Sensacingi mokslo duomenys apie teigiamą lašinių poveikį žmogaus organizmui

 

Turbūt nėra lietuviškesnio valgio, kaip rūkyti lašiniai. Jau vien jų vaizdas sukelia apetitą: sniego baltumo riebalai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, rusva traški odelė, skanus rūkymo dūmelio aromatas, kvepiantis kadagiais. Ne be reikalo liaudies išmintis moko „Mylėkite vienas kitą, kaip katinas lašinius", godžiuosius apibūdina: „Žiūri, kaip katinas į lašinius", o tingiesiems priekaištauja: „Dar piršto nepajudino, o jau duok lašinių", sėkmėje gyvenančius nusako: „Vartosi, kai inkstas taukuose", „Eina, kaip lašiniais patepta" ir t.t.

Lietuvos miestiečiai, dažniausiai sėdimojo darbo atstovai, mano, kad pernelyg didelio lašiniuose esančių riebalų kiekio žmogaus organizmas neįsisavina. Tačiau kaimiečiai bei miestų darbininkai, kuriems tenka daug ir sunkiai dirbti, gerai žino, kad net ir nedidelis lašinių kąsnelis, priešingai, pagerina cholesterino apykaitą. Todėl  iš savo patirties gali pasakyti, kad tarp pusryčių ir pietų, tarp pietų ir vakarienės daug naudingiau yra užkąsti lašinių gabaliuku, nei dešromis, bandele su mėsos įdaru (mėsainiu, dešrainiu, beliašu, čebureku, pica) arba net saldžiu pyragaičiu.

O pačiais paskutiniais moksliniais tyrimais nustatyta, kad lašiniai ne tik skanus, bet ir ypatingai naudingas maistas. JŲ BIOLOGINIS AKTYVUMAS YRA PENKIS KARTUS AUKŠTESNIS, NEI JAUTIENOS RIEBALŲ ARBA SVIESTO. Mokslininkai, tirdami lašinių poveikį žmogaus organizmui rado sensacingų ir neįtikėtinų įrodymų, kad kiaulienos lašiniuose yra tokių medžiagų, kurios stimuliuoja ląstelių atsinaujinimą, hormonų gamybą ir gerina širdies raumenų darbą.

 Kiek lašiniai yra reikalingi ir naudingi žmogaus organizmui galite matyti pagal savo vaikelius, - pažiūrėkite kaip reikalui esant dar kūdikėliai, roplinukai, švepliukai čiumpa lašinių bryzelį ir su didžiausiu malonumu jį iščiulpia. Neseniai spaudoje buvo rašyta apie šalčio nebijantį berniuką, kuris, matyti šią ypatybę įsigijo nuo kūdikystės valgydamas lašinius. Tai nėra spėlionė, nes ir Šiaurės tautos: čiukčiai, eskimai, jakutai ir pan. lengvai ištverenčios didelius šalčius, savo mityboje naudoja daug gyvulinių lašinių.

Ko gero lašinius reikėtų įtraukti ir į vaikų, jaunuolių, kareivių ir sportininkų mitybą, - geriau vystytųsi jų organizmas, pagerėtų hormonų gamyba ir širdies darbas.

 Matyt, ne be reikalo nuo senų senovės žymiausi lietuvių bitininkai ir bičiulius, ir svečius vaišindavo lašiniais su pirmuoju šviežiai išsuktu medumi, sakydami, kad tai yra vaistų vaistas, atimąs visas turtėtas ligas ir užkertąs būsimas.

Šiandien mes galime pasakyti tik tiek, kad apie lašinius mes dar daug ko nežinome. Nežinome net jų ateities šių dienų beprotiškose modifikuotų maisto produktų lenktynėse. Štai Amerikos, Rusijos rinkos jau užpildytos modifikuota mėsa, daržovėmis ir vaisiais. Lietuvos pienininkai gamybininkai iš vis nebemoka pagaminti gyvo pieno, rūgpienio, grietinės, o vietoje sviesto gamina prastą margariną, be jokio sąžinės graužimo šiuos pakaitalus (erzacus) drįsdami vadinti sviestu, Smetonos sviestu, Dvaro sviestu ir pan. Gal šį visuotinio nuodijimo vajų galėtų išgelbėti lietuviški lašiniai?

 

Lietuviai daugiausiai iš visų vartoja lašinius

Nė viena pasaulio tauta savo mityboje nenaudoja tiek daug kiaulės lašinių, kaip Šiaurinėje Žemės pusrutulio dalyje gyvenantys lietuviai. Kepti, marinuoti, rūkyti, sūdyti, švieži, troškinti, virti, malti, gardinti druska ir prieskoniais, lašiniai drebučiuose, net lašiniai su medumi ir šokoladu. O kur dar įvairiausiai pagaminti ir prieskoniais gardinti spirgai, dar įvairiau pagaminti kepamieji ir tepamieji taukai?..

Rūkytų lašinių juostelė su krienais ant juodos ruginės duonos riekės - nėra gardesnio ir geresnio užkandžio lietuviui.

Nuo senų senovės lietuviai žinojo, kad lašiniai turi būti rūkomi ne bet kaip: lašinių jėga (gydomasis poveikis), stovėjimas (priklausomai nuo poreikio, kiek lašiniai turėdavo negesdami išsilaikyti), skonis, kvapas, konsistencija (kietumas - minkštumas), odelės minkštumas arba traškumas priklauso nuo to kokių medžių malkomis (gal ir pjuvenomis, žemaitiškai -  „žiogspiromis") ir kiek laiko rūkoma, kokių gydomųjų augalų dūmais (turinčiais fitoncidų ir suteikiančiais lašiniams apsaugą nuo bakterijų arba grybelių neigiamo poveikio) rūkyti baigiama.

Senovės turguose, jomarkuose (kermošiuose) parduodantys, o ir perkantys rūkytus lašinius, žinojo šiuos dalykus, todėl savo reikmėms, savo negalėms ar ligų gydymui ieškodavo lašinių, rūkytų alksniu, beržu, drebule, juodalksniu, gudobele, guoba, lazdynu, klevu, uosiu, vinkšna, kriauše, obelimi, vyšnia. Įvairias negerybes ir nuo lašinių, ir nuo lašinius vartojančių nugindavo kvapieji augalai: ajeras, apynys, bitkrėslė, gailis, jonažolė, kanapė, kietis, raudonėlis, vingiorykštė ir pan. Pakruojio kraštuose įvairių išorės ligų gydymas įvairiausiai rūkytais lašiniais dar buvo gajus net praėjusiame šimtmetyje.

„...Bet tik pridėk epušės - ir rūkylai geri, dešros, skilandžiai po trejis po ketverius metus negesdami, nepelydami iškaba, o išstovėję tokį kvapą susibrandina, kad ne tik kokybės ženklo,  o net auksinės etiketės reikėtų. Bėda tik, kad nedaug tų mokančių gerus rūkylus sutaisyti..." - rašė Eugenija Šimkūnaitė.

 

Lašiniai valgio negadina

Dešros, netikras zuikis, paštetai, terinai (paštetai tešlos apvalkale) Lietuvoje gaminami su lašiniais. Lašinukais prismaigstomi liesesnės mėsos didieji kepsniai, kad mėsa kepant arba troškinant gautųsi sultingesnė, riebesnė, geresnio skonio. Rūkytais lašinukais būtinai įdaromi įvairių mėsų vyniotiniai, suktinukai, kepsniai, maltinukai, kukuliai.

Lietuvių aukštojoje virtuvėje be lašinių iš vis negalima gaminti bebrienos, briedienos, danielienos, kiškienos, lokienos, laukinės arklienos, stirnienos, stumbrienos. Aukštoji lietuvių virtuvė visus kepamus arba troškinamus laukinius paukščius: einius, povus, kurtinius, tetervinus, fazanus, jerubes, kurapkas, putpeles, slankas, strazdus, karvelius, žvirblius, gulbes, žąsis, antis, laukius, vandens višteles, perkūno oželius, tilvikus apdėliodavo arba apraišiodavo lašiniais. Nuo senų senovės pasaulio gurmė žino lietuviškai keptą laukinę antį, įdaryta rūkytais lašinukais.

Beje, nė viena tauta neturi specifinių žuvies patiekalų, gaminamų su lašiniais, - tai pakruojietiškai lašiniais įdaryta kepta lydeka, žemaitiškai rūkytais lašinukais apdėta kepta lydeka, kuršiškai sūdytais lašiniais apdėta ir ant specialios lentos orkaitėje kepta menkė, kuršiškai kepta plekšnė su rūkytų lašinukų spirgais.

O tokie lašinių gaminiai, kaip aukštaitiška įsnauja (žemaitiškai - užtrinas), užsienio metraštininkų minimas jau nuo XIV amžiaus; žemaitiškas lašininskis, yra išskirtiniai autentiški vien tik lietuviams žinomi valgiai, kurių kitos pasaulio tautos nemokėjo ir nemoka pasigaminti.

Bulvienė, daržovienė, grybienė, kopūstienė (ypač raugintų kopūstų), kruopienė verdamos su rūkytais lašinukais, tuo tarpu barščiai skaniausi būna tada, kai jau išvirusius pagardiname su česnaku trintais sūdytais lašiniais.

Lietuvių kaimiškoji virtuvė, nors ir prastesnio lygio už aukštąją, pasaulio gurmanus gali žavėti bandelėmis su lašinukais, pagardintais cinamonais; šmotmėsiu su lašinių įdaru; duonkukuliais, blynais paliepsniais, žirninių miltų blynais papalaniais, skryliais, švilpikais, pupinukais, kiunke, slope, šiupiniu, tarke, virtinukais, kurie patiekiami su lašinių spirgais. Daug  kam patiks kiaušinienė, kepta su lašinukais; kruopiniai vėdarai su lašinukais; rauginti kopūstai, troškinti su lašinukais; voveraitės, keptos su lašinukais.

Lietuvių kaimiškosios bulvinių valgių virtuvės patiekalai: bulbonai, bulvinės bandos, bulvių košė, bulviniai blynai, bulviniai blynai parūgėliai ir sklinžiai, bulvių dubenėliai, bulviniai rageliai, bulvių šutynė, gauruotkiunkė, kugelis, pusmarškonė košė, tarkė, vėdarai, netgi ubagiškame kolchoziniame laikmetyje atsiradę cepelinai, lietuviui skaniausi valgyti yra su lašinukų padažu.

Jau šiandien užsienio turistai pakelės smuklėse ir karčiamose mielai valgo ir gardžiuojasi lietuviškomis grikių, įvairių kitų kruopų, pupų, žirnių, pusmarškone, šilkine košėmis, patiekiamomis su spirgų padažu.

Šie patiekalai galėtų būti gaminami kaimo turizmo sodybose, pakelės smuklėse ir karčiamose, o miestuose tik tose vietose, kur pristatoma autentiška kaimiškoji kultūra ir kulinarija (Lietuviškas kaimiškas kulinarinis paveldas). Tad šios maitinimo įmonės turėtų vadintis tikruoju savo vardu, ne restoranais ar kavinėmis, o karčiamomis arba smuklėmis, užeigomis.

 

Lietuvoje maistui vartojami lašiniai

Maistui lašiniai vartojami švieži, sūdyti, rūkyti, marinuoti, kepti, virti, troškinti, taip pat kaip daugelio patiekalų sudėtinė dalis (ingredientas), iš jų daromi riebūs lietuviški padažai. Jie įkaišiojami į kepamą mėsą, kad jai suteiktų sultingumo, geresnį skonį, lašiniai vartojami net ir saldžiuose patiekaluose, nes gerai dera su cukrumi ir sirupais, medumi ir šokoladu.

Unikali lašinių savybė, - kad jų neįmanoma persūdyti. Lašiniai į save pasiima tiek druskos, kiek reikia ir nė kiek ne daugiau.

Renkantis šviežius lašinius reikia žiūrėti, kad jie būtų vos rausvi, švarūs, be kraujosruvų ir dėmių, o odelė plona ir minkšta, be ryškiai regimų šerių.

Kad lašiniai nesentų, kai jie būna susūdyti ir sudėti į indus, reikia paruošti druskos tirpinį ir juo užpilti lašinius.

 

Seniausi lietuviški lašinių kepimo, marinavimo, sūdymo ir virimo  būdai

Lietuviai nuo senų senovės žinojo, kad lašiniai privalo būti sūdomi tik tamsioje patalpoje ir be salietros. Gerai atvėsusius lašinius iš visų pusių įtrinti druska (10 % mėsos svorio). Sudėtus į indus lašinius dar reikia apibarstyti druska. Lašiniai įsisūri per 2-3 savaites. Per tą laiką juos reikia dažnai pavartyti, palaistyti atsiradusiu sūrymu, kad vienodžiau įsisūrėtų ir nebūtų geltonų dėmių. Geri lašinių sūdytojai, kad lašiniai negelstų dar įberdavo cukraus.

Įsisūrėjusius lašinius reikia apvalyti, apiplauti šiltu vandeniu, išdžiovinti vėdinamoje patalpoje ir tik po to išrūkyti.

Priekinę papilvės dalį, kur lašinukai peraugę raumenimis, galima sūdyti kartu su lašiniais.

Užpakalinę papilvės dalį - storus, patižusius lašinius sulydyti į taukus.

