Ponios Hanos vakarienė, arba gyvenimas turi būti džiugus

 

Hana Šumilaitė ir iš pirmo žvilgsnio lengvi vaidmenys – tokį šios teatro režisierės ir aktorės amplua žinome. Kasdienybėje esama ne tik žaismės ir šventinės nuotaikos, bet jos pakanka ten, kur reikia – ir vadovaujant Voškonių mėgėjų teatrui „Siena“, ir vaikų dramos kolektyvui „Vitaminas T“ („T“ reiškia „teatras“), ir talkinant kolegoms. Daugybė renginių režisuota, bendrauta su kolektyvais, taip pat asociacija „Šviesuma“, „šiaip sau“, garsiai nekalbant. Nes, pasak p. Hanos, „gerus darbus reikia daryti, o ne kalbėti apie juos.“ 

 

Kai vieną pavasario savaitgalį Voškonyse (Kauno raj.) „valdžią ėmė“ mėgėjiškų teatrų festivalis ir oficialų miestelio pavadinimą laikinai pakeitė „Naujieji Vasiukai”, atsitraukė dargana bei švietė saulė. Tai – ir ponios Hanos nuopelnas. Mat ji, teatralizuotos eisenos ir festivalio viena rengėjų, gamtos stichijų nepaliko be dėmesio („Kaip ragana pabūriau, kad būtų geras oras!“).

 

Retkarčiais imatės ir ...raganaitės vaidmens?

Gyvenimas be pokštų ir žaismės būtų nuobodus. Galėčiau „išmesti kortas“ – turiu specialias, linksmas korčikes, sakykime, teatrines, su linksmais paveiksliukais, Valytojos personažui tinkamas. Įdomiausia, kad pranašystės, kurias pažeriu žiūrovų salėje, pildosi. Tikiu, kad yra išskirtinių gebėjimų bei intuicijos žmonių, galinčių dirstelt į informacinį lauką ir kitiems, tokių gebėjimų neturintiesiems, pasakyti, kas yra „ten“. Bet aš taip giliai nežvelgiu!

O oficialiąja medicina, sveikatos žiniomis domitės?

Glencuotų žurnalų neskaitinėju, bet, straipsnius apie kolegas ar draugus, juolab apie save perskaitau. Domiuosi ir rytų medicina, natūraliomis priemonėmis. Savo laiku, dar kai literatūra apie sveikatinimo sistemas nebuvo laisvai prieinama, jos ieškodavau, kai ką ir praktiškai išbandžiau. Net ryžausi gydomajam badui. Pavyko ne taip ilgai kaip norėjau, bet kas tai yra, žinau.  Naudoju homeopatinių preparatų. Stengiuos atskirti, kas yra tik biznis, ir kas – dėmesio verti ir tikri dalykai. Pasitikiu fitoterapija, bet nepatikėsiu save žolininku vadinančiu žmogumi, kuris kitiems žada padėti išspręsti problemas, kurių, visiškai akivaizdu, pats turi.

Ar aktorystės menas iš Jūsų reikalauja aukų, tokių kaip asmeninė sveikata?

Ko tik nebūta. ... Tik išėjau į sceną su aukštakulniais ir nučiuožiau – grindys apšerkšnijusios. Žiūrovai sėdi kailiniuoti, o mes vaidiname ir šalčio nejaučiame, nors persirenginėjame kas dešimtį minučių. Teko išeiti į sceną ir turint temperatūros, ir kai negalėjau prakalbėti. Gydžiausi arbata su romu. Padėjo! Turėjau vesti renginį Sporto halėje kitą dieną po tėčio laidotuvių. Jeigu būčiau atsisakiusi, visi būtų supratę, kodėl. Tąkart valia, susikaupimas ir aktorystės technikos tikrai buvo svarbu.

Yra ir malonių su sveikata susijusių dalykų, kuriuos patiria visi scenos žmonės. Pavyzdžiui, prieš spektaklį ar renginį dingsta sloga, net pati didžiausia. O po spektaklio vėl viskas kaip buvę, trauki nosinę po nosinės.

Menininko darbas ritmas ir dėmesys sau bei „savas laikas“: ar tai suderinama?

