Nolina (Beaucarnea recurvata, Nolina recurvata) priklauso Agavaceae (agavinių) šeimai. Tėvynė Meksika. Pavadinimas kilęs iš prancūzų agronomo P. C. Nolin pavardės.
Šie sukulentiniai augalai savo gimtinėje, matyt, dėl suskeldėjusio kaudekso paviršiaus vadinami dramblio kojomis. Taip pat dėl savo ypatybės kaupti stiebe vandenį pravardžiuojami butelinėmis palmėmis. Tai labai kantrus ir atsparus augalas, galintis ištverti net neįgudusio augintojo priežiūros klaidas. Visgi šį tą apie priežiūrą žinoti reikia.
Augalas geriausiai jausis ypač šviesioje, saulėtoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Pakankamai šviesos gaunantis augalas užsiaugins vešlius, puošnius lapus. Jei šviesos trūksta, lapai prie viršūnės baltuoja, pasidaro trapūs, lūžinėja. Augimo laikotarpiu reikia laistyti gausiai, tačiau vengti padėkle užsistovėjusio vandens.
Nolinos lengvai gali ištverti sausras, nes sukaupia daug vandens atsargų išplatėjusioje stiebo dalyje, tačiau permirkusioje žemėje gali supūti jos šaknys, o laiku nepastebėjus galima prarasti augalą. Todėl augalui reikalingas geras drenažas ir vandeniui laidus kaktusams skirtas substratas. Nolinoms geriausiai tinka platūs ir negilūs moliniai vazonai.
Tręšiama kas mėnesį silpnu lapiniams augalams skirtu tirpalu. Žiemą augalą reiktų lieti saikingai, o jei Nolina žiemoja pakankamai vėsiai, augalo geriau visai nelaistyti iki pavasario. Temperatūra neturėtų nusileisti žemiau +10ºC.
Nolinos dauginamos sėklomis arba šoniniais ūgliais. Jos auga gana lėtai ir, kol mažos, nėra labai išvaizdžios, tik antraisiais metais išryškėja nedidelis kaudeksas, iš kurio kyšo ploni siauri lapeliai. Laikui bėgant susiformuoja stiebas, o lapija tampa vis gausesnė.