Rytų Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Žiemgaloje lašiniai X-XIX amžiuje nebūdavo rūkomi. Adutiškio, Antazavės, Arvydų, Bikuškio, Dusetų, Dūkšto, Šumskų, Jasonių, Jašiūnų, Leipalingio, Meikštų, Šalčininkų, Pabradės, Užpalių, Vaikutėnų, Zalavo, Augustavo, Aukštadvario, Lauksodžio, Gudučių, Lygumų, Pakruojo, Pašvinčio, Rozalimo, Žagarės, Žeimelio ir kituose dvaruose įsisūrėjusius lašinius sandariai uždengdavo kubile ir palikdavo šaltoje tamsioje kamaroje. Aukštaičiai, dzūkai ir žiemgaliai mėgdavo lašinius valgyti žalius arba spirgintus. Ir nors vėlesniais amžiais šios lietuvių gentys jau rūkydavo lašinius, bet vis tiek žmonėms, ypač kaimiečiams, mielesni valgymui būdavo sūdyti ir įvairiai prieskoniuoti lašiniai. XVII - XX amžiuose Aukštaitijos, Dzūkijos ir Žiemgalos dvarų sūdyti lašiniai būdavo gera prekė siunčiama, vežama į Rytus ir į Vakarus.

Čia išvardinu ne rūkytus, kurių Lietuvoje yra per 50 įvairių receptų, bet mažiau žinomus, dar praėjusiame šimtmetyje labai populiarius ir lietuvių mėgiamus valgyti sūdytus, marinuotus, keptus ir virtus lašinius:

Aukštaitiškai kaimiškai sūdyti lašiniai. Šitaip sūdytus lašinius mėgdavo Aukštaitijos ir Dzūkijos kaimų, miestų ir miestelių gyventojai.

Dusetų dvaro sausai sūdyti lašiniai. Šitaip paruoštus lašinius labiausiai vertino pirkliai savo ilgose kelionėse, taip pat medžiotojai ir žvejai.

Dzūkiškai biednai sūdyti lašiniai. Dzūkų mėgiamiausia užkanda su rugine juoda duona ir svogūnais prie ypatingai geros dzūkiškos ruginės naminukės.

Meikštų dvaro sūdyti lašiniai. Valgymui būdavo vartojami gerai nusausinti, apibarstyti maltais juodaisiais pipirais ir patiekti su pikliuotų miltų duona, svogūnlaiškais ir pomidorais.

Utenos sūdyti lašiniai. Taip paruošti lašiniai išlaiko ilgesnes keliones, tad tinka vežtis į tuos kraštus, kur žinoma, kad lašiniai negaminami. Utenos sūdyti lašiniai yra geras ir naudingas Lietuvos sportininkų užkandis.

Augustavo dvaro marinuoti sūdyti lašiniai. Augustavo dvaro marinuotus lašinius daugiausiai eksportuodavo į Rusiją, nes rusai juos labai mėgdavo, o pasigaminti nemokėdavo arba tingėdavo.

Ginkūnų dvaro marinuoti sūdyti lašiniai. Mediniuose kubiliukuose paruošti Ginkūnų dvaro marinuoti lašiniai būdavo labiausiai perkama prekė kermošiuose.

Šiaulių gardieji kepti lašiniai. Šiauliečių labiausiai mėgiami prie gerai atšaldytos lietuviškos degtinės su krienais ir raugintais kopūstais, aišku, ir namine rugine juoda duona.

 Aukštadvario dvaro virti raudonieji lašiniai. Tai gana sudėtinga gamybos technologija, tačiau taip paruošti lašiniai su susidariusiu vyšnių padažu yra tikrai gurmaniškas patiekalas, tinkantis nustebinti ir daug ką ragavusius pasaulio gurmanus.

Lygumų dvaro virti aitrieji lašiniai. Tai jau grynai vyriškas valgis, kurį labai vertino kareiviai, be to jie būdavo įtraukti ir į kariuomenės proviantą.

Pakruojio dvaro su medumi virti lašiniai. Patiekti prie gerai atšaldytos „Trejų devynerių trauktinės" su šviežiai raugintais agurkėliais yra tikras delikatesas. Šitokiomis vaišėmis galima pritraukti minių minias į kulinarines keliones traukiančius turistus.

Rozalimo dvaro virti lašiniai. Senovėje taip ruoštais lašiniais dvaro darbininkai būdavo maitinami per sunkiuosius darbymečius. Šiandien taip paruošti lašiniai tinka ir svečiams vaišinti kaip gera užkanda prie alaus ir degtinės, ir, jėgų pritrūkus, patiems pavalgyti.

 Senoviniai virinti lašiniai iš Pautenas. Tie lašiniai per darbymečius būdavo dažni pietūs, nes specialiai ruošti karštų pietų nereikėdavo, - padėjai talkininkams su duonos kepalu, svogūnais, raugintais agurkais, raugintais kopūstais arba obuoliais, - kaip koks laikas, kaip kokie produktai po ranka, - visi sotūs, užganėti ir laimingi. O jau energijos tiek, kad nuo tokių pietų stalo šokte šokdavo prie darbų.

Šalčininkų dvaro grūdinti lašiniai. Svogūnų lukštuose virti gintaro spalvos lašiniai būdavo eksportuojami į Rusijos caro rūmus Petrapilyje.

Šiaulių greitieji lašiniai. Verdančiu vandeniu su česnakais ir prieskoniais užpilti lašiniai įgaudavo kitokį taurų skonį ir kvapą. Taip paruoštus lašinius paviržiui (pietums) mėgdavo neštis darban Šiaulių apskrities darbininkai, ypač dirbantys lauke.

Žagarės dvaro virti lašiniai. Būdavo bene labiausiai perkami Rygos ir kituose Latvijos turguose, nes latviai, latvių dvarai šitaip lašinių paruošti nemokėdavo.

 Žiemgališki virti užkandiniai lašiniai. Juos mokėdavo ruošti beveik kiekviename Žiemgalijos dvare. XVII -XIX a., ekonominiais sumetimais dvarai daug šitaip gamintų lašinių parduodavo įvairiuose kermošiuose, veždavo į Rygos, Šiaulių turgus, pardavinėdavo net Klaipėdos turguose.

Aukštaičių bajoriški lašiniai su šokoladu. Kas pirmasis sugalvojo šį patiekalą šiandien sunku pasakyti, bet tai tikrai turėjo būti garsus gurmanas. Manoma, kad jie bus atsiradę Biržų Radvilų rūmuose, norint nustebinti garbius svečius netikėtu vietinės kilmės patiekalu.

Žemaičių lašininskis. Aitroko skonio užkandinis patiekalas, patiekiamas prie degtinės ir alaus.

Žemaičių užtrinas. Šaltai rūkyta prieskoniuota kiaulės taukinė, senovėje kermošiuose būdavo pardavinėjama pintuose krepšiuose, kuriuose užtriną būdavo galima laikyti ištisus metus. Juo gardindavo barščius, bulvių sriubas, kopūstienes, duodavo su košėmis, bet labiausiai tinka prie šutintų bulvių.

Lašinių užkulas barščiams. Trintų lašinių užkulas, dedamas į barščius, kai juos supilsto į lėkštes.

Dzūkiškas lašinių užtepas. Darbymečiuose duodamas prie duonos vietoje sviesto. Dzūkijoje duodavo prie grikainių arba grikinių blynų, vietoje mirkalo.

Aukštaitiškas spirgų užtepas.

Kaimiškas spirgų užtepas.

 Dėl vietos stokos įdedu tik vieną, bet užtat fantastišką  lašinių ruošimo receptą:

Kretingos dvigubai sūdyti lašiniai,

kuriais Kretingos grafai Tiškevičiai kartu su riešutais penėtais ir raudonu vynu girdytais kalakutais aprūpindavo Rusijos imperatoriaus rūmus Sankt Peterburge

Kretingos dvaro mėsinėje 1kg lašinius su oda nuplaudavo, gerai nusausindavo ir perpjaudavo į du lygius po 500g gabalus. Ne odą bet lašinius labai aštriu peiliu įpjaustydavo 2mm gylio 2x2 cm tinkleliu. 50g česnako smulkiai sukapodavo, keturis laurų lapelius smulkiai sulaužydavo, jais įtrindavo lašinius ir gerai įspausdavo. Po to išmaišydavo 60g druskos su 10g maltų juodųjų pipirų, 10g kmynų. Šiuo mišiniu apibarstydavo ir gerai prieskonius įspausdavo į pirmąjį lašinių gabalą. Tada išmaišydavo 60g druskos su 40g maltų saldžiųjų raudonų paprikų, 4g maltų aitrių čilės paprikų ir apibarstydavo antrąjį gabalą. Jį dėdavo ant antrojo, apvyniodavo pergamentu, sukraudavo į ledauninius vežimus (t.y. ant ledų) ir veždavo į Sankt Peterburgą. Kelionė trukdavo dvi savaites ir per tą laiką lašiniai geri įsisūrėdavo, įtraukdavo visus reikalingus aromatus, o jų odelės tapdavo minkštomis, burnoje tirpstančiomis. Šie dviejų skonių, gražūs savo išvaizda lašiniai anais laikais būdavo didžiausiu delikatesu Rusijos imperatoriaus rūmuose. Šiandien tokius lašinius gali pasigaminti bet kuris ūkininkas.

Nuo tų laikų visi lietuviai ir geros namų šeimininkės žino, kad ir rūkytus, sūdytus, ir prieskoniuotus, ir žalius, ir net virtus lašinius geriausiai yra laikyti ne šaldytuve, o šaldiklyje, - lašiniai gerai stovi, išlaiko gražią apetitą žadinančią išvaizdą, lengvai ir gražiai atpjaunami.

GAILA TIK, KAD LIETUVOJE JAU NIEKAS NEBAUGINA LAŠININIŲ KIAULIŲ IR UŽ ŠITĄ LAŠININIŲ KIAULIŲ SUNAIKINIMĄ YRA TIESIOGIAI ATSAKINGA LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTERIJA.

 

Lietuviškų lašinių fiesta

Ar nereikėtų surengti pasaulinio lygio liaudies šventę  „Lietuviškų lašinių fiestą" su TV, koncertais, konkursais, kermošiumi ir skaniomis vaišėmis? Be šėliojimų, linksmybių kermošiuje būtų pardavinėjami lašinių gaminiai, sudarinėjamos sutartys, renkami geriausi lašinių ir valgių iš lašinių gamintojai, apdovanojami žymiausi Lietuvoje lašinių rūkytojai, suteikiant jiems „Lašinių gaspadorius" titulą, vertingą brangaus metalo prizą ir teisę kokiomis nors ypatingomis sąlygomis realizuoti savo gaminius.

Aišku, šiame festivalyje turėtų būti specialiai išrinktas Lašiniauskas, Lašiniauskienė su Lašiniauskiukais. Ir kiekvienais metais renkami kiti pretendentai.

Pirmajam festivaliui Lašiniausko titulas ir koks nors skiriamasis ženklas, sakykime specialiai pagaminta skrybėlė arba kaklaraištis, galėtų atitekti kokiam nors virš 200 kg sveriančiam žmogui, - ne pasityčiojimui, o tik smagiam pasišaipymui...

Specialiomis, prašmatniai išsiuvinėtomis prijuostėmis, kad valgant lašiniais nenusitaukuotų pilvai, būtų galima apdovanoti lietuviškų patarlių apie lašinius rinkėjus, dainininkus, šokėjus. Rengti skaniausių valgių iš lašinių, ploniausiai supjaustytų lašinių, labiausiai riebaluotų lūpų konkursus, kautynes su lašinių paltimis, vaikų pasivažinėjimus ant lašinių bryzo, lipimą ant stulpo, ištepto lašiniais, ėjimo rąstu, ištepto lašinais, ir t.t., ir pan.

Lietuviškų lašinių fiestą jau nuo pirmų dienų būtų galima išgarsinti visame pasaulyje, surengus bent kelis Gineso ir Lietuvos rekordų knygoms tinkančius renginius: ilgiausio pasaulyje spirgų vėrinio, ilgiausios lašinių išpjovimo juostos, storiausios lašinių kasos pynės, greičiausią lašinių palties suvalgymą, didžiausią lašinių panaudojimo buityje demonstraciją (pav. stumdant sunkius baldus, po jais pakišamos lašinių odelės lašiniais į apačią)

Lašinių fiestą galėtų vesti apkūnoka, bet nepaprastai energinga ir daug išmananti etnologė.

 

Lietuviškų lašinių fiestos valgiai

Lietuviškų lašinių fiestos metu visi svečiai iš kareiviškų virtuvių turėtų būti vaišinami bulvių arba šilkine, arba pusmarškone koše su spirgučiais, arba žemaitišku šiupiniu.

Be to daugelis vietinių ir net kviestinių maitinimo įmonių galėtų dalyvauti Lietuviškų lašinių fiestoje su savo pagamintais valgiais su lašiniais.

