Žmogus esąs gyvulys?
Toks yra ne vieno mūsų kairiųjų tikinimas, Nors ne jie tokias gudrybes išrado, bet vis dėlto su džiaugsmu jas pasisavino. O ar tai mokslas teigia?— Taip, atsako laisvamaniai: mokslas sako, kad žmogaus kūnas yra panašus į gyvulio kūną,— todėl žmogus tėra šiek tiek daugiau išsiplėtojęs gyvulys.
Ir stebuklai! — tokia „moksliška“ išvada mūsų bedieviai tiki. O dar mums prikiša tamsuma!
Žmogaus kūnas,— kiekvienas žino,— turi daug panašumo su gyvulio kūnu. Jei mes į tuos tik panašumus tekreiptume dėmesio, o į skirtumus neatsižvelgtume, mes būtume lygūs žmogui, kuris tikina, kad tarp arklio, nupiešto ant popieriaus, ir tarp gyvo arklio nėra jokio esminio skirtumo. Taip tegali tikinti nebent penkių metų vaikas, bet ne mokslas. Tikrasis mokslas, pripažindamas tarp žmogaus ir gyvulio panašumus, atsižvelgia į skirtumus, kurie tarp žmogaus ir gyvulio sudaro nepereinamą bedugnę.
Žmogus gali didžiuotis, kad jis daro pažangą mokslo, meno, pramonės srity. Kiek tai kartų praneša mūsų laikraščiai apie naujus mūsų laikų išradimus! — O gyvulys? ar jis bent ką išrado? ar jis padarė bent kiek pažangos? Dabar paukščiai tokiu pat būdu lipdo savo lizdus ir žvėrys taiso savo urvus, kaip jie tai darė prieš tūkstančius metų. Nes gyvulys teturi pajautimus ir instinktą, kuris valdo gyvulį tvirtu, aprėžtu būdu, kurio gyvulys nepajėgia pakeisti, dėl to kad jam stoka dvasios, stoka proto.
Žmogus valdo materiją, dėl to kad jis turi dvasią, protą, ir dėl to, kad jis savo protu suvokia ir supranta nematerialius santykius, pvz., tarp priežasties ir padarinio,— dėl to kad jis pasinaudodamas savo dvasios ypatinga pajėga įstengia sau padaryti visuotines sąvokas ir sprendimus, surasti gamtos dėsnius ir juos priversti sau tarnauti. Apie gamtos dėsnius neturi jokio supratimo kad ir labiausiai išlavintas gyvulys. O jei gyvulys veikia atatinkamai tikslui, tai kas nors kitas už jį mąstė — arba Dievas, kuris valdo gyvulį, suteikdamas jam instinktą — arba žmogus, kuris gyvulio instinktą tam tikru būdu išlavina. Bet patsai vienas gyvulys nieko naujo neišranda, ir išrasti negali.
Žmogus gali kalbėti. Bet kalbai yra reikalingas dvasinis protas,— nes žodžiai yra pastebimi girdėjimo pajautimu — tai ženklas minties, kuri yra nemedžiaginė. Kad galima būtų kalbėti, protas ne tik mintį turi turėti, kurią galėtų žodžiais išreikšti, bet dar jis turi suprasti santykį tarp minties ir žodžio,— kitaip žmogus vietoj „juodas“ sakytų „baltas“ ar raudonas, arba tiesiai sakant,— jis nieko nepajėgtų pasakyti, kaip ir joks gyvulys nieko nepajėgia pasakyti. Gyvulys negali kalbėti dėl to, kad jis neturi minties. Garsai, kuriuos gyvuliai daro, tėra jų instinktas, duotas prigimties.
Toliau, žmogus turi savo paties sąmonę,— jis gali pasakyti „aš“. Gyvulys tos sąmonės neturi, nes jis jos jokiu būdu nepareiškia,— priešingai, jis pasiduoda silpno žmogaus valdžiai, kuris jį nekartą kankina.
Pagaliau, žmogus turi religiją, Dievo pažinimą, pareigą, sąžinę. Nieko panašaus nėra pas gyvulius, nes tie dalykai yra nematerialūs; užtat žmoguje turi būti dvasia, kuri sudaro esminį skirtumą tarp žmogaus ir gyvulio.
Senovės filosofai vadindavo žmogų „animal rationale“. Animal reiškia gyvą būtybę. Tas pavadinimas ir gyvuliui tinka; bet pridedant žodį „rationale“, vadinas, protingas,— išreiškiama esminis skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio. Taip, kad iš gyvulio jokiu būdu negali atsirasti žmogus. Kas to skirtumo nepripažįsta, tas ne tikrąjį mokslą seka, bet savo vaizduotę. (Plg. Brors. S. J. Modernes A. B. C. 59 n.)
(Jei nori daugiau apie šį dalyką žinoti, skaityk kun. Andruškos knygeles „Žmogaus siela“. Tačiau tos knygelės suponuoja gilesnį išsimokslinimą ir reikalauja, kad žmogus jas skaitydamas daug galvotų).