Kai ko nors nenori imtis, pretekstų rasi kiek nori. Darbas sporto salėje vardan neva tobulo kūno – man nepriimtina veikla. Bet labai mėgstu pasivaikščioti, važinėti dviračiu, vasarą – plaukioti. Gaila, dėl psoriazės negaliu lankytis baseine - vanduo stipriai chloruotas. Susirgau būdama šešerių, o po keturiasdešimties liga paūmėjo. Nors forma nesunki, bėrimai ne visuomet ir pastebimi, vis dėlto būna situacijų, kai pačiai norisi būti nepastebimai. Labai mėgstu plaukioti, šia pramoga mėgaujuos tik vasarą.

Žmogus, kuris visą savo gyvenimą orientuoja į save, perdėtai rūpinasi sveikata ir tik tarnauja savo grožio įvaizdžiui, iš tiesų nesidžiaugdamas gyvenimu, nėra laimingas. Į Holivudo žvaigždes man pasižiūrėti gražu, gerbiu triūsą vardan tobulų kūno linijų. Bet man ir gaila tokių žmonių. Jeigu kūno tobulinimas neteikia džiaugsmo, vargu, ar rezultatai kompensuoja kančias. ...Viešėjau Amerikoje ir aplinkoje mane šokiravo ne daugybė „kriaušės“ tipo žmonių (tarp daugelio jų, apvalainų, jaučiausi kaip coliukė), o jų priešingybė – sportuojantieji „vardan sveikatos“. ...Aš atsipalaidavusi vaikštinėju, grožiuosi parku ir voveraites kalbinu, o aplink – ristele bėgiojantys, atrodo, sunkiai dirbantys ir kančią patiriantys žmonės. Man toks laisvalaikis ne prie širdies.  

Tiesa, laikiausi, vienos klinikos specialistams rekomendavus, griežtos mitybos sistemos. Jos pagrindas – labai daug šviežių daržovių, beje, ne visų rūšių jų leista valgyti. Per pusmetį netekau 27 kilogramų. Vis tik galiausiai man tai ėmė teikti nepasitenkinimą, nes krito ne tik kilogramai, bet, kaip sakoma, „krito ant stogo“.

Kai nusprendžiu, kad man reikia tam tikros disciplinos, mano sistema – atsisakyti vakarienės.

O šiandien žinote, kokia jis bus?

Vakare repeticija, o po jos – saldus miegas. Džiaugiuosi vakarais aplenkusi virtuvę, teisybė, pasitaiko vakarienių ir antrą valandą nakties.

Ar mėgstate gaminti, t.y. kūrybą virtuvėje?  

Draugai ir artimieji sako, jog esu gera šeimininkė. Laukiu namiškių iš Airijos, ta proga šaldytuvas jau pilnutėlis mano pagamintų koldūnų ir virtinių su mėtomis. Gamindama maistą medituoju ir ilsiuosi – būtų laiko ir kitų resursų, dažniau pasikviesčiau svečių. Kartu gardžiai pavalgyti, pavakaroti, iš širdies  pasikalbėti – šventė.

Kokia Jūsų nuomonė apie sveikatos priežiūrą Lietuvoje?

Niekuomet medikams nedaviau kyšio, ir dėl to nei aš, nei mano artimieji nebuvo blogiau prižiūrėti. Kai gydžiausi, man nesirišo kalba su palatos kaimynėmis, aptarinėjusiomis, ką, už ką ir kiek „duoti“. O kodėl turėčiau? Kiekvieną litą užsidirbu, medikai taip pat gauna atlyginimą. Man neramu, kas pakeis ankstesnės mokyklos išugdytus medikus, šiems baigus darbą. Mes, sako mano daruagi medikai, buvome ne tik žingeidūs, bet ir įžūlūs studentai – kad kuo daugiau sužinotume iš profesorių, patyrusių gydytojų. O dabartiniai studentai, sako jų mokytojai, žiovauja, kai jiems kalbame. Ir jokių klausimų neužduoda. Gal jie ir nesieja savo ir savo vaikų ateities su savo kraštu? Bet ar tikrai turime su kuo sieti? Štai viename kaime uždarius biblioteką valdininkai viešai pasidžiaugė: per metus nebeišleisime arba sutaupėme 70 tūkst. litų. Ką sutaupėme?! Juk vienas valdininkų balius neretai daugiau kainuoja. Vienas  vakaras arba pliuškių balius vietoje kaimo žmonių galimybės perskaityti laikraštį... Kai šitaip naikinama kultūra, aš savęs kalusiu: gal Vilniuje sėdi demonai ar ateiviai? Kas gi dar galėtų imtis naikinti tautą ir savo valstybę?

