 Kairėje - A. Astrauskas Dešinėje - A. Každailis, Lietuvos Jūrų muziejaus įkūrėjas, 2009 m. Apie ortopedijos amato muziejų ir gyvenimo prasmę Kaunas praturtėjo dar vienu muziejumi;
A. Astrausko Ortopedijos amato muziejus ruošia savo ekspozicijas, kviečia pirmuosius lankytojus. Šiuo metu muziejus išgyvena kūrimosi stadiją – rengiamos ekspozicijos, renkami žmonių prisiminimai, eksponatai, knygos. Iešomi būdai suteikti muziejui originalumo, kuo išradingiau pateikti tai, ką turime.
A. Astrausko įkurtas muziejus iš karto patraukė akademinės visuomenės ir medicinos specialistų dėmesį. Tikimasi, kad muziejus bus svarbus ir kaip mokomoji bazė įvairių medicinos specialybių studentams bei moksleiviams.
Šiandien lietuviškojo Ortopedijos amato muziejaus eksponatus gali pamatyti firmos svečiai, gausių konferencijų dalyviai, KMUK studentai, Kauno visuomenė. Ortopedijos muziejus atviras visiems lankytojams. Šiandien pasaulyje ypač pažymima tai, kad sutriko moralinių vertybių formavimo sistema, kuomet nuo mažų dienų vis didėjantis informacijos srautas nepalieka laiko savęs kaip asmenybės analizei, tam tikram sustojimui ir susikaupimui.
Galbūt todėl, kai buvo kuriamas privatus A. Astrausko ortopedijos amato muziejus, ir buvo galvojama, kaip ne tik išsaugoti praeitį, surinkti vien betikslį eksponatų rinkinį, tačiau paversti naują muziejų tam tikra kūrybine, edukacine, švietėjiška veiklos bazine vieta. Taip ir įvyko 2009 metais, kuomet pradėjo vykti asociacijos „Šviesuva“ rengiami vakarai, paskaitos. Ekskursijos 2010-03-29 į ortopedijos muziejų dalyviai:
Klaipėdos universiteto ergoterapijos 3 kurso studentai ir jų vadovas
Kęstutis Jacikevičius (centre) , neurochirurgas, medicinos mokslų daktaras,
Reabilitacijos katedros lektorius.
Ekskursijos vadovė - firmos technologė Nijolė Kvietkienė. Šiandien lietuviškojo Ortopedijos amato muziejaus eksponatus gali pamatyti firmos svečiai, gausių konferencijų dalyviai, KMUK studentai, Kauno visuomenė. Ortopedijos muziejus atviras visiems lankytojams. Šiandien pasaulyje ypač pažymima tai, kad sutriko moralinių vertybių formavimo sistema, kuomet nuo mažų dienų vis didėjantis informacijos srautas nepalieka laiko savęs kaip asmenybės analizei, tam tikram sustojimui ir susikaupimui.
Kam iš viso prisiminti praeitį? Besigilindami į praeitį, sklaidydami atskirus Lietuvos ortopedijos amato istorijos puslapius, ar būsime kam nors įdomūs tiek, kad kas nors norėtų paskaityti tai, kas čia rašoma? Kam gali būti įdomu tai, kas vyko praeityje: medicinoje, mene, kultūroje, politiniame gyvenime ar pavienių žmonių gyvenime?
Prasidėjo 2010 metai: dar vieni, kurie ir mus artina prie tos akimirkos, kai mes patys galbūt išliksime tik brangių ir mus branginančių žmonių atmintyje...Tapsime mažyte istorijos kruopelyte...Krizė... Kas mums gali padėti ramiai susitaikyti su tuo, kas yra neišvengiama, kas gali sustiprinti mus, padėti kontroliuoti sunkias gyvenimo situacijas? O dar jei ištinka nelaimė!? Tuomet dažnam norisi vaikiškai užsidengti delnais akis ir rėkti: „nenoriu!!!“. Ne-no-riu, kad man skaudėtų, būtų sunku, nepatogu, nejauku ir nesaugu...Tai ištiks kitus, bet ne mane...Man tuo per sunku patikėti...Kad manęs niekada nebebus...Visos religijos nagrinėja šį amžiną būties klausimą. Visos psichoterapinės metodikos taip pat skirtos žmogui nugalėti šias baimes, susitaikyti su jomis.
Muziejaus eksponatai byloja ne tik apie ortopedijos įmones, specialistus ar garsius daktarus.
Tai taip pat žinios apie gyvenimo prasmę tada, kai tampama ortopedijos gaminių vartotoju. Istoriškai keitėsi ne tik ortopedai, pacientai ar ortopedinių gaminių naudojimo galimybės – keitėsi pirmiausia pats ligų pobūdis. Šiandien vis mažiau kalbama apie rachitą, džiovą , venerinių ligų sukeltus padarinius (nors kalbama, kad ir šios ligos atgimsta su nauja jėga). Grįžimas į istoriją suteikia informatyvios medžiagos pamastymui. Pažinę ir susipažinę su tam tikrais įvykiais, palaipsniui išmokstame lyginti savo daugiau ar mažiau įprasmintą gyvenimą su tais, jau gyvenusiais prieš mus...
