egiptas - ugnyteces

egiptas

Senovės Egipto gyventojai dalijasi į labai skirtingas ir uždaras klases. Tokia socialinė struktūra gali būti palyginta su piramide, kurio viršūnėje yra faraonas. Faraonas - tai tikra dievybė, nes jis - dievo Amono Ra sūnus. Jis absoliutus šalies valdovas. Faraonas vadovauja politikai ir administracijai, padedamas vizirio, savo pirmojo ministro, provincijų valdytojų ir tūkstančių valdininkų. Faraonas - taip pat ir kariuomenės vadas. Kaip religijos galva, šventyklas tvarkyti jis patiki žyniams. Faraonui priklauso visos žemės, išskyrus tas, kurias jis perleidžia šventykloms, ir tas, kurias padovanoja aukštiems valdininkams ar kariškiams.

.T
Gizo piramidės

Gizos piramidės netoli Kairo. Pirmoji piramidė iš dešinės - didžioji Khufu (Cheopso) piramidė. Vidurinioji piramidė - Khafre (Chefreno). Kairėje yra mažiausia iš trijų pagrindinių piramidžių - tai Menkaure (Mikerino) piramidė. Kairėje pusėje yra papildomos trys mažos piramidės.
.

Iš septynių pasaulio stebuklų išliko tik didžioji Cheopso piramidė. Jos pagrindas, kurio kraštinė - 230 metrų, dengia 5 hektarus. Iš pradžių jos aukštis buvo 146 metrai. Vieno kubinio metro tūrio akmens luitai sudėlioti 201 eile; pirmoji, pagrindo eilė - pusantro metro aukščio, kitos tolydžiai mažėja ir prie viršūnės pasiekia pusė metro. Apskaičiavus iš viso išeina 2,6 milijonai luitų, sveriančių 7 milijonus tonų. Visi jie buvo iškelti gretimose akmens skaldyklose, atgabenti iki piramidės papėdės ir užkelti į piramidės viršų. Šiandien jiems atgabenti reikėtų 7000 traukinių, kurių kiekvienas veža po 1000 tonų, arba 700 000 dešimttonių sunkvežimių! Napoleonas paskaičiavo kitaip: visų trijų piramidžių akmens luitais būtų galima apjuosti Prancūziją 3 metrų aukščio ir 30 cm pločio mūru!
.

Iš pradžių Didžioji piramidė turėjo viršuje "piramidioną", iškaltą iš vientiso granito ar bazalto luito. Spėjama, kad šis "piramidionas" buvo padengtas plonu aukso arba aukso ir sidarbo mišinio sluoksniu. Ant pagrindo luitų keliautojai ir turistai išraižo savo vardus. Nors kopti į piramidę labai pavojinga, tam ryžtasi daugelis. 1581 metais J. Palerme rašo: "vienas smalsuolis, užkopęs į viršūnę, taip apsvaigo, kad nukrito ir ištiško. Nebebuvo galima atpažinti jokios jo kūno dalies.
.

Toks pat paslaptingas kaip ir piramidės, Gizos sfinksas kelia ne mažesnį piligrimų ir keliautojų susidomėjmą. Maillet 1735 metais įžvelgė jame "moters galvą, pridurtą prie liūto kūno" ir kėlė klausimą, ar tik čia nėra "draugėn sujungti Mergelės ir Liūto zodiako ženklai". Visi senovės piešiniai, vaizduojantys tą sfinksą, pateikia tik milžinišką iš smėlio išnirusią jo galvą. Tik 1886 metais Maspero ir Brugschas visiškai išlaisvina sfinksą iš smėlio, ir jo pavidalas išryškėja - gulintis liūtas, saugantis faraono Chefreno kapą.