Senais laikais kiekvienas Lietuvos kermošius garsėdavo kokiais nors išskirtiniais gaminiais, maisto produktais. Taip į Luokės turgų iš visos Europos suvažiuodavo arklių ir žirgų pirkėjai ir pardavėjai, Smurgonys taip pat skambėjo visoje Europoje savo virtos tešlos baronkomis ir prijaukintais lokiais, Vilniaus Kaziuko mugė - meduoliais ir verbomis, Kretingos kermošiai garsėdavo lašiniais, kurių pirkti suvažiuodavo nemažai pirklių iš Prūsijos, Rusijos, kitų šalių. Bet niekas nemokėdavo iškepti tokių skanių bandelių su lašinukais, kaip Kretingos gaspadinės. Kalnai kerinčius aromatus skleidžiančių bandelių traukte pritraukdavo ir didelį, ir mažą, vaikelį ir senelį.  Tuos kalnus rausva traškančia plutele, aromatingais lašinukais įdarytas bandeles kirsdavo visi be išimties: jų gardūs šilti alkį žadinantys kvapai būdavo pasklidę po visą Kretingos turgaus aikštę, kurių užgožti negalėdavo nei arklių prakaitas, nei ratų degutas.

Kalnus bandelių, įdarytų lašinukais su cinamonais, rūkyta šonine su peletrūnais, rūkytais lašinukais su kadagių uogomis, aitriai sūdytais lašiniais ir daugybę kitaip, savotiškai, išskirtiniai keptų bandelių kepėjai ir kepėjos viliojo pirkėjus. Ir vietoje jas valgydavo neatsivalgydavo, ir lauktuvėms prisipirkdavo, net žydeliai, rytiečiai pirkliais  nusidėdavo neatsilaikę prieš gundantį ir viliojantį Kretingos bandelių su lašinukais kvapą ir vaizdą. Beje, Klaipėdoje veikė net keletą šviežių bandelių su lašinukais parduotuvėlių, kurias kepė iš Kretingos kilę kepėjai.

Šiandien paplitę techniniais riebalais  pripampę beliašai ir čeburekai, įdaryti nuodingomis modifikuotų sojų išspaudomis su chemizuotais mėsos kvapikliais ir spalvikliais. Prastmaisčio dioner-kebabai, prikrauti ne lepta mėsa, o tokiomis pat nuodingomis modifikuotų sojų išspaudomis su chemizuotais mėsos kvapikliais ir spalvikliais nė iš tolo negali prilygti natūralioms, ekologiškoms  bandelėms su lašinukais.

Pabaigai išvardinsiu tik keletą lietuviškų valgių su lašiniais (Lietuvos profesionalūs restoranų, kavinių, valgyklų kulinarai žino aibes visokių kitų gardžių patiekalų):

Suvalkietiškai rūkytais lašinukais apdėta kepta lydeka

Žiemgališkas pyragas su lašiniais ir svogūnais

Žemaičių bandelės su rūkytais lašiniais

Aukštaitiška įsnauja
Žemaitiškas užtrinas
Žemaitiškas lašininskis
Lašinių užkulas barščiams
Dzūkiškas lašinių užtepas
Aukštaitiškas spirgų užtepas.
Kaimiškas spirgų užtepas

Baravykienė su rūkytais (sūdytais) lašinukais
Bulvienė su rūkytais (sūdytais) lašinukais
Daržovienė su rūkytais (sūdytais) lašinukais
Grybienė su rūkytais (sūdytais) lašinukais
Kruopienė su rūkytais (sūdytais) lašinukais
Lietuviški barščiai, pagardinti su česnaku trintais sūdytais lašiniais
Raugintų kopūstų sriuba su rūkytais (sūdytais) lašinukais
Rūgštynių sriuba su rūkytais (sūdytais) lašinukais
Šviežių kopūstų sriuba su rūkytais (sūdytais) lašinukais

Aukštaitiškas karpis, įdarytas lašiniais
Kuršiškas karpis, įdarytas juoda duona, rūkytais lašiniais ir svogūnais
Kuršiškai kepta plekšnė su rūkytų lašinukų spirgais
Kuršiška strimėlė su lašiniais
Kuršiškai sūdytais lašiniais apdėta kepta menkė
Pakruojietiškai lašiniais įdaryta kepta lydeka
Suvalkietiškai rūkytais lašinukais apdėta kepta lydeka

Kauno šventiška banda su lašinukais ir svogūnais
Žemaitiška juoda ruginė duona su rūkytais lašiniais
Žemaitiškas ragaišis su keptais lašiniais

Žemaičių bandelės su rūkytais lašiniais
Lietuviškai su lašiniais keptos bulvės
Aukštaitiški virtiniai su bulvėmis ir lašiniais
Dzūkiški virtiniai su kopūstais ir lašiniais
Šiaulių virtiniai, įdaryti tarkuotomis bulvėmis su lašiniais
Lietuviški virtiniai su lašiniais
Aukštaitiški blynais paliepsniai su sūdytų lašinukų spirgais
Aukštaitiški blyneliai, įdaryti rūkytais lašinukais su raugintų kopūstų padažu
Aukštaitiški žirninių miltų blynai papalaniai su spirgais
Pakruojio tarkuotų bulvių sklindžiai su lašiniais, valgomi su pienu arba spanguolių kisieliumi
Dzūkiškas bulvių, lašinių ir baravykų apkepas
Dzūkiški duonkukuliai su rūkytų lašinukų kresnomis
Aukštaitiški lakštiniai su grietinės ir spirgų padažu
Aukštaitiški skryliai su grietinės ir spirgų padažu
Aukštaitiški švilpikai su grietinės ir spirgų padažu
Dzūkiški pupinukai su sūdytų lašinukų kresnomis
Žemaitiška kiunkė su spirgų ir svogūnų padažu
Žemaitiška slopė su spirgų ir svogūnų padažu
Žemaitiškas šiupinys
Aukštaitiška tarkė su spirgų ir svogūnų padažu
Auštaitiški virtinukai su lašinių spirgais
Lietuviška kiaušinienė, kepta su lašinukais
Lietuviški kruopiniai vėdarai su lašinukais
Lietuviški rauginti kopūstai, troškinti su lašinukais
Dzūkiškos voveraitės, keptos su lašinukais
Aukštaitiški bulviniai rageliai, įdaryti rūkytais lašinukais
Lietuviškas kugelis su lašinukais
Žemaitiški cepelinai, įdaryti rūkytais lašinukais
Lietuviškai keptą laukinė antis, įdaryta rūkytais lašinukais.
Aukštaitiška jautienos kišenė su lašinukų įdaru
Žemaitiškas šmotmėsis su lašinių įdaru
Šiaulių lašininės dešrelės
Taip pat lietuviškos grikių, įvairių kitų kruopų, pupų, žirnių, žemaitiška pusmarškonė, žemaitiška šilkinė košė, patiekiamos su spirgų padažu.
Lietuvių kaimiškosios bulvinių valgių virtuvės patiekalai: bulbonai, bulvinės bandos, bulvių košė, bulviniai blynai, bulviniai blynai parūgėliai ir sklindžiai, bulvių dubenėliai, bulviniai rageliai, bulvių šutynė, cepelinai, gauruotkiunkė, kugelis, pusmarškonė košė, tarkė, vėdarai, lietuviui skaniausi valgyti yra su lašinukų padažu ir t.t., ir pan.

Atskirai, gražiuose įpakavimuose būtų galima padavinėti:

Aukštaitišką prieskonių mišinį sūdomiems lašiniams,
Kretingos prieskonių mišinį rūkomiems lašiniams,
Kretingos prieskonių mišinį dvigubai sūdomiems lašiniams
Utenos prieskonių mišinį lašinių sūdymui,
Šiaulių prieskonių mišinį sausai sūdomiems lašiniams.

Visus šių lašinių, valgių ir prieskonių gamybos receptus turiu.

 

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A.Vincentas Sakas
Tel. +370 46 35 02 92. Mob. tel. +370 617 24 338
E. paštas: vincentas.sakas@takas.lt

 

Tačiau šią dieną dar įvyko puikus koncertas moterims.

  Jonavos Suaugusiųjų švietimo centro kaimo kapela "Lankesa" (vadovas - Antanas Kirvelevičius) kovo 8, Moters dienos proga koncertavo sausakimšoje salėje, atvyko netoli 200 klausytojų.
Tai jaudinanti  jonaviškių menininkų dovana  moterims.
Konferencijų salėje ne viena moteris susigraudino, verkė...Daug kas šoko...
Buvo labai gražu...
Asociacijos prezidentas įteikė padėkos raštą kolektyvo vadovui, kartu nusifotografavo.

  Jonavos Suaugusiųjų švietimo centro kaimo kapela "Lankesa" (vadovas - Antanas Kirvelevičius) su asociacijos prezidentu Algimantu Astrausku (dešinėje).

Jonaviškiai -  dažni laukiami svečiai "Šviesuvoje".
Metų pabaigoje Ruklos kultūros centro saviveiklininkai  ir centro vadovė Vilma Praškevičienė surengė gražią advento programą, kiek anksčiau - buvo parodytas Jonavos r.Neįgaliųjų draugijos aktorių parengtas spektaklis.
Kelias paskaitas psichologijos tema skaitė V. Pranevičius, homeopatijos ir fitoterapijos tema -  D. Draskinienė.
 
Yra "Šviesuvoje" koncertavę ir Jonavos Sportinių šokių klubo “BONUS” jaunieji šokėjai.
ŠVIESUVOS Vaikų universitete mokėsi ir diplomus įsigijo gausus būrys būrys Jonavos "Neries" mokyklos mokinių.

O ŠVIESUVOS studentai pasveikino moteris su Moters diena.

 

„

Kaip aš jausiuosi, kaip gyvensiu po operacijos?“ – į ligoniams svarbiausią klausimą kaskart turi atsakyti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas bei LSMU Kardiologijos instituto direktorius pasaulinį pripažinimą pelnęs kardiochirurgas profesorius habil. dr. Rimantas Benetis. Paprastai kaip atsakymą profesorius pateikia savo ir komandos darbą, aukščiausio profesionalumo lygio operacijas. O emocijos ir juolab faktas, kad ligoninė nėra vieta, kur visiems galima padėti ir kur visi tik pasveiksta, turi likti pokalbio nuošalėje. Būtent dėl šio nutylėjimo bei jį lemiančių aplinkybių net ir labai patyrusių chirurgų kasdienybė – nuolatinis išgyvenimas, degimas, nerimas.  

 Chirurgija – „rankų darbas“. Ko dar, be šio virtuoziškumo, reikia mūsų dienų kardiochirurgams?

Buvo laikas, kai manyta, jog širdis – neliečiamas organas. Garsus vokiečių chirurgas T.Bilrotas 19-ame amžiuje sakė: „Tas, kuris palies širdį, nevertas savo kolegų pagarbos.“ Tačiau sukūrus dirbtinės kraujotakos aparatą gerokai stumtelta ir kardiologija, ir kardiochirurgija. Svarbiausia, jog tapo įmanoma operuoti plakančią širdį – pradėtos atvirosios širdies operacijos. Lietuvoje pirmąją tokią prieš 51 metus atliko prof. J.Brėdikis. Manau, kad dabartinės kartos kardiochirurgai esame laimingi; juk gyvename tarsi milžinams ant pečių. Turiu omenyje mūsų pradininkų kardiochirurgų ir kardiologų nueitą kelią bei patirtį. Operuojant širdį reikia išmanyti ir valdyti biocheminius procesus, palaikyti tam tikrą temperatūrą širdies išorėje bei jos viduje ir kontroliuoti daug kitų procesų. Pirmąją širdies transplantaciją Keiptaune atliko K.Bernardas 1967 m. Jo pacientas buvo kilęs iš Lietuvos, kaunietis. Ligonis atbudo po operacijos, širdis dirbo, bet po kelių dienų, išsivysčius plaučių uždegimui, mirė. Tuo metu apie imunologiją neišmanyta, o kaip sutramdyti natūralią apsaugą arba autoimuniją, kai organizmas gamina savus baltymus tam, kad atmestų svetimus, sintezuojamus svetimo organo, nemokėta. Šiuo metu yra žinomi medikamentų deriniai, kuriais šie procesai sėkmingai valdomi.

Kiekvienam operuojamam ligoniui turiu atsakyti į tą patį klausimą: „Kaip jausiuos, kaip bus po operacijos?“ Niekad nesakau, jog sėkmė lygi 100 proc., ir nesakau, jog sėkmės tikimybė maža. Tačiau neslepiu, jog ir operuojant, ir po to gali būti visko. Galima netikėta organizmo reakcija, gali būti nuo gydytojų nepriklausomų aplinkybių. Mūsų klinikoje bendro mirštamumo po kardiochirurginių operacijų per 30 dienų statistika – 4 proc. Jeigu šį skaičių pateikiu paskaitoje, peržvelgęs auditoriją pasakau, kiek klausytojų eilių būtų tuščios... Priduriu, jog bendras mirštamumas po tokių pat operacijų Europos klinikose gali siekti 11-12 proc. Po sudėtingiausių aortos operacijų išgyvena trys pacientai iš dešimties. Tačiau yra daug kasdieninių – chirurgams! – širdies operacijų ar procedūrų, tokių kaip širdies kraujagyslių šuntavimas ir kt., kurios dabar mažai rizikingos, o gyvenimo kokybę pagerina stipriai.

Kokie širdies operacijų vaikams ypatumai? 