Sakoma, net ir būdamas koncentracijos stovykloje, gali žiūrėti į purviną kiemą arba – į žvaigždėtą dangų.
Ortopedijos amatas jau pats savaime yra pilnas galimybių įprasminti teisingai savo gyvenimą. Kas gali būti kilniau už galimybę padėti sergantiems, luošiems, ištiktiems ūmios ligos? Ir seniau, ir dabar žmonės rinkosi, į kokias vertybes orientuotis.
Ortopedijos amatas Lietuvoje, pradėtas vystyti šioje srityje jau daug pasiekusių vokiečių, o taip pat lietuvių pastangomis ypač suklestėjo sunkiu istoriniu laikmečiu, keičiantis politinėms santvarkoms, bandant užgydyti Pirmojo Pasaulinio karo žaizdas ir po Antrojo Pasaulinio karo atsiradus karo invalidų kartai. Visos žinios apie pirmuosius ortopedijos meistrus ganėtinai skurdžios, apie ortopedus protezuotojus, ortopedinės avalynės siuvėjus – beveik nėra informacijos. Paminimos tik atskiros pavardės. Todėl vienas iš A.Astrausko ortopedijos muziejaus įkūrimo tikslų ir buvo surinkti apie ortopedijos amatą viską, kas tik įmanoma. Pirmiausia kreipėmės pagalbos į esančius Lietuvoje, o vėliau – ir užsienyje – medicinos muziejus. Muziejininkai dalijosi eksponatais, teikė patarimus.
Vienas iš neseniai atkeliavusių vertingų eksponatų (jį negražinamai perdavė Lietuvos Farmacijos muziejus) yra paties A. Astrausko gamintas daugiau kaip prieš 20 metų ortopedinis kojos įtvaras krepšininkui A. Saboniui. Įtvarą Farmacijos muziejui savo laiku perdavė pats A. Sabonis, o 2009 m. muziejaus vadovybė nusprendė perduoti šį istorinį eksponatą A. Astrauskui. Kartu įsigijome ir retos knygos apie ortopediją, išleistos 1892 m. apyrašus, nuotraukas. 2008 m. prasidėjo aktyvus bendradarbiavimas su Vytauto Didžiojo Karo muziejaus muziejaus direktoriumi plk. ltn. Gintautu Surgailiu ir vyr. fondų saugotoja Janina Karosevičiūte. Jų dėka į A. Astrausko muziejų atkeliavo 10 unikalių ortopedijos pavyzdžių, eksponatų kopijos (negatyvai) – fotonuotraukos bei staipsnių kopijos. Toliau vyko darbas A.Astrausko firmoje – senovinius įtvarus žiūrėjo patyrę ortopedai specialistai, buvo sisteminama turima istorinė medžiaga, ruošiama eksponavimui. Naujajam ortopedijos amato muziejui kaupti kolekciją padeda ir medikai, ir žmonės, kuriems reikalinga ortopedų pagalba. A. Astrausko firmos "Pirmas žingsnis" gydytojai konsultuoja ligonius įvairiuose Lietuvos rajonuose, kartais ten sužino ir apie retesnius bei senesnius ortopedijos dirbinius, kurie dar yra išlikę. Pasirūpina, kad jie būtų išsaugoti ateities kartoms. Vieni iš įdomesnių muziejaus eksponatų - tai Panevėžyje, statybvietėje atkasus Pirmojo pasaulinio karo karių kapus, rasti sunkūs, masyvūs geležiniai įtvarai sužalotoms rankoms ir kojoms. Turime ir vėlesnių įtvarų pavyzdžių. Tie jau buvo pinami iš vielos, todėl lengvesni, gal - patogesni naudoti už geležinius. A.Astrausko ortopedijos amato muziejaus lankytojai matys kruopščiai atkurtą ortopedijos ir protezavimo istoriją nuo pat jos atsiradimo Lietuvoje. Galės susipažinti su įvairiomis knygomis su autografais: knygas dovanja autoriai - garsūs gydytojai. Knygos, vadovėliai, įvairių konferencijų, senminarų medžiaga kas akimirką tampa Lietuvos ortopedijos amato istorija. Eksponatai jau „atvažiuoja“ iš Amerikos, Šveicarijos, Rusijos,Vokietijos. „Muziejus neriboja eksponatų rinkimo ir eksponatų istorinio meto. Kaupiama visa informacija, nes iki šiol tokio profilio muziejinės patirties Lietuvoje nebuvo. Esame neišdidūs ir renkame viską.“ – sakė privataus muziejaus įkūrėjas A. Astrauskas. Muziejuje saugojamas protezas, pagamintas namų sąlygomis iš medžio ir metalo. Jį Jurbarke gyvenęs vyras nešiojo apie 60 metų. Pagaminus šiam vyrui naują, šiuolaikišką protezą, senojo jis nenorėjo atiduoti. Mat medicinos naujovėmis garbaus amžiaus žmogus nebuvo linkęs pasitikėti. Senąjį protezą norėjo pasilaikyti tam atvejui, jei sulūžtų naujasis. Tik pasiūlius tam tikrą atlygį, žmogus atsisveikino su savo ilgai tarnavusia dirbtine kūno dalimi. Karų ir pokario metų ortopedijos gaminiams buvo būdinga tai, kad technikai ortopedai naudojo išradingai absoliučiai visas įmanomas medžiagas bei kombinacijas, ką tik buvo galima sugalvoti. Senoviniai protezai kartais buvo tokie išradingi ir kūrybiški, ir dažnai pagal savo atlikimo lygį prilygdavo garsiausiems išradimams, kurie atsirado gerokai vėliau mokslo žmonių laboratorijose. Vargas privertė...