Kalbėjosi Danguolė Andrijauskaitė

 

Kuo ponia Hana vaišina svečius

„Prancūziškas greitas patiekalas vaikams, taipogi suaugusiems“

Fermentinis sūris sutarkuojamas smulkia trintuve – kad sūris pavirstų milteliais. Juos sumaišyti su gerai, iki standžių putų išplaktais dviejų kiaušinių baltymais. Formuoti rutuliukus, apvolioti kiaušinio trynyje ir pavirti karštame aliejuje. Gardu su pomidorais ir duona.

 

 

 

 

Garsenybių plaukų stilisto Christophe  Robin  patarimai 

Į mokslo tyrimus įtraukė šikšnosparnių kaimynystė 

Danguolė Andrijauskaitė

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anatomijos universiteto vadovas profesorius Dainius Haroldas Pauža juokauja: „Už savo mokslinės karjeros pradžią esu dėkingas mažiems skraidūnams – šikšnosparniams.“

Šiuo metu šikšnosparniai yra vieni iš Lietuvoje saugomų gyvūnų. Kaune, daugiausiai senuose gynybiniuose fortuose, įsteigta vienuolika teriologinių (šikšnosparnių) draustinių. Kad tai įvyktų, prieš keliolika metų D.H.Pauža skyrė nemažai pastangų ir laiko.  

Grąža

Profesorius, šiuo metu dirbantis anatomijos mokslo srityje, anksčiau daug dėmesio skyrė Lietuvos šikšnosparnių rūšių tyrinėjimams. Beje, šie gyvūnėliai labai artimi primatams, taigi esama ir terminų antropologas - primatologas -  zoologas sąsajų. Per daugiau nei 30 šikšnosparnių tyrinėjimo metų prof. D.H.Pauža sukaupė didžiulę patirtį, išleisti mokslo leidiniai. Ir dėl kitų rūšių nykimo išgyvena: „Kada Kauno Ąžuolyne matėte voverę?“ – priminė laikus, kai parke žmonės fotografuodavosi su šiais jaukiais gyvūnėliais.

Klausimas apie tai, kuris gyvūnas ar paukštis jam yra gražus, pats gražiausias, profesoriui atrodo mažų mažiausiai prasilenkiantis su etika. Juk gamtoje nežinoma sąlyginių, žmogaus sukurtų hierarchijų, t.y. nėra gražu-negražu ar geras-negeras. Viskas gamtos namuose yra viena, vientisa, darnu. Pastaruoju metu ši tvarka gerokai sujaukta žmogaus, kuris gamtoje tėra svečias, o ne šeimininkas – nesvarbu, žoliapjove savo sode ar medžiokliniu šautuvu miškan eidamas apsiginklavęs, ar įsigytą sodybą prie ežero apsitvėręs.

Profesinę karjerą, turėdamas zoologijos magistro laipsnį, D.H.Pauža pradėjo  Kauno zoologijos sode, nors mokslo darbus jau buvo pradėjęs Vilniaus universiteto Zoologijos katedroje. Domėjimasis šikšnosparniais kaip gamtos vertybe, jų likimu yra tarsi tam tikra grąža. „Jie man suteikė pradžią profesinei bei mokslo karjerai, o aš – ką jiems galiu duoti? – klausiau savęs. Pradėjęs tyrinėjimus ir, vėliau, minti įvairių institucijų slenksčius dėl jų saugojimo, sustoti negalėjau. Labai nemėgstu neprofesionalumo, darbo neįsigilinant į esmę. Jei ką darau – visiškai atsiduodamas. Gal siekiai būtų prigesę, tačiau dirbome kartu su žmona Neringa (LSMU Tarptautinių studijų centro prodekanė profesorė Neringa Paužienė – aut. past.), ir, kai man pristigdavo entuziazmo ar įkvėpimo, ji paimdavo didelę darbų dalį. Kartu dirbdami, Lietuvoje atradome keletą naujų šikšnosparnių rūšių.“

Profesorė Neringa Paužienė yra kai kurių šikšnosparnių rūšių lietuviškų pavadinimų autorė. Jos sukurti ir Lietuvių kalbos komisijos pripažinti šikšnosparnių rūšių pavadinimai šikšniukas, ausylis, plikšnys ir kt.

Saugojo kariai

Kol Kauno fortuose buvo sovietinės kariuomenės sandėliai ir kariai juos saugojo, ir šikšnosparniams buvo saugu. Geros dienos baigėsi pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai sovietinė kariuomenė pasitraukė. Prasidėjo šikšnosparnių naikinimas. Tai pavyko sustabdyti; parodžius iniciatyvą tuometinei Kauno valdžiai, jais pradėta rūpintis valstybės lygiu.