Nors širdis ta pati, vaikų ir suaugusiųjų operacijos yra skirtingos, kitokie instrumentai, priemonės. Į mažą širdelę neįdėsi, pavyzdžiui, suaugusiajam skirto vožtuvo. Kadangi vaikas auga, po kurio laiko tenka operuoti kartotinai. Visa tai chirurgai turi įvertinti, numatydami optimalų operacijos laiką. Vaikams reikalingos ir ypatingos anesteziologijos-reanimatologijos sąlygos bei patyrę specialistai. Operacinės įrengimas kainuoja apie tris mln. litų. Kad vaikų kardiochirurgo praktika būtų pakankama, jis per metus turėtų atlikti apie 150 operacijų. Lietuvoje kasmet atliekama apie 100-120 širdies ydų koregavimo operacijų vaikams, iš kurių apie 80 proc. – Vilniuje, Santariškių klinikose, kur koncentruota visa reikiama pagalba mažiesiems. Mes Kaune atliekame, nors ir nedidelį skaičių, operacijas neišnešiotiems kūdikiams, sveriantiems iki vieno kilogramo (kad įsivaizduotumėte: 600 g kūdikis telpa ant suaugusio žmogaus delno).

Kada labiausiai jaučiate akistatą su medicinos etika, kada sunkiausia kaip gydytojui?  

Daug sudėtingų momentų. Tai mažiau susiję su pačia operacija, jos atlikimu, nes turbūt jau nėra tokių, kurių nebūčiau įsisavinęs ar nepasiekęs reikiamo lygio. Sudėtingiausias momentas – kai ligonis prarandamas, nesvarbu, ar operacijos metu, ar vėliau. Manoma, jog per ilgametę praktiką chirurgai prie netekčių pripranta ir nebeišgyvena. Aš galiu pasakyti, kad yra priešingai: kuo toliau, tuo sunkiau. Prieš sudėtingas operacijas ateina net praradimo jausmo prognozavimas. Nerimas, slegiantis žinojimas aplanko ne operacijos dieną, ne pradėjus operuoti, o prieš dieną ar dvi. Šios neigiamos emocijos labai stiprios, o jas išgyventi yra sudėtingiausia ir sunkiausia. O operacija... Jei jos ėmeisi, turi atlikti. Žinoma, būna netikėtumų, bet juk ir esi tam, kad valdytum situaciją.

Ligoninė nėra vieta, kur visi pagydomi. Paduvos universiteto (Italija) senoje auditorijoje, kur studentai mokydavosi anatomijos ir kitų disciplinų atlikdami skrodimus, parašyta: „Mirusieji moko gyvuosius.“ Lietuvos ligoninėse dar neseniai irgi buvo praktika atlikti daug skrodimų, nes tiksli mirties priežastis yra vienas iš ligų pažinimo ir gydytojo tobulėjimo būdų. Dabar tokių galimybių beveik nėra, ir kardiochirurgas, atlikęs naują sudėtingą operaciją, iš tiesų nežino, dėl ko neteko ligonio. O juk rytoj jis vėl turi operuoti.

Kaune šiuo metu donoro plaučių arba širdies laukia per dvi dešimtys ligonių. Pernai mes gavome pasiūlymus vos iš devynių donorų artimųjų. ...Neseniai jaunam, nė trisdešimties neturinčiam ligoniui atlikome neatidėliotiną operaciją. Jis kvėpuoja dirbtinių plaučių dėka, tai įmanoma dar maždaug dvi savaites. Ar atsiras per tą laiką tinkamos kraujo grupės, imunologinio suderinamumo bei dydžio donoro plaučiai?..

Visuomenė nepasitiki gydytojais, nors smegenų žūties faktą konstatuoja ne vienas specialistas, o komanda. Gydytojai tikrai nemato prasmės nutraukti vieną gyvybę vardan kitos. Tačiau prasminga – kai gyvybės jau nėra, kai galvos smegenų veiklos aparatai neberegistruoja – sveikus kūno organus panaudoti gelbstint kitą gyvybę ar net kelias. Kad ligoniai nemirtų, o jų gyvybėms išgelbėti chirurgai turėtų donorų organų, kad visa visuomenė ir ligonių artimieji nebijotų transplantacijos, įsteigtas Organų donorystės ir transplantacijos biuras. Jis turėtų koordinuoti ir organizuoti visą veiklą, padėti medikams, šviesti visuomenę. Mirtys klinikose ar žūtys keliuose dažniausiai ištinka tamsiuoju paros metu, o šio biuro darbuotojos darbą baigia 15 valandą... Šiuo metu, manau, biuro darbas nėra efektyvus.

Kaip atrodo išvakarės dienos, kurią visuomenei pranešama žinia, jog Kauno ar Vilniaus klinikose persodinta dar viena širdis ar širdies-plaučių kompleksas?

Paprastai vyksmas prasideda naktį, jau po darbo dienos: 5-6 žmonių komanda su tiek pat instrumentų lagaminėlių vykstame į kitame Lietuvos krašte esančią ligoninę, iš kurios gauta žinia apie donorą. Apie kelią ir vairuotojų kultūrą, t.y. antikultūrą, nors klinikos autobusiukas ir su mirksinčiais švyturėliais, galima pasakoti atskiras istorijas. Grįžus po tokios kelionės – kuri yra ištisas stresas – tiesiai į operacinę. Mūsų šalies įstatymas, reglamentuojantis organų donorystę, nėra palankus ligoniams ir pristabdo organų transplantavimo operacijas. Daugumoje Europos šalių, tame tarpe, pavyzdžiui, Čekijoje, priimtas įstatymas, kurio esmė – jeigu žmogus buvo pareiškęs, jog po jo žūties jis nesutinka, kad organai būtų panaudoti kitam žmogui, jie ir neliečiami. Kitu atveju laikoma, jog asmuo pritaria organų donorystei. Mūsų šalyje – atvirkščiai: reikia būti raštu pareiškusiam valią, jog sutinki būti donoru, arba sprendžia artimieji. O šie dažniausiai nėra linkę „spręsti“. Buvo atvejis, kai už žuvusiojo autoįvykyje širdį artimieji paprašė iš medikų 150 tūkst. litų...

Gyvendami mes daug ką gauname iš visuomenės: žinias, švietimą, sveikatos priežiūrą ir t.t. Tad, kai konstatuota galvos smegenų žūtis, ar negalėtų sveiki organai, įstatymo nustatyta tvarka, būti skiriami visuomenei, ir taip gelbstimos gyvybės tų, kurie gyvens, dirbs, augins jaunąją kartą? Tikiu, jog ateityje pasakojimų apie žmones, laukiančius širdies, inkstų, ragenos ir t.t., baigtis bus daug optimistiškesnė nei yra šiandien.

Kokios organų transplantacijos galimybės?

Anksčiau per metus pasaulyje būdavo atliekama apie 4-5 tūkst. širdies transplantacijų, o pastaraisiais metais – 3,5 tūkst. 45 proc. jų – Šiaurės Amerikoje ir Kanadoje, 45 proc. – Europoje. Donorinių organų stinga ir kitose šalyse. Plaučių transplantacijų pasaulyje kasmet atliekama apie 1,5 tūkst. To paties donoro plaučiai po vieną gali būti persodinti dviems recipientams. Beje, dėl organizmo autoimuninių savybių geresnis išgyvenamumas po organų komplekso, pavyzdžiui, širdies-plaučių, nei po vienos širdies persodinimo.

Didžiuojuosi patirtimi, įgyta Londono Karališkoje Bromptono, Harefield ligoninės Širdies chirurgijos klinikoje asistuojant pasaulinio garso serui profesoriui Magdi Jakubui (Magdi Yacoub). Būdamas egiptietis jis pelnė sero titulą už svarbius pasiekimus kardiochirurgijos ir transplantologijos srityje. Suteikti itin garbingą titulą gilias tradicijas turinčioje šalyje kitos rasės atstovui yra labai didelio įvertinimo ženklas. Per vienerius stažuotės metus man teko dalyvauti 36 transplantacijos operacijose – tai buvo dalis didžiulės kardiochirurginės programos, kurioje ir dirbtinės širdies panaudojimas, ir vadinamosios „domino“ operacijos. Viena tokių – operuojamas vaikas, o greta ant kito operacinio stalo guli tėvas. Iš jo paimamas vienas plautis, o iš kitapus gulinčios vaiko motinos – kitas. Kuo daugiau organų persodinama tam pačiam ligoniui, tuo geriau jie prigyja. Tuo remiantis atliktos ir operacijos, kai dėl sunkios plaučių ligos ligoniui persodintas ne tik šis organas, bet ir donoro širdis, t.y. kompleksas, o to ligonio sveika širdis įsodinama kitam. Dr. M.Jakubas sukūrė drąsiausias, netikėčiausiais ir įžūliausias šiuolaikines organų transplantacijos metodikas.

Kokiomis organų donorystės alternatyvomis jau naudojamasi ir kokios jos galimos ateityje?

Dirbtiniai organai, biologiniai organai, taip pat netolima medicinos praktikos ateitis – laboratorijoje išauginti audiniai. Šiuo metu širdies chirurgijoje plačiai naudojami biologiniai audiniai. Tai ir kraujagyslės, širdies vožtuvai (jie dar vadinami homograftais). Mūsų klinikoje pirmoji širdies mitralinio vožtuvo homografto implantavimo operacija atlikta 2002 m. Pacientai galbūt nė neįtaria, koks ilgas ir sudėtingas tokių vožtuvų kelias. „Biologinis“ reiškia paimtas iš kito gyvo organizmo ir atitinkamai paruošus, pritaikytas žmogui. Širdies vožtuvai yra tiesiog pasiuvami iš jaučio ar arklio sprando kraujagyslių vožtuvų, taip pat gali būti panaudojami kiaulių širdies vožtuvai. Tokia pramonė išvystyta Brazilijoje, Korėjoje, Kanadoje, Airijoje, JAV, kur yra ir didelės šiam tikslui skirtos fermos. Gyvuliai auginami iki atitinkamo dydžio, nes ir vožtuvai reikalingi įvairių dydžių. Siuvėjos šiam darbui rengiamos net trejus metus, o jų darbas – labai kruopštus, įtemptas – netrunka nė dešimtmečio. Kiekvieną gaminį patikrina dar dvi darbuotojos. Po to dezinfekuojama antibiotikais ir kitaip paruošiama iki reikiamos kokybės. Vieno tokio sertifikuoto vožtuvo vidutinė kaina – 1100 eurų. Ar galėtume pasigaminti jų žemės ūkio krašte Lietuvoje? Nemanau. Technologinis procesas yra sudėtingas.

Tiek biologinis vožtuvas, tiek sintetinis turi būti pritaikytas individualiai. Biologinis vožtuvas, kaip parodė praktika, netinka jauniems pacientams, tačiau 65-mečiams jis gali tarnauti iki gyvenimo pabaigos. Jaunų žmonių organizmo reakcija yra stipresnė, ir biologinis vožtuvas dėl tam tikrų kalcio apykaitos ląstelėse ypatumų apkalkėja (taip pat gali įplyšti); tai vidutiniškai įvyksta per aštuonerius metus. O atlikus tokią operaciją vyresniame amžiuje kalcio sankaupų susidarymo procesai daug lėtesni. Kiekvienu atveju turime įvertinti, ko daugiau tikėtis: naudos ar rizikos.

Deja, ir persodinta širdis gali toliau sirgti, viena iš priežasčių – tie patys kalcio sankaupų susidarymo procesai kraujagyslėse. Tada tenka atlikti kartotinę transplantaciją. Arba nuleisti rankas – šito labai nesinori.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikoje šiais metais atlikta apie 1100 širdies operacijų, tame tarpe ir pačios sudėtingiausios. Jų rezultatai prilygsta garsiausių pasaulio klinikų pasiekimams, o kai kuriuos jų pranoksta.

Kraujagyslių operacijų skaičius klinikoje – apie 1200; plaučių, trachėjos ir stemplės – apie 700.

Iš viso Lietuvoje (Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno klinikose) per pastaruosius metus atliekama apie 2500 širdies operacijų.

Profesorius habil. dr. Rimantas Benetis: „Per žmogaus gyvenimą širdis susitraukia apie 6 milijardus kartų. Jeigu ši veikla sutrinka, kiekvienas susitraukimas tampa lyg brūžis vinimi per sieną – traumuojantis. Kuo labiau delsiama kreiptis pagalbos, tuo sudėtingesnės jos gali prireikti.“

Profesoriaus habil. dr. Rimanto Benečio mokslinių tyrimų ir praktikos kryptys: širdies ir plaučių persodinimas, aortos ir jos šakų, aritmijų chirurgija, vožtuvų plastinės operacijos, įgimtų širdies ydų chirurgija, kombinuotos širdies operacijos. Atliko pirmąją širdies persodinimo operaciją Kaune (2001 m.) bei (2007 m.) pirmąją širdies ir plaučių persodinimo operaciją Lietuvoje (ir Baltijos šalyse). Kaip Europos kardiotorokalinės draugijos valdybos narys prof. R.Benetis vykdo kardiochirurgijos plėtros projektus Indijoje ir Kazachstane.

^*Pasaulyje širdis pradėta operuoti 19 a. pabaigoje. 1896 m. L.Rėnas (Vokietija) užsiuvo pradurtą širdį.

