Žmogus — be „dūšios“?

Seniau kunigai skelbė, kad žmogus turįs kažkokią „dūšią“,— o dabar jau dūšią atmetė ir įvedė kažkokią „sielą“. Bet ne protingiau padarė: jei jie dūšią atmetė, vadinas, jos nebuvo; o jei sielą įvedė, vadinas, siela yra jų prasimanymas. Mokslas aiškiai sako, kad jokios sielos nėra,— taip gudrauja vienas mūsų bedievis.

Ir dar toks „argumentas“ turi būti „moksliškas“! Ir dar skelbiamas Lietuvos laisvamanių šulo!... Sveikinu mūsų laisvamanius mokslingumu! Tik bent kiek ir gaila, kad jie save ant juoko stato. Jei vaikas liaudies mokykloje išgirsta nuo savo mokytojo, kad „liekoriaus“ nėra, bet yra gydytojas ar daktaras, tai jis supranta, kad čia tik tėra to paties daikto kitoks pavadinimas,— kaip pavadinsi, taip nepagadinsi,— bet mūsų „mokytasis“ laisvamanis to nesupranta, ką ir vaikas supranta. Rusai žmogų vadina „čeloviek“, o mūsiškai bus „žmogus“. Bet ar rusai ką kita supranta negu mes? Taip yra ir su „dūšios“ pakeitimu: ar tas pakeitimas tikęs ar netikęs, man nesvarbu,— čia kalbininkų dalykas; tik svarbu, kad jis tą patį reiškia: žmogus turi nemirštančią dvasią, kuri gyvens amžinai,— nors mūsų bedieviai ir norėtų pradingti mirštant kūnui, tik vargšams toks noras nepasiseks įvykdyti, nes siela yra nemirštanti.