2002 m., po dešimtmetį besitęsusių pastangų ir aiškinimo, kad šikšnosparnis - dėmesio vertas gyvūnas, saugotinas valstybės turtas, Seime pasirašytas įstatymas dėl šikšnosparnių populiacijos išsaugojimo ir prisijungimo prie tarptautinės konvencijos. Įstatymas šikšnosparnių tyrinėtojams atvėrė galimybę bendradarbiauti tarptautinėje Europos šikšnosparnių populiacijų apsaugos organizacijoje  (EUROBATS).

Besišypsantys skraidūnai

Vaikystėje, landžiodamas po Kauno fortus, D.H.Pauža pirmą kartą pamatė žuvusį šikšnosparnį. Vaizdas iki šiol gyvas akyse.

Šikšnosparnių balsas – čiulbėjimas, ulbėjimas. Mokslininkai naudodami ultragarso aparatą nustato, kas, kokia rūšis čepsi, tarška ar poška, patinėliai tai ar patelės. Profesorius D.Pauža sako, kad per ilgus tyrinėjimo metus taip įgudo, jog ir „plika ausimi“ skiria šikšnosparnių garsus ir gali daug ką apie juos pasakyti.

Jis yra nufotografavęs daug šikšnosparnių. Šį mažą gyvūnėlį siekia parodyti kaip gražų gamtos kūrinį – tokį, koks yra. Tuo tarpu daugelio tyrinėtojų ar gamtos mylėtojų fotografijose šikšnosparniai nesimpatiški, šiepiantys aštrius dantukus ir tarsi akli. „Šikšnosparnis aktyvus naktį, o fotografų prožektoriai juos erzina, - paaiškina D.H.Pauža, kurio fotografijose šikšnosparniai yra ramūs ir net besišypsantys. – Kai prancūzų kolegoms pristatėme knygelę „Šikšnosparniai“, išleistą lietuvių kalba, jos visi panoro. Kam užsieniečiams lietuviškas leidinys? Pasirodė - tik dėl fotografijų, kuriose šikšnosparniai yra gražūs. O kad daugelyje leidinių šie gyvūnėliai atrodo baisiai, kaltas žmogus. Norėdamas, kad gyvūnėlis būtų gerai matomas, jį fotografuoja stipriai apšvietęs. Tuo metu šis, žinoma, užsimerkia.“ 

Vertina kaimynystę

D.H.Paužos senelių namuose, kurie dabar yra ir jo šeimos namai, saulei nusileidus šmėkčiodavo šikšnosparniai...

„Naktį net ir nematydamas galiu pasakyti, kokia tai rūšis – pagal skleidžiamą garsą ir elgseną, – tikino profesorius. - Bet šiuo metu mūsų namuose jų nėra. O vaikystėje, pavasariais, kai tik nusileidžia saulė, bet dar šviesu, matydavau skraidančius šikšnosparnius. Neseniai kieme atsirado voveraitė. Buvau labai laimingas ją pamatęs ir fotografuodamas.“

Kartais žmonės į Anatomijos instituto direktorių kreipiasi patarimo, kaip jiems savam name išnaikinti šikšnosparnius. Mat jie nuvalgo daržovių ūglius, gąsdina namiškius, teršia.

Juokaudamas profesorius pataria atsikratyti įnamiais, ir priduria: „taip ir problemos priežasties – savo namo – atsikratysi; kad susimokėtum baudas, parduosi visą namą.“ Šikšnosparnių naikinti negalima, juos saugo įstatymas. Pasaulyje jau netekta milijoninių šikšnosparnių kolonijų. O jie mėgsta žmogaus kaimynystę, o šis neįvertina, nežino, kad šikšnosparnių dėka savo aplinkoje turi daugiau komforto: šikšnosparniai suvalgo daugybę kraujasiurbių vabzdžių, naikina kenkėjus grambuolius. Jeigu mieste ar aplink miestą yra, tarkime, dvi kolonijos šikšnosparnių, per vieną naktį jie suvalgo apie 20 kilogramų grambuolių. Taip jie mus apsaugo nuo kenkėjų.