1900 m. Vilniaus chirurgas G.Romas prapjovė širdies raumenį sergančiajam pūliniu perikarditu ir išleido pūlius. Panevėžio gydytojas V.Gusevas pirmasis 1926 m. nesėkmingai, o 1928 m. sėkmingai užsiuvo durtinę kairiojo skilvelio žaizdą. Iki karo širdies sužalojimus Kaune operavo Vl.Kuzma (1929 m., 1934 m., 1939 m.) ir S.Stonkus (1938 m., 1939 m., 1940 m.). Pokario metais širdies operacijos buvo atliekamos dažniau, jų būta įvairių. Pirmąsias perikardektomijas atliko J.Jocius (1952  m.) ir A. Sučila (1953 m.). Vilniaus universiteto Santariškių klinikose (vadovas akad. A.Marcinkevičius) ir Kauno klinikose (vadovas akad. J.Brėdikis) intensyvus kardiochirurgijos vystymas pradėtas prieš pusamžį.

 Kardiochirurgija: sėkmės ir rizikos sūpuoklėse, Danguolė Andrijauskaitė

Straipsnyje panaudoti fragmentai iš prof. R.Benečio paskaitos „Organų ir audinių persodinimas širdies chirurgijoje“  asociacijoje „Šviesuva“ 2011 m. lapkritį.

Spausdinta žurnale „Sveikas žmogus“, 2011, Nr. 12.

 

 

 

Danguolė Andrijauskaitė: Gyventi: gražiai, ilgai ir laimingai.

("Sveikas žmogus", 2011 m. Nr. 11)

   Optimizmas ir pasitikėjimas – tai svarbiausia, kas veda į priekį, – sako tokių savybių nestokojantieji. Ką gi, daug pasiekusiems, o gal ir sėkmės ypatingai globojamiems, į darbą (ir į visą gyvenimą!) kaip į šventę einantiems žmonėms lengva kalbėti, – norėtum suirzti, nes tavoji gyvenimo šventė, atrodo, vis atidedama.

„Nesitikėk pagalbos iš aplinkinių, jei pats sau nepadedi, – tradicinę minčių kryptį ragina keisti psichologas Zenonas Streikus. – Jei esi, vadinasi esi vertas gyvenimo: gražaus, pilnatviško ir laimingo. Ir turi visas teises gyventi taip, kad tu ir tavasis „aš“ būtų svarbiausioji esybė gyvenime.“

 Protingai, bet... neišmintingai

Mylėkite save. Leiskite sau nebūti tobulais, atleiskite sau už klaidas. „Mylėti save“ nereiškia, jog tokiu požiūriu reikia kaip nors puikuotis, girtis; pakanka neneigti, negraužti savęs. Bėda, kad mintimis mes dažniausiai įsikuriame nemalonioje praeityje. Mūsų problema tampa protas; jei nemoki naudotis protu, jis tampa asmenybės šeimininku ar net priešu. Ir niekas taip kvailai nepasielgia, kaip protingas žmogus, ypač – bėdai ištikus. Sakoma, draugą pažinsi nelaimėje; gi ir save pažinsi nelaimėje. Jei tavo protas tave užpuola kaltindamas kaip tik tada, kai sunku (o dažniausiai „vidiniai“ patarimai tada ir aktyviausi), argi jį, protą, gali vadinti savo pagalbininku ar sąjungininku? Atvirkščiai: kuo aštresnis tavo protas, tuo giliau tave gali sužeisti. Sudirgęs jis susitelkia į praradimus, nemalonumus ir nepastebi to, kuo gali pasidžiaugti. Tikrai neįprasta manyti: lūžo koja – kaip gerai, kad ne abi; nežuvau per nelaimingą atsitikimą – gal surengti balių, nes laidotuvės brangiau būtų kainavusios.

Jei įniksi į tai, ką praradai, ir mintimis penėsi bėdą, kankinsiesi dar labiau. Kančių šaltinis yra ir tapatinimasis su tuo, kas nepastovu, kas praeina, pavyzdžiui, su jaunyste. Šiandien jaunas po keliolikos metų nebebus toks, nebebus patrauklus fiziškai. Nemėgs savęs tokio, koks yra dabar – t.y. išjudins savivertės, savigarbos pamatus, ant kurių statomas ramus ir laimingas, įdomus bei prasmės pilnas gyvenimas. Į „Dainavą“ (centras Druskininkuose, kuriam vadovauja Z.Streikus; aut. past.) reabilituotis po sudėtingiausių širdies operacijų atvyksta žmonės, daugelis iš kurių niekuo nesidžiaugia. Jiems medikai suteikė labai daug – antrą gyvenimą, bet jie to, ko gero, nebrangina. Atrodytų, kad jiems gyvenimas yra galimybė toliau tęsti nepasitenkinimą savimi, žmonėmis bei gyvenimu apskritai. Apklausų duomenys rodo, kad pasaulyje lietuviai ir malaiziečiai gyvenimo laimę labiausiai sieja su pinigais. Jų gausinimui ar išsaugojimui ir pašvenčia savo gyvenimą. Labai mažas pinigų kiekis – tai skriauda asmenybei ir įtampa gyvenime, bet, jei gali savęs nežemindamas išgyventi su tuo, ką turi ir ką uždirbi, neturėtum savęs engti, kad turi per mažai. Pinigų gausa neatneša laimės, o tik patogumus. Šie nėra laimės dalis. Gyvenimas modernioj aplinkoj gali tapti patogesnis, bet nebūtinai malonesnis. Negebėjimas išleisti pinigus ar pasinaudoti turtu gali būti dar viena nelaimingumo priežastis. Mirties patale gulintis turtuolis nėra laimingesnis nei duonos nusipirkti dviračiu važiuojantis kaimietis.

 Ar jums neįgriso savigrauža

Ieškoti, kas kaltas dėl nesėkmės, t.y. koneveikti kitus ar „ėsti“ save, – tai beprasmis savęs plakimas proto rykšte. Tai ne ieškojimas, o blaškymasis, savęs bauginimas. Toks žmogus, savo „gyvenimo“ šaltinį makaluojantis proto pagaliu, tikisi, kad po to tas šaltinis taps gėlesnis, tyresnis, švaresnis. Atsikvošima tada, kai po nemalonaus įvykio žmogus sau pripažįsta, taria: liūdna, bet yra taip, kaip yra. Ir kai savęs paklausia, ką daryti. Ką daryti, atsispyrus nuo to, kokioje padėtyje esu dabar, koks esu dabar, ką turiu dabar. O parengtų atsakymų nėra ir niekada nebus. Jei norėsi mintimis aprėpti visus atvejus, kurie laukia, kurie galimi („o kas bus, jeigu?..“), tavo gyvenimas praeis nieko neveikiant, o tik svarstant, kas bus, o greičiausiai – ko nebus. Ar tai protingo žmogaus mąstymas?

Smegenys taip surėdyti, kad tik viena vadinamoji limbinė sistema, kuri yra emocijų buveinė, yra atvira. Visos kitos žmogaus organizmo sistemos (kraujotakos, virškinimo ir kt.) yra savireguliacinės, uždaros, t.y. vienų žmonių kraujotaka ar virškinimas nedaro poveikio kitų žmonių kraujotakai ar virškinimui. Gi emocijos yra lyg virusai, užkrečiamos. Žmonės nevalingai „pagauna“ vienas kito jausmus. Iš visų emocinių ženklų užkrečiamiausia yra šypsena. Ji turi beveik neribotą jėgą priversti nusišypsoti kitą žmogų. Šypsena ir juokas, kaip spėja mokslininkai, atsirado kaip ryšių tarp žmonių užmezgimo, stiprinimo ir palaikymo būdas. Tai ženklai, sakantys ir liudijantys, kad žmogus taikingas, draugiškas, patikimas, kad prie jo galima prisiartinti ir kad esamu metu viskas labai gerai.

Girdėdami juoką mes nevalingai pradedame šypsotis ar juoktis ir taip sukeliame grandininį savaiminį atsaką, kuris savo ruožtu apima visus šalia esančius žmones. Linksmumas plinta taip greitai todėl, kad mūsų smegenyse yra skyriai, skirti būtent šypsenai ir juokui atpažinti: būtent jie ir sukelia atsaką. Nuoširdi šypsena ir geras, tikras juokas siunčia viltingą žinią: „Mes vienas su kitu esame darnos būsenos, vienos būsenos, vieno ritmo.“

Mokslininkų įrodyta, kad tų, kurie susirinkimuose ar posėdžiuose porą valandų sėdėjo šalia, nuotaika pasidarė vienoda, nesvarbu, gera ar bloga. Greta esančių žmonių limbinių sistemų nuolatinis bendravimas sukuria tarsi emocinį patiekalą, į kurį kiekvienas įberia savo prieskonių. Todėl turėtume net fiziškai vengti paniurėlių, zirzlių, pavyduolių ir pikčiurnų, kad jie negadintų mūsų sąmonės „pyrago“, nedrumstų širdies. Sielos ramybė ir šviesa lemia žmogaus gebėjimą matyti gyvenimą, kuris supa, ir gerinti jį giedriu žvilgsniu.

 Teisumas, tiesa ir laimingumas

 Žmogui gyvenimo kelyje nėra svarbiausia atrasti kokią nors tiesą ar susikurti teoriją. Bet mes, žmonės, tiesos nuolat ieškome, norime gyventi „teisingą“ gyvenimą. Rytų išminčius Svami Vivekananda Pasaulio religijų kongrese JAV pasakė: įvairių teorijų ir religijų kūrimas yra bedievybė, nes žmogus, įstumtas į teorijų rėmus ir schemas, sugadina vienintelį savo gyvenimą, per jam skirtą laiko atkarpą taip ir nesupranta, kad jam niekada nebuvo ir nėra skirtas siauras, į logikos rėmus įstatytas gyvenimas.

Dažnam lietuviui reikia ne saviplakos ir savianalizės, o gebėjimo ramiai pasidžiaugti, pasimėgauti gyvenimu, savo atminties „lentynose“ turėti gražių ir teigiamų dalykų: pastebėjimų, prisiminimų, pasidalijimų, jausmų. Kuo daugiau pozityvumo sklaidos visokiomis formomis, tuo daugiau jėgos, aktyvumo ir veiksmo mūsų gyvenime. Jame daug nepraktiškų, jokios apčiuopiamos naudos neteikiančių dalykų – tai grožis, tiesa, bendravimas, pagaliau vaikai, seneliai, sunkūs ligoniai, draugai. Logikos, mąstymo, t.y. kairiojo pusrutulio valdomais instrumentais sunku būtų įrodyti, kad ir gyventi verta. Depresija sergantieji ypač aštriu loginio mąstymo peiliu labai dėmesingai išskrodžia gyvenimą ir dažnai pasirenka „patį geriausią“ kelią – kuo greičiau baigti šį beprasmį, daug nervų, pinigų, energijos ir visko reikalaujantį kančių pasaulį. Gerai pagalvokime, kokia gi kokia nauda iš draugų? Štai jie ateina į svečius, reikia gaišti laiką, vaišinti... Per tą laiką juk tiek visko nuveiktum, sukurtum, padarytum...

Laikas, skirtas pasidžiaugimui ir pasimėgavimui gyvenimu, savo pomėgiams, kai patiriame gerų emocijų, ir yra tavo gyvenimo laikas, „nauda“. Tai prasmės spalvas turintis ieškojimas.

Mes per daug galvojame ir per mažai jaučiame. Labiau nei žinių ar pažinimo mums reikia gerumo ir nuoširdumo. Santykiai tarp žmonių yra brangesni nei visa kita kartu sudėjus. Sugriovę juos, mes įkaliname save vienatvėje, nesupratime.

Nuojautos vedini – o tai atsitinka ekstremaliomis situacijomis – paprastai elgiamės taip, kaip reikia, ir tik po to bandome tai paaiškinti mažesnės galios priemone – logika.

Blogybė – kai žmogaus mąstymas atriboja jį nuo tikrojo gyvenimo, kai tampame mokslininkai ten, kur reikia žavėtis ir matyti gyvenimą. Net garsusis fizikas Albertas Einšteinas tvirtino, kad mes turime stengtis, kad intelektas netaptų mūsų dievu. Intelektas, žinoma, turi galingus raumenis, bet neturi jausmų. Jis negali valdyti – jis tegali tarnauti.