 gyd. R. Ivaškevičius Muziejaus stendai patalpinti konferencijų salėje, todėl greta firmos ir vadovo/savininko asmeninių pasiekimų, apdovanojimų galima susipažinti ir su daugeliu padovanotų kolekcijų, retų ortopedinių gaminių
Iš Ortopedijos amato istorijos:
Prieškario laikotarpiu Kaune, Ukmergės pl. Nr. 2 veikė prityrusio specialisto Petro Šileikio ortopedinė dirbtuvė ir įvairių batų, batelių ir specialių batelių skaudančioms kojoms batų dirbtuvė. Dirbtuvę atidaręs jos savininkas p. Šileikis šioje srityje yra specialiai mokęsis ir ilgą laiką šioje specialybėje dirbęs. Rusijos buvusioje sostinėje Petrapilyje, kur už savo gerus ir aukštos kokybės darbus, apdovanotas aukso ir sidabro medaliais, bei įvairiais diplomais. Šioje dirbtuvėje, kuri yra Ukmergės pl. 2, buvo galima pasidirbinti puikiausius batus į kojų ligotumą ar jų trūkumus neatsižvelgiant. Pats savinininkas buvo tiek išsispecializavęs, kad gali lengvai pritaikinti batus nors ir labiausiai deformuotoms, - ligotoms kojoms. Petras Šileikis – garsiosios ortopedijos specialistų dinastijos antros kartos ortopedas. Petras Šileikis su žmona Kazimiera Šileikiene gyveno Petrograde, ten ir įsigijo ortopedo profesiją, ją vėliau perdavė sūnui , taip pat Petrui, o šis – savo 4 vaikams. Trys sūnūs – Petras, Kazimieras ir Stanislovas - pasekė tėvo pėdomis ir tapo patyrusiais ortopedais. Petras ir Kazimieras emigravo prieš karą į Ameriką. Nuotrauka: iš asmeninio Šileikių šeimos archyvo, iki šiol niekur nebuvo skelbiama.
Sekite naujienas: netrukus pasirodys knyga: A.Astrauskas, V.Šereikienė "Ortopedijos amato raida Lietuvoje. Apybraižos ir atsiminimai": Tai knyga apie ortopedijos amatą, apie pirmųjų ortopedijos technikos įmonių atsiradimą ir jų raidą Lietuvoje. Knygoje rasite žinių apie ortopedijos dirbtuvių steigimą, istoriją, veiklą. Senose nuotraukose pamatysite, o gal ir atpažinsite retos ortopedo profesijos specialistus. Sužinosite, kada ir kodėl atsirado pirmosios ortopedijos dirbtuvės Lietuvoje, kas įtakojo jų atsiradimą.
Knygoje daug vietos skiriama prisiminimams, taip pat - žmonių portretams. Rinkome žmonių atsiminimus: garsių medikų, kurie įtakojo gydomosios bei ortopedijos technikos vystymosi tendencijas Lietuvoje, taip pat puikių savo amato žinovų technikų protezuotojų, avalynininkų. Tai nėra mokomoji priemonė ar vadovėlis – tai greičiau priminimas, kad turtingas Lietuvos kultūrinis paveldas turi būti išsaugotas. Žmonės išeina iš gyvenimo, istoriniai įvykiai ir permainos šalyje taip pat diktuoja savo taisykles. Autoriai tikisi, kad knyga ras savo skaitytoją, bus įdomi kaip pažintinė istorinė medžiaga. |
A.Astrausko ortopedijos amato muziejus |
Visos žinios apie pirmuosius ortopedijos meistrus ganėtinai skurdžios,