Kiti žmonės nori sužinoti, ką daryti, kad nakties skraidūnai apsigyventų jų namuose. Jiems patariama įrengti slėptuves, bet tai mažai padeda. Gyvūnėliai patys pasirenka būstus, beje, yra išrankūs. Atsižvelgdami į oro sąlygas, renkasi aplinką ir ją keičia. „Jie labai socialūs. Ir racionalūs. Tai heteroterminiai gyvūnai – kūno temperatūra, kai skraido, aukšta, kai ramūs - temperatūra krenta. Ilgą paros laiką jis būna ramybėje, tačiau nemiega; tik palietus, labai staiga nuskris. Tai tobulos fiziologijos gyvūnėlis, - vertina profesorius. - Jo smegenų ir širdies ląstelės atsparios deguonies stygiui, visą gyvenimą maitinasi tik riebiu maistu, bet jokių infarktai, jokios aterosklerozės! Nors valgo kartą per parą (naktį), labai greitai viską įsisavina. Parskridę nelenda į slėptuvę, o skraido, intensyviai virškina. Tuomet jų kūno temperatūra gali pakilti iki 40 laipsnių.“

Kodėl žmonės bijo šių padarėlių? Pasak profesoriaus D.H.Paužos, gajus mitų mitas – kad jie gali įsivelti į plaukus. Tobula šikšnosparnio echolokacijos sistema įsijungia ne pirmą skrydžio akimirką. Tam tikrą laiką, gal sekundę, jis gali nesinaudoti savo echolokaciniu aparatu, ir kaip tik tą akimirką yra tikimybės, jog į ką nors atsitrenks. Iš tiesų jie puikiai orientuojasi erdvėje, ir kai kurios rūšys nuskrenda žiemoti į šiltesnes Europos šalis – Vakarų Vokietiją, Olandiją, Prancūziją. Tyrimų tikslu tinklu sugautas šikšnosparnis iš jo išsiners, išsigrauš per keletą minučių. Ir tai padarys nesiblaškydamas, o ramiai ir meistriškai - kaip ir dera artimiausiems primatų giminaičiams.

 

  Valstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo centro „Dainava“ direktorius psichologas psichoterapeutas Zenonas Streikus

Pozityvumo linkme

Žmogaus gebėjimas (arba menas) gyventi darnoje su savimi ir kitais svarbus visais laikais. Gaila, kad pastaruoju metu įsivyrauja nuostatos, kurių kryptis priešinga sveikam gyvenimui – tai savęs ir kitų naikinimas įvairiausiais „civilizuotais“  būdais:  sintetinių narkotikų, „pilstuko“ vartojimas, neatsakingas agresyvus vairavimas ir t.t. Vis daugiau žmonių ne tik nebesieja savo ateities su Lietuva, bet ir apskritai yra praradę norą gyventi.

Vis daugiau žmonių su savimi elgiasi lyg su nekenčiamu padaru, kurį yra priversti globoti; jie linkę maitinti save prastai, ir trikdančiu sveikatą – tiesiogine ir perkeltine prasme – maistu. Manau, kad savo proto, dvasios maitinimas žiniomis, panašiomis į tiesą, sunkinančiomis ir taip nelengvą visų mūsų gyvenimą, sukelia tikrų tikriausią apsinuodijimą – šlykštėjimąsi savimi, gyvenimu, draugais...

Labai teigiamai vertinu šiuo metu Vokietijoje ir JAV populiarėjantį judėjimą  „Gyvenimas be laikraščių ir televizijos“. Tai skatinimas sąmoningai atsiriboti nuo gniuždančios, žlugdančios, pakertančios net norą gyventi žiniasklaidos. Labai išrankiai turime vertinti televizijos laidas ir straipsnius, „užkliūdami“ tik už tokių, kurie mus galėtų penėti, turtinti, drąsinti.

Labai daug žmonių jaučia vidinį alkį bei norą susivokti savyje ir gyvenimo vertybėse, išgyvena, pavadinsiu, asmeninio pasiklydimo santykių girioje sindromą, nežinią. Rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas yra taip išpranašavęs dabartinį mūsų gyvenimą:

„Praslinks amžiai sumišimų, „laisvo proto“ pakrikimų, mokslų „pažangos“ ir žmogaus vidinio gyvenimo nepaisymo, nes ne taip pradėję gero gyvenimo (civilizacijos – Babelio bokšto) statybą  jie baigs žmogienos, tai yra savo ir kitų gyvenimo, santykių ėdimu“.

Džiugu, kad šiuo metu Lietuvoje stipriai susirūpinta gamtos apsauga. Bet rūpestis psichologinės ekologijos būkle nėra pakankamas.