 Skrydis abiem sparnais

 Jei stinga pusiausvyros tarp mąstymo ir jausmo, žmogus tampa nevientisas, suskaldytas. Paukščiui reikalingi abu sparnai, o žmogaus dešinysis ir kairysis pusrutuliai atlieka visiškai skirtingus darbus, tad reikalinga tam tikra jų dermė. Kairiojo smegenų pusrutulio veikla susijusi su logika, mąstymu, ji „atsakinga“ už reiškinių skaidymą į mažus gabalėlius. To reikia, pavyzdžiui, mokslininkui, tyrėjui. O dešinysis pusrutulis „atsakingas“ už visumos suvokimą, tokį pasaulio matymą, kai nepaaiškinami dalykai netampa reikme juos būtinai išspręsti ar paaiškinti. Tačiau pirmojo tipo žmonės – logikai – savo pačių užsibrėžtomis būtinybėmis gali sugadinti ir savo nuotaiką, ir savo sveikatą. Įrodyta, jog tokie žmonės širdies ir kraujagyslių ligomis serga dažniau. Mes dažnai  nepastebime ypatingai kuklios, trapios, tačiau nepaprastą galią mūsų sielos ir kūno tvirtybei turinčios asmenybės vertybės – savigarbos, savivertės. Šios vertybės suteikia didžiulės jėgos atlaikyti, atrodytų, neįmanomus kūno ir sielos išbandymus.  Lietuvos pokario partizanai, jei pažiūrėsime į išlikusias nuotraukas, – su tvarkingomis uniformomis, nusiskutę, pasitempę. Nors miškuose, bunkeryje po žeme ir trys dienos savojo „aš“ nepalaikantįjį gali paversti bomžu. Nepaaiškinamas ir inteligentų, kalintų koncentracijos lageriuose, elgesys. Kai laukė tik, atrodytų, mirtis, jie sugebėjo rūpintis savimi: valėsi dantis, prausėsi, atliko mankštos pratimus. Kalėjusieji taip išsaugojo fizinį ir psichologinį gajumą, nes pagarbiai elgėsi su savimi, neapleido, neišdavė savęs.

Imk laikyti save menkyste, ir atsparumas atsispirti negandoms, tiek psichinėms, tiek fizinėms, dings. Kai žmogus nekenčia savęs, naikinama jo asmenybė, gebėjimas atlaikyti gyvenimo smūgius, o visi žmonės (ir gyvenimas) tampa priešai.

 Mokslininkai apie bendravimo magiją

 Įveikiant gyvenimo išbandymus, žmogui svarbi socialinė parama, artimieji, bendradarbiai, draugai. Kai tokios paramos nėra, daugėja ne tik vienišių žmonių, bet ir stipriai blogėja visuomenės sveikata. Kalifornijos (JAV) mokslininkai, tyrę epidemijos lygį pasiekusio sergamumo širdies ir kraujagyslių ligomis priežastis, pasidomėjo imigrantais iš Japonijos. Šiuolaikiniuose miestuose mokslininkai rado bendruomenes, kuriose žmonių gyvensena jau nesiskyrė nuo kitų. Moderniai gyvendami, moderniai valgydami ir daug dirbdami, patirdami stresą, imigrantai ir širdies ligomis sirgo kaip visi amerikiečiai. Tuo tarpu kita grupė japonų imigrantų, gyvenančių panašiomis sąlygomis, tačiau besilaikančių savų tradicijų ir papročių, kalbančių sava kalba, padedančių bendruomenės nariams (ir taip visi besijaučiantys savi, svarbūs, mėgstami), širdies ir kraujagyslių ligomis sirgo daug rečiau nei izoliuotai gyvenantys jų tėvynainiai. Išvada: vadinamasis socialinis veiksnys svaresnis nei rūkymas, hipodinamija, paveldėjimas, stresas – mediciniškai pagrįsti rizikos sirgti širdies ligomis veiksniai.

Magišką stabtelėjimo, neskubėjimo gyventi svarbą išaiškino ir Pensilvanijos tyrėjai. Naudinga, pasirodo, pasikalbėti su kaimynu, dalytis sėkmėms ir rūpesčiais, kelių kartų šeimai gyventi po vienu stogu. Ilga gyvenimo trukmė, manyta, labiausiai priklauso nuo paveldėjimo, nuo gyvensenos, nuo to, ar tinkamai valgome, ar mankštinamės. Ir nepagalvota apie mūsų santykių poveikį sveikatai. Amerikiečių mokslininkus sudomino italų bendruomenės, prieš šimtmetį atvykusios į Pensilvanijos kasyklas. Iš kartos į kartą beveik nesirgta širdies ligomis. Manyta, jog italai ir Amerikoje sveikai valgo, nerūko ir pan. Tačiau paaiškėjo, kad 41 proc. tiriamųjų vartojo per daug riebalų, bendruomenėje daugiau rūkančių nei nerūkančių, niekas nesimankštino ir nebėgiojo dėl sveikatos ristele. 

Ilgiau ir sveikiau gyvena žmonės, kurie jaučiasi saugiai, ramiai, kurie svarbūs savo bendruomenėje. Ir kurie gyvendami gyvenimą tokį, koks jis yra, ne priekaištauja savo likimui, o sako, jog yra laimingi. Lietuvoje mes linkę pirmai progai pasitaikius iš draugų kurti priešus ir renkamės materialią naudą, o ne gerus santykius.

 

Pasitikėjimas

 

Prieš penkerius metus į „Dainavą“ atėjo gaujelė keistų vaikų. Jie prašė patalpos, kur galėtų treniruotis, šokti breiką. Pasišiaušę, pankuojantys, tikrai ne klasės pirmūnai. Paklausiau, kuris iš jų vadas. Prisistatė Čirikas. „Jei duodate žodį neteplioti sienų, negadinti mūsų turto, jei garantuojate, jog ir jūsų draugai neteplios ir negadins, sukertame rankomis  ir jokio mokesčio, – „derėjausi“. – Bet jei susitarimą pažeisite – jokių diskusijų ar atsiprašinėjimų. Aš nesibarsiu, o jūs kitą dieną nebeateisite ir tiek. Ar galėsite laikytis žodžio?“ Pasiūliau gerai pagalvoti. Kitą dieną kompanija grįžo, sako: „Pamąstėm, galim laikytis susitarimo.“ Po dvejų metų šie vaikai, breikeriai, Lietuvos čempionate pelnė antrąją vietą.

Įrodyta, kad verslo įmonėse, kuriose pasitikėjimo partneriais lygis aukštas, gaunamas iki trijų kartų didesnis pelnas, nes pasitikėjimas leidžia taupyti, nereikia kontrolės „iš viršaus“. Pasitikėjimo kultūra apsimoka. ...Bandelių parduotuvėlėje, kur susidarydavo eilutė, pirkėjams patiems leista grąžą centais pasiimti iš čia pat esančio pinigų puodo. Eilutė tirpo greičiau, bandelių parduota daugiau, o kavinei dar likdavo ir arbatpinigių, nes ne kiekvienas pirkėjas, kuriam netiesiogiai teigta, jog jis yra sąžiningas žmogus, norėdavo pasiimti grąžą smulkiais. Toks sąžiningas ir pasitikėjimu grįstas elgesys išprovokuojamas. Bendruomenė ar visuomenė, kurioje galima susitarti be rašytų sutarčių, yra sveikesnė. Bet svarbiausia – mūsų valia ir susivaldymas. Tai skiria žmogų nuo gyvūnijos pasaulio.

 Nestabdyk upės

 Šiuo metu daug žmonių it liūtai: pasirengę grėsmingai kovai, gal būt net puolimui. Išvedimas iš pusiausvyros ir įprastinės mąstysenos, gyvenimo spartos primetimas – „greičiau, greičiau, efektyviau!” – mus išderina, tampame nei šiokie, nei tokie. Pasak medikų, esame depresiški, persitempę, pervargę, nepasitikintys, nesidžiaugiantys. Lietuvio psichologinis portretas, sudarytas Lietuvos psichologų, deja, niūrus: vienišas, praradęs pasitikėjimą savimi, nelaimingas, nepatenkintas savo gyvenimu ir linkęs iš jo bei visuomenės pasitraukti įvairiomis formomis, tame tarpe emigracija ir savižudybe, nesididžiuojantis nei savo kraštu, nei savo artimaisiais. Emigracija (o gal tai evakuacija?) rodo, jog žmonės nejaučia pasitenkinimo, saugumo jausmo, tam tikros atramos savo gimtinėje. Statistika sako: šimtui santuokų Lietuvoje – per 60 skyrybų, kitaip sakant, sunku – ir bėgu. Skęsta tavo santykiai, o gelbėjiesi pustydamas padus.

Depresiško žmogaus akimis gyvenimas galimas tik jo paties nusibrėžtuose rėmuose. Nes neva tik toks ir ne kitoks gyvenimas turįs būti, o kitoks – tai jau „ne gyvenimas“. Yra pasirinkimas: gyventi asmeninėse kančiose, nemėgstant nei gyvenimo, nei savęs, arba gyventi gyvenimą tokį, koks jis yra.

Būti be ūpo – tai lyg užtvenkti savo gyvenimo upę, gražią ir neskubrią jos tėkmę. Visos religijos visais laikais kaip vieną iš didžiausių ydą nurodo rūstumą ir paniurimą, kuris yra nesugebėjimo džiaugtis gyvenimu pasekmė.

Nusišypsok, ir jau atsisakysi vienos ydos – paniurimo.

 Pastebėti mažus gražius dalykus gyvenime nėra lengva. Stabtelk pasigrožėti gražiu debesimi, gėle. Apsidairyk. Ar matai, koks gražus pasaulis? – Z.Streikus

 CITATA

*

„ – Tavo planetos žmonės, – tarė mažasis princas, – augina penkis tūkstančius rožių tame pačiame darže, ir neranda jame, ko ieško...

–         Neranda... – patvirtinau.

–         O juk tai, ko ieško, būtų galima rasti vienoje rožėje arba truputėlyje vandens...

–         Žinoma, – patvirtinau.

Ir mažasis princas pridūrė:

–         Bet akys yra aklos. Reikia ieškoti širdimi.“

 Antuanas de Sent-Egziuperi. Mažasis princas

 

Patarimai mus lydi visą gyvenimą. Atsimenu, kažkada žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ būdavo netgi gerų patarimų skyrelis, kurį paskaitęs galėdavai sužinoti, kad vinį lengviau įkalti, jei prieš tai ją įsmeigsi į muilą, arba aprūkusius puodus lengviau nušveisti jei, prieš statydami ant ugnies, juos patrinsite muilu. Kai kurie patarimai tikrai labai padėjo. Pats buvau nustebęs kaip lengvai galima stumdyti spintas, jei po kojomis pakiši rūkytų lašinių odeles. Arba dar mokantis mokykloje, klasiokui, darbų pamokoje, įkritus į akį geležies drožlei, ją labai sėkmingai išėmiau magnetu.

Kartais labai aiškiai suprantame, kad vienas ar kitas patarimas skirtas ne mums. Kažkada į rankas buvo pakliuvusi tarpukario Lietuvoje (o gal dar  anksčiau) išleista knygelė „Švarinkimės“. Ten primygtinai siūloma rudenį čiužiniuose šiaudus pasikeisti naujais ir vaikams galvas plauti su žibalu ir ūkišku muilu, nes kitaip nepavyks išvengti parazitų. Na, kažkodėl nusprendžiau geriau vadovautis savo galva, nors ir neplauta su žibalu.

Žinoma, gyvenime dažniausiai susiduriame su situacijomis, kurios nėra tokios vienareikšmiškai aiškios.

Labiau pagalvoti apie patarimus paskatino viena istorija. Ji kiek ilgoka, iš esmės gan elementari, bet man padarė įspūdį visam gyvenimui:

Atgimimo laikais dirbau Jonavos Azotinių trąšų  gamykloje meistru. Taip susiklostė, jog tos gamyklos direktoriui dalyvaujant rinkimuose į Lietuvos respublikos Aukščiausiąją Tarybą (vėliau pavadintą Atkuriamuoju Seimu) pakliuvau į rinkimų komandą patikėtiniu. Bronislavas Lubys tapo LR AT deputatu, nepriklausomybės signataru, o aš jo padėjėju sekretoriumi. Mano darbams dirbti gamykloje priėmė kitą žmogų, ankstesniame darbe man paliko pusę etato, bet veikti ten kaip ir nebuvo ką. Deputatinių pavedimų irgi nebuvo labai daug. Kiti aukščiausios gamyklos vadovybės atstovai pradėjo į mane žiūrėti, švelniai tariant, nepalankiai (gal todėl, kad atsidūriau pernelyg arti generalinio) situacija buvo kvailoka ir nemaloni. Vieną dieną gatvėje sutiktas geras pažįstamas pasiūlė ateiti dirbti į muitinės Jonavos skyrių, kur jis dirbo viršininku. Aiškiai reikėjo mano patrono – deputato patarimo ir pritarimo. Sulaukęs savo eilės priėmime, išdėsčiau einamuosius klausimus ir prieš išeidamas paklausiau koks būtų požiūris į tai, jog iš gamyklos aš pereičiau dirbti į muitinę, nes čia kai kuriems vadams atrodo, kad aš savo algos neužsidirbu, o muitinėje darbas pamainomis ir su padėjėjo pareigomis aš viską sugebėčiau suderinti.

Lubys į šį klausimą atsakė taip: “Dėl to kas kam ir kaip atrodo gamykloje, tu nesuk sau galvos. Gamyklai nesi našta. Kiek kam dirbti ir uždirbti čia sprendžiu aš, o jei gamykla dirbs ir eksportuos trąšas į užsienį, muitinės perspektyvos mūsų mieste irgi geros.”(tuo metu klausimas dėl dujų tiekimo iš Rusijos, ir tuo pačiu gamyklos perspektyvų, buvo gan neaiškus).

Išėjęs iš priėmimo susimąsčiau: tai ką gi patarė mano direktorius? Eiti į muitinę ar neeiti?Atgal nenubėgsi ir nepasiklausi.