egiptas

Nors daugelyje pasaulo regionų statybai nuo senų laikų buvo naudojami neapdoroti akmenys, terminas ,,akmens architektūra" paprastai taikomas pastatams ar statiniams iš apdoroto akmens. Akmens architektūros tradicijos susiformavo tik ten, kur vietoje randama geros kokybės akmens, nors kartais akmens luitai būdavo gabenami iš toli. Egiptiečiai, įgyvendadindami statybos projektus, šimtus kilometrų - daugiausia laivais - gabendavo 1000 tonų sveriančius akmenis; Romos imperijoje imperinis porfyras būdavo gabenamas iš Egipto į Romą. Stounhendžui statyti naudoti mėlynojo akmens monolitai beveik neabejotinai buvo iškirsti pietvakarių Velse, už kokių 240km, ir net didesnieji sarsenai buvo gabenami 30km. Pirmieji akmens gigantai Įspūdingiausi senieji akmens architektūros pavyzdžiai randami Artimuosiuose rytuose ir Europoje. Akmeninės Jericho miesto sienos pastatytos iš akmenų net 8000m.pr.Kr. Didysis sudužęs menhyras Bretanėje (Prancūzijoje) - akmens monolitas, kuris, kai buvo sveikas, svėrė apie 280t. Manoma, jog jis buvo apdirbtas, gabentas 12km ir pastatytas apie 4500m.pr.Kr. Akmuo buvo naudojamas daugelio rūšių namams: ypatingas megalitinis Niugreindžo kapas priskiriamas maždaug 3100m.pr.Kr., monumentalios akmeninės šventyklos Maltoje ir Goce - 3600-2500m.pr.Kr; Skara Brė namai Orknio salose (3100 - 2500pr.Kr) taip pat buvo pastatyti iš akmens. Egipto piramidės ir šventyklos Akmens architektūra prasidėjo Egipte. Nors kitur randama ankstesnių akmeninės statybos pavyzdžių, egiptiečių monumentai ir statybos tradicijos tęstinumas neturi sau lygių. Džoserio komplekso laiptuotoji piramidė Sakaroje seniai laikoma pirmuoju tikrai monumentalios akmens architektųros pavyzdžiu, nors žinoma, kad šalia stovintis paslaptingas, tačiau monumentalus akmens aptvaras, vadinamas Gisr el Mudyru, yra kiek senesnis. Architektūrinio akmens apdirbimo Egipte ištakos, nors ir kuklios, Nabta Pjajoje, kur aptiktas nedidelis akmenų ratas ir akmens raižinių, galbūt priskirtinų 5000pr.Kr., siekia priešistorinį laikotarpį. Tuo metu, kai buvo pastatyta Džoserio piramidė, Egipto meistrai aju buvo laibai įgudę gaminti akmeninius daiktus, dažnai juos ištašydavo iš labai kietos akmens. Apdirbto akmens elementų randama ir ankstyviausių Egipto karalių kapuose Abide (apie 3000pr.Kr.). Laiptuotosios piramidės komplekse yra daug ženklų, rodančių meistrų pastangas įsisavinti naujas medžiagas. Kalkakamenio luitai gana maži, tačiau pirmą kartą apdoroti tiksliai stačiakampe forma ir glaudžiai suleisti, su minimaliomis jungtimis. Pastabų ir architektūrinių elementų konstrukcija nusižiūrėta iš statinių, pastatytų iš kitų medžiaugų, - dumblaplyčių sienų su nišomis ir stulpų su dembliais, - visos detalės rūpestingai perkeltos į akmenį. Architektas nebuvo tikras dėl konstrukcinių akmens savybių: kolonos dar paremtos nedidelėmis kontraforsinėmis sienomis, daugelis pastatų turi masyvias skaldos šerdis, o vidaus patalpos dažnai eiti ne ką didesnės nei siauri koridoriai. Per tolesnes kelias kartas akmens architektūra Egipte sparčiai tobulėjo. Kitų piramidžių statyboje pvz, Gizoje (apie 2500pr.Kr), naudoti daug stambesni kalkakmenio luitai, suteikiantys statiniui daugiau tvirtumo ir leidžiantys statyti aukštesnes piramides. Luitams nuvilkti į vietą naudotos rampos, nors daugelis statybos būdų dar menkai suprantami. Su šiomis piramidėmis sujungtos šventyklos taip pat buvo įspūdingi akmens apdirbimo pavyzdžiai. dideli rausvojo granito monolitai buvo iškirsti Asuane, atgabenti į Gizą, nušlifuoti ir pastatyti į vietą, o naujesnėse piramidžių šventyklose monolitinės rausvojo granito kolonos buvo papuoštos augalinių motyvų kapiteliais. Kaip kontrastas baltam kalkakmeniui bei rausvam granitui naudotas ir juodas bazaltas: tos spalvos bvo parenkamos dėl simbolinių ir dekoratyvinių ypatybių. Iš tikrųjų tik vėlesnių laikotarpių šventyklose (maždaug nuo 1500pr.Kr) buvo statomos ir sudėtingesnės dengtos patalpos. Turbūt geriausiai žinoma yra Sečio I hipostilinė salė ir Ramzio II šventykla Karnake su masyviomis kolonomis ir pakelta centrine nva, apšviečiama pro viršutinius sienos langus. Taip pat išlikę iš uolos iškaltų šventyklų, pavyzdžiui, Ramzio II šventykla Abu Simbelyje (apie 1280pr.Kr). Kadangi didžioji Nilo slėnio dalis ribojasi su dykumos plynaukšte, tinkamo statybai akmens atodangos paprastai būdavo tik per kelis kilometrus nuo statybos vietos. Egiptiečius domino dar dvi akmens savybės: pirma, jis gali be galo ilgai išsilaikyti garantuodamas matomą (savininko) buvimą žemėje, antra, jame buvo galima išraižyti smulkias detales bei sudėtingus reljefus (jeigu tik akmuo geros kokybės). Akmens luitus mūrinyje laikė jų svorio jėga, nes tik vėliau buvo atrasta patikimai sutvirtinantys skiediniai. Buvo naudojami tik paprasti įrankiai: manoma, jog maždaug ii 1500pr.Kr kalkakmenis ir kiti minkštesni akmenys buvo iškertami akmeniniais kirtikliais; akmens plytos buvo apdailinamos vario ir bronzos kalteliais, o glaudžiai priglundančios jungtys apdirbamos vario ir bronzos pjūklais. Akmens įrankiais būdavo iškalami grioveliai aplink granito luitus ir aptašomi bei nušlifuojami kieti akmenys, nors archeologiniai radiniai rodo, kad egiptiečiai galėjo pjaustyti kietą akmenį variniais įrankiais su kvarco smėliu. Kitos akmens architektūros tradicijos Egiptiečių akmens architektūra unikali masto ir monumentalumo, mūrijimo kokybės ir tradicijos ilgaamžiškumo atžvilgiais. Tačiau akmens architektūra nepriklausomai radosi daugelyje pasaulio vietų. Įspūdingi statiniai buvo sukurti tokiomis aplinkybėmis, kai susikaupė pakankamai techninių žinių akmeniui iškirsti ir apdirbti (sykiu su amatų specializacija), atsirado didelis darbininkų skaičius ir noras leisti vertingus išteklius monumentaliosios architektūros kūrimui. _________________