Sudėtingus, „užterštus“ tarpusavio santykius sunkmetis ir apsunkina, ir išryškina. Žmonių emocinė būsena ir mintys persisunkusios baime, nerimu, netikrumu. Tokioje terpėje – visos sąlygos vešėti piktžolynui: godumui, pavydui, puikybei, kerštui, teisių ar kaltų paieškai. Nuo negatyviomis mintimis apsėstų, karingos širdies žmonių traukiasi ir artimieji, ir sveikata. Tuo tarpu taikios širdies, šviesių minčių ir linksmo būdo žmogui gyvenimas kloja „raudoną kilimą“ – žmogus ilgiau gyvena, gerai klostosi jo asmeninis, santuokinis ir darbinis gyvenimas. Tai populiarėjančios pozityviosios psichologijos teiginiai, pagrįsti tyrimais.

Kad einama teisinga gyvenimo linkme, liudija trys požymiai.

Pirmiausia – gebėjimas žavėtis mažais dalykais, vykstančiais dabartyje. Antra – nuolatinis pasirengimas būti dėkingam ir daryti gerus darbus. Trečia – savo mintimis stiprinti, globoti ir auginti viltį, tikėjimą sėkme.

Pozityvumas arba geras ūpas – tai lyg upės tėkmė ar veržimasis link švarumo, šviežumo, gyvumo. Jos užtvenkimas veda link supelkėjimo, bejėgiškumo.

Pavasarėjančiose gatvėse nėra malonesnio vaizdo, kaip regėti žmogų, besišypsantį savo atspindžiui vitrinoje. Šypsena pačiam sau – aukštos, sveikos savivertės požymis. Pasitikėti galima tik savimi tikinčiu žmogumi.

Ir aš noriu tikėti, kad susibūrę draugėn į „Šviesuvą“* nesavanaudiški ir išmintingi žmonės padrąsins ir paskatins daugelį kitų Lietuvoje kurti pavasariškai spalvingą, žydintį ir laimingą gyvenimą – čia, dabar.

Užrašė Danguolė Andrijauskaitė

*Asociacija „Šviesuva“ – š.m. kovą įsteigta visuomeninė organizacija, vienijanti pedagogus, medikus, psichologus, inžinierius, ekonomistus, menininkus, politologus, verslininkus. „Šviesuva“ ketina tęsti buvusios „Žinijos“ draugijos tradicijas, tapti naujos kartos žinių šaltiniu.

Spausdinta: Lietuvos medicinos kronika, 2009, spalio 21 d. Nr.36 (118)

 

Lietuvos gyventojai - vieni agresyviausių Europoje

Lina Vyšniauskienė, „Lietuvos žinios“

2009 lapkričio mėn. 10 d.

 

Lietuvos gyventojai yra bene agresyviausi visoje Europoje. Apie tai byloja ne tik nusikalstamumo rodikliai. Policijos suvestinėse neatsispindi užslėptas smurtas - pašaipos, netolerancija ir tiesiog susvetimėjimas.

Mykolo Romerio universiteto doktorantas Eimutis Misiūnas atliko tyrimą, kaip per aštuonerius metus nuo 2002-ųjų iki 2009-ųjų kito Lietuvos visuomenės agresyvumą atspindintys rodikliai. Remtasi tik nužudymų, plėšimų, viešosios tvarkos pažeidimų, pasipriešinimo pareigūnams atvejų ir registruotų eismo įvykių dinamika mūsų šalyje.

E.Misiūnas padarė išvadą, kad per minėtą laikotarpį Lietuvos gyventojų agresyvumas sumažėjo 8 procentais.

Europos "lyderiai"

Tačiau ši statistika toli gražu neguodžia lyginant ją su kitomis Europos valstybėmis. Nors nužudymų Lietuvoje sumažėjo 20 proc., mūsų šalis pagal šių nusikaltimų skaičių yra pirmaujanti.

Pernai užregistruotas 301 nužudymas, kitaip tariant, 100 tūkst. gyventojų teko 8,9 žmogžudystės. Tokie duomenys reiškia, kad Lietuvos gyventojai mažiausiai gerbia kito žmogaus gyvybę ir įvairiems nesutarimams spręsti, nesusimąstydami ar nebijodami atsakomybės, imasi kraštutinių priemonių.

Pagal plėšimus Lietuva Europoje taip pat yra tarp lyderių. Aukštą visuomenės agresyvumą labiausiai rodo beveik trečdaliu išaugęs viešosios tvarkos pažeidimų skaičius.

