Prancūzų jojamasis, Selle Francais

Aukštis ties gogu: 150-160 cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis:?
Būdinga spalva: visos, dažniausios – bėra ir kaštoninė
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis: Prancūzija

Ilgus amžius Prancūzijos arklininkų aistra buvo turėti geriausius sportinius žirgus. Šis polinkis prilygo anglų įkarščiui veisti žirgus lygiosioms lenktynėms. 1665m. Prancūzijoje įsteigtas pirmasis valstybinis žirgynas, Haras Nationaux, kuris buvo atsakingas už prancūzų sportinių žirgų kokybės gerinimą.
Prancūzų jojmasis veisle buvo pripažintas 1958m, o pirmoji veislės kilmės knyga paruošta 1965m. Ši veislė buvo sukurta kryžminant vietinių veislių arklius su ristūnais, anglų grynakraujais, arabais ir anglo-arabais. Didžiausią įtaką šiai veislei padarė Anglo-Normanų arkliai. Ir šiandien kai kurie prancūzšžų jojamieji kryžminami su kitų veislių arkliais, siekinat padaryti juos universalesniais arkliais.
Ši veislė ypatinga tuo, kad, skirtingai nei kitų, jos kraujo linijos nėra svarbios. Svarbiausias atrinkimo veislei faktorius – eržilų ir kumelių testavimai. Jie buvo kurti ir tobulinti ilgus metus, ir susidaro iš trijų dalių. Vertinamas sugebėjimas šokti(balansas, priartėjimas, jėga, stilius), sudėjimas, aliūrai(risčia, žingsnis, zovada).

Reinlanderis (Reino)

Aukštis ties gogu: 165cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis:?
Būdinga spalva: visos vienspalvės
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis: Vokietija

Reino regionas yra geriau žinomas savo Reino šaltakraujais – sunkiaiais arkliais, panašiais į belgų sunkiuosius, kurie buvo veisiami iki XXa. Kai prasidėjo pramonės perversmas, ūkis tapo motorizuotas, šių žirgų niekam nebereikėjo. 1957m, kai šis žirgynas užsidarė, jojamųjų ir sportinių žirgų veisimas Vokietijoje įgavo ekonominę ir kultūrinę svarbą. Reino šaltakraujų veislės kilmės knyga nebuvo uždaryta, tiesiog pakeitė kryptį: buvo atrenkami lengviausio sudėjimo individai, siekiant sukurti jojamųjų žirgų veislę.1970m. buvo sukurtos programos, siekiančios sukurti jojamajį žirgą. Į naują veislę įlieta hanoverių, anglų grynakraujų, trakėnų žirgų kraujo. Vokiečių žirgų veisėjai rūpinosi reinlanderių išvaizdos, sudėjimo gerinimu, elastiškais aliūrais. Reinlanderiai yra tradiciškai veisimai Warendorfo žirgyne, kartu su Vestfalijos žirgais.
Reinlanderio galva nėra labai išraiškinga, bet maloni akiai. Kaklas stirpus, storas ir trumpas, pečiai stiprūs, stambūs, trumpi. Kanopos, palyginti su kūnu, mažos. Tai žirgas, derinantis savyje protėvių – sunkiųjų arklių ir jojamųjų žirgų sudėjimą.

Švedų šiltakraujis

Aukštis ties gogu: 155-167cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis:?
Būdinga spalva: visos vienspalvės
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis: Švedija

Švedų šiltakraujis buvo išvystytas iš XVIIa. Importuotų į Švediją žirgų. Ispanų ir Fryzų žirgai buvo kryžminami su nedidelėmis kumelėmis, kurios buvo neaukšos, bet labai ištvermingos. Vėliau, XX a., buvo įlieta ir anglų grynakraujų, arabų, hanoverių, trakėnų žirgų kraujo. Buvo naudajimi geriausi anglų grynakraujų žirgai, ir tai leido sukurti didelius ir stiprius palikuonis. Dėl skirtingų dviejų didžiausių vartotojų grupių – ūkininkų ir kavalerijos – reikalavimų, veisimo programa buvo padalinta.
1874m. pradėta egzaminavimo sistema, siekinat sustiprinti veislių požymius, atrinkti geriausisu individus.
1928m. buvo suformuota Švedų šiltakraujų asociacija (SWA), idant galėtų tiekti geras savybes turinčias kumeles kavalerijai. Kavalerijai žirgai buvo naudojami iki 1970m.
Šie žirgai pasižymi puikiomis darbinėmis savybėmis ir puikiai tinka sportui, ypač konkūrui ir išjodinėjimui. Švediški šiltakraujai nuo 1912m. skina laurus kiekvienoje Olimpiadoje: 1988m. Seolo olimpiadoje dalyvavo 13 švedų šiltakraujų, kurių 6 laimėjo medalius!