 Pagalvojęs supratau, jog jis išsakė jam žinomas aplinkybes ir savo nuomonę apie jas, o sprendimą paliko priimti man pačiam. Tada turbūt pirmą kartą aiškiai suvokiau, jog duodami patarimus kitiems žmonėms mes privalome jausti atsakomybe už to patarimo, ir veiksmo sekančio juo vadovaujantis, pasekmes. Duodami patarimą mes niekada negalime žinoti visų aplinkybių ir kito žmogaus situacijos. Galiausiai, jei artimas žmogus klausia(sic) mūsų patarimo, gal galime pasakyti, jog panašioje situacijoje kažkada esam pasielgę vienu ar kitu būdu ir kokios buvo pasekmės.

 Jei kažkas nei neprašomas į kairę ir į dešinę visiems dalina patarimus, pagalvokim koks jo atsakomybės lygis ir ar jam bent kiek rūpi tų patarimų klausytojai.

Skaitant straipsnius apie psichologiją, verslą ar vadybą, (tiek popieriniuose žurnaluose, tiek ir internete) bent man, kažkiek užkliūva, kad dauguma jų baigiasi apibendrinimu ir konkrečiais patarimais ar taisyklėmis. Gal būt apibendrinimas ir pagrindinių minčių akcentavimas bei konkretus nurodymas ką ir kaip skaitytojas (ar klausytojas) turi daryti yra labai reikalingas reklaminiame vaizdo klipe, sakant rinkiminę kalbą, skaitant paskaitą studentams ar kitais atvejais bandant paveikti žmonių mąstymą norima linkme, tačiau atspausdintame straipsnyje, kur kiekvienas, esant reikalui, gali akimis perbėgti ankstesnę pastraipą ar sakinį, toks kartojimas kvepia nepagarba ir užslėpta abejone skaitytojo intelekto sugebėjimais. Tarybinėje armijoje instruktažų pabaigoje buvo įprasta frazė „o dabar ypatingai bukiems pakartoju...“

 Kiek suprantu, pavyzdžiui individualioje psichoterapijoje, stengiamasi neduoti konkrečių patarimų ar nurodymų.  Nes, viena vertus, žmogus pats priėjęs prie konkrečios minties ar įžvalgos ją geriau suvokia ir priima, kita vertus, duodantis patarimą prisiima atsakomybę už pasekmes.

Gal būt tiesiogiai bendraujant su realiu, gyvu žmogumi ir psichologams lengviau suvokti, kad neturi laiko ir galimybių pakankamai įsigilinti į jo asmeninę situaciją ir duoti optimaliausią patarimą kaip elgtis konkrečiu atveju. Taip pat visada labiau jaučiame atsakomybę prieš konkretų gyvą žmogų su kuriuo bendraujame. Tačiau rašydamas straipsnį netgi tas pats specialistas jau bendrauja su apibendrintais, abstrakčiais skaitytojais ir lengva ranka dalina patarimus, bei nurodymus, kurie bendruoju atveju, vienoje ar kitoje situacijoje būtų labiausiai teisingi. Straipsnius skaito ir paskaitų klausosi ne „bendrieji atvejai“, bet realūs gyvi žmonės, labai dažnai iš savo „Guru“ laukiantys konkrečių patarimų, priimantys juos pažodžiui ir bandantys jais vadovautis bendraudami su artimaisiais, priimdami finansinius ar karjeros sprendimus.

Žmogaus gyvenimas ir jo santykiai su aplinkiniais kur kas sudėtingesnis dalykas nei vinies įkalimas ar spintos perstūmimas į kitą kambario kampą, todėl visada prieš duodant patarimą verta susimastyti apie savo atsakomybę. Juo labiau jei klausiantysis žiūri į jus kaip į autoritetą. Lygiai taip pat jei skaitote gerbiamo „Guru“ straipsnį ar klausotės jo patarimų paskaitoje, vertinkite juos kaip bandymą atkreipti dėmesį į kai kuriuos gyvenimo aspektus, bet ne kai direktyvų nurodymą ir leidimą elgtis vienu ar kitu būdu. Gal iš esmės ten siūloma „pasikeisti šiaudus čiužiniuose“, kas kažkam gal iš tikro labai aktualu, bet manau reikėtų vertinti viską savo galva, atsižvelgiant į savo patirtį ir konkrečią situaciją.

Paskutinė pastraipa taipogi yra grynas patarimas, o kaip jį priimti skaitykit aukščiau.

 

- Gal malonėtumėte pasakyti, kur man iš čia eiti?
- Tai labai priklauso nuo to, kur nori pakliūti, - atsakė Katinas.
- Kad man nelabai svarbu, kur... - tarė Alisa.
- Tada koks skirtumas, kur eisi, - atsakė Katinas.

Luisas Kerolis, "Alisa Stebuklų šalyje"

 

Šviežias, džiovintas, konservuotas ar net keptas — egzotiškasis imbieras naudojamas įvairiais būdais. Įvairios ir jo gydomosios savybės. Didžiųjų prekybos centrų vaisių ir daržovių skyriuose tarp vietinių obuolių ir morkų jau dažnai matome imbiero šakniastiebių. Tai — geriausias iš Pietų Kinijos atkeliavusio augalo pergalingo žygio įrodymas. Vis daugiau žmonių mūsų šalyje mėgaujasi gaiviu prieskoniu, kurio kvapas primena citriną, yra aštraus, šilto, „kandančio“ skonio, ir naudoja jį gamindami patiekalus ar virdami arbatą. Tai sveikintina, nes Azijoje imbieras nuo amžių laikomas stiprinančia priemone ir vienu seniausių vaistingųjų augalų.

Pagerina medžiagų apykaitą

Kas kasdien geria arbatą su imbieru, to medžiagų apykaita smarkiai pagreitėja. Mat šis šakninis augalas stimuliuoja visas organizmo funkcijas ir padeda kūnui greičiau pašalinti nuodingąsias medžiagas. Žmogus greitai pasijunta atsigavęs ir žvalesnis. Tokį poveikį nulemia daug imbiere esančių vertingųjų medžiagų, pirmiausia — jo eteriniai aliejai, suteikiantys augalui specifinį aštroką skonį. Imbiero šakniastiebyje yra nuo 1 iki 3 procentų eterinių aliejų. Šios aštriosios medžiagos skatina virškinimo sulčių išsiskyrimą ir pagerina kraujo apytaką. Imbiero eteriniai aliejai teigiamai veikia ne tik kūną, bet ir sielą. Geras patarimas tiems, kuriems reikia susikoncentruoti dirbant: šviežias vandens su imbiero gabaliukais ar imbierinės arbatos skonis skatina mąstymą, padeda atsikratyti nuovargio ir atgauti jėgas.

Stiprina imunitetą

Ar mėgstate sušius? Tuomet žinote apie japonų paprotį šalia ryžių ritinėlių patiekti konservuotų imbiero gabalėlių. Šis paprotys turi dvigubos naudos: pirma, imbieras neutralizuoja suvalgyto sušio skonį, kad žmogus galėtų tinkamai pasimėgauti kitu. Antra, japonų virtuvėje labai vertinama kita imbiero savybė: jis naikina bakterijas. Todėl imbiero arbata geriama profilaktiškai nuo peršalimo. Ji neutralizuoja virusus, kol jie dar nespėjo išplisti, arba neleidžia išsivystyti antrinėms bakterinėms infekcijoms. Be to, imbiero arbata stiprina imunitetą. Kitas efektas: imbieras nuostabiai sušildo iš vidaus. Saugo širdį ir kraujo apytaką. Imbieras ne tik trumpam pagerina savijautą, bet ir daro ilgalaikį poveikį. Kai kurios jo veiksmingosios medžiagos apsaugo nuo pavojingų nuosėdų kraujagyslėse susidarymo ir sumažina žalingojo cholesterolio kiekį kraujyje. Danų mokslininkai nustatė, kad 5 gramai imbiero kasdien akivaizdžiai sumažina polinkį į trombozę ir insultą.

Kaip paruošti imbiero arbatą

Paprasčiausias būdas vartoti imbierą — kasdien gerti jo arbatą. Vienam puodeliui šakute lengvai subadykite du tris nulupto imbiero griežinėlius ir užpilkite 200 ml verdančio vandens. Penkias minutes palaikykite. Kas mėgsta, arbatą gali pasisaldinti medumi. Galima nusipirkti jau paruoštos imbierinės arbatos pakelių. Imbieras pasižymi ne tik bendrą savijautą pagerinančiomis savybėmis — jis vartojamas ir kaip vaistai ligoms gydyti.

Geriausi imbiero namų vaistinėlės receptai:

* Nuo pykinimo ir skrandžio skausmų

Jūreiviai jau keli šimtmečiai imbierą vartoja nuo jūros ligos. Imbiero šakniastiebis padeda įveikti pykinimą, sustabdo vėmimą ir skrandžio spazmus. Cukruoto imbiero arba imbiero miltelių, kurie lengvai tirpsta vandenyje, verta pasiimti į ilgą kelionę. Nuo supimo ligos: 0,5 g imbiero miltelių sumaišyti su trupučiu vandens ir išgerti.

* Numalšina mėnesinių skausmus

Slopina spazmus ir mažina skausmus: supjaustytą vidutinio dydžio imbiero gabalėlį sudėkite į dubenį, užpilkite 1,5 l karšto vandens. 15 minučių palaikykite uždengtą. Suvilgykite marlę ir uždėkite ant pilvo apačios. Marlė turi būti maloniai karšta. Uždenkite ir 20 minučių ramiai pagulėkite.

* Pirmoji pagalba nuo pūslelinės

Pūslelės ant lūpų būna skausmingos ir atrodo negražiai. Imbieras padeda greitai išgydyti lūpų pūslelinę. Sumaišykite truputį eterinio imbiero aliejaus su vandeniu santykiu 1:1 ir kelis kartus per dieną užlašinkite ant pūslelių. Tirpalas nuslopina nemalonų skausmą.

* Jokio pilvo pūtimo

Imbieras atkuria žarnyno floros pusiausvyrą, nes skatina gerųjų pieno rūgšties bakterijų dauginimąsi. Kai pučia pilvą, išgerkite tris stiklines imbiero arbatos. Į sunkiai virškinamus patiekalus prieš baigdamos juos gaminti įdėkite gabalėlį imbiero.

* Greitai išbudina rytais

Sunku rytais išsibudinti? Padės toks žvalinamasis receptas: 1 šaukštą imbiero acto sumaišykite su 1 l šalto vandens (imbierinio acto galima nusipirkti azijietiškų produktų parduotuvėje arba pasigaminti pačioms, į obuolių actą pripjaustant imbiero šaknies). Sudrėkinkite jame mažą rankšluostėlį ir patrinkite juo rankas, kojas, pilvą. Kas nori, gali po to nusimaudyti po dušu. Tačiau imbiero acto nebūtina nuplauti. Jis greitai sušildo odą ir suteikia žvalumo visam kūnui.

* Slopina gerklės skausmą

Kai ima graužti gerklę, gydykite ją imbiero arbata. Bakterijas naikinančios jo medžiagos nuslopins uždegimą. Be to, imbieras pasižymi skausmą slopinančiomis savybėmis. Išsivirkite imbiero arbatos, ataušinkite ir skalaukite ja gerklę kelis kartus per dieną.

* Apsaugo nuo raumenų skausmo po sporto

Ir čia imbieras gali padėti. Jo kraujo cirkuliaciją skatinančios savybės pagreitina medžiagų apykaitos procesus. Skausmą sukelianti raumenyse susikaupusi pieno rūgštis greitai pašalinama. Imbieras nuslopina skausmus ir atpalaiduoja raumenis. Sumaišykite truputį eterinio imbiero aliejaus su masažiniu aliejumi ir įtrinkite skaudamas vietas.

Dėmesio: kadangi imbieras turi kraują skystinančių savybių, nepatariama jo vartoti trys keturios dienos prieš operaciją.

Siautėjant gripo ir kitiems virusams, atsilaikyti padės imbiero arbata.

Šaldytuve visada pravartu turėti stiklainiuką su jau paruošta imbiero, medaus ir citrinos tyre.

Ją lengva pasidaryti. Imbiero gumbus (jų rasite didesniame prekybos centre) bei citrinas susmulkinti ir sumaišyti su medumi. Šios kvapnios, saldžios ir turtingos vitaminų tyrės dėti į puodelį vieną ar du šaukštelius – pagal skonį. Galima šia tyre gardinti juodą, žalią ar vaistažolių arbatas galima sumaišyti vien su virintu šiltu vandeniu.

Imbieras – nepigus malonumas. Todėl verta jį patiems užsiauginti.