Per kelerius metus nuo 2005 metų stabiliai daugėjo ir pasipriešinimo policijos pareigūnams atvejų, jų nežymiai sumažėjo tik pernai. Tokių nusikaltimų gausa rodo, kad gyventojai nelinkę paisyti valstybinės valdžios. Pasiguosti galėtume nebent tuo, jog pernai Lietuvoje sumažėjo autoįvykių. Tai sietina su praėjusių metų sausį sugriežtinta atsakomybe už Kelių eismo taisyklių pažeidimus.

Tačiau policijos generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas pažymi, kad agresyvaus elgesio šalies keliuose nesumažėjo.

"Pažiūrėkite, kas darosi. Net niekur neskubantys vairuotojai kovoja dėl teisės įlįsti kad ir į menkiausią tarpelį. Apie tai, kad kas nors užleistų kelią iš tiesų skubančiam žmogui, net kalbos negali būti", - LŽ sakė jis.

Užslėptas smurtas 

Minėti visuomenės agresyvumo rodikliai, anot įvairių sričių specialistų, toli gražu neatspindi realios padėties. Dauguma agresyvaus elgesio apraiškų niekur nefiksuojamos.

Psichologas Robertas Povilaitis tai vadina užslėptu smurtu. "Didžioji dalis tokio smurto netelpa į nusikaltimo rėmus - užgavo, įžeidė, gal net sudavė. Policijos suvestinių negalima vertinti kaip rodiklio. Tarkime, nužudymai. Matome atvejus, kurie buvo užregistruoti. Tačiau kiek buvo pasikėsinimų nužudyti? Šito niekas nežino. Kiek buvo galvojančių apie nužudymą ar savižudybę? Apie tai galima šiek tiek spręsti tik iš visuomenės apklausų", - LŽ sakė R.Povilaitis. Anot psichologo, užslėptą smurtą kasdien mato didelė jaunosios kartos dalis, kuri savo įspūdžius pritaiko praktikoje.

Psichologas Albinas Bagdonas agresiją sieja su sunkmečiu, bet ne tik. "Visada agresija didėja, jei tampa sunkiau išgyventi. Pažiūrėkite, ir gyvūnai badmečiu tampa agresyvesni. Tačiau manau, kad priežastis ne tik čia. Lietuvius labiau paveikė įvairūs išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, okupacija", - sakė jis.

Priežastys - šeimoje 

Visuotinai pripažįstama, kad agresija pirmiausia pasireiškia šeimoje. "Galbūt agresyvūs veiksmai kartais atrodo beprasmiški: automobilių stiklų daužymas, praeivių užpuldinėjimai be jokios priežasties. Tačiau net ir tokie veiksmai yra motyvuoti. Galbūt užpuoliką prieš tai kažkas įžeidė. Visiškai nepamatuotų veiksmų nebūna", - įsitikinęs Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Darius Žukauskas.

Jis pažymėjo, kad šeimose, kuriose smurtauja tėvai, dažniausiai išauga agresyvūs vaikai. Jie nebemoka savo problemų spręsti kitaip, kaip tik kumščiais.

Vaikai - tarsi veidrodis, kuris atspindi aplinką. "Apie daug ką galima spręsti iš detalių. Pažiūrėkite, kaip elgiasi tėvai, atvežantys vaikus į mokyklą. Labai mažai tokių, kurie sustoja tinkamoje vietoje. Važiuoja kuo arčiau pastato, vairuoja agresyviai. Vaikas daro logišką išvadą, kad būtent taip ir reikia elgtis", - teigė policijos generalinio komisaro pavaduotojas V.Račkauskas. Psichologas R.Povilaitis sutiko, kad vaikai iš suaugusiųjų perima agresyvią elgseną, nebando ieškoti kitų būdų konfliktams spręsti net nesuvokdami, kodėl elgiasi būtent taip.

"Vaikui nepatiko bendraamžio pasakytas žodis, iš karto paleidžiami į darbą kumščiai. Kai bandome aiškintis konflikto priežastis, beveik visada jie sako: namie brolis mane mušė, tėvai šuniukui sudavė. Nesakyčiau, kad čia sunkmečio padarinys. Manau, visa bėda - serganti visuomenė. Tai ne sunkmetis, tai - liga", - LŽ teigė Vilniaus S.Stanevičiaus vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Dalia Grigienė.