Šagijos arabas

Aukštis ties gogu: 153cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis:?
Būdinga spalva: dažniausia - pilka
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis: Austrijos-Vengrijos imperija

Šagijos arabai yra plačiai žinomi dėl savo retumo. Veislė buvo išvesta prieš 150-200m. žymiuose kavalerijos žirgynuose Austrijos-Vengrijos imperijoje. Vienas iš veislės pradininkų buvo pilkas arabų eržilas Shagya, kilęs iš Kocheilan ir Siglavi arabų. Jis buvo aukštesnis nei kiti arabai, todėl naudotas kryžminimui su kitų veislių kumelėmis, ar negrynakraujėmis arabų kumelėmis. Po antrojo pasaulinio karo šie negrynaveisliai arabai buvo pavadinti Šagijos arabai, kad nebūtų kryžminami su grynaveisliais arabais, taip pat veistais Vengrijoje. Toks vardas buvo pasirinktas todėl, kad beveik kiekvienas negrynaveislis Vengrijos arabas turėjo Shagyos eržilą tarp savo protėvių.
Kadangi Šagijos arabai nelaikomi grynaveisliais arabais, jų kilmės knyga yra uždaryta. Kai kur šie žirgai laikomi atskira arabų linija ir nepripažįstami kaip grynakraujai arabai.
Šios veislės žirgai savo išvaizda yra panašūs į arabus, bet dėl kitų veislių įtakos jie paprastai būna aukštesni ir stambesni. Dėl šių savybių jie labiau tinka sportui.

Tenesio, Tennessee Walking horse

Aukštis ties gogu: 153-163cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: 400-550kg
Plaštakos apimtis: ?
Būdinga spalva: juoda, kaštoninė, bėra, šampaninė, rečiau kerša, dereša
Panaudojimas: jojimui, kinkymui
Kilmės šalis: JAV

Tenesio arkliai išsivystė iš Naranganseto ir Kanados ristūnų žirgų veislių. XVIIIa. Šios dvi veislės buvo sukryžmintos Tenesyje, siekiant sukurti žirgą, prisitaikiusį prie kalnuotų vietovių. Po pilietinio karo buvo įlieta dar kitų veislių ristūnų kraujo, ir buvo sukurtas Tenesio ristūnas. Veisėjai vėliau jį dar kryžmino su Morganais, Amerikos jojamaisia ir kitomis panašiomis veislėmis, idant arkliai taptų ištvermingesni.
1885m. gimė eržilas Black Allen, tapęs veislės pradininku.
Ši veislė tapo populiari dėl savo puikių, sklandžių aliūrų ir nuostabios ištvermės. Vietiniai ūkininkais šiuos žirgus naudojo ne tik žemės ūkyje, bet ir tarpusavyje organizuojamose lenktynėse. Net ir automobiliai nesugebėjo išstumti Tenesio žirgų iš ūkininkų gyvenimo, nors, iš dalies ir dėl prastų kelių. Šios veislės atstovai tapo žinomi dėl savo įspūdingos išvaizdos, ir veisėjai ėmė laikytis žirgų linijų. 1935m. buvo atidarytas registras, o 1947m. uždaryta veislės knyga, todėl šiandien kiekvienas pripažintas Tenesio arklys turi turėti abu registruotus tėvus.
Tenesio žirgai – ramūs, lengvai sukalbami ir paprastai lengvai treniruojami. Tai žirgai, ypač populiarūs dėl savo prašmatnių judesių ir specialaus aliūro, vadinamo „running walk“(bėganti eisena), arklys gali juo bėgti iki 10-20km/h. Tai aukštas arklys su ilgu kaklu ir nuožulniais pečiais. Galva didelė, bet išraiškinga, rafinuota, su nedidelėmis ausimis. Nugara gan trumpa. Karčiai ir uodega paliekami ilgi.

Terskas

Aukštis ties gogu: 155-160cm
Krūtinės apimtis: 182-187cm
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis: 19,3-19,9cm
Būdinga spalva: pilka, bėra, auksinė kaštoninė
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis: Rusija

Terskai – tai žirgų veislė, išvesta 1920-1940m. Tersko ir Stavropolio žirgynuose iš arabų, orlovo ristūnų, ir anglo-arabų žirgų. Buvo įlieta ir šiek tiek anglų grynakraujų kraujo. Rezultatas – į arabą panašus, bet stambesnio sudėjimo, labiau prisitaikęs prie atšiaurios aplinkos sąlygų žirgas.
Tersko žirgų tipas panašus į arabų: nedidelė, lengva galva su tiesiu profiliu, plačia kakta ir žandikauliu. Kaklas vidutinio ilgio, aukštai įstatytas; apvalus ir raumeningas pasturgalis, gili ir plati krūtinė, ilgi ir nuožulnūs pečiai.
Terskai puikiai panaudojami lygiosiose lenktynėse, išjodinėjime. Taip pat plačiai naudojami cirkuose. Veislės atstovai muša bėgimo rekordus: 1600 m - 1min 48 s, 2400 m - 2 min 46 s ir 3200 m - 3 min 47 s, taip pat pasižymi ištverme.
Veislė sudaro 5 eržilų ir 5 kumelių linijos. Yra ir keli tipai: originalusis, rytietiškasis ir sunkusis. Terskų eržilai plačiai naudojami kitų vietinių veislių gerinimui.