Šaknį pasodinkite į purią derlingą žemę. Netrukus išlįs pirmi lapai. Jie dideli, panašūs į palmių lapus. Gegužės mėnesį, po visų šalnų, imbierą galima persodinti į lysvę. Šakniastiebiai kasami vėlų rudenį, kai nudžiūva lapai. Per žiemą laikoma vėsiai - rūsyje, drėgname smėlyje. Vasarį ar kovą gumbai vėl sodinami į vazonus, kad pradėtų augti, o gegužę vėl - į lysvę. Imbierų vegetacija ilga, pasodinti į lysvę tiesiai iš rūsio nespėja užauginti derliaus, todėl keletą mėnesių paauginami namie. Mūsų sąlygomis imbierą galima visus metus auginti ant palangės 

 

 

 

 

 

 

 

 

„Pagaliau pradedu gyventi taip, kaip rekomenduoju kitiems!“ - dalelė autoironijos  ir Advento metui derančios rimties Druskininkų Ryto gimnazijos psichologės Dalės Kuzmickienės žodžiuose. Pastaraisiais metais p. Dalė dar labiau kibo į savo profesiją - studijuodama ir atrasdama esmes ne tiek savos specialybės platumose (metodai, pažiūros, mokyklos ir t.t.), o gylyje.  

 Mokėsi tolerancijos

„Noriu geriau suprasti žmogaus mąstyseną. Patirtis sėkmingiau atsiskleidžia ir pritaikoma, jeigu ją nuolat „maitini“ naujomis žiniomis, - apie motyvus studijuoti tarptautinėje psichoterapijos mokykloje sako p. Dalė. – Žmonių problemos tarsi sako: nė vienam neskirtas tik lengvas likimas. Tačiau vienų gyvenimai sklandūs, o kitų – sunkūs. Man įdomu, kaip, kokiu būdu „pasidaro“ situacijos, kodėl taip, o ne kitaip suka gyvenimo vingiai. Kai supranti, kaip atsukti, gali padėti.“

Dirbdama medicinos psichologe vaikų sanatorijoje „Saulutė“ (čia prabėgo 12 metų), D.Kuzmickienė turėjo puikių mokytojų. Iš negalios paliestų žmonių daugiausiai išmoko tolerancijos. Sanatorijoje gydomi įvairiomis ligomis sergantieji, ir tai leido daug sužinoti: „Į Druskininkus atvykau prieš 25 metus, pradėjau darbą su neįgaliais vaikais. Tuo metu augo mano pačios sūnus. Darbe pamačiau, kiek sunkumų gali būti; kiekvienas naujas pacientas man iš pradžių buvo šokas. Negalia labai jautriai paliesdavo, reaguodavau labai asmeniškai. O netrukus neliko „aš negaliu“, „nepriimtina emociškai“ ar kitų atmetimo reakcijų.“

Kad šviesiau

Psichologijos specialistai žino, jog pagalba mažam – tai pagalba ir suaugusiam. Ir atvirkščiai. Neįgalūs vaikai neturi tokių pačių pasaulio pažinimo instrumentų, apie kuriuos sveiki nė nesusimąsto: regą, klausymą, lytėjimą, judėjimą be apribojimų. Pasak D.Kuzmickienės, nors neįgaliųjų integravimui vis daugiau dėmesio, visuomenė ir aplinka stipriai „šiltėja“, vis tik neįgalieji dar daug ko negali daryti. Be to, šis laikotarpis – sunkmetis labai nepalankus neįgalių vaikų ugdymo įstaigoms. Lėšų, tame tarpe – ir ugdymui, skiriama vis mažiau. „Ugdymas tarsi traukiasi į šešėlį. Tokiame kontekste labai svarbios asmeninės iniciatyvos. Štai Kaune vykdytas asociacijos „Šviesuva“ neįgalių vaikų ugdymo projektas. Asociacijos vadovo Algimanto Astrausko ir bendraminčių sumanymo vertė didžiulė. Neįgalūs vaikai bendravo su gamtininkais, mokslininkais, menininkais, kūno kultūros specialistais ir medikais, patyrė naujų įspūdžių, jiems prieinamiausiu būdu sužinojo apie profesijas, žaidė ir mokėsi. Manęs vaikai klausė, ką veikiu, ką galiu kaip psichologė, o aš juos mokiau išgirsti vienas kitą, matyti, pasitikėti kitu. Ir kad problemas ėmusis spręsti kartu, grupėje, sekasi daug geriau, nei tai darant vienam“ – dalijosi p. Dalė.

Prioritetai

Privalome būti laimingi, nes gyvename vieną kartą. Privalome būti ir sėkmingi – tokios yra nuostatos, kurias perša nūdiena. O kad suspėtume, privalome skubėti: darbuotis, įgyti, atrodyti, pateisinti kitų lūkesčius... O kada gyventi savo gyvenimą?  „Ne kiekvienas sau užduos tokius klausimus, - „atsuka“ „skubėsenos tipo“ klientų problemas psichologė. – Iš pradžių susidėliok prioritetus: savo veiklos ir siekių, atsakyk sau, ką laikai vertybėmis. Ar tai daug pinigų ir daug darbų? O gal ramybė, dalijimasis, pažinimas? Jaunas žmogus turi kurti ir save investuoti į veiklą, atsisakydamas relaksacijos. Tačiau tam tikrais gyvenimo etapais kiekvienam tampa svarbu stabtelti: ar aš elgiuosi tinkamai, ar dėl veiklos nenukenčia mano psichinė ir fizinė sveikata, ar darbai neardo mano santykių? Jei supranti, jog šeimą ir draugus reikia branginti, skiri jiems savo laiko ir nuoširdžiai bendrauji. Ir pats gausi palaikymą sunkiu metu.“

Jeigu žinai, ko gi tu nori (šiandien, iš gyvenimo, iš aplinkos), atsakymus gausi. Geriausias iš jų - kurį žino ne kas kitas, o tu pats, - pataria D.Kuzmickienė. Kita vertus, „jei viskas būtų lengva, be vargo, žmogaus širdis apaugtų taukais. Kančia, skausmas, nepritekliai duoda galimybę augti sielai. O tada, kai per sunku, būtina pamatyti save - gal ne savo kryžių neši. Gal per daug prisiėmei, gal neprivalai nešti, gal turėtum naštą atiduoti? Šeimos nario alkoholiko kryžius priklauso jam, ne tau. Aš galiu spręsti savo, o jis – savo problemas. Neįmanoma nešti naštas, kurias mums primeta kiti ar kurias mes, iš gerumo ar iš kvailumo, prisiimame. Sunkumus galima gražiai, po truputį grąžinti jų savininkui, ir jis kuo puikiausiai su tuo susidoros.“

Pavargusios emocijos

Psichologija gali būti artėjimo prie savęs, savęs pažinimo būdas. Ar tai aktualu medikams?  Pirmiausia, atsako psichologė D.Kuzmickienė, nemažai medikų jau šiandien gali būti psichologų klientais. Turėdami be galo daug prievolių ir pareigų, gydytojai patiria didelį stresą darbe. Gydytojas - ir didžiulių talmudų raštininkas, ir buhalteris, vadybininkas, referentas, vaistininkas... „Medicininio audito tarnyba dalį pacientų skundų gauna tik dėl to, kad medikas mato popierius, bet nemato žmogaus“, - tokios, pasak psichologės, yra medikų lėtinio nuovargio ir emocinio išsekimo pasekmės. 

Ne tik žodžiai

Įvertinusi, jog veiklų ir darbo tapo per daug, neseniai D.Kuzmickienė atsisakė darbo poliklinikoje. Liko psichologo pareigos Druskininkų Ryto gimnazijoje ir puoselėjama mintis turėti privačią konsultaciją. Rudenį Vilniaus universitete ji baigė ir psichoanalitinės psichoterapijos mokytojams skirtą nenuosekliųjų studijų programą, kurią dėstė Amsterdamo  psichoanalizės instituto atstovai.

Kai tik gali, ji keliauja: jei tai ne Europa ar JAV (į kur išsirengti reikia ne tik laiko), tai bent maršrutai po Lietuvą. Svajonė - aplankyti Izraelį. „Skiriu laiko savo jėgoms atgauti, „atsukti“. Pagaliau pradedu gyventi taip, kaip rekomenduoju kitiems, - linksmai reziumuoja p. Dalė. – Dar mano kelias bei atgaiva yra tikėjimas. Ir draugai. Džiaugiuosi, kad turiu savą artimų žmonių ratą ir kad gyvenu Druskininkuose - mieste, kuriame daug gerų senų ir šiuolaikinių galimybių kūno ir sielos sveikatai.“

Dalė Kuzmickienė: „Visuomet tikėk, turėk viltį. Galbūt Dievas uždarė duris, bet Jis visad pravers langus. Pamatyti tai gali padėti ir psichologas: štai tas langas, pažvelk įdėmiau.“

 Danguolė Andrijauskaitė

 Gabrielis Garsia Markesas, rašytojas: Jei Dievas nors valandėlei pamirštų, kad esu skudurinė marionetė, ir dovanotų man dar dalelę gyvenimo, veikiausiai neišsakyčiau atvirai visko, ką galvoju, tačiau tikrai visuomet apmąstyčiau tai, ką sakau.

 

       Vertinčiau daiktus ne pagal tai, kiek jie kainuoja, bet pagal tai, ką jie man reiškia.

       Miegočiau kur kas mažiau, svajočiau daugiau. Susivokiau, jog kiekvieną minutę, praleistą užmerktomis akimis, netenkama šešiasdešimt sekundžių šviesos.

       Vaikščiočiau tuomet, kai kiti sėdinėja, atsibusčiau, kai kiti dar miega. Klausyčiausi, kada kalba aplinkiniai, mėgaučiausi puikiais šokoladiniais ledais.

 

       Jei Dievas dovanotų man dar dalelę gyvenimo, rengčiausi labai paprastai.

       Tysočiau kniūbsčias saulėje, apnuoginęs ne tik visą kūną, bet ir sielą.

       Nudailinčiau Benedetti poemą Van Gogho svajomis apie žvaigždes ir drauge su Serrato daina padovanočiau kaip serenadą mėnuliui.

       Savo ašaromis laistyčiau rožes, idant pajusčiau skausmingą spyglių dūrį ir švelnų žiedlapių bučinį.

 

       Dieve mano, jeigu aš turėčiau dar nors dalelę gyvenimo... Nė dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu. Kiekvieną vyrą ir moterį įtikinčiau, kad jie man mieliausi; gyvenčiau įsimylėjęs meilę.

       Įrodyčiau žmonėms, kad jie klysta, manydami, jog neturi jėgų įsimylėti, kai pasensta; jie nežino, jog pasensta, kai liaujasi mylėję!

 

       Vaikams duočiau sparnus, tačiau skraidyti jie turėtų išmokti patys vieni. Seneliams paaiškinčiau, kad mirtis ateina ne podraug su senatve, o su užmarštimi.

       Žmonės, aš iš jūsų išmokau tiek dalykų... Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršūnėje, nesuvokdami, kad tikroji laimė yra kopimas į tą kalną stačiu jo šlaitu.

       Supratau, jog kai tik ką gimęs mažylis savo mažame kumštelyje suspaudžia tėvo pirštą, susieja jį su savimi visam laikui.

 

       Suvokiau, kad žmogus turi teisę iš aukšto žvelgti į kitą žmogų tik tol, kol padeda jam atsikelti.

 

       Iš jūsų išmokau begalės dalykų, tačiau prisipažįstu, jog daug kuo jau nebegalėsiu pasinaudoti.

       Visuomet sakyk, ką jauti, ir daryk tai, ką galvoji.

       Jeigu žinočiau, kad šiandien bus paskutinis kartas, kai matysiu tave miegantį, stipriai apkabinčiau ir melsčiau Viešpatį, kad galėčiau pabūti tavo sielos angelu sargu.

       Jei žinočiau, kad šis kartas bus paskutinis, kai matysiu tave išeinantį pro duris, apkabinčiau tave ir pabučiuočiau, o paskui vėl pašaukčiau, idant galėčiau dar kartą padaryti tą patį.

       Jeigu žinočiau, kad paskutinį kartą girdžiu tavo balsą, įrašyčiau į juostelę visus tavo žodžius, idant galėčiau klausytis jų be galo.

       Jeigu žinočiau, jog dabar matau tave paskutinį kartą, pasakyčiau, kad myliu tave. Nemanyčiau kvailai, jog tu šitą jau žinai.

 

       Visuomet išaušta rytojus ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti, tačiau galbūt aš klystu, ir šiandien yra paskutinė mums likusi diena, tad man labai maga pasakyti tau, kaip aš myliu tave ir kad niekuomet nepamiršiu tavęs.

       Rytojus neužtikrintas niekam – nei jaunam, nei senam. Gali būti, kad šiandien jau paskutinis kartas, kai matai tuos, kuriuos myli.

 

       Todėl nelauk daugiau; tai, ką esi sumanęs, daryk šiandien, nes jei rytojus daugiau neišauš, tikrai gailėsiesi dienos, kai nesuradai laiko nusišypsoti, apkabinti, pabučiuoti, kai buvai labai užimtas ir nesuradai laiko padaryti aplinkiniams ką nors gera.

       Stenkis, jog tie, kuriuos myli, būtų šalia tavęs; pašnibždėk jiems į ausį, kad juos labai myli; mylėk juos ir elkis su jais labai maloniai.

       Surask laiko ištarti jiems: man labai gaila, atleisk man, prašom, ačiū bei visus kitus meilius žodžius, kokius tik žinai.

 

       Niekas neprisimins tavęs dėl tavo slaptų minčių. Paprašyk Viešpatį stiprybės ir išminties išsakyti jas. Parodyk savo draugams, kad jie tau neapsakomai svarbūs.