Pasak didelę patirtį turinčios pedagogės, pastaraisiais metais agresyvumo kreivė kyla aukštyn. Ypač tarp mergaičių. Tačiau ji nesutinka, kad padėties neįmanoma pagerinti. "Galima, bet tam reikia daug darbo. Neužtenka su vaiku pasikalbėti vieną kartą. Reikia nuolat dirbti. Svarbiausia, kad vaikai pajustų pasitikėjimą. Jie turi žinoti, kad kreipusis pagalbos problema bus išspręsta iki galo, ir nebijoti tos pagalbos prašyti", - tvirtino mokytoja.

Vilniaus 3-iojo policijos komisariato viršininkas Donatas Malaškevičius pabrėžia, kad vaikų supratimą apie smurtą lemia ne tik tėvų elgesys, bet ir atviras agresijos demonstravimas per televiziją, internete ar pan. Pareigūnas pasakojo, kaip kartą jo paauglė dukra į namus parsinešė kompiuterinį žaidimą. Belėkdama virtualiu automobiliu mergaitė partrenkė močiutę ir dėl to nepasijuto kalta.

Kas skatina agresiją? 

"Smurtas neatsiranda iš niekur. Tai - išmokstamas dalykas. Dažnai smurtas keliauja per kartas: seneliai baudė tėvus, tėvai - vaikus. Juk gimstame visi vienodi: tiek Švedijoje, tiek Lietuvoje. Bet švedų mokyklose tik keturi penki vaikai iš šimto linkę smurtauti, tyčiotis iš aplinkinių, o Lietuvos mokyklose tokių vaikų yra maždaug ketvirtadalis", - tikino psichologas R.Povilaitis.

Policijos pareigūnai viliasi, kad ateityje padėtis gerės. "Kiekvieną savaitę susitinku su mūsų komisariato teritorijoje įsikūrusių mokyklų direktoriais. Jie tikina, kad dabartiniai pirmokai ar antrokai nėra linkę į agresiją. Atrodo, išaugame iš "gariūninės" kartos, kai svarbu buvo tik pinigai, kad ir kaip jie būtų gaunami", - kalbėjo pareigūnas D.Malaškevičius.

Švedijoje jau 30 metų galioja įstatymas, draudžiantis vaikus bausti fizinėmis bausmėmis. "Fizinė bausmė - tai smurto pradžia. Pasaulyje dar tik apie 40 šalių yra priėmusios tokį įstatymą, tačiau akivaizdu, kad jis skatina teigiamus pokyčius. Lietuvos Seime taip pat jau kalbama apie tokį įstatymą. Naivu tikėtis, kad agresija gali būti visiškai išgyvendinta, bet sumažinti smurto protrūkius įmanoma", - pažymėjo psichologas R.Povilaitis.

Policijai surištos rankos 

Vilniaus 3-iojo policijos komisariato viršininkas D.Malaškevičius pusantrų metų dirbo Airijoje policijos atašė. Grįžusį į Lietuvą jį labiausiai pritrenkė žmonių susvetimėjimas. "Kol Airijoje gyvenau, jau buvau įpratęs, kad visi aplinkiniai su manimi sveikinasi. Grįžau į Lietuvą - kaimynas kaimyno nepažįsta, eina visi pro šalį galvas nuleidę", - pasakojo jis.

Policijos pareigūnai teigia, kad jiems dirbti dėl tokio visuomenės agresyvumo ir susvetimėjimo darosi vis sunkiau. "Anksčiau galėjome daugiau padėti žmonėms. Būdavo, skambina policininkui moteris, kenčianti nuo smurtaujančio vyro. Sako, kad pareiškimo rašyti nenori, bet gal galėtų kas nors su juo pasikalbėti. Išsikviesdavome, pasikalbėdavome, kartais tai padėdavo. Dabar kviestis negalime. Jis parašys pareiškimą, kad be reikalo trukdome", - sakė Vilniaus 1-ojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Kęstutis Griškevičius.

Jis įsitikinęs, kad visuomenėje vyksta savotiška grandininė reakcija. "Pareini namo, įsijungi televizorių, o iš ekrano politikai postringauja, kad dabar blogai, o bus dar blogiau. Jokių teigiamų emocijų. Tada vyras rėkia ant žmonos, žmona ant vaikų, o šie - ant bendraamžių ar tiesiog ant pirmo pasitaikiusio. Auką tokie smurtautojai pasirenka kuo bejėgiškesnę", - pažymėjo K.Griškevičius.