Šis medukas auga namuose jau seniai. Prieš kokius 5-6 metus visiškai netyčia užklydau į vieną Vilniaus parduotuvėlę ir visiškai atsitiktinai užtikau šį augalą (viename vazonėlyje buvo net keli augalai). Nežinojau, nei kas jis, nei kaip jį auginti. Kaip ir kiekvienas atvežtinis augalas buvo pasodintas į durpes, tad kol grožėjausi nauju augalu ant savo palangės ir stropiai liejau, jis palaipsniui nyko. Į šaknis įsimetė puvinys. Išgelbėti pavyko tik mažą augaliuką. Teko keisti auginimo sąlygas, pradedant nuo kaktusinio substrato, liejimo režimo ir neišvengiamo poilsio žiemą. Rudenį Operculicarya numeta visus lapus ir vėl suželia tik pavasarį. Tuo laikotarpiu turi stovėti sausai, sudrėkinant šaknis gal tik kokį kartą per mėnesį.
Augalas ypatingas tuo, kad yra beveik natūralus bonsas, nors esant norui, formuoti jį labai lengva: šakelės lanksčios, lengvai prisitaikančios prie naujos (joms suteikiamos) formos.

Šis egzempliorius buvo eksponuojamas jau dviejose parodose Kauno Botanikos sode 2008 m., ir 2009 m. (pastarąjį kartą augalas pripažintas gražiausiu kaudeksiniu sukulentu)