Olandų šiltakraujis, KWPN

Aukštis ties gogu: 165cm.
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis:?
Būdinga spalva: kaštoninė, bėra, juoda, pilka, dažnai su žymėmis.
Panaudojimas: jojimui, ypač konkūrui
Kilmės šalis: Olandija

Modernusis danų šiltakraujis yra išvestas iš Genderlando ir Groningeno arklių, vėliau buvo kryžmintas su anglų grynakraujais. Veislė pabaigta formuoti apie 1950 metus. Šios veislės arklio galva yra tiesaus profilio, kaklas išlenktas ir raumeningas, gogas aukštas. Nugara tiesi ir ilga. Uodega išaugusi aukštai. Arklio krūtinė gili ir pilna. Kojos stiprios, su ilgais dilbiais. Pasturgalis stiprus ir raumeningas. KWPN yra puikus žirgas konkūrui ir išjodinėjimui.

Quarter arklys, kvorteris, arba ketvirčio mylios arkliukas

Aukštis ties gogu: 143-160 cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis: ?
Būdinga spalva: visos, dažniausios – bėra, sarta
Panaudojimas: jojimui
Kilmės šalis: JAV

1960 metais Amerikos kolonistai pradėjo kryžminti atsivežtus angliškus, ispaniškus arklius su vietinėmis veislėmis. Vienas pirmųjų importuotų arklių buvo Anus, anglų grynakraujo pradininko Godolfino proanūkis. Išvesti arkliai buvo maži, tvirti ir greiti. Jie buvo naudojami įvairiam darbui paprastomis dienomis, ir kaip lenktyniniai arkliai savaitgaliais. Tai unikalūs arkliai, kurie po pilnos darbo dienos rančoje, savaitgalio lenktynėse atbėgdavo greičiausiai iš visų arklių. Kai tarp kolonistų pradėjo populiarėti lygiosios lenktynės, šie arkliai išgarsėjo kaip sprinteriai. Net lenktyniaudami su grynakraujais jojamaisiais, šie maži arkliai visada laimėdavo trumpose, ketvirčio mylios ilgio distancijose. Būtent iš bėgamo atstumo(quarter – ketvirtis mylios) ir kilo veislės pavadinimas. 1800 m. Amerikos pionieriams, keliaujantiems į vakarus, prireikė ištvermingų ir paklusnių arklių. Taip pat jie pastebėjo, kad šie arkliai turi įgimtą “karvių nuojautą”(žirgas nuajučia būsimus karvės judesius ją gaudant), dėl ko ši veislė išpopuliarėjo tarp kaubojų. Ir šiomis dienomis kvorteriams nėra lygių dirbant su galvijais rančoje.
1940 metais buvo įkurta Amerikos Kvorterių Asociacija (AQHA). Ši asociacija – viena didžiausių pasaulyje, vienijanti apie 3,5mln kvorterių. Vėliau veislės gerinimui buvo trumpai naudoti grynakraujai jojamieji, arabai, morganai. Net ir atsiradus automobiliams, kvorteriai vis tiek liko nepakeičiami rančose. Šiuo metu Europa, ypač Vokietija, importuoja kvorterius tokiu greičiu, kaip Šiaurės Amerika – grynakraujus jojamuosius.
Išskiriamos dvi veislės linijos: darbinė ir lenktynių. Darbinės linijos arkliai yra trumpesnės nugaros, kompaktiški, kresni ir labai raumeningi, tačiau vikrūs. Šiai linijai priskiriami visi vesterno jojimo stiliaus arkliai. Lenktynių linijos arkliai lengvesni, turintys daugiau grynakraujų jojamųjų kraujo ir sudėti sprintui, jojimo disciplinoms. Taip pat išskiriamas atskiras ir parodomojo arklio tipas. Jie stambūs, labai raumeningi su santykinai nedidele galva. Visi šios veislės atstovai pasižymi greičiu, ištverme, jėga ir paklusnumu bei ramumu.

informacija visiem žmonėm kurie myli ir žavisi šiais elegantiškais gyvūnais!!!

Turinys...